Lietuvybės nešėjai lenkų okupuotame Vilniaus krašte 1935m. Hermanas Misiūnas su Kukutėliečiais. Šeimos archyvo nuotr.

Karolis Lučunas, Vilniaus Karoliniškių  gimnazijos 4B klasės mokinys, www.voruta.lt

Net ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio…

                      Esu Karolis Lučunas, abiturientas, gyvenu ir mokausi Vilniuje. Kaip ir kiekvienas šių dienų jaunuolis, domiuosi tuo, kas teikia džiaugsmo, pasitenkinimo, – dešimt metų aktyviai sportavau, šokau Lotynų Amerikos ir standartinius šokius. Kasdieniame mano gyvenimas buvo gausu nuoseklių treniruočių, varžybų, kelionių į šokių konkursus, o vasaros atostogos bėgo sporto ir skautų stovyklose. Atrodo, vis ieškojau būdų prasmingai leisti laiką, progos nuveikti ką nors naujo, ypatingo.

                        Per 2019 metų Kalėdas sulaukėme mylimiausių svečių – iš Ignalinos rajono Didžiasalio miestelio atvažiavo mano močiutė Aldona Misiūnienė (1954 m.) su seneliu Juozu Misiūnu (1952 m.). Tada jie man ir padavė labai neįprastą segtuvą su kruopščiai susegtais lapais ir senomis nuotraukomis, sakydami, jog tai padės man geriau pažinti savo šeimą. Tai buvo puikiausia kalėdinė dovana – staigmena. ,,Los Angeles, Kalifornija, H.M.“ – perskaičiau  dailiu ir manevringu raštu parašytą pirmąją eilutę… Iškart supratau, kad gausiu daugiau, nei informaciją.  Juk ir mokslas, ir elementarūs gyvenimiški pavyzdžiai rodo, kad mes visi kokia nors dalimi įkūnijame savo protėvius. Turime fizinių savybių, panašią kalbėjimo manierą, o dažnai tęsiame jų mėgstamas veiklas, perimdami talento dalelę. Todėl būtų keista nesidomėti tuo, iš kur mes kilę, o dar turint tokią privilegiją. Vartydamas 157 puslapių rankraštį ir žiūrėdamas į baltai juodas nuotraukas, kurių kitoje pusėje buvo parašyti metai, nuoširdžiai apsidžiaugiau, kad šeimoje turėjome nepaprastą ir iškilią asmenybę, kuri užrašė daugiau kaip prieš šimtmetį prasidėjusią šeimos istoriją kartu su Valstybės istorija.

Hermano Misiūno dienoraštis. Šeimos archyvo nuotr.

,,Esu gimęs 1907 metais kovo 3 dieną (dokumentuose per klaidą įrašyta vasario 4 diena). Gimęs Rygos mieste, Latvijoj iš tėvų Prano Misiūno ir Onos – Elžbietos Mukan. Nei vienas iš tėvų nebuvo anksčiau vedę. Tėvas gimęs 1876 metais Kieriškės kaime, Mielagėnų valsčius, Švenčionių apskritis, Vilniaus krašte. Ūkininkų šeimoje. Iš motinos pusės giminė gyveno Latvijoje, netoli Ilukštos, Anceniškių kaime (ar dvare, netoli Daugpilio). Motinos dėdė buvo ten, Latvijoj girininku ir rodos, kad lenkų kilmės. Mačiau juos 1915 metais, kai laike Pirmojo pasaulinio karo, trumpą laiką, ten Latvijoj pas juos gyvenom, prieš atvažiuojant į tėvo tėviškę, į Kieriškę. Po 1925 metų jau nutrūko ryšiai su giminėmis Latvijoje, nes motina nustojo rašyti jiems.

Noriu čia prisiminti savo a. a. tėvelių praeitį, tai yra, ką prisimenu iš jų pasakojimų.

Hermanas Misiūnas (1907-1989). Šeimos archyvo nuotr.

Tėvelis gimęs Kieriškės kaime, Mielagėnų valsčiaus. Anais laikais, tai yra prieš Pirmą pasaulinį karą, kuris prasidėjo 1914 metais rugpjūčio mėnesį, tam tikras skaičius kaimų ir dvarų aplink kokį didesnį bažnytkaimį ar miestelį sudarė administracinį vienetą apskrity ir vadinosi valsčius. O tokių valsčių apskrity buvo keliolika. Valsčiaus valdžią sudarė viršaitis (žmonių arba atstovų renkamas) ir vietos policija ar žandarmerija. Viršaitis ir policijos viršininkas buvo apskrities viršininko kontrolėj. Aišku, valsčiai turėjo sekretorius (samdytus) ir mažą valsčiaus seimelį iš keliolikos išrinktų vyrų : kaimo ūkininkų bei dvarponių. O kaimuose buvo dar seniūnai, irgi gyventojų išrinkti, o kartais valsčiaus paskirti. Seniūnas atlikdavo ir laiškanešio pareigas, nes ne visi gyventojai galėjo ar turėjo laiko eiti į paštą miestely. Aišku, kur buvo valsčius – ten buvo ir parapijos centras. Bažnyčia, klebonas, klebonija ir parapijos kapai. Krautuvės, mokykla, vargonininkas ir net senelių namai ar ubagynas prie bažnyčios.

Tėvelis gimęs mažažemio ūkininko šeimoje, augo gan vargingai, nes buvo didele šeima. Mano tėvo tėvelis Jurgis per anksti tragiškai mirė. Nusinuodijo angliarūgšte pirty. Kūreno pirtį linams minti. Nuėjęs patikrint, matyt užsnūdo ir smilkantis pagalys, nesudegęs pagamino nuodingų dujų. Mano tėvelis nesulaukęs per ilgesnį laiką tėvo grįžtančio iš pirties –  nuėjo į pirtį patikrinti ir rado savo tėvą nebegyvą. Ištraukė laukan, bet nepavyko atgaivinti. Mano tėvelis buvo tuomet 16 metų amžiaus. Tais pat metais, turėdamas tik 16 metų išvyko į Rygos miestą, Latvijoj darbo ieškoti ir užsidirbti. Turiu pastebėti, kad tuomet, rusų caro laikais Vilniaus miestas neturėjo jokios didesnės pramonės ar fabrikų. Artimiausias ir didesnis miestas, kur buvo šiek tiek fabrikų, tai buvo Rygos miestas. Ten ir vyko daugiausia mūsų kaimo jaunimas, kaip į lengviausiai pasiekiamą miestą darbui pasiieškoti. Kiti, kurie turėjo pinigo, vyko į Petrogradą (dabar Leningradas). Dar kiti, atitarnavę kariuomenėj arčiau Leningrado, ten ir pasiliko. Reikėjo kur nors išvykti, nes buvo padėtis, kad didelės šeimos negalėjo išsimaitinti. Per daug buvo burnų (tikrumoje pilvų), kaip buvo sakoma.

Taigi, kaip matosi – mano tėveliui nebuvo taip jau liūdna Rygos mieste, nes turėjo šalimais daug artimų žmonių iš savo tėviškės. Aišku, nuvykę į Rygos miestą visi turėjo sunkiai dirbti. Tėvelis pasakojo, kad su karučiu (tačka) turėjo kelis metus anglis vežioti t.y. prisipildyti ir stumdyti. Keliuose fabrikuose yra dirbęs įvairius ir sunkius darbus. Sulaukęs 20 metų amžiaus buvo paimtas į rusų kariuomenę. Kariuomenėj tarnaudamas pamėgo grikinę košę. Atitarnavęs kariuomenėj skirtą laiką, tėvelis vėl grįžo į Rygos miestą. Po kariuomenės gavo geresnį darbą ir buvo patenkintas gyvenimu. Tėvelis pasakojo, kad darbininkams buvo išmokama atlyginimai už darbą paprastai šeštadieniais ir buvo metai, kai gaudavo atlyginimą aukso monetomis. Darbininkai geriau ėmė popierinius negu auksinius rublius, nes popieriniai buvo tikrai gražūs savo spalvingumu ir patogūs kešeniui nešioti. O aukso monetos (rubliai) buvo per sunkūs, nes nusvirdavo švarkų kišenėj ir greit skylės atsirasdavo kelnių kišenėse. Visi tuomet padarė klaidą, kas nenorėjo imti aukso ir jo nepataupė. Atrodo, kad tuomet buvo pats gerbūvis ekonomiškam gyvenime. Pramonė ir prekyba vystėsi visur. Po Japonų – Rusų (1904 metais) karo Rytuose ir po 1905 metų streikų, arba pirmos darbininkų revoliucijos, ekonominis gyvenimas pradėjo sunkėti ir auksas išnyko. Jau už darbą darbininkams nemokėjo aukso monetomis. Bet bankuose galima buvo gauti aukso. Rodos, lygiomis, rublis už rublį. Geri buvo laikai, bet ne visiems. Atsirado bedarbių, nepatenkintų buvusia santvarka. Tuomet Rusiją valdė carai su paklusniais jiem kazokais ir žiauria žandarmerija. Tėvas pasakojo, kad ir jam teko nukentėti, arba ,,paragauti“ kazokų botago per nugarą, kai jis ėjo gatve su kitais. Darbininkai reikalavo ne tik didesnio atlygino, bet mažiau darbo valandų ir apdraudimo nelaimingo atsitikimo atveju.

1905 metais tėvelis vedė. Kaip ir kur susipažino su mano motina, tai to jau nežinau. Apie motiną tiek tik žinau, kad gimusi tais pačiais metais kaip ir tėvelis. Vos 16 metų liko našlaitė. Motinos gyvenimas, kaip našlaitės buvo labai liūdnas. Anksti turėjusi dirbti dvare, buvo atiduota už tarnaitę. Su mano tėvu susitiko Rygoje. Kiek laiko draugavo prieš vedybas, nieko nežinau.

Motina mane pagimdė 1907 metais ligoninėje. Vėliau motina pasakojo, kad buvo sunkus gimdymas ir daktaras įspaudė duobutę galvoj, prie ausies. Ir dabar tą ženklą turiu ir kartais paglostau, arba užčiumpu tą vietą. 1911 metais gimė mano sesuo Ona. Man ,rodos, Rygoj.

Čia noriu prisiminti, kaip ir kodėl mūsų šeima atsirado Kieriškėj, tėvo tėviškėje.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1914m. rugpjūčio mėn. 15 dieną tarp Rusų ir Vokiečių, tiksliau sakant, pradžioje –  tarp Austrų ir Serbų. Karo priežastis : serbas – princas (tokia pavardė buvo to pasikėsintojo) nušovė Austrų ciesoriaus sūnų ir jo žmoną Sarajevo mieste ir dėl šito kilo karas. Aišku, buvo ir kitos politinės priežastys. Austrai paskelbė karą Serbams ir Austrus palaikė Vokiečiai, kaip po sąjungininkus, o Rusai savo keliu stojo serbų pusėn ginti savo slavus –  sąjungininkus. Ir štai prasidėjo baisus pasaulinis karas, kuriam žuvo milijonai žmonių, neskaitant sužeistų ir pabėgėlių, likusių visam gyvenimui. Į tą karą įsitraukė beveik visa Europa ir pagaliau Amerika, Kanada ir Australija. Taip pat ir Indijos kariai buvo atvežti, kaip Anglijos Imperijos pavaldiniai. 1915 metais Vokiečiai sustiprėjo ir pradėjo Rusus stumti atgal iš Prūsijos, iš Lenkijos ir Pabaltijo. Kai pradėjo artėti prie Mintaujos ir Rygos, buvo paleista melagingi pranešimai, kad vokiečiai pjausto žmonėms nosis, ausis ir daug žudo. Kilo pas miesto gyventojus panika. Pradėjo bėgti iš miestų. Kai kurie iš mūsų giminių, tėvo pusbroliai nuvyko net už Uralo kalnų. Tėvai nutarė pasitraukti ir bėgti kartu su kitais į Rusijos gilumą. Tėvas pasodino mus į priekinį traukinį su kitais bėgliais, kurie vyko į Smolensko pusę, o pats dar pasiliko prie to darbo, arba dujų fabriko. Taip mes tapom atskiri nuo tėvo. Tikėjo, kad frontas gali dar ir nepriartėti prie miesto. Aišku, toks jo žingsnis buvo labai pavojingas, nes galėjom būti išskirti visam gyvenimui. Bevažiuojant į Minską, o paskui į Smolenską, motina sugalvojo, kad taip yra negerai ir galim būti išskirti visam gyvenimui su tėvu. Motina su mumis, vaikais išlipo iš to traukinio ir atsisėdo į traukinį, kuris ėjo atgal į Mintaują. Motina sugalvojo išlipti Daugpily (Dvinske) ir apsistoti pas savo giminę. Vėliau ir tėvas atvyko į Daugpilį ir mes vėl buvome visi kartu. Kadangi pasidarėm bėgliai, arba benamiai, tai tėvų buvo nutarta grįžti į tėvo tėviškę (dabartinis Ignalinos rajonas, Kieriškės kaimas). Tiesa, tėvai vėl norėjo važiuoti į Rusijos gilumą ir buvom jau traukiny, bet įvyko skaudus nuotykis, kuris pakeitė tėvų planą, važiuoti į Rusiją. Tėvui, benešant iškėlus virš galvos rankas – siuvamą mašiną, dideliam susigrūdime žmonių, vagišius ištraukė tėvui piniginę iš švarko kišeniaus su dokumentais ir pinigais. Toj piniginėj visi tėvo pinigai buvo. Buvom staiga priversti išlipti iš to vagono. Tėvas bėgo ieškoti policininko arba žandaro, kaip tuomet vadino, kurie patruliuoja stoty. Žandarą tai surado, bet vagies tai ne. Tėvai staiga turėjo pakeisti visą kelionės į Rusiją planą. Ir štai, kodėl mes buvo priversti atvažiuoti į Kieriškę. Nuo to momento ar dienos prasidėjo visi mūsų vargai ir nenumatyti gyvenimo įvykiai Lietuvoje.

Atvažiavę į Kieriškę pas dėdę Joną, radom kaimo pirkią, pripildytą įvairaus amžiaus žmonių. Dėdienė buvo nelaiminga ir nemėgo mūsų visų, nes reikėjo daug maisto sunaudoti, o tų atsargų nedaug tebuvo. Vien tik duonos nespėjo kepti. Tėvas buvo priverstas eiti į kitus kaimus pas gimines prašyti maisto. Staiga pasidarėm vargšai, nors ir iš miesto atvykę ir švaresnį drabužį turėjom.

Bėgom nuo vokiečių ir karo veiksmų, o karas ir tie vokiečiai atėjo greičiau į mūsų apylinkę negu tikėjomės. Nepraėjo nė poros savaičių po mūsų atvykimo į Kieriškę, kai vokiečiai pasirodė mūsų laukuose. Pirmą dieną pačių vokiečių kaime niekas nematė, tik piemenys ir kerdžius (pastyrius) parbėgo verkdami ir išsigandę, nes vokiečių kareiviai, radę mūsų kaimo karves, aveles, netoliese Gilūtų vieškelio, pasiėmė visą bandą ir nusivarė į Paliesiaus dvaro pusę. Piemenys pasakojo, kad tie kareiviai buvo raiti ir su ilgomis ietimis. Tai buvo vokiečių ulonai. Vokiečiai stūmėsi gana greit iki Kazėnų ar Dysnos upės. Visą apsirūpinimą kariuomenė ėmė iš vietinių gyventojų. Kieriškės kaime liko tik viena karvė, kuri tą rytą sirgo ir nebuvo išginta į lauką. O kaime tuo laiku buvo 36 šeimos. Motinos su mažais kūdikiais staiga liko be pieno. Tai buvo didelė nelaimė mūsų kaimui, arba karo pasekos, nors nė vieno šūvio kaime negirdėjom. Mano tėvelis mokėjo vokiečių kalbą, arba galėjo šiek tiek susikalbėti. Kaimiečiai prašė tėvelio, kad eitų pas vokiečius, kurie jau buvo Paliesiuj ir Mielagėnuose, ir išprašytų nors kelias karves. Bet nieko iš to neišėjo. Tik gavo karo kontribucijos raštą ir pažadą, kad sumokės už tuos gyvulius. Tikrumoje, anei rublio negavo, nes vokiečiai karą pralošė. Tada mūsų kaimas ir aplinkiniai kaimai dar labiau nukentėjo, nes vokiečiai kaimuose apsistojo. Iš gyventojų ėmė pašarą ar net javus. Gyventojai buvo perkeldinami iš savų namų. Turėjo susispausti ir užleisti gyvenamus namus ir tvartus vokiečiams arba kariuomenei. Vokiečių kareivių gyvenimas tose gryčiose nebuvo toks patogus, kaip savo Vokietijoj, bet geriau, nei lauke gyventi, miegoti. Vokiečiai tuoj padarė pagerinimus kaime. Pirmiausiai, pastatė išvietes, paskui, iš medžio pagaliukų padarė šaligatvius, kad rudens metu nereikėtų per purvą braidyti ir nuolatos batus valyti. Kiekvienam namui davė Nr. Patys nudažė ir prikalė. Tėvelis buvo paskirtas keliems kaimams, kaip seniūnas, o vadino jį „biurgermeisteriu“, pagal vokiečių paprotį ir tvarką. Gilūtose, Žardelišky ir kitur apsistojo vokiečių kariuomenė. Frontas pasidarė netoli mūsų arba už Raščiūnų. Frontas arba vokiečių pirmieji apkasai ėjo per Guntauninkų lauką ir tuoj už kaimo. O Užubalio miške buvo vokiečių ir rusų apkasai visai arti vieni kitų. Taip atsitiko pagal karo ir vokiečių strategiją, kad vokiečiai neėjo ar negalėjo peržengti Dysnos upės palei Vasiūnus ir Kazėnus. Kaimai, kaip Vasiūnai, Dysna, Didžiasalis, Galalaukiai, Piemenys, Lazinkos ir daugelis kitų buvo beveik visiškai sudeginti, o gyventojai išvaryti, nes tie kaimai pateko tarp kovojančių pusių, arba vokiečių ir rusų. Kai vokiečiai įsitvirtino, pasidarė gerus apkasus ir bunkerius, ne tik iš medžio rastų, bet iš cemento. Po karo pabaigos, praėjus daugeliui metų, galima buvo apžiūrėti tuos apkasus ir įsitvirtinimus (vienų ir kitų). Vokiečių buvo daug stipresni apkasai. Net šaligatviai ir darželiai gėlėms šalimais bunkerių buvo padaryti. Po karo, kai dirbau Vasiūnuose, pravažiuojant šalimais, matydavau žmonių kaukoles ir kaulus. Tai – žuvusių rusų kareivių, nes vokiečiai savo žuvusius parinkdavo ir atskiruose kapuose palaidodavo. Daugiausiai buvo laidojami Tverečiaus kapuose. Buvo duoti cementiniai antkapiai kiekvienam žuvusiam kareiviui. Vėliau, po karo, vokiečių šeimos išsiveždavo savo artimuosius iš tų kapų į Vokietiją ir ten, pas save palaidodavo. Pafrontėj buvo daugiau panašių kapų, kaip Erzvėte ir kitur. Nors tam Rytiniam fronte karas baigėsi 1917 metais, kai įvyko revoliucija Rusijoje, bet kaimuose dar buvo likę po vieną ar du kareivius, puskarininkius, kurie prižiūrėjo tvarką apylinkėje, o svarbiausia, ėmė duokles iš kaimiečių.

Kiek atsimenu, tai pas dėdę Joną gyvenom virš metų laiko. Po kurio laiko išsikėlėme (1916 m.) pas Vasičkos Stanislovą Cibulską gyventi. Jis savo name turėjo kitą galą. Rodos, su dviem langais į kaimo pusę. Tik nebuvo gero apšildymo ar pečiuko. Atsimenu, kad buvo šalta, bet tėvai labai džiaugėsi, išėję iš dėdės Jono, nes ten buvo per ankšta. Ten gyvenom virš poros metų, o tėvas dar buvo savo pareigose, kaip seniūnas ir vertėjas. Tėvas gavo iš vokiečių porą minkštų kėdžių, kaip sofkutės. Kai nebuvo kas valgo, tai tėvas tas kėdes nuvežė į Paliesiaus dvarą Brazinskui ir iškeitė ant tam tikro kiekio kviečių ir kito maisto. Iš kažkur tėvas gavo ožką (o gal tas Brazinskas davė). Tai buvo tikras išganymas mums. Nors su ta ožka buvo daug bėdų: lakstė po visus kaimynų daržus ir nuėsdavo pasodintas daržoves. Daug kas ją apmėtydavo pagaliais ar lazdomis. Ožkos – riebus pienas ir be bakcilų, tai labai buvo svarbu mūsų sveikatai, kai buvo badmetis. Visi buvom labai sublogę, o ypač tėvai.

1920 metais, persikėlėm gyventi į dūminę pirkelę gale kaimo (2 pav.). Aš jau lankiau pradžios mokyklą Gilūtose, kuri buvo įkurta 1918 metais. Įkūrė „Ryto“ draugija Švenčionyse su vokiečių pritarimu. Aišku, toji mokykla buvo privati, bet lietuvių rankose, nes tuo laiku buvo jau lietuvių valdžia susidariusi ir, atsimenu, į mokyklą atvyko lietuvis kariškis, ar tik šiaip, žalioj uniformoj mokyklų inspektorius. Pirmoji mokytoja Gilūtose buvo Emilija Garlytė. Ji pirmoji ir pradėjo mane mokinti lietuvių kalbos. Toji mokykla buvo perpildyta mokinių, nors ir dvi pamainos buvo. Tą mokyklą lankė iš visų kaimyninių kaimų ir vienkiemių. Pas visus atsirado noras mokintis, prievartos nebuvo. Net gerokai paaugę jaunuoliai lankė mokyklą. Todėl, 1921 metais buvo įkurta ir Kieriškėj mokykla. Našlė Emilija gyveno viena, tai užleido savo namą mokyklai. Pirmoji mokytoja mūsų kaime buvo Stasė Cibulskaitė iš Sriūbų. Po jos buvo Valė Čepulytė iš Lazinkų, ties Vasiūnais. Stipriausia iš jų buvo Valė Čepulytė (vėliau Vilniuje užėmė aukštą vietą mokslo akademijoje). Ji mane paruošė į gimnaziją Švenčionyse.

Kai žmonės pradėjo atsigauto po Pirmojo pasaulinio karo, netikėtai vėl teko pergyventi naują karą. Nors jis tęsėsi trumpai. Tai buvo Lenkų – Sovietų (tada vadinom bolševikų karu) ir Lietuvių – Lenkų karas. Lenkai ir lietuviai kovojo dėl savo nepriklausomybių. Vėl teko nukentėti mūsų žmonėms. Kas tik užeidavo į mūsų apylinkė, vis turėjo ką nors paimti iš vargstančių ūkininkų. 1920 metais vyko kovos tarp lenkų ir lietuvių. Trumpą laiką, rodos, vidurvasarį, mūsų apylinkėj buvo lietuviška administracija susidarius. Tėvelis buvo parinktas valsčiaus viršaičiu. Nors tėvelis buvo savamokslis, pats savaime pramokęs rašyti (šiek tiek), bet buvo geras lietuvis, patriotas ir, nežiūrint pavojų, pasiėmė valsčiaus viršaičio pareigas. Jam padėjo raštinius reikalus tvarkyti vyrai, kurie mokėjo rašyti lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. Tai buvo Jonas Varna (mokytojas iš Juodgalvių) ir kiti. Neilgai buvo Mielagėnai ir visa Švenčionių apskritis lietuvių rankose. Lenkai išstūmė lietuvius, o lenkus išstūmė Sovietai. Vėliau lenkai vėl atsiėmė mūsų apylinkę ir jau pasiliko iki Antrojo pasaulinio karo, arba iki 1939 metų rugsėjo, kai juos išstūmė Sovietų armija.

1923 metais (kaip minėjau, mokytojos V. Čepulytės paruoštas) buvau priimtas į lietuvių gimnaziją Švenčionyse. Neilgai man teko gimnazijoje mokintis, nes tėvai patyrė, kad negali mane maistu aprūpinti, kad neturi pakankamai jėgų už kambariuką apmokėti. Tuomet pinigai mažai vertės turėjo. Tėvai neturėjo ir galimybės iš ko padaryti tą pinigą. Grįžau į tėviškę nešinas ant savo pečių medinę dėžutę, kurioj buvo kelios knygos ir pora gabalų iš drabužių. Rankšluostis ir puodukas. Buvo liūdna ir varginga kelionė, nes žinojau, kad neteks daugiau grįžti į gimnaziją. Einant į namus, pradėjo lyti lietus. Grįžau visas šlapias ir išvargęs. Puikiai atsimenu. Aišku, man grįžus, visiems pasidarė liūdna. Beviltiška padėtis dėl tolimesnio mokymosi. Tuomet jokio bendrabučio mokiniams dar nebuvo Švenčionyse. Buvo tik Vilniuje, bet Vilnius buvo man nepasiekiamas. Be to, bendrabuty buvo tik našlaičiai, ar šiaip pamestinukai per karą. Kone porą mėnesių baladojausi savo kaime be tikslo. Šį tą padėjau tėvui. Dirbom medinius indus, kaip kibirus, melžtuves, sviestui mušti boikas ar ceberkelius. Padarytus tuos indus veždavo į Adutiškį turgaus dienomis (ketvirtadieniais) parduoti. Jau buvo šiokių tokių pajamų už didelį vargą. Jau turėjom įsigiję mažą kumelaitę, kuri tikrai pasiliko visą laiką maža, neužaugo net iki vidutinio didumo. Buvau pramokęs skambinti mandolina. Taip pat pramokau griežti armonika. Kažkas man dovanojo seną, apgadintą armoniką, bet aš mokėjau pats sutaisyti. Buvau pasidaręs „kaimo muzikantas“. Vyresni už mane pradėjo vedžioti po artimus kaimus, kad jiems pagriežčiau per vakaruškas. Net per dvejas vestuves buvau muzikantu su ta savo sena armonika. Turiu pastebėti, kad tuoj po karo, nors žmonės pusbadžiai gyveno ir avalynės neturėjo, bet visi linksminosi, daug šoko. Gal ir dėl to, kad gyvi liko. Šoko basi arba tik klumpes ant kojų turėdami. Anais metais buvom prasimanę gaminti arba iš sėmenų spausti aliejų. Naudojom tą aliejų maistui paskaninti arba pariebinti. Neskanus buvo tas aliejus, nes turėjo stiprų kvapą. Trūko žibalo apšvietimui, tai drožėm arba skaldėm iš beržinių ar eglinių pagalių balanus. Aš laikydavau tą uždegtą balaną, o tėvas dirbo indus.

Neįmanoma dabar pasakyti, koks būtų buvęs mūsų visų gyvenimas ir kuo aš būčiau buvęs, jei ne vienas žmogus Mielagėnų miestely, tuo laiku gyvenęs. Vadinosi Aukštuolis, bet tikrumoje buvo smulkaus kūno žmogelis. Neaukštas, bet didelis savo dvasia, didelis lietuvybės veikėjas. Turėjo mažą, visokių smulkmenų bei ražončių ir škaplierių krautuvikę name, netoliese bažnyčios aikštės. Jis buvo didelis, arba vienintelis lietuviškų laikraščių ir knygų platintojas mūsų apylinkėj. Ten, pas tą Aukštuolį, aš susipažinau su mokytoju Juozu Brazaičiu, dirbusiu Buckūnuose. Tai buvo 1924 ar 1925 metais. Nuo to laiko tapome artimi draugai, nors jis buvo 12 metų vyresnis už mane. Aukštuolis, sužinojęs iš tėvo, kad aš toliau nesimokinu ir gaištu laiką Kieriškėj – jis sugalvojo įkurti lietuvišką mokyklą Rubelninkuose, tam dideliam kaime už Sriūbų ir Molykų ir  mane padaryti tenais mokytoju. Atsimenu, kad per Trijų Karalių šventę (1924m. sausio 6 dieną), su tėvu nuvykom į Mielagėnus, o tas Aukštuolis po pamaldų pasiėmė mane į roges ir nuvykome dviese į tuos Rubelninkus. Ten pristatė mane. Buvo padaryta pradžia. Reikėjo ,,Ryto“ švietimo draugijos valdybos sutikimo, kad ten galėčiau būti mokytoju. Aišku, kadangi buvo mokytojų trūkumas, o norėta, kad kuo daugiau įkurti mūsų apylinkėj ir Vilniaus krašte lietuviškų mokyklų – ne tik, kad šviestųsi mūsų kaimų būsimas jaunimas, bet ir kad neužleidus vietos lenkiškoms mokykloms. Nors lenkų, ar tų šliektų mūsų apylinkėj mažai buvo. Vaikų tėvai tuose Rubelninkuose išnuomavo pas vieną moterį visą, nesenai pastatytą namą ir ten įkūrė mokyklą. Padarė ilgus suolus pagal mano patarimą, į kuriuos galėjo susėsti po 5 ar 6 mokinius. Ten pat, toje pirkioje, iš lentų padarė sieną ir duris. Atseit, atitvėrė man kambariuką nuo klasės. Tėvai tų mokinių apsiėmė mane maitinti. Kiek pas ūkininką buvo vaikų, lankančių mokyklą, tai tiek dienų pas tą ūkininką ir maitinausi. O jei ateidavo eilė mane maitinti kituose kaimuose gyvenantiems vaikams, tai tie atnešdavo man valgį. Dažniausiai blynų su spirgučiais, duonos, mėsos gabalą, ar kiaušinių. Sekmadieniais ar šventomis dienomis taip pat maitindavo. Mokytojus maitino dėl to, kad gaudavo labai mažą atlyginimą iš ,,Ryto“ draugijos. Atsimenu, kad pasimaitinęs tuose Rubelninkuose, gerokai pasitaisiau. O koks iš manęs galėjo būti mokytojas, jei visiškai tam darbui nebuvau paruoštas. Buvo sunku ir keblu, bet labai ir įdomu. Tai buvo pradžia mano profesijos.

Hermanas Misiūnas su savo mokiniais prie Kukutėlių mokyklos. Šeimos archyvo nuotr.

Būdamas 17 metų amžiaus turėjau mokinti 2 kartus vyresnius už save. Kiti ateidavo į tuos vakarinius kursus dėl tam tikros mados ar pramogos, nes žiemos metu, nebuvo kas daro namie, tuo labiau, kad ir žibalo trūko. Anais laikais nebuvo dar radijo priimtuvų kaimuose. Tik aš vienas atsinešdavau laikraščius iš Aukštuolio. Kaimiečiai labai įdomavosi, kas darosi Lietuvoj ir visam pasauly.

Neilgai ten dirbau, tuose Rubelninkuose, nes atėjo pavasaris ir mokslo metai baigdavosi. Gegužės mėnesio pradžioj vaikai eidavo į laukus galvijų ganyti, o mokytojai vykdavo į mokytojų kursus, kurie buvo Švenčionyse ir Vilniuje. Tie kursai buvo suorganizuoti lietuvių ,,Ryto“ draugijos. Tuose kursuose pirmaisiais metais (Švenčionyse) buvo daug lankytojų. Senų ir jaunų mokytojų. Buvo trūkumas mokytojų, tai buvo priimti į tuos kursus, kas tik norėjo mokytojauti. Rudens metu, rugsėjo mėn. pradžioje buvo daromi kvotimai arba egzaminai tiems kursams. Skaičius tų kursantų nubyrėdavo, nes ne visi galėjo išlaikyti jau ne taip sunkius egzaminus. Kai 1925 metais tie kursai baigėsi, aš buvau priskirtas prie pirmųjų arba geresnės grupės. Tos grupės mokytojams jau ir alga buvo didesnė. O sekančiais metais (1926m.) jau buvau siunčiamas į kursus Vilniuje. Tie kursai tesėsi iki 1928 metų. 1927 metais išlaikiau svarbius egzaminus prie Lenkų valdžios skirtos komisijos. Tai buvo daugiau negu pusė to cenzo, reikalingo mokytojų cenzui įsigyti. Lenkų  švietimo valdyba buvo nusistačiusi, kad nedidelis skaičius tų kursantų išlaikytų egzaminus. Kad būtų mažiau lietuvių cenzuotų mokytojų. Tad iš 120 kursų dalyvių 1927 metais prie egzaminų buvo prileistų tik 48. Iš to skaičiaus išlaikė tik 17 mokytojų tuos egzaminus. Ir aš buvau tame skaičiuje. Tėvas sužinojęs, kad aš išlaikiau egzaminus, net apsiverkė iš džiaugsmo. 1929 metais dar laikiau paišybos ir rankų darbo egzaminus prie Lenkų švietimo valdybos. Išlaikiau. Po mokslų teko susirgti geltonlige. Dvi savaites išgulėjau tuomet tėviškėj, o tuomet vykau į mokyklą Vasiūnuose dirbti. Iki 1940 metų jau nelankiau jokių kursų.

Taip atrodo, kad turėjom jau ne taip blogus laikus, arba vieną dešimtmetį, skaitant nuo 1929 metų iki 1939 metų, kai karas prasidėjo, arba Vokiečiai puolė Lenkiją. Jautėm, kad dirbam kaime naudingą darbą. Mokytojai turėjo gana daug darbo ne tik su vaikais, bet ir su jaunimu. Tekdavo per Kalėdas mokinius paruošti, kad eilėraščius pasakytų, pagiedotų kalėdines giesmes, ar mažą vaidinimą surengtų. Toks parengimas, eglutė mokykloj, buvo kaimuose didelis atrakcionas, nes tuomet dar nebuvo kaimuose radijo aparatų, ar pravažiuojančių filmų – kino parodymų. Tad vakarėlių ar vaidinimų rengimas buvo labai svarbus įvykis. Aišku, mokytojai turėjo daug rūpesčio, paruošiant tokius vaidinimus ir tam tikrą atsakomybę prieš lenkų valdžią. Vaidinimams reikėjo gauti iš apskrities viršininko leidimą. Tai vis mokytojų darbas buvo išsirūpinti tą leidimą.

Noriu prisiminti, kur ir kuriais metais dirbau kaip mokytojas. 1924 metų rudenį buvau paskirtas, tos pačios ,,Ryto“ švietimo draugijos Švenčionyse, mokytojo ir mokyklos vedėjo pareigoms savo tėviškės kaime Kieriškėj. Mokinių buvo gana daug, gal apie 50. Buvo 2 pamainos. Savo tėviškės kaime dirbau dvejus mokslo metus. Kadangi ,,Ryto“ draugija gaudavo pinigų iš Amerikos ir iš Nepriklausomos Lietuvos, o lenkų pinigai (markės) buvo mažai ko verti, už visą mėnesi gaudavau po 3 dolerius algos. Dirbti savo kaime buvo praktiška, nes buvau kartu su tėvais, bet iš kitos pusės tai ne visai gerai, nes teko mokinti ne tik seserį, bet ir kitus artimus iš giminės. Tai drausmės ir respekto atžvilgiu. 1925-1926 mokslo metams buvau paskirtas į gražų Miečionių kaimą, per kurį ėjo vieškelis tarp Mielagėnų ir Tverečiaus. Mokyklą ir man atitvertas kambariukas buvo pas ūkininką Jurgį Uodį. Tam Miečionių kaime gyvenau ir dirbau dvejus mokslo metus iki 1928 metų spalio mėnesio, kai lenkai (atvykusi policija) uždarė mano mokyklą. Mane išvarė iš to kambariuko ir užantspaudavo. Iš Miečionių laikų man pasiliko malonūs prisiminimai. Ten įgijau veiklesnio mokytojo vardą. Tam Miečionių kaime, pas šeimininkę Kuodienę, susipažinau su savo būsima žmona Filmina Dragūnaite iš Rižiškių kaimo. 1928 metais paskyrė mane į Vasiūnų mokyklą. Gavau paaukštinimą iš ,,Ryto“ valdybos. Džiaugiausi, kad lenkų mokyklų inspektorius patvirtino mane į tą mokyklą mokytoju ir vedėju. Matyt ir kunigas Miškinis paprašė ,,Ryto“ draugijos valdybos, kad paskirtų į Vasiūnus jaunesnį mokytoją. Per Kalėdų ar Velykų atostogas, kunigas Miškinis visuomet pasikviesdavo iš Vilniaus studentus –  našlaičius, kurie gyveno bendrabučiuose. Klebonas pasikviesdavo juos ne tik, kad jie pailsėtų, pavalgytų stipriau, bet ir kad su jaunimu pabendrautų ir lietuvišką organizacinį darbą pavarytų pirmyn. Vasiūnuose teko gyventi kartu su visa Gruzdžių šeima vienoj gryčioj. Ne visai patogu buvo, bet jie buvo man kaip giminės. Tikrai geri ir malonūs žmonės. Greit pasidarėm geri prieteliai su tuo kunigu Miškiniu. Kunigas buvo nepaprastos energijos žmogus. Vasiūnuose išdirbau 4 mokslo metus. Nesigiriant, bet palikau gan gerą vardą apie save ir aš branginu tuos metus. 1931 metų pavasarį turėjau laikinai atsisveikinti su Vasiūnais, nes turėjau eiti į lenkų kariuomenę kariškai tarnybai. Labai nenorėjau kariuomenėj tarnauti, tuo labiau – lenkų kariuomenėj. Visos tos pratybos man buvo per sunkios, tad po savaitės kreipiausi pas pulko daktarą. Tas vėliau pasiuntė mane į Varšuvą, į daktarų komisiją. Patikrinę mane atleido iš kariuomenės su raide, arba arba kategorija ,,D“, kuri reiškė, kad karo atveju galėčiau būti pašauktas į kariuomenę be ginklo. 1931 metais rudenį vėl grįžau mokytojauti į Vasiūnus, o 1932 metais manęs jau nepatvirtino mokyklų (lenkų) inspekcija į tuos Vasiūnus penktiems mokslo metams. Likau be darbo, nes niekas manęs jau netvirtino. Visaip spėliojau už ką baudžia mane? Buvo kelios priežastys –  už veikimą tarp jaunimo ne tik Vasiūnų bažnytkaimy, bet ir su kitų kaimų jaunimu Tverečiaus apylinkėj. Juk padėjau suruošti dvi gegužines netoli Kukutėlių kaimo, pamišky ir vieną ties Blažejiškės. Lenkų policija sužinojo ir surašė man aktą. Buvau du kartus nubaustas pinigine bauda. Mėnesinės algos didumo. Pabuvęs porą mėnesių pas tėvus, ,,Ryto“ draugijos patarimu, nuvykau į Dvaryščius, gale Kančioginos ežero. Ten nebuvo jokios mokyklos, o vaikai ėjo už 3 kilometrų į lenkišką mokyklą. Buvau pasiųstas įkurti nelegalią mokyklą, arba kaip tuomet vadinome – ,,nuo tėvų“ mokyklą. Tai reiškė, kad vaikai, mokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus, buvo mokinami namie, susisodinus po kelis aplink stalą. Tai pas vieną ar kitą ūkininką ir ne kasdien pas tą patį, kad suklaidinus lenkų policiją, kuri vis norėjo sugauti mane bemokinant vaikus. Ir kartą jiems pavyko. Nubaudė ne tik mane pinigine bausme, bet ir tą ūkininką, pas kurį rado mane su keliais vaikais aplink stalą susisodintus. Ūkininkas neturėjo iš ko sumokėti baudos, tai „Ryto“ draugija sumokėjo už jį. Nebuvo lengva atitraukti vaikus nuo lenkiškos mokyklos.

Pas Poną Prezidentą, 1939m. rugpjūčio 24 d. Šeimos archyvo nuotr.

Gavęs paskyrimą ir patvirtinimą į Kukutėlius, į tą gražų kaimą prie didelio Erzvėto ežero, aš labai apsidžiaugiau. Kukutėlių gyventojai buvo nepaprastai ramūs ir geri žmonės, lietuviai. Turėjau patogų ir gražų kambarį virš šeimininkų. Už atlyginimą maitinausi pas Janutėnus. Pas juos gyvendamas jaučiausi labai gerai. Tai buvo gražiausi mano mokytojavimo metai tuose Kukutėliuose! Kukutėliuose išdirbau iki 1938 rudens, o 1936 metais ten teko sukurti šeimą. Vieną dieną atvyko į mano butą (tuomet gyvenau pas Ulozus) Tverečiaus valsčiaus policininkas su to miestelio mokytoju Juozu Kislu, su kuriuo net šiek tiek draugavom, kai dirbom kartu Vasiūnuose. Jis ten buvo lenkų valdiškos mokyklos mokytojas ir visą laiką turėjo tik porą mokinių, kai aš, „Ryto“ draugijos mokykloj, turėdavau 60 ar net daugiau. Politiškai, buvom vienas kitam konkurentai ir net priešai, nes jis vis norėjo daugiau vaikų iš manęs atimti, bet tikrumoje – palaikėm gerus ir net draugiškus santykius. Atvežė raštą – telegramą, kad jie turi uždaryti tą lietuvišką mokyklą. Vaikus, kurie buvo iš Kukutėlių ir Erzvėto į lenkišką mokyklą Andriejaukoj, o Rižiškinius vaikus nukreipė į Miečionių lenkišką mokyklą. Tą dieną Lenkų valdžia uždarė visas privačias „Ryto“ draugijos mokyklas visam Vilniaus krašte. Taip pat ir lietuvių gimnazijas Švenčionyse ir Vilniuje (vakare per radiją užgirdau). Teko grįžti į Kieriškę, į savo tėviškę. Liūdna buvo ir nemalonu. Tiesa kokį pusmetį gaudavau bedarbio pašalpą. Tikrumoje – be darbo nesėdėjau. Pradėjau organizuoti namų mokymo mokyklėlę Kieriškėj. Taip sulaukiau 1939 metų pavasario, kol Mielagėnų policija pradėjo trukdyti, vaikų tėvus gąsdinti bausmėmis.

Grįžęs iš Kukutėlių į tėviškę sugalvojom įrengti krautuvikę kitam gale namo, arba kur buvo mano ir žmonos kambarys. Krautuvėlė buvo įrengta ir gavome leidimą iš Lenkų valdžios. Buvo mažmenų arba reikalingiausių kaimo gyventojams prekių, kaip druskos, cukraus, saldainių, silkių,, žibalo, tepalo ratams, tabako ir degtinės kelių rūšių. Gal apie 100 įvairių daiktų. Prekes parsiveždavom iš Adutiškio, iš vieno žydo. O kai kurias – iš Vilniaus, kaip skareles, siūlus ar kosmetiką. Buvo savotiška pramoga ir užsiėmimas mums visiems. Buvo truputį savotiškas gyvenimas, bet reikėjo ką nors veikti. O kai ateidavo net iš kitų kaimų žmonės, tai turėjau progos pasikalbėti mums, lietuviam, rūpimais reikalais. Duodavau pasiklausyti radijo audicijų iš Kauno, o kartais ir iš Maskvos. Buvo galvota, kad teks visą laiką gyventi Kieriškėje, nes kitos išeities nesimatė prie tų sunkių sąlygų lenkų laikais.

                      Atėjus 1939 metais rugsėjo mėn. pradžioje Antram pasauliniam karui, mūsų toji krautuvėlė, mūsų visas ūkis buvo likviduotas. Mums teko persikelti į Vilnių, kai Lenkija buvo nugalėta per 18 dienų, to karo ir Vilnius atiteko (dėka susitarimams tarp Sovietų valdžios ir tuometinės Lietuvos valdžios) vėl Lietuvai. Visas gyvenimas, sukurtas Kieriškėj, staiga per porą dienų tapo sugriautas. Buvo gimęs sūnus Eimutis ir tik poros mėnesių, kai teko visiems kraustytis, beveik viską palikus. Buvo tam 2 priežastys. Viena, kad pagal susitarimą, arba geriau sakant – pagal Stalino ir Molotovo norą Švenčinių apskritis buvo padalinta į 2 dalis. Lietuviškiausios vietovės, įskaitant ir mūsų apylinkę, kaip Adutiškio, Mielagėnų, Tverečiaus ir Ceikinių parapijos buvo prijungtos prie Gudijos. Naujas rubežius tarp Lietuvos ir SSRS – staiga ėjo Vilniaus – Daugpilio geležinkelio arba 6 kilometrai nuo Švenčionėlių į Rytus – Šiaurės pusę. Švenčionių miestas liko Gudijos pusėj. Mes nesutikom, kad būtume Gūdų valdomi. Matėm, kad neteisingai ir nelogiškai pasielgta su mumis arba mūsų apylinke. Antra svarbi priežastis buvo persikėlimui į Vilnių, kad daugiau lietuvių būtų Vilniaus mieste, o ypač reikalingi buvo mokytojai. Reikėjo Vilnių atlietuvinti! Reikėjo atsisveikinti su tėvais ir tėviškės sodyba, kurią taip sunkiai per daugelį metų įsigijom. To momento niekuomet nepamiršiu, kai tėvas mus palydėjo net už Kieriškės lauko į Adutiškio pusę. Ant kalniuko sustojom porai minučių, kad pasižiūrėjus į Kieriškę, į savo sodybą iš tolo, su dideliu skausmu, nes galvota buvo, kad tai paskutinis kartas, paskutinis pasižiūrėjimas į tėviškę. Su tėvu atsisveikinom, bet tik laikinai, nes buvo nutarta, kad ir tėvai, ir sesuo su visa šeima, patvarkę ūkinius reikalus ir kiek geriau pasiruošę, irgi po kelių dienų atvyks į Vilnių, kad būti visiems kartu. Taip ir buvo. Po trijų dienų į Vilnių atvyko tėvai ir sesuo su visa šeima. Visi suvažiavom pas Bagdonus. Moterys su mažais vaikais  apsistojo bute, kur patys Bagdonai gyveno, o aš su tėvais ir sesers šeima, kitam Bagdonų namuke, kuris dar nebuvo pritaikytas gyvenimui. Pečiukas buvo, bet jokių malkų ten nebuvo. Jokios lovos ar stalo. Gyvenom ant grindų. Iš tokio lietuvio ūkininko Špoko pasinešėm su sesere po kūlį šiaudų, kad būtų kiek minkščiau po šonais ant grindų. Ėjau su sesere į Belmonto kalniukus, ten miškuose malkų pasirinkti. Nešėm ir žalias pušų šakas. Buvo keista ir neaiški padėtis. Pilna baimės ir susirūpinimo, nes Raudonoji armija taip greit nesitraukė iš Vilniaus miesto. Naujoj Vilnioj įsikūrė Sovietų armijos bazė. Kitos Sovietų armijos bazės buvo prie Kauno ir netoli Palangos. Mieste sunku buvo gauti pieno vaikams. Mieste ir duonos trūko, nekalbant apie daržoves. Sesers Onos vyras, Povilas laimingai pargrįžęs iš Lenkų – Vokiečių karo, pamatęs, kad bus vargo su maistu Vilniuje ir neturės ką veikti, kaip tikras ūkininkas grįžo į Kieriškę.

                      Nors Vilniaus mieste ir krašte, apart vieno kito lenkų išsišokimo, atrodė, kad gyvenimas vyksta pagal tą laiką gan normalus, bet tikrovės mes nežinojom. Matėm pravažiuojančias rusų mašinas su kariškiais. Lietuvos valdžios padėtis pasidarė silpna ir daug kas priklausė nuo Sovietų malonės. Daug maisto produktų lietuviai pradėjo tiekti Raudonosios armijos bazėms. Tai buvo pagal savitarpinį susitarimą.

                      Staiga, 1940 m. birželio mėn. vidury Lietuvos valdžia su prezidentu Antanu Smetona, Sovietų atstovo Vilniuje, komisaro Dekazanovo buvo apkaltinta, kad lietuviai  ar kas nors kitas, nužudė vieną Sovietų armijos kareivį. Lietuvos valdžia su saugumo organais priešaky buvo pakaltinta, kad neužtikrina saugumo Sovietų kariams Vilniaus rajone. Kiek teko girdėti, kad vėliau tas kariškis buvo rastas upely negyvas, o kas jį nužudė, ar pats prigėrė, taip ir liko neišaiškinta paslaptis. Faktas tas, kad buvo pranešta Lietuvos valdžiai, kad Sovietų armija užima visą Lietuvą ir prezidentas A. Smetona su visu ministrų kabinetu turi atsistatydinti.

                      A. Smetona vos suspėjo su visa šeima ir keliais ministrais pasitraukti į Šveicariją. Buvo sudaryta nauja vyriausybė su Justu Paleckiu, kaip prezidentu priešaky. Vilniaus Lietuvos kariuomenės įgula ir kitų miestų be jokio pasipriešinimo pasidavė Sovietų armijos vadovybei. Dalis buvo nuginkluota ir paleista atsargon, kiti įjungti į Sovietų armiją, bet uniformas dėvėjo dar senas. Aišku, daugumas pulkų vadų ir kiti kariškiai – tautininkai buvo pašalinti iš pareigų. Neįmanoma buvo priešintis prieš galingą ir didelę Raudonąją armiją. Mokytojams ir mokiniams buvo tuo laiku vasaros atostogos. Laukėm pradžios mokslo metų. Taip pat buvo visiems aišku, kad su Lietuvos nepriklausomybe, kai po tokia – viskas buvo baigta. Vieni tuo džiaugėsi, o kitiems buvo ne tik liūdna padėtis, bet ir tragiška. Vilniaus miesto veidas pradėjo keistis. Lietuva buvo įjungta į SS respublikas. Atėjus pradžiai mokslo metų dirbau Nr. 42 mokykloj. Vedėjas buvo Hipolitas Cieška. Mokykloj lankėsi visokie žmonės iš partijos vadovybės. Man buvo pavesti vakariniai kursai suaugusiems lenkams, kurie norėjo lietuvių kalbos pramokti. Buvo įvesta rusų kalba, kaip dalykas. Aš pats lankiau rusų kalbos kursus, o vėliau Marksizmo – Leninizmo kursus. Buvau perkrautas darbu ir išvargęs. Anksti pavasarį 1941m. susirgo ir buvo operuotas mokyklos vedėjas Cieška. Jis ligoninėj gydėsi ir daugiau į tą mokyklą negrįžo. Aš buvau paskirtas mokyklos vedėju, o mokytojai Petras Mareckas ir Kostas Ramanauskas – pavaduotojais. Darbo turėjau labai daug, o poilsio – mažai. Pradėjau jaustis ne visai gerai su sveikata ir pradėjau lankyti gerą plaučių daktarą Schermaną. Jis neužilgo buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Nors jis buvo žydų giminės, bet nepanašus. Grįžęs iš kalėjimo vėl mane gydė (Vokiečiams atėjus, lietuviai padėjo jam pabėgti į Švediją.).

                      Gegužės mėnesį į mokyklą porą kartų atvyko apyjaunis civilis rusas ir sušaukęs visus mokytojus ėmė pasakoti , kaip reikia pasiruošti civilinei apsaugai nuo karo veiksmų. Mieste darė su darbininkais ir gyventojais tam tikrus pratimus ir pamokymus, jei užkluptų karas. Tas sukėlė mumyse vėl baimę ir visokias kalbas. Nenujautėm, kas gali pulti Sovietų Sąjungą, nes su Vokiečiais buvo sudaryta taikos arba nepuolimo sutartis.

                1941 m. atėjo gražus pavasaris. Buvo birželio mėnesio vidurys. Maisto netrūko mieste, bet ėjo neįtikėtinos paskalos, tai yra gandai, dėl politinės padėties. Vieną rytą ties tuo namu , kuriame gyvenome, sustojo pilnas sunkvežimis kareivių. Jie skubiai išlipo ir suėjo į kiemą. Aš žiūrėjau iš antro aukšto  ir gerokai nusigandau, nes aišku buvo, kad atvažiavo, ko nors paimti. Buvome nutirpę iš baimės, kai kareiviai pradėjo lipti laiptais. Pasirodė, kad nuėjo į kitą butą pas mūsų kaimyną, turtingą audinių krautuvėlės miesto centre savininką. Juos išvežė, o ne mus. Visą dieną baladojausi gatvėse arba lankiau prietelius. Labai liūdnų ir neįtikėtinų vaizdų mačiau, kaip kareiviai tempė iš namų verkiančius vaikus ir nekuriuos senesnius tiesiog ant kėdžių išnešė į sunkvežimius. Tokių vaizdų galima buvo daug pamatyti per tas dvi kritiškas dienas.

                      Sekmadienį, Birželio mėn. 21 d. prie šv. Jono bažnyčios susitikau ponią K. Siniuvienę su vaiku. Pasakė labai liūdną naujieną, kad ir jos vyrą, kompozitorių ir choro vedėją, irgi išvežė.  Beeinant Pilies gatve, į Katedros pusę, staiga sirenos sustaugė ir tuoj pat pamatėm, kaip virš miesto praskrido maži, bet labai labai greiti lėktuvai. Pasigirdo ir trenksmas kažkur į stoties (geležinkelio) pusę. Čia pat kažkas pasakė, kad girdėjo Molotovo kalbą – pranešimą, kad Vokiečiai pradėjo karą prieš Sovietų Sąjungą ir įžengė iš Vakarų į Lietuvą. Aš, ponia Siniuvienė su vaiku ir vaistininkas Narbutas, buvom iš gatvės į vieną kiemą užėję, neva pasislėpę, kai lėktuvai porą kartų praskrido. Buvom visi gerokai susijaudinę. Skubėdamas į namus (į Žvėryną), dar sugalvojau į mokyklą užeiti, paimti kai ką ir duoti nurodymus sargui, ką turės daryti, jei karo veiksmai atsiras netoli mokyklos. Beesant man mokyklos raštinėj, vėl užskrido vokiečių lėktuvų eskadrilės ir pasigirdo trenksmai visai arti mokyklos, arba Šv. Rapolo bažnyčios. Bėgau iš raštinės žemyn laiptais ir, staiga, keli sprogimai ir lango rėmai skrido tiesiog į mane, bet daug neužgavo. Nuvirtau palei sieną. Ten pat buvo ir mokyklos sargas, ir keli mokiniai, atėję į mokyklos kiemą pažaisti. Kai lėktuvų motorai nutilo, bėgom į lauką. Pamatėm, kad daug langų jau be stiklų. O mokyklos pastato siena pramušta. Bėgau į namų pusę, į Žvėryną, jau palei upę, laukais, nes palei Žaliąjį tiltą degė pora namų. Atbėgęs į butą, radau tėvą ir žmoną labai susirūpinusius ir nusigandusius, nes žinojo, kad aš miesto centre. Ta naktis ir sekanti buvo nerami ir pilna baimės, nes naktimis skraidė virš miesto lėktuvai, bombonešiai ir mėtė bombas. Aš su tėvu tą naktį kieme praleidom, beveik nemiegojom. Kai užgirsdavom krentančių bombų švilpimą, mes puldavom po dideliu stalu kieme. Žmona – stipresnių nervų moteris – ji su vaiku viršuj bute miegojo. Sulaukus ryto pamatėm, kaip rusų kariuomenė traukė gatvėmis į Rytus. Trečią rytą nuo karo pradžios, gatvėse pasirodė vokiečių motociklistai. Vėliau – keli šarvuočiai ir tankai Gedimino gatvėj. Jokių mūšių, išskyrus atskiras šautuvų salves, mieste nebuvo, nes rusų kariuomenė greit pasitraukė. Vilniuj atsirado daug vokiečių kariuomenės. Daug tūkstančių, pėsčiomis ir sunkvežimiais traukė Vilniaus gatvėmis į Rytus. Už Vilniaus girdėjosi sproginėjimai. Tiesa, turėjom baimės, kai rusų kariuomenė besitraukdama netoliese mūsų, Žvėryne, uždegė amunicijos sandėlius. Buvo nepaprastas vaizdas, kaip lakstė į padangę artilerijos šoviniai ir sproginėjo. Buvo baimės, nes skeveldros šovinių atskrisdavo iki mūsų to namo, kuriam gyvenom.

                      Buvo dar ir toks „malonumas“. Po kelių dienų, kai vokiečiai užėmė Vilnių, vieną rytą pasigirdo žemai skrendą lėktuvai. Taip pat ir kulkosvaidžių salvės ore. Matėsi Sovietų ir Vokiečių lėktuvų dvikovos ore, virš miesto. Tik staiga, esant mums visiems bute, pasigirdo, čia pat, bombų sproginėjimai. Viena iš bombų krito kitoj pusėj gatvės, priešais mūsų butą. Gerai dar, kad spėjau nusitūpti po stalu, nes kitaip gal ir akių šiandien neturėčiau. Langų stiklai subyrėjo į smulkias dalelytes, kurias per kelias dienas negalėjau išvalyti iš plaukų. Lubų ir sienų tinkas vietomis visai nudraskytas. Kelios skylės per sieną kiaurai į gatvę matėsi nuo bombos skeveldrų. Atsipeikėjęs po to sprogimo bėgau į tėvo kambarį, kur jis dar gulėjo lovoj. Pamačiau jo kruviną veidą. Patikrinęs, kad žaizda nedidelė jo galvoj, skubėjau į virtuvę, kur buvo žmona. Kadangi butas buvo pilnas stiklų, kalkių ant grindų ir liko be langų, pasiėmę šį tą iš patalynės ir drabužių bėgome iš miesto pas pažįstamą ūkininką. Sūnus Eimutis buvo jau virš pusantrų metukų ir jis nenorėjo važiuoti ūkininko vežime. Tad, pasisodinęs jį ant sprando, nešiau, ir jam tas labai patiko. Kiek tikrumoje dienų buvom pas tą ūkininką, neatsimenu. Tik žinau, kad porą naktų turėjom daug baimės, kai kažkokie vyrai praeidavo palangėj. Bijojom, kad nebūtume užpulti. Pasirodo, kad tai buvo rusų kareiviai, atsilikę nuo dalinių ir slapta traukė į Rytus per miškus ir kaimus. Po poros dienų tėvas išėjo į miestą pasižiūrėti, kokia padėtis. Kai grįžo, pasakė, kad galima jau maisto gauti krautuvėse. Grįžom į butą Žvėryne. Langai buvo užkalinėti lentomis. Sovietų lėktuvai beveik jau nepasirodė virš miesto, nes tuoj buvo numušami. Visi buvom išsiilgę tėviškės ir savųjų. O ypač tėvelis, norėjo kuo greičiau susitikti su motina ir sesers šeima. Tai nutarėm išvažiuoti iš Vilniaus, nors laikinai,  į tėviškę.

                      Turiu čia prisiminti, kad kai tik vokiečiai užėjo į visą Lietuvą, jau sekančią dieną iš Kauno radijofono pasigirdo Tautos himnas ir pranešta, kad sudaroma nauja Lietuvos Vyriausybė Buvo paskirti apskričių viršininkai ir apskričių policijos vadai. Jie savo keliu buvo viršininkai valsčių administracijai. Buvo Švietimo Departamentas ir visos inspekcijos įvairioms mokykloms. Buvo ir Geležinkelio Valdyba, bet virš visų mūsų ministerijų ir Valdybų buvo vokiečių gebickomisarai, kurie priklausė nacių partijai. Žinoma, kariuomenės įgulą ir visus militarinius reikalus tvarkė kariškiai su SS daliniais. Taigi, mūsų administracijos viršininkams reikėjo visų tų vokiečių padalinių bijoti ir klausyti jų parėdimų. Vokiečiai vėliau buvo gana mandagūs ir respektavo mūsų administracijos viršininkus ir tarnautojus. O mes, po dešimties dienų nuo vokiečių atėjimo, nutarėm važiuoti į Kieriškę. Bet buvo problema, kaip nuvažiuoti  ir dar su daiktais. Nuvykti į Kieriškę traukiniu reikėjo gauti iš vokiečių leidimą, arba kokį nors paskyrimą tarnybinį. Nuėjau į prekybos ir pramonės direkciją, kad duotų man kokį nors paskyrimą į Adutiškį. Ten sutikau pažįstamų, kurie pasitikėjo manimi ir po pasikalbėjimo paskyrė mane perimti „promkombinatą“ Švenčionyse. Gavau šimtą kartų daugiau, negu aš prašiau. Visai naujas dalykas ir nieko bendro neturintis su mokykla.

                      Gavęs leidimą traukiniu važiuoti ir perkelti visą šeimą į Švenčionis – greit susitvarkėm ir išvykom traukiniu. Kai išlipom, radom ūkininką su arkliu ir jis per miškus nuvežė mus visus į Rėkučius. Tas ūkininkas labai bijojo mus vežti, nes miškuose buvo atsilikusių rusų kareivių. Tėvas, pernakvojęs, anksti rytą, su entuziazmu iškeliavo pėsčiomis į Kieriškės pusę. Jis skubėjo pamatyti savo tėviškės namus, motiną ir mano sesers šeimą. Buvo jau labai išsiilgęs per pusantrų metų nebuvimo. Motina, sužinojusi, bėgo pasitikti ir įsitikinti, nes kažkas pranešė, kad gale kaimo kalbasi sutikęs kaimynus. Tėvas, grįžęs į namus, pradėjo tvarkyti ūkio reikalus ir iš naujo ūkininkauti. Kaimo gyventojų jau buvo sumažėję. Buvo neramūs laikai, nes vyko karas, bet tėvai buvo tuom laimingi, kad savam ūky gyveno. O čia pat ir dukros (mano sesers) namai, šeima.

                      Atvykęs į Švenčionis, sekančią dieną prisistačiau apskrities viršininkui. Nuėjęs į ,,Promkombinatą“ radau baisų šiukšlyną. Viskas išversta ant grindų. Nežinau, ką būčiau daręs, jei būčiau nesuradęs du buvusius tarnautojus. Taigi, viską sutvarkėm iš naujo. Kadangi darbo buvo nedaug, rengiausi grįžti į Vilnių, į mokyklą Nr. 42 savo pareigoms (mokytojo ir vedėjo). Tuoj po Kalėdų nuvažiavau į Vilnių ir dirbau mokykloje (be šeimos). Apsigyvenau netoli mokyklos, Kalvarijos gatvėj Nr. 11 pas aplenkėjusį lietuvį Žukauską. Ir buvo tas įdomu, kaip sužinojau vėliau iš to Žukausko, kad savo laiku, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tam pačiam kambary gyveno buvęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Teko man miegoti toj pačioj geroj lovoj, kur ir jis miegojo.

                      Prieš pat Velykas, 1942 metais, visai netikėtai vidurnaktį pasigirdo aliarmo sirenos ir bombų sprogimai. Sekančią dieną sužinojom, kad tai rusų lėktuvai buvo ir mėtė bombas, kur pasitaikė. Sužinojom labai liūdną mums lietuviams žinią, kad tos bombos krito į Šv. Mikalojaus bažnyčios kleboniją. Žuvo mūsų visų labai gerbiamas kunigas – klebonas Krištupas Čibiras, kuris man ir žmonai davė šliūbą. Sunkiai buvo sužeistas kunigas Taškūnas ir kunigas Raštutis. Toks įvykis mus visus labai paveikė. Nors dirbau Vilniuje, toje mokykloje, bet nebuvau nutraukęs ryšių su tuo ,,Promkombinatu“ Švenčionyse. Buvau pasilikęs sau tiekėjo titulą. Po vasaros atostogų į mokyklą Vilniuje daugiau negrįžau, nes neįmanoma buvo dvejas pareigas eiti, kai toks nuotolis tarp Švenčionių ir Vilniaus. Laikai buvo neramūs ne dėl to, kad karo veiksmai vyko ir vokiečių daliniai karts nuo karto vis praeidavo pro Švenčionis. Karo veiksmai vyko jau kažkur netoli Leningrado ir Maskvos. Bet štai Švenčionyse, visoj apylinkėj ir visoj Lietuvoj vyko visai mums neįtikėtini dalykai. Tai žydų naikinimas. Žydai iš kaimų ir mažų miestelių buvo atvežti į Getto Švenčionyse. Tam Gette buvo keli gerai pažįstami žydai iš tų pačių Kukutėlių, kuriuose dirbau 6 metus ir mus aprūpindavo šviežia mėsa. Buvo pažįstami žydai ir žydės iš Švenčionių miesto. Jie išliko gyvi po pirmojo sunaikinimo miškely, prie Švenčionėlių geležinkelio stoties. Keli žydai vėlai vakarais užeidavo pas mus į butą ir buvo sušelpti maisto. Mes net nežinojom, ant kiek rizikavom savo gyvybėm tiems žydams padėdami. Kiek atsimenu, gal 40 ar 50 žydų aprūpinau darbais. Reikėjo vokiečiams sakyti, kad tie žydai – darbininkai yra, specialistai, kad jie reikalingi mūsų pramonėj. Yra posakis, kad ,,žydas žydą mūša“. Buvo ir taip! Norėdami išlikti gyvi, tarnavo savo Getto policijoj. Ir jie buvo baisūs saviems žydams. Aišku, jų nieks nemėgo. Tikrai, dėl jų, tų pažįstamų žydų – lengvai galėjau  gyvybę prarasti savo, o gal ir visos šeimos, nes daug mūsų ūkininkų, kaip vėliau sužinojau, buvo nubausti mirtimi, vien tik dėl to, kad žydus slapstė pas save.

                      Kelionės kaskart darėsi pavojingesnės, nes partizanai sprogdindavo gelžkelius. Padėdavo minas prie gelžkelio bėgių. Traukinio garvežys išvirsdavo. Net pavojinga ir su dviračiu buvo važinėti, nes miškuose buvo partizanų. Žiemą porą kartų juos sutikau, netoli Švenčionių, miške. O 1943 – 1944 metų žiemą gerokai padaugėjo tų partizanų. Taigi, nors laikai buvo neramūs, bet žmogus, gavęs kokias nors pareigas, turi jas eiti. Buvo reikalas ir noras ne tik pačiam likti gyvam, bet ir kitus apsaugoti nuo tikros pražūties  ar išvežimų, darbams į Vokietiją. Juk daug ir ne žydų buvo išvežtų į Vokietiją. Ypač lenkų.

1944 metų žiema parodė, kad Vokiečiai karo nelaimės. Po pralaimėjimo Stalingrade, vokiečių kariuomenė pamaži traukėsi atgal. Visiems metams buvo frontas sustojęs ties Vitebsku. Vokiečių armija sulėtino traukimosi atgal, gal ir dėl to, nes Hitlerio įsakymu buvo sušaudyti karininkai, kurie per greit traukėsi atgal. Kalbos buvo, kad virš 1000 karininkų buvo sušaudyta. Sovietai, gavę gerą paramą iš Amerikiečių, gerokai sustiprėjo ir pradėjo vokiečius stumti atgal į vakarus visais frontais. Jau aiškiai matėsi, kad vokiečiai silpnėja. Atsirado baimė ir pas mus, kurie dirbome įstaigose, nors ir mažai reikšmingose, nekalbant apie policijos tarnautojus. 1944 metų pavasarį, kai Rytų frontas ties Vitebsku – Smolensku pradėjo braškėti, tai vienas ar kitas tipelis pradėjo mane gąsdinti. Iš savų lietuvių. Gal jie ir logiškai galvojo, o gal ir iš pavydo. Juk matė, kaip aš su vokiečiais užeidavau į lentpjūvę. Užeidavau ir į veltinių dirbtuvę, nes jiems buvo pagaminta daug šimtų veltinių.

Staiga, jau truputį nusistovėjęs gyvenimas ir vėl turėjo subyrėti. Daugeliui buvo tikra pražūtis neįtikėtai greit… Ne visuomet mes norim tikėti į tai, kas mums nemalonu. Ir reikia tapti,  kuo nors kitu, negu esi žmogus. Reikia netikėtai ir staiga pakeisti esamą gyvenimą. Ir tas atsitinka, kai vyksta karai ar kitos nelaimės užklumpa žmogų, ar visą tautą. Mano tėvas buvo neramus dėl ateities ir dėl manęs. Jis gyveno kaime, tėviškėj ir matė, kas darosi aplinkui geriau, negu aš žinojau. Jautėm, kad vėl reiks keisti nusistovėjusį gyvenimą. Nebuvau įsimaišęs į jokią politiką, ar kokių nors aktyvistų grupę. Nei joks karjeristas. Tik rūpestis dėl šeimos apsaugojimo, bei noras būti arčiau tėviškės, namų ir ūkio, tas mane privertė pasiimti pasiūlytas pareigas, ar tarnybą Švenčionyse. Be to, kiekvienas žmogus turi teisę ir įgimtą norą gerinti savo padėtį ar savo artimųjų. Jei aš būčiau ir atsisakęs einamų pareigų, kaip pramonės skyriaus vedėjas, duokim sau 1944 metų žiemą – bendros padėties tuo būčiau nepakeitęs. Buvau civilinės valdžios tarnautojas vienoj apskrities įstaigoj. Joks militaristas. Atrodė, kad nieko blogo negalėjo man atsitikti,  Sovietams išstūmus vokiečius, bet tie gąsdinimai ir kita realybė – visai ką kitą diktavo į mūsų galvoseną. Pradėjau kalbėti su žmona, kad reiks kur nors pasišalinti iš Švenčionių, kai mūšiai priartės prie mūsų apylinkės, bet rimtai tam ir nesiruošėm. Tai pirmoji mūsų klaida buvo. Pagaliau, o kur bėgsim? Toliaus tėviškės mūsų mintys ir nesiekė. Tuo labiau, kai žmona laukėsi antro kūdikio.

Birželio mėnesio pabaigoj pro Švenčionis pradėjo važiuoti, atgal į vakarus, ne tik kariuomenės daliniai, bet ir daug civilių. Toks vaizdas tęsėsi kelias dienas. Aišku, panika apimė visus, nes niekas nenorėjo vėl pergyventi mūšių ar fronto malonumus. Niekas nebuvo tikras , ar išliks gyvas ir nesužeistas. Ar nebus sudeginti namai ir taip toliau. Paėmęs įmonės arklį, vežiau žmoną ir sūnų Eimutį į uošviją Rižiškėj. Žmona tokiu kritišku momentu, kaip gimdymas ir karo veiksmai, norėjo būti prie savo tėvų ir brolių. Taip buvo galvota ir susitarta. Ir atrodė, kad taip bus saugiau, jei kas nors ir atsitiktų su manim blogai.

Kai vežiau žmoną ir sūnų į Tverečiaus pusę, tai jau aiškiai girdėjosi artilerijos šaudymai tolumoj. O nakvojant Rižiškėj (tai buvo paskutinis kartas tenais), naktį matėsi tolumoj gaisrai. Tai vokiečiai besitraukdami degino vietoves. Buvo liūdna ir baisu.

Buvo skaudus tas ketvirtadienio rytas, kai reikėjo atsisveikinti su šeima. Blogas nujautimas buvo, kad galim daugiau ir nepasimatyti. Žmona su sūnumi palydėjo mane iki kryžkelės. Ten kryžius stovėjo prie kelio. Tą atsisveikinimą vėliau pavaizdavau piešiny. Atsisveikinęs su žmona ir vaiku, užvažiavau dar į Kieriškę tėvų aplankyti. Tėvus radau labai susirūpinusius. Tai buvo paskutinis kartas apsilankymo tėviškėj ir pasimatymas su tėvais. Nors žadėjau tėvams, kad greit vėl apsilankysiu, bet nujautimas sakė, kad matau paskutinį kartą savo tėvus. Važiuojant man iš kiemo, tėvai stovėjo duryse, vienas kitą prilaikydami ir ašarojo. To vaizdo niekuomet nepamiršiu. Kai tik prisimenu tą vaizdą, man pasidaro labai graudu. Aš daugiau gailėjausi tėvų dvasinės kančios negu savęs. Aš jiems buvau vienintelis sūnus, apart mano sesers Onos. Jie manimi didžiavosi, nes aš juos mylėjau ir gerbiau. Tėvai liko vieni ir ligoti, o aš išvykau vienas pats su dideliu netikrumu. Tai buvo visai kitoks atsisveikinimas ir išvykimas iš tėviškės. Pamaži išvažiavau iš kaimo ir ilgai žiūrėjau, atsisukęs atgal į kaimo pusę. Žvalgiausi po laukus ir pievas, kur daug metų atgal ganiau karves, arba dirbau artojaus darbą. Arklio neraginau, kad skubėtų į Švenčionis. Dar buvau sustojęs Mielagėnuose. Aplankiau kleboną V. Miškinį ir vargoninką D. Buroką. Kiekvienas klausė, kas daryti, kas bus? Lyg aš ką galėjau daugiau žinoti. Jau buvo geras pavakarys, kol grįžau į Švenčionis. Bute pradėjau kai ką pakuoti, ruošti išvežimui. Rytą gavau pranešimą, kad mūsų civilinė (lietuviška) valdžia evakuojasi, arba išvyksta paskutiniu traukiniu į Švenčionėlius. Kilo tam tikra panika. Aš išbėgau dar į miestą. Susitikau vieną kitą iš pažįstamųjų. Sukritikavo mane, kam aš šeimą išvežiau į priešingą pusę. Turėjau ne daug laiko, kol tas paskutinis traukinėlis išeis į Švenčionėlių pusę ir reikėjo skubėti.

Vagonai buvo pilni vyrų, moterų ir vaikų. Susijaudinimas didelis. Buvo liūdna, paliekant Švenčionis, savo tėviškes ir šeimas. Sunku čia papasakoti tą mano pergyvenimą ar jausmus. Dabar vykau į nežinią, didelės baimės pagautas.

Nuo tos nakties iki šiol, per 35 metus kaltinu save dėl panikos, nebuvo normalaus galvojimo arba buvo Dievo tokia valia… Likimas. Sekantį rytą, po išvykimo iš Švenčionių, traukinukas pilnas naujų pabėgėlių, pajudėjo į Utenos pusę. Staiga, ties Saldutiškiu, pasigirdo šautuvų šūviai. Tam traukinėly įvyko baisus sąmyšis. Kažkas suriko, kad partizanai apšaudo. Pradėjo rėkti, kad žmonės gultu ant grindų, o patys policininkai pradėjo aklai šaudyti pro langus. Pasiekę laimingai Uteną, vyrai išlipę iš traukinėlio pradėjo ieškoti kokių nors skylių nuo apšaudymo. Jokių užpuolimo ženklų nesimatė. Pasiekę Kupiškio stotelę, aš su kapitonu J. Peldžium išlipom ir nuvykom į jo tėviškę, vienkiemį pamiškėj. Radom tik jo motiną. Pas tą J. Peldžių buvau dvi naktis, nes antrą naktį bemiegant klojime ant šieno, prie pat miško kažkas pradėjo šaudyti. Mums pasirodė, kad šaudo į klojimo duris. Mes smukom nuo šieno ant grindų. Sulaukę ryto, pradėjom galvoti, kad nesaugu pas jį. Kažkoks kaimynas pranešė, kad čia pat jau desantininkai, ar šiaip neaiškios gaujos veikia. To J. Peldžiaus kaimynas pavėžėjo mus į stotelę netoli Kupiškio. Sėdom į praeinantį traukinį ir pasiekėm Panevėžį. O tada į Tauragę. Kadangi Tauragės stoty buvo nemažai jaunų vyrų, tai vokiečiai sugalvojo sau vyrų į darbo kuopas ar prie ūkių pasirinkti. Uždarę išėjimus iš stoties, pradėjo tikrinti ir atsirinkinėti vyrus į grupeles. Įkliuvau ir aš, kaip pasimetusi avis…

Daug lietuvių vyrų vežė tam traukiny į Vokietiją. Laimingu būdu atsiskyriau nuo grupės ir sėdau į traukinį, kuris buvo išeinąs į Varšuvą. Tikrino bilietus ir leidimus, kur kas važiuoja. Buvau pačiuptas. Mane nukreipė Breslau (dabar Vroclaw). Jau lydėjo mus vokietis, nes daugiau tokių bėglių buvo. Tam Breslau suvarė mus į kažkokias kareivines. Ten buvo jau keli šimtai, o gal daugiau tūkstančio įvairių tautybių jaunesnio amžiaus vyrai. Tai buvo lyg darbo įstaigos, išskirstymo punktas. Buvau ten porą dienų. Nežinau, kaip būtų buvę su manim, jei vieną dieną tam lagery, bestovint kieme, būtų nepriėjusi pries manęs pažįstama ukrainietė iš Švenčionėlių – sekretorė ir meilužė tokio vokiečio. Štai toji ukrainietė atėjo į tą lagerį paieškoti kokio nors darbininko tam vokiečiui Šolcuj. Tai ji išsivedė mane. Neva pas save, kaip darbininką. Jis buvo rudoj uniformoj su visais nacių ženklais. Nelabai patogiai jis jautėsi, veždamas mane tramvajais stoties link, nes atrodžiau gan keistai su čiumodanu rankose. Jis mane apgyvendino viešbuty, mažam tarnatojų kambarėly. Žinojo, kad aš turiu dar pinigo, tad buvo mandagus, aprodinėjo miestą ir kur galima slaptai gauti prancūziško konjako. Atsidėkodamas jiems abiems, aš kartais vis pirkinėjau jiems tą konjaką. Po savaitės jis mane nuvežė už 15 km į vieną didesnį kaimą – Grebelwitz. Apgyvendino mažam ir drėgnam kambarėly pas vieną ūkininką. Tas ūkininkas ir tas Šolcas gerai mane išnaudojo, nes turėjau neoficialiai dirbti. Taip dirbau 3 mėnesius. Neįmanoma aprašyti mano savijautą, dvasinę kančią. Juk tik prieš porą savaičių buvau įstaigos viršininkas, turėjau šeimą, o štai dabar ne dėl savo kaltės, ar kokio nors kriminalo, išmestas, taip staiga iš savo tėvynės, štai turiu sunkiai dirbti už duonos riekę. Turiu pastebėti, kad mano padėtis vis tik buvo daug geresnė, negu tų vyrų, kurie buvo apgyvendinti dideliuose barakuose ir buvo prižiūrimi sargybinių. Aš beveik laisvas buvau. Ypač savaitgaliais. Tas ūkininkas Šnabel porą kartų sekmadieniais buvo nuvežęs į bažnyčią.

Sekmadieniais važiuodavau traukiniu į Breslau miestą. Sutikau ten ir lietuvių, kurie vėliau pasitraukė iš Lietuvos. Sutikau buvusį savo mokytoją, kunigą – vienuolį Zajenčkauską. Jis ir kitas vienuolis buvo persirengę civiliniais drabužiais. Jie nepasiliko tam Breslave, o nuvyko toliau į Vokietiją  arba į Šveicariją. Susitikau daugiau lietuvių, kaip mokytoją – rašytoją Ruką su žmona. Sutikau buvusį mokinį, žmonos giminaitį Adelių Žemaitį ir porą lenkų iš Švenčionių miesto.

                      Kai priartėjo frontas, tai tas Šolcas, palikęs tą ukrainietę, išnyko. Aš likau be vyriausiojo savo boso, paliktas to ūkininko malonei. Pradėjo kai kuriuos svetimšalius darbininkus atiminėt iš tų ūkininkų ir siųsti apkasų kasti už Breslau į Rytų pusę. Pajutau pavojų, kad mane pasiųs. Sekantį rytą aš išvykau su savo manta į Drezdeną. Turiu paminėti, kad prieš išvykstant man iš tos apylinkės, rusų lėktuvai ir amerikiečių buvo padarę porą rimtesnių ,,apsilankymų“. Tik vieną kartą buvau pagautas per bombardavimą mieste.

                       Kai vykau į Drezdeną, buvo labai lėtas važiavimas, nes buvo lėktuvų užpuolimas visoj Drezdeno apygardoj. Traukinys daugiau stovėjo, negu važiavo. Temstant pasiekėm Drezdeną. Daug pastatų degė ir oras pilnas dūmų. Visi keleiviai išlipo iš to traukinio ir išsisklaidė tamsiomis gatvėmis. Tik gaisrai apšvietė kai kuriuos miesto kvartalus. Tempiau savo visą turtą iš 4 gabalų : 2 čiumadanus, kuprinę ir portfelį. Viską ant savo pečių sukabinęs diržais, nes rankos buvo pavargusios. Be to, teko eiti per griuvėsius. Turbūt nė karto gyvenime nebuvau taip pavargęs ir ištroškęs gerti, kaip tuomet. Rodos, kad labai ilgai ėjom. Laimingai pasiekę tą Zittau, teko apsigyventi kažkokioj prieglaudoj. Ten davė šiek tiek maisto ir surado man darbą. Pradžioje dirbau metalo įmonėj, o paskui  pasiuntė į baldų fabriką. Ėjau į darbą labai anksti ir dirbau 11 valandų į dieną. Įmonėj buvo gera tvarka ir švara. Po darbo buvo galima apsiplauti po dušu. Toj įmonėj duodavo ir pietus. Tik mes, svetimšaliai, turėjom prie atskirų stalų sėdėti. Mes maistą menkesnį gaudavom. Buvo skirtingos maisto kortelės negu vokiečiam. Sekmadieniais visi ėjom į bažnyčią ir labai nuoširdžiai meldėmės, ne tiek dėl savęs, kiek dėl likusių, nežinia kur tuo laiku šeimos narių. Buvo baisiai liūdna. Suradau kitus lietuvius, gyvenančius barakuose ir ten prie vartų jau stovėjo sargybiniai. Mano padėtis buvo tuo geresnė, nes gyvenau pastate, kuriame nebuvo sargybinio ir kartais pasilikdavau vienas pats dideliam name. Kadangi aš mokėjau šiek tiek vokiškai susikalbėti, o gal dėl to, kad buvau mokytojas ir turėjau pažymėjimą vokiečių kalboje, tai Schubert sugalvojo mane apgyvendinti didelio, dviejų aukštų namo kambarėly, prie virtuvės. Mano pareigos buvo nesunkios tame name. Reikėjo šiek tiek kiemą pašluoti ir svarbiausia prižiūrėti, kad nakties metu durys būtų užrakintos iš gatvės pusės.

                      Diena po dienos ir Kalėdos atėjo. Nesinori ir prisiminti, kokias liūdnas Kūčias gyvenime turėjau. Vienas pats, kažkur Čekoslovakijos žemėj, mažam kambarėly, vietoj plotkos paėmiau baltos bulkutės gabaliuką. Pradėjau valgyti, bet ašaros ir skausmas krūtinėj ir to mažo gabaliuko nedavė nuryti. Nieko nežinojau apie namiškius ir jie nežinojo, kur aš esu. Ar gyvas esu?.. Jaučiau, kad tėvai labiausiai kenčia tą vakarą. Juk visuomet stengiausi būti kartu su jais per Kūčias. O tą vakarą, 1944 metais, mano tėvai net nežinojo, ar aš iš viso gyvas esu. Nežinojo ir dar per sekančias, 1945 metų Kūčias, ar aš gyvas esu. Tokiais momentais ar progomis, daugiau galvojama apie savo artimus, toli likusius, o ne apie save. Tas nežinojimas labiausiai ir kankina.

                      Vokiečiai laukė karo pabaigos ir taikos. Žinoma, niekas nesitikėjo tokios tragiškos jiems pabaigos. Žinojom ir mes, svetimtaučiai darbininkai, kad karą vokiečiai pralaimėjo. Buvo svarbu, kaip jau minėjau, kad sulaukti karo pabaigos gyviems ir sveikiems. Nors darbo valandos buvo ilgos ir kartais labai išvargę, bet savaitės bėgo ir sulaukiau šiltesnių pavasario dienų. Pabėgėlių mažėjo.

                      Kai priartėjo vėl frontas, toje įmonėje, pas tą Šubertą, nebuvo kas veikti. Paprašiau, kad mane paleistų, duotų leidimą raštu. Jis suprato mano padėtį ir davė leidimą. Jis buvo liberališkų pažiūrų ir žinojo, kad viskas pralaimėta. O aš išgyvenęs ir dirbęs tam Zittau 7 mėnesius, vieną rytą, sumažinęs savo turtą, patraukiau stoties link. Sulaukęs traukinio, kuris ėjo į Prahos pusę, per Saz miestą, išvykau. Išlipau Sazo mieste, nes į pačią Prahą bijojau važiuoti. Kadangi Čekoslovakijoj buvo lengviau su maisto produktais ir galėjau susikalbėti su gyventojais, tai nutariau pavažiuoti dar toliau į Pietus.  Išlipau nedideliam miestely Kladno. Ten teko kreiptis į darbo įstaigą, nes reikėjo gauti maisto kortelių ir vietą, kur miegoti. Nukreipė mane į dvarą pas girininką čeką. Tas man davė darbą miške – sodinti mažas pušaites. Nuvedė į medžiotojų namelį, kur buvo daug miško žvėrių ir paukščių iškamšų. Kaip ir muziejus. Nebuvo jokios lovos, tad davė visokių lentgalių ir vinių. Sako, pasidaryk sau lovą. Sukaliau lovą iš neobliuotų ir senų lentų. Gavau šiaudų, porą antklodžių ir galėjau dideliam kambary, vidury miško gan gerai miegoti. Tik buvo vienas blogumas tam muziejuj – tai šimtai, o gal tūkstančiai kandžių. Darbas buvo lengvas, ten dirbo keliolika prancūzų belaisvių karininkų  kartu su manim. Pradžioje buvo kiek baugu miške vienam. Tam miške gyvenau 4 savaites. Bedirbant tam miške, iš kitų vietinių darbininkų sužinojau, kad šalimai kaime, už dviejų ir vienos antrosios kilometro yra lietuvis, gyvulių daktaras, veterinaras. Suradęs jį labai apsidžiaugiau, jis buvo su žmona. Vaišino mane, kai tik nueidavau pas juos. Dėka jiems  mano gyvenimas pasidarė daug lengvesnis. Sužinodavau, kas fronte darėsi, nes jis turėjo radiją. Netoli tos vietos, kur dirbom miške, buvo mažas miestukas ir gelžkelio stotis. Vieną dieną užskrido amerikiečių lėktuvai ir pradėjo bombarduoti prekinius vagonus. Praėjus pavojui, nubėgau su kitais darbininkais pasižiūrėti, ar nerasim sau ko nors naudingo. Tada prisipylėm labai daug cukraus į pagalvių užvalkalus.

                      Po poros savaičių mano ramus gyvenimas miške pasibaigė. Vėl priartėjo frontas. Dieną ir naktį girdėjosi artilerijos ir bombų griaustinis. Iš nugirstų žinių atrodė, kad tuoj karo veiksmai sustos. Gegužės mėn. 15 dieną nuėjęs pas lietuvius sužinojau, kad karas baigtas. Aišku, kad buvo didelis džiaugsmas. Pamatėm pravažiuojančius amerikonų dalinius. Tie slovakai tuoj pat išnyko arba išvyko į savo namus. Pasilikau pats vienas tam miško name ir aplinkui tos stirnos. Pasidarė baugu, nes vokiečių kareiviai praeidavo palei tą namą, kurie slapstėsi ir nenorėjo pakliūti į belaisvių stovyklas. Tam miške atsirado, apart vokiečių kareivių, dar kitokių grupių. Atrodė, kad bus mūšiai. Vieną rytą atvyko pas mane su dviračiu tas daktaras. Labai susijaudinęs pasakė – bėkim iš čia, nes mes atsiradom pavojingam katile. Aš jam esu visą gyvenimą dėkingas. Tai buvo parodytas nepaprastas draugiškumas, o gal lietuviška ir katalikiška siela mano atžvilgiu. Toks jau likimas buvo, kad tą rytą, tas daktaras nutarė nepalikti tame miške ir kad rado mane namie. Aišku, ilgai neteko galvoti. Vėl buvo nutarta trauktis į Vakarus, į kokį nors dar nesudaužytą miestą ir ieškoti daugiau lietuvių. Bėgte bėgom takais per mišką į vieškelio pusę. Gal po pusvalandžio skubaus ėjimo ir bėgimo, laimingai pasivijom vežimų vorą. Vokiečiai buvo nutarę vykti į Bavarijos pusę, o mes sekėm juos, nes nežinojom geografinės padėties. Toje apylinkėje siautė čekų partizanai ir šiaip gaujos. Jie puolė vokiečių ūkininkus, ne tik keliuose važiuojančius į Vakarus, bet ir dar likusius kaimuose. Einant man paskui tų ūkininkų vokiečių vežimus vis toliau į Vakarus, tai yra ir nuo Lietuvos, mano jausmai pradėjo veikti į protą. Pradėjau galvoti  kas valandą vis labiau apie šeimą ir tėviškę. Labiau mintys skverbėsi į galvą, kad ne į tą pusę einam. Po neramios nakties vėl visi iškeliavom toliau į Bavarijos pusę. Apie popietę, vienam miškelyje mūsų vorą sulaikė keliolika čekų partizanų. Pradėjo vežimus tikrinti ir jaunesnius vokiečius vyrus nusivarė į mišką. Neišlaikė mano nervai. Pačiupau savo čiumadanus, atsisveikinau su daktaro žmona ir sprukau už didesnių krūmų, atsitolinau nuo jų visų. Buvau panikoj. Netoliese, gal už pusės kilometro buvo kaimas. Paslėpęs daiktus krūmuose, pradėjau eiti į kaimo pusę. Mintis buvo, kur nors kaime prisiglausti ir palaukti, kol viskas nurims, kol pradės traukiniai eiti. Galvojau į Lenkiją traukti, nes lengviau galėsiu susisiekti su šeima. Aišku, nebuvo geras galvojimas, bet išsiilgimas savųjų viską nugalėjo. Užėjęs į pirmus namus tam kaime, radau tik vokietę su vaikais. Vyro jau nebuvo. Pamačiau kieme mažą vežimėlį. Jį sutiko atiduoti už cukrų. Su tuo vežimėliu nuvažiavau prie savo čiumadanų, paliktų krūmuose. Pasikrovęs pilną vežimą savo turto, pradėjau keliauti. Buvau visiškai išvargęs ir nieko nebijojau. Viename kaime iš ūkininko paimiau asilą. Prijungiau asilą prie vežimėlio ir taip komiškai atrodydamas iškeliavau. Su tuo asiliuku keliavau dvi dienas. Sutikau 4 vyrus ir pasukau su jais kita kryptimi (Karlova Vary).“  (Surašyta iš Hermano Misiūno žodžių.)

Sutrikau, užvertęs  paskutinį rankraščio puslapį. Buvo ir graudu, ir sunku pagalvojus, ką teko išgyventi proseneliui ir to meto lietuviams. Kaip gaila, kad pasakojimas baigėsi, o liko tiek daug klausimų…  Kaip prosenelis pateko į Ameriką? Kaip  susiklostė  tolesni įvykiai? Ar jis dar pamatė savo tėvus ir šeimą? Ką veikė gyvendamas Amerikoje?

                      Tuomet teko kalbinti močiutę ir senelį. Pasak jų, prosenelis Hermanas, keliaudamas į Karlova Vary,  sutiko lietuvį kunigą, kuris padėjo pasitraukti į Švediją, o vėliau ir į Ameriką.

                      Gyvendamas Los Angele, Kalifornijoje,  prosenelis dirbo šaltkalviu, o vėliau, pablogėjus sveikatai, viešbučio durininku. Turėjo didžiulį pomėgį – tapyti paveikslus. Per visus gyvenimo metus buvo surengęs kelias savo paveikslų parodas. Pakliuvęs už Atlanto nuolat susirašinėjo su savo šeima – žmona ir seserimi, siuntė nuotraukas. Visi jo laiškai yra saugomi.

                      1975 metais proseneliui pavyko trumpam atvykti į Lietuvą. Buvo gavęs leidimą apsistoti Naujoj Vilnioj ir pasimatyti su savo šeima. Buvo tikrinamas ,,saugumo“, jog nepažeistų reikalavimų ir nustatytos tvarkos. Niekur negalėjo išvykti iš miesto,  tačiau begalinis noras ir nenumaldomas troškimas aplankyti tėvų kapus privertė jį taisykles pažeisti. Vieną naktį slaptai automobiliu jis nuvyko į Ignalinos rajono  Mielagėnų kaimo kapines ir, pasisėmęs žemės nuo tėvų kapo, skubiai grįžo į Naują Vilnią. Pasimatęs su artimaisiais, privalėjo grįžti atgal į Los Angeles.

                        Labiausiai širdį skauda dėl to, kad 1989 metų kovo 14 dieną prosenelis mirė labai toli nuo gimtinės ir vienišas. Vienintelis jo draugas lietuvis Sėliukas (vardo nežinome) atvežė a.a. prosenelio urną į Lietuvą su keliais jo daiktais, tarp kurių buvo ir šis rankraštis.

                      Koks sunkus gyvenimo kelias. Kokie negailestingi likimo posūkiai. Kiek skausmo ir kančios vieno žmogaus gyvenime. Dabar aš žinau – mano prosenelis buvo labai stiprus žmogus, asmenybė. Aš didžiuojuosi jo veikla, gerbiu jo pasirinkimus.  Jaučiuosi ypatingai, turėdamas prosenelio Hermano Misiūno rankraštį.  Jį saugosiu ir perduosiu ateities kartoms. Iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį kartosis: ,,Los Angeles, Kalifornija. H.M.“…