– Aš mo­kiau­si Uk­mer­gės An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jo­je. Tai bu­vo ypa­tin­ga gim­na­zi­ja. To­kių Lie­tu­vo­je bu­vo ne­daug. Ten bu­vo ti­kra lie­tu­viš­ka pa­trio­ti­nė dva­sia iki pat so­vie­tų val­džios at­ėji­mo.

 

Pir­miau­siai pa­trio­tiš­ku­mą ug­dė pa­ti ap­lin­ka. Tuo­met gim­na­zis­tas bu­vo tar­si eli­ti­nis as­muo. Ir Uk­mer­gės gy­ven­to­jai net su pa­vy­du žiū­rė­da­vo į juos. Ypa­tin­gai stip­rūs bu­vo mo­ky­to­jai, ne­eli­niai žmo­nės. Draus­mė mū­sų gim­na­zi­jo­je bu­vo taip pat la­bai di­de­lė. Nu­si­lei­dus sau­lei, ne­ga­lė­da­vo­me po vie­ną vaikš­čio­ti mies­te.

 

Pa­trio­tiš­ku­mas anuo­met bu­vo la­biau su­si­jęs su re­li­gi­ja, su Baž­ny­čia. Pa­vyz­džiui, mū­sų tuo­me­ti­nis ka­pe­lio­nas per ti­ky­bos pa­mo­kas šne­kė­da­vo ne tik apie Baž­ny­čios mo­ky­mą, bet ir sie­da­vo jį su lie­tu­vių tau­tos iš­li­ki­mu. At­si­me­nu, bu­vo toks mo­ky­to­jas Ra­po­las Stan­kū­nas – ti­kras pa­trio­tas, mums vi­siems sek­ti­nas pa­vyz­dys. Jis bu­vo skau­tų va­do­vas. Bol­še­vi­kų bu­vo la­bai per­se­kio­ja­mas. Aš pats jį val­te­le esu ke­lis kar­tus per­kė­lęs į ki­tą Šven­to­sios upės pu­sę, kad jo ne­su­čiup­tų. Bu­vo be ga­lo ge­ras li­tua­nis­tas. Jo įta­kos pa­veik­tas ir aš pats ta­pau li­tua­nis­tu.

 

 

– Prog­ra­mos ir dis­cip­li­nos bu­vo la­bai pa­na­šios į šian­die­ni­nes, tik kai ku­rių tu­ri­nys la­bai sky­rė­si. Pa­vyz­džiui, is­to­ri­ja bu­vo dės­to­ma su tam ti­kru pa­trio­ti­niu prie­sko­niu. Bu­vo sie­kia­ma par­ody­ti lie­tu­vių tau­tos di­dy­bę, o ne kaip da­bar, pa­tei­kiant tik krū­vą fak­tų.

 

At­ėjus so­vie­tams, mo­kyk­lo­se bu­vo pra­dė­ta aiš­kin­ti, kad vis­kas, kas tik bu­vo ge­riau­sia Lie­tu­vai, bu­vo su­teik­ta di­džio­sios Ru­sios. Ir vi­sa Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė bu­vo tik se­no­sios Ru­sios da­lis. Ta­ry­bi­niais me­tais pra­si­dė­jo ir įsi­ga­lė­jo „žiugž­diš­kas“ is­to­ri­jos su­pra­ti­mas ir aiš­ki­ni­mas.

 

Su tuo po­žiū­riu te­ko su­si­dur­ti ir vė­liau. Jau pra­dė­jęs stu­di­juo­ti uni­ver­si­te­te su Juo­zu Žiugž­da bu­vau daug kar­tų su­si­ti­kęs. Tuo­met jis bu­vo vi­so uni­ver­si­te­to „dva­si­nis tė­ve­lis“. At­si­me­nu įvai­rių ku­rio­zų. Pa­vyz­džiui, kai ap­gy­niau di­ser­ta­ci­ją, Mask­vo­je su­ti­kau sa­vo ge­rą ko­le­gą Vla­di­mi­rą To­po­ro­vą – pa­sau­li­nio gar­so moks­li­nin­ką, ku­ris bu­vo la­bai di­de­lis lie­tu­vių tau­tos drau­gas. Jis ma­ne su­ti­kęs pa­sa­kė: „Mes iš­lei­si­me Mask­vo­je ta­vo kny­gą. Tu par­uošk ru­siš­ką, kiek su­trum­pin­tą ver­ti­mą ir pa­da­ryk taip, kad bū­tų su­pran­ta­ma pa­pras­tam ru­sui“. Aš to­kį teks­tą par­uo­šiau, nu­siun­čiau jam ir la­bai grei­tai ga­vau at­sa­ky­mą. O ten, pir­ma­me pus­la­py­je, per vi­są par­aš­tę par­ašy­tą: „Nem­nož­ko za­pad­ny styl. No eto cho­ro­šo“ („Tru­pu­tį va­ka­rie­tiš­kas sti­lius. Bet tai ge­rai.“). Dau­giau be­veik nie­ko ne­pa­ra­šė, tik at­krei­pė dė­me­sį, kad jei kur nors su jo pa­tai­sy­mais ne­su­tin­ku, pra­neš­čiau jam.

 

Pa­žiū­rė­jau, ką jis tai­sė. Vi­sų pir­ma iš­brau­kė vi­sas ci­ta­tas iš Sta­li­no raš­tų ir par­ašė „E­to k nau­ke ne­at­no­sit­sa“ („Tai su moks­lu nie­ko bend­ro ne­tu­ri“). O ta­da juk di­ser­ta­ci­jos ne­ap­gin­si, ne­pa­ger­bęs ar ne­pa­ci­ta­vęs par­ti­jos. O V. To­po­ro­vas to­kias vie­tas iš­brau­kė. Man sa­ky­ti, kad ne­su­tin­ku – ne­bei­šei­na. Tuo­met jam pa­skam­bi­nau ir pa­sa­kiau, kad su­tin­ku su vi­sais tai­sy­mais. Bet tuo me­tu ma­ne iš­kvie­tė į aukš­tes­nes ins­tan­ci­jas Vil­niu­je ir pa­sa­kė, kad at­si­ra­do ga­li­my­bė ma­no di­ser­ta­ci­ją iš­leis­ti Vil­niu­je.

 

Lei­džiant Vil­niu­je, su­pran­ta­ma, aš sa­vo teks­tą pri­de­ri­nau prie Mask­vo­je pri­duo­tos di­ser­ta­ci­jos. Ir ta­da pra­si­dė­jo. Vos ma­no kny­ga pa­si­ro­dė kny­gy­nuo­se, J. Žiugž­da iš­sik­vie­tė ma­ne pas sa­ve. Nu­ei­nu aš, o jis įpy­kęs man sa­ko: „Gy­nei di­ser­ta­ci­ją, aš da­ly­va­vau – vis­kas ge­rai bu­vo. O da­bar, kny­gai iš­ėjus – nei šis, nei tas iš­ėjo“. O sei­fe aš kaip tik tu­rė­jau V. To­po­ro­vo pa­sta­bas ir tuč­tuo­jau jam at­ne­šiau par­ody­ti. Ži­no­jau, kad J. Žiugž­da pa­niš­kai Mask­vos bi­jo­jo – jam ji bu­vo vis­kas. Pa­ma­tęs tas pa­sta­bas, jis vi­sas iš­rau­do ir ne­tru­kus iš­rė­žė man: „Kas ga­li­ma Mask­vo­je, tas ne­ga­li­ma Lie­tu­vo­je“. Vė­liau jis man tu­rė­jo ra­šy­ti cha­rak­te­ris­ti­ką, prieš su­tei­kiant do­cen­to var­dą. Ir par­ašė vi­sai ne­blo­gą. Ma­no di­ser­ta­ci­ja va­di­no­si „Į­var­džiuo­ti­nių būd­var­džių is­to­ri­jos bruo­žai“.

 

 

– At­si­me­nu, ma­ne pa­sik­vie­tė tuo­me­ti­nis fa­kul­te­to par­tor­gas Ir­mi­ja Zak­sas ir pa­klau­sė ma­nęs: „Ar­gi pas mus tvar­ka fa­kul­te­te?“. Ne­ži­no­jau, ką at­sa­ky­ti. Jis tę­sė: „Mū­sų par­ti­jo­je – vien tik žy­dai ir ru­sai, nė­ra lie­tu­vių. Mes aps­vars­tė­me ir nu­spren­dė­me, kad tu tin­ki par­ti­jai“. Ir pa­da­vė man už­pil­dy­ti sto­ji­mo į par­ti­ją an­ke­tą.

 

Iš­ėjęs į kie­mą su­si­ti­kau ko­le­gą Jo­ną Ka­bel­ką. Pa­ma­tęs, ko­kios aš nuo­tai­kos, jis pa­klau­sė, kas nu­ti­ko. Pa­pa­sa­ko­jus, žais­min­gai at­sa­kė: „Ne­si­sie­lok. Va­kar ma­ne ir­gi bu­vo tuo rei­ka­lu iš­kvie­tęs. O aš jam at­sa­kiau, kad man žmo­na užd­rau­dė į par­ti­ją sto­ti ir dėl par­ti­jos aš su žmo­na ne­si­pyk­siu“. Aš jam at­sa­kiau, kad jo žmo­na gy­dy­to­ja, o ma­no – mo­ky­to­ja, dėl to jo at­sa­ky­mas man ne­tin­ka.

 

Tą an­ke­tą par­si­ne­šiau na­mo, bet jos ne­pil­džiau. Nu­ta­riau pa­lauk­ti. Lau­kiau vie­ną die­ną, ki­tą, sa­vai­tę, mė­ne­sį. O tos an­ke­tos kaip nie­kas ne­pra­šo, taip ne­pra­šo. O pa­aiš­kė­jo vis­kas vė­liau, kai į ma­no ran­kas pa­te­ko Va­ka­rų Vo­kie­ti­jo­je lei­džia­mas vie­nas tarp­tau­ti­nis aukš­to ly­gio ling­vis­ti­nis žur­na­las. Ja­me iš­spaus­din­ta pro­fe­so­riaus Pra­no Skar­džiaus, tuo­met gy­ve­nu­sio JAV, par­ašy­ta ma­no kny­gos re­cen­zi­ja. Ir ji pra­de­da­ma to­kiais žo­džiais: „Į ma­no ran­kas iš ana­pus ge­le­ži­nės už­dan­gos pa­te­ko pir­ma kny­ga, ku­rio­je nė­ra jo­kio ideo­lo­gi­nio šlamš­to“. Taip pa­vy­ko iš­veng­ti par­ti­jos, ka­dan­gi ne­ideo­lo­gi­zuo­jan­tis žmo­gus jai bu­vo ne­rei­ka­lin­gas.

 

 

– Su tau­ti­ne mo­kyk­la tai vy­ko tie­siog tra­gi­ku­rio­ziš­ki da­ly­kai. La­bai ge­rus tau­ti­nės mo­kyk­los pa­grin­dus pa­dė­jo Mei­lė Luk­šie­nė. Man su ja te­ko la­bai daug bend­rau­ti. Bol­še­vi­kų lai­kais mes ran­ka ran­kon ėjo­me. Bet man keis­čiau­sia bu­vo tai, kad pa­dė­ju­si pa­grin­dus tau­ti­nės mo­kyk­los kū­ri­mui, ji pa­ti vė­liau vis­ką ir su­grio­vė. Štai čia ir yra vi­sa tra­ge­di­ja.

 

Ko­dėl ji taip pa­siel­gė? Ma­tyt, čia bu­vo daug prie­žas­čių. Pir­miau­sia, ma­no su­pra­ti­mu, šį da­ly­ką nu­lė­mė tai, kad ji bu­vo gan ko­vin­ga at­eis­tė. Ko­va prieš Baž­ny­čią jai tur­būt at­ro­dė svar­biau nei lie­tu­vy­bės rei­ka­lai.

 

Taip pat ma­nau, kad tam ti­krą vaid­me­nį tau­ti­nės mo­kyk­los rei­ka­lų žlu­gi­me ga­lė­jo su­vai­din­ti ir jos my­li­miau­sias stu­den­tas Da­rius Kuo­lys. Jo įta­ka M. Luk­šie­nei la­bai jau­tė­si. Pats D. Kuo­lys bai­gė li­tua­nis­ti­ką, bet su li­te­ra­tū­ri­niu pro­fi­liu. Aš pats li­te­ra­tams dės­čiau ne­daug, bet iš to, kiek te­ko dės­ty­ti, ma­čiau, kad D.  Kuo­lys bu­vo ga­bus stu­den­tas ir tuo­met jo­kių konf­lik­tų ne­bu­vo ir kil­ti ne­ga­lė­jo – juk bu­vo dar so­viet­me­tis.

 

Iki ne­prik­lau­so­my­bės pra­džios D. Kuo­lio vie­šu­mo­je pra­ktiš­kai ne­si­ma­tė. Ta­čiau iš­kar­to po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, D. Kuo­lys pa­da­rė kar­je­ros šuo­lį. Jį vi­sur la­bai pro­te­ga­vo M. Luk­šie­nė. Ma­tė­si, kad jie vie­nas ki­tam da­rė la­bai di­de­lę įta­ką.

 

Kai ta­pau mi­nis­tru, D. Kuo­lys pra­dė­jo vyk­dy­ti sa­vo­tiš­ką pog­rin­di­nę griau­na­mą­ją veik­lą. Jis, kaip bu­vęs švie­ti­mo mi­nis­tras, tu­rė­jo mi­nis­te­ri­jos rak­tus. Lais­vai įei­da­vęs, vė­lais va­ka­rais su sa­vo ša­li­nin­kais da­ry­da­vo po­sė­džius, agi­tuo­da­vo mi­nis­te­ri­jos dar­buo­to­jus boi­ko­tuo­ti įvai­rius ma­no pri­im­tus spren­di­mus. Ši­tai ga­liu drą­siai tvir­tin­ti, ka­dan­gi tu­rė­jau aiš­kių įro­dy­mu. Ne vie­nas iš tuo­me­ti­nių nu­tei­kia­mų­jų man yra pa­sa­ko­jęs ir įspė­jęs, kad vyks­ta to­kie da­ly­kai. Žo­džiu, tai man abe­jo­nės ne­ke­lian­tis fak­tas.

 

 

– Nie­kuo­met prieš M. Luk­šie­nės kon­cep­ci­ją aš ne­ko­vo­jau. Sa­vo kon­cep­ci­ją ji pa­ti ap­lei­do, to­liau ne­be­ru­tu­lio­jo. Ir tai pa­da­rė ne­tgi vė­liau, kai aš jau net ne­be­bu­vau mi­nis­tru.

 

 

– Man at­ro­do, jis pro­te­ga­vo kos­mo­po­li­tiz­mą Lie­tu­vo­je. Iš ne šiaip sau kos­mo­po­li­tiz­mą, bet to­kį iš­si­gi­mu­sį, ta­ry­bi­nį kos­mo­po­li­tiz­mą, su vi­sais so­vie­ti­niais įpro­čiais. Aš to kos­mo­po­li­tiz­mo, tie­siai sa­kau, ne­ga­lė­jau pa­kęs­ti. Kur ma­ty­da­vau, kad mo­kyk­lo­se megz­da­vo­si ko­kie nors to­kio kos­mo­po­li­tiz­mo ži­di­niai, iš­kart steng­da­vau­si lik­vi­duo­ti. D. Kuo­liui tas la­bai ne­pa­tik­da­vo. Ma­nau, tai ir bu­vo pa­grin­di­nis mū­sų ne­su­ta­ri­mo da­ly­kas.

 

Pa­skui jis ėmė­si pa­dė­ti len­kų pseu­do­pa­trio­tams. Len­kai, kaip į są­jun­gi­nin­kus, ko­vo­jan­čius prieš lie­tu­viš­ką švie­ti­mą Vil­niaus kraš­te, įtrau­kė ir D. Kuo­lį, nes bu­vo vie­nas iš tų, ku­ris bu­vo prieš ma­ne nu­si­tei­kęs.

 

 

– Dar ta­da D. Kuo­lys ra­šė, kad tau­tiš­ku­mas yra at­si­li­ki­mo ženk­las. Jam pir­mo­je vie­to­je tu­rė­jo bū­ti pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė. Aš jam tuo­met ir sa­ky­da­vau: „Va­le­ri­jus Iva­no­vas – tai ir­gi Lie­tu­vos pi­lie­tis. O žiū­rėk, ką jis iš­da­ri­nė­ja“. Aps­kri­tai kal­bant, kas ta pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė, nė­ra taip pa­pras­ta at­sa­ky­ti.

 

Ta­čiau D. Kuo­lys man ti­krai ne­bū­tų tiek ga­lė­jęs su­kliu­dy­ti, jei ne­bū­tų tuo me­tu pra­si­dė­jęs len­kų pseu­do­pa­trio­tų prieš ma­ne nu­kreip­tas ju­dė­ji­mas, ku­ris bu­vo iš­lauž­tas iš pirš­to.

 

 

– Ma­no „mi­nis­tra­vi­mo“ lai­kais su len­kiš­kai kal­ban­čiais Vil­niaus kraš­to gy­ven­to­jais ma­no san­ty­kiai bu­vo be ga­lo ge­ri. Aš su jais vi­sais ge­rai su­tar­da­vau. Ne­tgi yra bu­vę to­kių at­si­ti­ki­mų, kai ko­kia­me nors ren­gi­ny­je ar su­si­rin­ki­me, jei at­va­žiuo­da­vo koks nors V. To­ma­ševs­kis ar pa­na­šūs į jį ir pra­dė­da­vo šne­kė­ti prieš ma­ne ar ma­no įsa­ky­mus, žmo­nės at­sis­to­da­vo ir tie­siog iš­ei­da­vo iš sa­lės pa­si­pik­ti­nę. Ir tai da­ry­da­vo len­ka­kal­biai. Ar­ba pra­dė­da­vo taip plo­ti, kad pik­tai kal­ban­ty­sis tu­rė­da­vo pats iš­ei­ti. To­kių at­ve­jų bu­vo ne vie­nas.

 

Prieš man tam­pant mi­nis­tru, bu­vo su­sik­los­čiu­si ne­tgi to­kia si­tua­ci­ja, kad jei pa­ski­ria­mas lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jas į ko­kią len­ka­kal­bių mo­kyk­lą Vil­niaus kraš­te, tai jis tu­rė­jo į ją va­ži­nė­ti tie­siai iš Vil­niaus, nes ne­gau­da­vo iš­si­nuo­mo­ti bu­to vie­to­je – nie­kas ne­priim­da­vo. Kai ta­pau mi­nis­tru, pra­ėjus ge­ram pus­me­čiui, Vil­niaus kraš­te pra­dė­jo at­si­ras­ti to­kie skel­bi­mai: „Iš­nuo­mo­ja­mas bu­tas lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jui“. Kad vai­kai ge­riau iš­mok­tų, kvies­da­vo­si pas sa­ve gy­ven­ti mokytoją.

 

Kai jau bu­vau nu­ša­lin­tas nuo mi­nis­te­ri­jos, il­gą lai­ką mi­nis­tro ne­bu­vo. Nie­kaip ne­ga­lė­jo su­ras­ti kan­di­da­to. O mi­nis­te­ri­ja pri­klau­sė krikš­čio­niams de­mo­kra­tams. Bet ką tik ši par­ti­ja siū­lė, mi­nis­trui pir­mi­nin­kui nie­kas ne­ti­ko. Taip tę­sė­si iki Kor­ne­li­jaus Pla­te­lio kan­di­da­tū­ros iš­kė­li­mo. Tai įvy­ko va­sa­rą. Tuo­met jis at­va­žia­vo pas ma­ne į so­dy­bą pa­si­kon­sul­tuo­ti. Aš jam pa­pa­sa­ko­jau pa­grin­di­nes prob­le­mas ir pa­žy­mė­jau, kad vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų – baig­ti dar­bus su len­kais. Man bū­nant mi­nis­tru tai la­bai se­kė­si. Ir ne tik to­dėl, kad aš tu­rė­jau len­ka­kal­bių par­amą. Bu­vo dar vie­na ap­lin­ky­bė. Tuo me­tu len­kų am­ba­sa­do­re Lie­tu­vo­je bu­vo bu­vu­si Var­šu­vos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rė, hu­ma­ni­ta­rė, ma­no se­na pa­žįs­ta­ma. Kaip tik ta­pau mi­nis­tru, ji pir­ma iš vi­sų am­ba­sa­do­rių ma­ne ir pa­sik­vie­tė. Kal­bė­da­mas su ja aš iš­kė­liau ne­tgi to­kį klau­si­mą, kad rei­kia pa­da­ry­ti taip, jog len­kiš­ko­se mo­kyk­lo­se Lie­tu­vo­je is­to­ri­ja bū­tų dės­to­ma lie­tu­viš­kai. Ir ne tik is­to­ri­ja, bet ir ka­ri­nis par­en­gi­mas bei ke­lios ki­tos dis­cip­li­nos. Rei­kė­jo tik ga­lu­ti­nai ši­tai api­for­min­ti, to ne­spė­jau pa­da­ry­ti. Tuo­met K. Pla­te­liui ir pa­sa­kiau: „Va­žiuok pas am­ba­sa­do­rę ir ga­li šiuo klau­si­mu šne­kė­ti ne­tgi ma­no var­du. Įfor­min­ki­te šį da­ly­ką, tai la­bai svar­bu“. De­ja, kol at­va­žia­vo į Vil­nių, at­ro­do, K. Pla­te­lis jau bu­vo apie tai už­mir­šęs.