Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas ANUŠAUSKAS

Prieš naujuosius metus iš tikrųjų nesinorėjo leistis į tokią polemiką, bet į naujametinį generolo „sveikinimą“ partizanams negalima buvo nesureaguoti. Pirmiausia džiaugiuosi, kad šis generolas nebėra atsakingas už Lietuvos nacionalinį saugumą.

Visiškai atsitiktinai sutapo, kad jo „istorijos pamokymai“ pasirodė kartu su Rusijos Užsienio reikalų ministerijos dokumentu „Apie žmogaus teisių padėtį kai kuriose pasaulio valstybėse“. Be pamokymų JAV, Didžiajai Britanijai, Vokietijai, Lenkijai, Prancūzijai, kitoms ES valstybėms, Kanadai, beveik šimto puslapių Rusijos URM dokumente daugiau kaip septyni puslapiai skirti Lietuvai. Palyginimui – kariniam konfliktui Libijoje skirta beveik dvigubai mažiau vietos. Lietuvos vykdomai atminties politikai skirta daugiau dėmesio negu neturinčių pilietybės rusų problemoms Latvijoje ar Estijoje.

Paklausite, kuo čia dėti generolo klaidžiojimai istorijos vingiuose ir dokumentas, labai stipriai atsiduodantis FSB ar SVR rezidentūrų kvapeliu? Pirmajame kalbama, kad „šalies politinio elito atstovai ragina Lietuvos žmones, ypač jaunimą, imti pavyzdį iš Antano gyvenimo ir sekti jo pėdomis“ (partizano Antano – aut.), o kitame priekaištaujama Lietuvai, kad „vykdomos plačios kampanijos daugiausia susiejamos su datomis iš „sovietinės praeities juodųjų puslapių“ (…). Reikšmingas pastangas Vilnius skiria lietuvių partizanų, t. y. „miško brolių“ „herojinės kovos“ istorinės reikšmės iškėlimui“. Ir kas blogiausia – minėjimuose dalyvauja tas pats politinis elitas.

Kas netelpa generolo pamokymuose

Per dvylika mėnesių nuo 1944 m. gruodžio mėn. okupacinės pajėgos nužudė 12 tūkst. Lietuvių. Tarp jų 5 tūkst. net nebuvo paėmę ginklo. Buvo sudeginti kartu su sodybomis, nuskandinti šuliniuose, nukankinti… Lietuviai priešinosi… Visa tai netelpa generolo pamokymuose žuvusiems.

Nors generolui visiškai aišku, kurie teisūs, o kurie ne – Lietuvoje vykęs karas nebuvo toks paprastas. Galima suprasti ne Lietuvoje gyvenusį Joną Aistį, kuriam atrodė, kad tame kare žuvę buvo tik „labai jau smulkus mailius“ ir civiliai „kolūkių pirmininkai, brigadininkai, mokytojai, eiliniai partijos nariai, komjaunuoliai, kaimo korespondentai…“. Aistis negyveno Lietuvoje ir nematė, kad tie civiliai buvo ginkluoti, kad tie „eiliniai“ su klaidomis, bet sugebėdavo surašyti ir pripildyti tremiamųjų į Sibirą sąrašus. Kad sugebėdavo parodyti MGB kareiviams pasipriešinimo dalyvių šeimų ūkius, pasidalinti ištremtųjų turtą… Pagaliau nemanau, kad generolas supras tuos žmones – studentus, gimnazistus, mokytojus, ūkininkus, darbininkus ir kitų profesijų žmones, kurie pasirinko gyvenimą laisvėje ir kovą už laisvę. Ar gali padėti suprasti, mažų mažiausiai nežmoniški postringavimai apie tai, nuo kieno rankos buvo geriau žūti? Ar gali suprasti generolas tą merginą, kuri stribų pasiųsta pasiūlyti bunkeryje užkluptam partizanui pasiduoti, bet pati dingo bunkerio tamsoje su savo mylimuoju. Mirė abu.

Ar padės suprasti eilinį partizaną iš Žemaitijos, kuris su kulkosvaidžiu išsiveržęs iš apsupties, bet neradęs tarp parsiveržusių sau artimo žmogaus – sugrįžo ir žuvo. Ar supras partizanus, kurie duso nuo deguonies trūkumo enkavedistams užklupus bunkerį ir nepasidavė… Tūkstančiai tokių pavyzdžių yra mūsų nesenoje istorijoje. Ir tūkstančiai jau nebegali atsakyti generolui. Jų nėra. Per dvylika mėnesių nuo 1944 m. gruodžio mėn. okupacinės pajėgos nužudė 12 tūkst. Lietuvių. Tarp jų 5 tūkst. net nebuvo paėmę ginklo. Buvo sudeginti kartu su sodybomis, nuskandinti šuliniuose, nukankinti… Lietuviai priešinosi… Visa tai netelpa generolo pamokymuose žuvusiems.

Vidutinis okupacinis karas

Garsioji Vetrovo divizija per kelerius metus Lietuvoje neteko keturių tūkstančių karių. Ir tai nebuvo visi nuostoliai. Maskvos archyvuose NKVD-MGB pulkų bylose įsegta šimtai pranešimų apie karių žūtis 1944-1951 m. vykdant „tarnybines pareigas“. Jų artimieji gavę šiuos pranešimus įgydavo II pasaulinio karo dalyvių šeimų privilegijas. Ant baudėjų veiklą koordinuojančių Maskvos generolų stalo gulė savaitinės ir mėnesinės ataskaitos apie karinius veiksmus visame vakariniame sovietijos pakraštyje. 

Poetas Aistis negyveno Lietuvoje ir nematė, kad tie civiliai buvo ginkluoti, kad tie „eiliniai“ su klaidomis, bet sugebėdavo surašyti ir pripildyti tremiamųjų į Sibirą sąrašus. Kad sugebėdavo parodyti MGB kareiviams pasipriešinimo dalyvių šeimų ūkius, pasidalinti ištremtųjų turtą…

Kova su partizanais buvo vidutinio masto karas, kuris truko visą dešimtmetį dalyvaujant 50-150 tūkst. MVD-MGB kariškių. Tai, kas generolo sąmonėje virsta „lietuvio karu prieš lietuvį“, buvo okupacinių pajėgų karas prieš pavergtas tautas. Tik išvežus į Sibirą ar išnaikinus beveik du milijonus ukrainiečių, lietuvių, latvių ir estų – pasipriešinimas buvo palaužtas. Sibire yra 5 tūkst. lietuvių tremtinių vaikų kapų. Norint tuo įsitikinti net nereikia važiuoti į Sibirą. Galima nuvažiuoti į Šilutės Macikų lagerio vietą. Šilutės lageryje buvo vaikų barakas, per kurį perėjo 620 vaikų. Tarp daugiau kaip pusės tūkstančio mirusių kalinių kapų yra ir 70 mirusių kūdikių, kuriuos gimdė prižiūrėtojų prievartaujamos moterys. Generolui siūlyčiau pavartyti mirusių vaikų registracijos žurnalą Nr. 3…

Iš NKVD ataskaitos: „Priartėjusi prie Ulinsko namo operatyvinė grupė buvo sutikta automatų ir šautuvų ugnimi. Mūšio metu 8 banditai, įsitvirtinę name buvo nukauti. Namas sudegė“. Kas gi buvo tie žmonės „įsitvirtinę name“? Ūkininkas Ulinskas, jo žmona, sūnūs: 22 metų mokytojas Vladas ir 20 metų klierikas Vytautas, trylikametė dukra Birutė, piemenukas dvylikametis Albertas bei atvaryti kaimynai K. Masaitis ir K. Marcinkus. Visi buvo sudeginti gyvi. „Jūs manote, kad karas baigėsi,- rašė savo laiške iš Lietuvos NKVD kareivis I. Barsukov,- mūsų karas su banditais tebevyksta. Dabar nemiegame nei dieną, nei naktį (…). Jie niekšai keturis draugus nužudė, bet mes juos visus sunaikinsime.“ Ir naikino. Už žudynes atsakingi kareiviai buvo nubaudžiami administracinėmis nuobaudomis, jei likdavo gyvų liudininkų. 

Kai partizaninis judėjimas nusilpo, į kovą su likusiais partizanais įjungti stribai. Bet štai 1951 m. iš 1 148 žuvusių ar suimtų partizanų stribams teko vos 66. Kitaip ir negalėjo būti – beveik visi 5 000 stribų neraštingi arba mažaraščiai – mokėjo tik pasirašyti kryžiukais ar suskaičiuoti iki dešimties. Bet iš tokių buvo rekrutuojami žudikai. Agentas smogikas „Matrosas“ asmeniškai ar su grupe nužudė 72 žmones. Iš viso smogikų aukomis tapo ne mažiau kaip 300 partizanų. Kiek jie nužudė partizanų vardu civilių žmonių – net nežinoma. 

O kur dar jų provokacijų aukos? Vien tik per 1951 m. pusmetį žuvo 4 apšmeižti partizanai ir nežinomas skaičius civilių. Kaip savo raporte rašė KGB darbuotojas Rimkevičius: „kartu su kovinėmis savybėmis drg. Sokolovas ugdė per didelį smogikų žiaurumą. Kalba, kad „laikai įvairūs, ir metodai įvairūs“. Taip, bet šaudyti senukus, moteris, kankinti tardomuosius įkaitinta geležimi tam būtinybės nebuvo…“. Visa tai buvo daroma partizanų vardu. Dar galima priminti jų naudotas specialiąsias priemones: nervus paralyžiuojančias dujas, injekcijas, nuodus, psichotropines medžiagas („Neptun-22“, „7/22 A“ ir kt.), „specialią atpažinimo praktiką“ (t. y. palaikų niekinimą miestelių aikštėse)… 

Besimatuojantiems svetimas uniformas 

Man teko kalbėtis su žmonėmis, kurie perėjo ir kankinimus, ir pažeminimus lageriuose. Jie liko ištikimi savo įsitikinimams, kuriuos susireikšminęs generolas jau vadina ideologizuotais. Tarp jų ir operos solistas su kankinimuose sudarkytu raktikauliu. Gimnazistas, kuriam kankinimais buvo sulaužyta ranka ir neleidžiant sugyti lūžiui, buvo pašalinta dalis kaulo ir plaštaka laikėsi tik ant sausgyslių. Teko kalbėtis su moterimis, kurios pačios patyrusios prievartą ir kankinimus, Kengyro kalinių sukilimo metu jau nebėgo nuo beginklius kalinius žudžiusių saugumiečių… 

Visa laimė, kad buvo tie žmonės, kurie žinojo laisvės kainą. Žuvę žmonės jau neapsigins, nors dar ne kartą atsiras besimatuojančių jų paliktas uniformas ir iškart jas sviedžiančių šalin – kvepia tik jų prakaitu ir jų krauju… Todėl istorijoje pasiklydusio generolo nuotykiai paliks tik dar vieną propagandinę „antį“, kurią noriai suvartos šios produkcijos mėgėjai ruošdami dar vieną ataskaitą apie „žmogaus teisių padėtį“… Pabaigai atsakysiu į generolo Jurgelio klausimą: „Kas geriau – būti nušautam stribo ar partizano?“. Manau, kad žymiai blogiau turėti stribo mąstyseną.

Šarūno Mažeikos nuotr.

Nuotraukoje: A. Anušauskas