Vilhelmina Urbonienė, Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos mokytoja ekspertė, Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos, Nepriklausomų rašytojų sąjungos, Menų sodo asociacijos narė, poetė, rašytoja, www.voruta.lt

Gerbiama poetė Giedrė Mičiūnienė ir fotografė Sonata Žemgulienė į Saulės smiltelę sudėjo savo mintis akimirkoje sustabdytą Laiko pojūtį. Tai nuostabi dviejų Kūrėjų Adventinė dvasinės išjautos giesmė Metų ratui, kurią atrasime šioje  „ANAPUS SAULĖS“ knygoje.

ANAPUS SAULĖS –

BŪTIES MEILĖ

LAIKO TRAPUME

(be sąskaitos rytojui)

…nes „ARTĖJAM“…

„Laikas tikrai suskaičiuoja“

Gyvenimus…

Žibuoklės žiede pavasariu verkia žemė. Žiedlapiais sninga Giedrės kūryba ne tik pakalnučių maldoj.

Vilties prisodrinta Mokytojos kūrybos dvasia atveria net užvertas nebūties duris, nes jos:

„Gerumas – tarsi  kraujas – turi cirkuliuoti!“(G.M.)

Tikros Kūrėjos, pagimdžiusios ne tik brangius vaikus, bet ir 29 sielos Kūrinius, turėtų nestebinti Gamtos metų ratas, tačiau Poetė su pavasariškos nostalgijos gaida nustemba ir kviečia Kitą stebėtis:

„Taip tyliai tyliai juokias vėjas,

Bučiuoja ryto spinduliai…

Pražydo klevas…Ar žinai?“

Tą nuostabą – kvietimą apsižvalgyti,  Mokytoja atskleidžia eilėmis:

„Kada žydi siela –

Lengva pasakyti:

Akys išdavikės

Džiugesiu sušvyti…“

Kalbos kultūra, potekstės gelmė, lengvumo pajauta užvaldo skaitytoją ne tik  kūrybos grožiu, kiekvienam suprantama minties raiška, bet ir naratyvo subtilybėmis. Manau, kad perskaitę Giedrės Mičiūnienės kūrybą, ne tik  praturtėjame sielos gelmėse, bet ir kitaip priimame gamtą: „Nuo ryto lig ryto tulpės plepėjo“. Kiekvieną pavasarį grožimės šiuo nuostabiu žiedu, bet ar esame įsiklausę į gėlės žiedo maldą? Kažin…o Giedrė apdalina gerumu nuo bitutės dūzgio iki  žiedlapių audros… nes

„Bėgantis Laikas pražyla“/ „Nuo pūko lig pūko – Du žingsniai

Bet gyvenimas vienas – tik ŠITAS“.

Kūrėjo paskirtis – išdalinti jausmus pasauliui, papuošti Kitą savų pojūčių perlais, kuriuos Giedrė veria ir dar ilgai vers tarsi Rožinį ant Meilės smilgos:

„Mes, atsiskyrę nuo visumos…

Meilės įveikti nieks nevalios“./

„Ne kryželiu – širdim išsiuvinėtas

Laukų gražumas ir nakties tyla.

Senelės rankų gyslos? Ne! Gerumas

Ir pasaka su ilgesio šviesa.“

Ilgesy užmiega ne viena Poetės knyga. Jos kūryba pailsi skaitytojo minčių lopšy. Dėkoju už galimybę pažinti save gerbiamos Mokytojos dvasinių dogmų rinkiny –

„Pėdos smėly. Moly. Sniege.

Vėjas pustė užpustė pėdas…

Ligi skausmo graudu –

Nes širdy liko. Pėdos“.

Advento dovana. Netikėtai. Nelauktai. Pakylėtai. Gyvai. Mokytoja Giedrė Mičiūnienė moka nustebinti. Advento vainikas namuose ant stalo, kryželis saugo Laukimo slėpinį, o knygoje „Anapus Saulės“ –

„Medinis Dievas šiandien graudžiai verkė –

Medinę širdį jam labai sopėjo,

Kad Žmonės Laikinumui – Daiktui meldžias,

Kad žmones godulys, pavydas pakerėjo“.

Gal Dievas ne tik verkia, bet ir moko Kūrėjos dvasia:

„Suklupti ir tyliai žiūrėti

Į dulkes – mūsų pradą

Ir tik širdim kuždėti:

„Ačiū, Dieve.

Viens kitą suradom.

….

Ačiū, Dieve.

Supratę – Suradom“.

Pasaulis jau tūkstančius metų švenčia Laukimo Stebuklą – šv. Kalėdų Laimę. Susimąsto žmogus apie Išminties būtinumą. Visi apdovanoti proto galia, tačiau ne visiems suteikta galimybė pavaišinti Kitą Išminties Knyga:

„Sušyla širdis

DIEVIŠKA ŠVIESA/

Laikas iškeliauja traukiniais…

KUR?

Nesakė. Grįžti nežadėjo./

Ištirpsta sniegas

Laikrodžiai sustoja

Rūdija geležis

Sueižėja ledai

Išblunka popierius

Jausmai atvėsta

Užgęsta žvaigždės

—–

Viskas Laikinai… /

Kalėdos – tai Meilė,

Tai Gerumas, Širdies Šiluma…

—

Jeigu meilė švies Tavo širdy

Reiškia, Dievas su Tavimi!“

Poetės kūrybą saugo ženklų kalba.  Ponas šauktukas jos kūryboje turi išskirtinę galią. Mintys, paženklintos šiuo ženklu patvirtina kūrybos vertę. Daugtaškiai … palieka erdvę apmąstymams: ar ir aš taip gyvenu? O gal man reik taip pradėt gyventi?

„Gera baltus Šalčio rašmenis skaityti

Šir di mi…“

Knygą priimame kaip gyvenimo dovaną, suteikiančią galimybę išjausti, suprasti, perpasakoti arba pavarčius, „užmesti“ į dulkančių knygų lentyną. Savo knygoje „Minčių kryžkelėse. Mokytojos ir mokinio pokalbis“ esu paminėjusi apie knygos svarbą: kokią knygą dovanotum draugui, kokia palepintumėt savo sielą, kokią pasiliktumėt kaip duonos riekę kasdienę, kuri ne tik prikeltų, bet ir aprengtų kasryt nauja mintimi.

 Rašytoja Giedrė Mičiūnienė kuria įvairia tematika: nuo knygelių mažyliams, kur atrandame „Babadienių“ išminties perliukų, rašo bažnyčių istorijas, kur Sakralumas prabyla ne tik istoriniu faktu, bet ir Poetės sielos švarumu – tikrumu. Skaitai ir supranti…prie Švento tik šventai…

Dėkoju Dievui už galimybę būti Giedrės draugų rate, nes ši šviesi Asmenybė nemokydama moko, nemoralizuodama – sugėdina, nepriekaištaudama – įkvepia:

„Net jeigu Kelias ir pasibaigs,

Dangus visada švies Tikėjimu…

Kelias ir Šviesa – mano ir Tavo gyvenimai –

Mūsų… “

„ANAPUS SAULĖS“ –

BŪTIES MEILĖ

LAIKO TRAPUME

(be sąskaitos rytojui)

…nes „ARTĖJAM“…