Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Šį laikraštį skaitau nuo pat pirmojo numerio. Jame esu paskelbęs daugybę savo straipsnių. Kaip pensininkas (maždaug po metų švęsiu 90-ąjį gimtadienį) nepajėgdamas nacionaliniam Lietuvos istorijos laikraščiui „Voruta“ tiesioginiu būdu atsilyginti, noriu kitaip išreikšti savo dėkingumą. Pastaruoju dešimtmečiu daugiausia tyriau lietuvių asmenvardžių kilmę ir raidą. neabejoju, kad „Vorutos“ skaitytojams bus įdomu sužinoti, ką aš manau apie abiejų pagrindinių „Vorutos“ Redakcijos darbuotojų – Juozo Vercinkevičiaus ir jo dukters Aušros Virvičienės – pavardžių kilmę.

Pavardė Vercinkevičius yra palyginti reta. Lietuvių pavardžių žodyne nurodoma, kad prieš karą šios pavardės turėtojų buvo tik dvi šeimos Gelvonų ir Musninkų apylinkėse. Ši pavardė negali būti atneštinė iš svetur, bent jau Senųjų lenkiškų asmenvardžių žodyne (Słownik staropolskich nazw osobowych, Polska Akademia Nauk, tom 1–7, 1965–1985) nėra ne tik asmenvardžių su Werc(ink)-, bet ir su Wiercink-, Wircink-.

Taigi ši pavardė turėjo susidaryti čia pat, Lietuvoje, greičiausiai iš asmenvardžio Vertinka > Vercinka + -avičius. Plg. dabartines pavardes Vertìnka, Vercìnka ir Vertìn-skas, Vercìn-skas, kuriose –tin– pakito į –cin– dėl lenkų kalbos įtakos ar dzūkavimo.

Pavardžių šaknis Vert- kilmės požiūriu sietina su bendriniais žodžiais ver-tas, vért-inti, galbūt ir vert-élka, vert-éiva „kas kuo nors verčiasi“.

Pavardei Virvičienė, vyriška forma Virvičius, pradžią galėjo duoti senovinio vyriškosios giminės dvikamienio asmenvardžio Vir-vitas vedinys Virvičius, jeigu tik ji nėra pravardinės kilmės (plg. XVI a. asmenvardžius Virvẽlė, Virvìnis) ir susijusi su bendriniu žodžiu virvė, galėjusiu turėti ir plonumo, liesumo reikšmę (bent perkeltinę). Moteriškosios giminės forma Virvičienė yra padaryta pagal vakarų Lietuvoje vartojamą tokių pavardžių darybos modelį, nes pagal rytų Lietuvoje vartojamą modelį turėtų būti Virvičiuvienė, plg. Puodžiuvienė šalia Puodžius.

Tiek galiu pasakyti apie šių dviejų pavardžių kilmę.

Dar kartą ačiū!

Nuotraukoje: Z. Zinkevičius

Voruta. – 2013, rug. 28, nr. 20 (784), p. 3.