Arvydas Juozaitis. J. Vaiškūno nuotr.

Arvydas JUOZAITIS, www.voruta.lt

Ieškodami NACIONALINĖS IDĖJOS, be kurios „tautinė tapatybė“ tampa tik dekoracija (drabužis, buitis, tvarka kiemuose, darbo kultūra – puikumėlis, bet ne Idėja).

Pagalvokime: o jeigu ta idėja – DAINŲ ŠVENTĖS?

Nacionalinės idėjos dėka tauta jaučiasi nepasiklydusi istorijoje. O mes – argi radę tą idėją, tą vieningą stiprybės „ašį“? Žinoma, mūsų Himnas sako: „iš praeities“ ir „Vienybė težydi“… Bet kaip žydi, kokioje praeityje? Sapnuose apie LDK? Štai ir bėda. Nes LDK – stichija be krantų, mums nereikalingų žemių, pagaliau mažiausiai trijų kalbų konglomeratas. Dabartinė Lietuvos valstybė – lietuvių kalba apibrėžta Lietuva, be kalbos nėra valstybės sienų.

O kas, jeigu ir DAINŲ ŠVENČIŲ „ašis“ – taip pat Valstybė? Paklausime, kodėl?

Dainų šventės – laisvas, gražus, aukštas ir visuotinis bendruomenės-tautos susibūrimas BE JOKIOS AGRESIJOS. Dainuojanti tauta niekam nekelia grėsmės, ji – nepavojinga kaimynams (nekalbu apie karinius maršus, kurie nieko bendro neturi su Dainų šventėmis.) Dainuojanti tauta jaučia virš savęs tik Laisvę, vadinasi, tik Dievą. Amžinybę ir savo vietą toje amžinybėje.

Šitai aiškiausiai galime pamatyti ir pajusti LATVIJOJE (iš dalies ir Estijoje.) Latviai tiesiai ir aiškiai žino: jų valstybė gimė 1873 metais, pirmąją Dainų šventę atidainavus. Todėl LATVIS YRA TAS, KURIS IŠPAŽĮSTA DAINŲ ŠVENTES KAIP TAUTOS TAPATYBĘ… (Daugybė mišrių šeimų vaikų taip atranda latviškumą).

O mes? Mes pavėlavome net 51 metus.

Tai milžiniškas atsilikimas; o ir pagalvokime: viskas nutiko atvirkščiai, ne iš Dainų šventės mes gimėme, o Dainų šventės – iš valstybės. Todėl toks atotrūkis (atsilikimas) nuo latvių. Todėl ir toks mūsų nusisukimas nuo latvių. Mes iki pasiutimo svajosime apie LDK, dešimtis simbolių, bet vieno simbolio – Dainų šventės – nepaminėsime. Neturime šios reikmės. Daugelis politikų (deja, net aukščiausių) dar visai neseniai neišbūdavo net visos Dainų dienos – išeidavo į banketus. Latvijoje tai būtų neįmanoma…

Net komunizmas, sovietai ir kolonistai slavai buvo įveikti latvių aistros dainuoti, išsižiojo nuščiuvę ir – pasidavė, neuždraudė Dziesmas Svētkus svinėt… (Prikaišiojo tik į repertuarą dainų apie Leniną ir Padomju varu, un komunizma uzraru, bet nenužudė dainavimo aistros, tradicijos)…

O dabar? 2007 metais JAV ambasadorius, palikdamas tarnybą Rygoje, pasakė, kas jį labiausiai nustebino Latvijoje – Dainų švenčių mastas. Pasakė maždaug taip: „JAV – stipriausia pasaulio valstybė, bet ji nėra tiek stipri, kad galėtų surengti tokį stebuklą – Dainų šventę“.