Grįžtant traukiniu namo, tik įvažiavus į Lietuvą, man graudumas ėmė širdį spausti. O atvažiavus iki Klaipėdos, nebesulaikiau ašarų. Niekada negalvojau, kad ir aš pajusiu tokį Tėvynės ilgesį. Jaučiausi lyg iš tremties sugrįžęs, – prisipažįsta Saulius Vaitelis, 1984-1987 metais Afganistane tarnavęs šarvuočio BTR vairuotoju.

 

Tėvams pranešti žinią, kad mane išveža į Afganistaną, delsiau. Parašiau jau prieš pat išvažiuodamas į Ašchabadą, Turkmėnistaną. Čia mus nuvežė į kalnų stovyklą, kur turėjome išmokti karo kalnuose gudrybių. Prasidėjo fizinis parengimas. Net „dedovščinai“ (nestatutiniai santykiai) pasireikšti terpė buvo netinkama, nes vakare grįždavome tokie pavargę, kad „diedai“ (vyresni kariai) nebent duodavo savo automatą išvalyti, tačiau kitaip nesityčiodavo. Tiesą sakant, ir vyriausi kariai dažnai buvo beveik tokio pat amžiaus, kaip mes, vos vienerius metus ištarnavę.

 

Iš pradžių mokėmės vaikščioti kalnų keliais, užlipti, nulipti. Paskui darėme tą patį, tik jau su svoriu ant pečių. Kasdien – po 20-30 kilometrų kalnų keliais. Mokė apsikasti, įrengti pasalas. Jose turėdavome praleisti po kelias paras. Šaltis nespaudė, bet temperatūra buvo vos keli laipsniai aukščiau nulio, o lietus permerkdavo iki siūlo galo. Tačiau ugnies negalėdavome užsikurti, kad neišsiduotume. Drėgmė kankino ne mažiau už speigą. Kad nesušaltume, visą naktį judėdavome, patys neraginami kasdavome apkasus.

 

Man, kaip vairuotojui, reikėjo įgusti valdyti mašiną kalnų keliais. Tačiau tekdavo lakstyti ir su pėstininkais.

 

Maisto atveždavo nedaug, jis buvo blogas, nepritaikytas didelius krūvius patiriančių žmonių jėgoms atstatyti. Tačiau ir tą patį maistą karininkai pradėjo grobstyti ir pardavinėti. Dėl būsimos misijos jie jaudinosi ne mažiau už mus, todėl pradėjo gerti. Maisto ėmė trūkti. Jei spėdavome gauti košės, tai nebegaudavome sriubos. Ir atvirkščiai. Todėl po vakarienės eidavome į virtuvę ir prašydavome, kad gramdydami katilą dar tos prisvilusios košės įmestų. Dažniausiai košę virdavo iš perlinių kruopų, sorų. Kartais išvirdavo ir iš grikių. Dar įmesdavo mėsos konservų. Kartais duodavo ir lietuviškų žuvų konservų, vieną skardinę dviem.

 

Kartais budintys lietuviai pažadindavo ir eidavome duonos vogti. Duonos sandėlis buvo netoli virtuvės iš lentų sukalta būdelė. Tas lentines duris atlenkdavome, su pagaliu smeigdavome į tamsą ir ištraukdavome duonos kepalą. Didžiausia būdavo šventė, kai pavykdavo nugvelbti baltos duonos. Kadangi nerūkiau, kaip paskatinimą gaudavau cukraus, 700 gramų per mėnesį. Tad suvalgę baltos duonos su cukrumi jausdavomės laimingiausi pasaulyje ir galėdavome ramiai miegoti.

 

Nors organizmą išsunkė, tačiau rezultatai buvo juntami, mes tikrai sustiprėjome. Net keista, kaip tai buvo įmanoma negaunant visaverčio maisto, vitaminų, beveik be poilsio. Vilties suteikė ir pažadai, kad Afganistane bus lengviau, ten mūsų lauks geresnis maistas, kitokios gyvenimo sąlygos.

 

Nepaisant tokių pažadų, nepakeliamų sąlygų, vis didėjančio fizinio krūvio, pagalvodavome, kad mieliau liktume čia visą tarnybos laiką, net pajuodę iš nuovargio, nei važiuotume į Afganistaną, kur laukia garantuota mirtis. Buvo ir tokių, kurie tyčia valgydavo sugedusį maistą, kad greičiau pasigautų kokią nors infekciją arba susirgtų gelta ir būtų išvežti į ligoninę.

 

Į Afganistaną mus įvedė iš Ašchabado pusės. Įvažiavome į šalies gilumą gal 70 kilometrų. Didžiausia atsakomybė teko mums, vairuotojams. Ekipažas tuo metu miegojo šarvuočio gale. Pirmas pravažiavo tankas su išminavimo tralu, o paskui jį – mūsų kolona. Žinojome, kad modžahedai mėgsta užpulti naujai įvedamus, neapšaudytus naujokų dalinius. Paprastai tokie išsigąsta, sutrinka, kyla chaosas ir juos lengva sunaikinti.
 

Neatsimenu, ar tuo metu bijojau. Greičiau jutau įtampą ir atsakomybę, juk aš vairavau šarvuotį, nuo mano veiksmų priklausė ir viduje buvusių žmonių gyvybės. Tačiau mūsų niekas neužpuolė. Gal įtakos turėjo iš šalies gilumos atsiųsta jau „apšaudytų“ tankų palyda?

 

Afganistane iš pradžių buvo įdomu. Anksti ryte važiuodami pro kišlaką matydavome jo gyventojus sėdinčius ant savo molinukų namelių stogų ir besimeldžiančius.

 

Nuvykome į stepės viduryje įrengtą stovyklą Herato provincijoje. Pats Herato miestas buvo už kokių 15 kilometrų. Net plika akimi galėjome įžiūrėti jo žalią juostą. O Afganistane – kur žaluma, ten gyvybė. Kur medžiai, ten gyvenvietės. Heratas – senovinis Afganistano miestas, kurio net Aleksandras Makedonietis negalėjo užimti. Mieste stovėjo ir septyni šio karvedžio pastatyti stulpai. Kai mes ten atvykome, pusė miesto buvo draugiška, palaikanti sovietus, kita – mums priešiška.

 

Mūsų pulkas turėjo saugoti žibalo vamzdį. Tačiau mane perkėlė į zenitinį raketinį dalinį, nes jiems trūko vairuotojų. Tad su jais jau gegužės mėnesį dalyvavau pirmojoje savo operacijoje. Važiavome į pietus, Kandaharo link, apie 1 000 kilometrų nuo mūsų stovyklos. Man, kaip vairuotojui, kelionė buvo sunki. Priekyje važiavo tankas su tralu, o paskui jį – mūsų šarvuočių kolona. Dulkės, nieko nematyti, orientuotis gali tik pagal priekyje važiuojančio šarvuočio stabdžių žibintus, o nukrypti nuo kelio pavojinga. Gali užvažiuoti ant minos.

 

Apsupome vieną kišlaką. Iš pradžių jį bombardavo aviacija, o paskui išėjo „valyti“ pėstininkai. Aš likau šarvuotyje, budėjau prie kulkosvaidžio. Su pėstininkais ryšį palaikėme per raciją. Kadangi mano šarvuočio keli ratai buvo peršauti, turėjau nuolat laikyti įjungtą kompresorių, kad padangose būtų palaikomas reikiamas slėgis. Netoliese stovėjo ir remonto brigada. Nusprendžiau persimontuoti ratus. Gavęs vado leidimą, pasukau keliuku pas meistrus.

 

Tik įjungiau antrą pavarą, iškart – sprogimas. Užsiroviau ant minos. Akyse pasidarė tamsu. Laimė, kad viduje nebuvo ekipažo, sprogimas buvo dešinėje pusėje ir važiavau atidarytu liuku. Kai šiek tiek atsitokėjau, nebesusigaudžiau, kur esu ir kas įvyko. Pabandžiau išlįsti iš šarvuočio. Mačiau, kaip pribėgo kito dalinio kariai, iškart iškvietė išminuotojus. Tie patikrino plotą aplink šarvuotį. Nieko neberado. Pasirodo, buvo vienintelė prieštransportinė plastikinė itališka mina, o aš ant jos ir užvažiavau. Sprogimas pažeidė šarvuočio dešiniosios pusės pirmą ir antrą tiltus. Antrojo tilto reduktorių nutraukė ir nusviedė taip toli, kad jo net neradome. Deformavosi dugnas ir net įtrūko šarvas. Tik per plauką likau gyvas. Kito pulko vadas priėjo prie manęs, paplekšnojo per petį ir sako: „Paren, ščitai čto vtoroj raz rodilsia“ (iš rus. k. „Vaikine, manyk, kad antrą kartą gimei“). Grįžęs iš armijos, dar penkerius metus tą gegužės 25-ąją švęsdavau kaip antrąją gimimo dieną.

 

Kadangi rankos ir kojos liko sveikos, tai medikai į mane nebekreipė jokio dėmesio. Vėliau išminuotojai sakė, jei būčiau užvažiavęs ant fugasinės-prieštankinės, man būtų buvę labanakt.

 

Po operacijos pulkas paliko kišlaką ir traukėsi į kitą stovyklą. Kareiviai iš kišlako grįžo prisiplėšę visokio grobio. Imdavo viską, kas patikdavo – nuo šiltų kojinių ir drabužių iki žiebtuvėlių ar radijo imtuvų. Nesvarbu, kad dainuodavo arabiškai, tačiau muziką mašinoje visiems buvo smagu turėti. Nors karininkai ir neleisdavo, tačiau vis vien buvo stengiamasi ką nors nugvelbti.

 

Mano šarvuočio ratus nuėmė ir ketino ant likusių partempti, nes varikliai nebeveikė. Tiesa, jie liko sveiki, tačiau sprogimas pažeidė elektros laidus, todėl pats važiuoti nebegalėjau. Palikti mašinos negalėjome, nes viduje buvo ginkluotė, šaudmenys, radijo ryšio aparatūra.

 

Sutvarkėme ratus, kad galėtų riedėti, ir nusprendėme šarvuotį partempti. Ėmėme važiuoti. Buksyruojant į kalną ir įstrigome. Mane vilkusio šarvuočio ekipažas atkabino buksyrą, išminuotojus, kuriuos vežiau, priėmė pas save, o man liepė palaukti, kol jie nuvažiuos į stovyklą ir atsiųs tankinį vilkiką. Nors sprogimas manęs nesužalojo, tačiau buvau gerokai sukrėstas, todėl nuvažiuojančius draugus išleidau nė nepasirūpinęs maisto ir vandens atsargomis. Tuo metu apie maistą nė negalvojau.

 

Praėjo valanda, kita. Niekas neatvažiuoja. Karštis – nežmoniškas, apie 50 laipsnių, ėmė svaigti galva. Mašinoje būti negalėjau, nes būčiau iškepęs. Labiausiai bijojau, kad prarasiu sąmonę, o tada į kišlaką sugrįžusiems vietiniams būsiu puikus laimikis. Mat mano šarvuotis nuo kaimo pusės buvo puikiai matomas. Tad retsykiais pašaudydavau į orą, kad atbaidyčiau galimus užpuolikus, parodyčiau, jog dar esu gyvas, ir pats save padrąsinčiau.

 

Besidairydamas netoliese pamačiau besiganančių avių bandą, o su jomis – ir vieną ožką. Man akys sužibo – nutariau tą ožkytę sugauti. Nusisegiau diržą ir ėmiau šliaužti prie tų avių. Aš priartėju – jos pabėga. Tačiau pasitelkęs visą atsargumą tą ožkelę vis dėlto pasigavau ir parsinešiau atgal prie šarvuočio. Pasiėmiau katiliuką ir primelžiau kokį 100-150 gramų pieno. Viską išgėriau ir išsyk akys nušvito. Aišku, ožkelės nepaleidau, pririšau prie šarvuočio ir laukiau pagalbos.

 

Vakarėjo, tačiau niekas nesirodė. Priroviau visokių augalų ir daviau jų savo ožkelei. Vėl ją pamelžiau, tačiau šįkart pieno buvo mažiau – nuo sprogimų apšaudant kišlaką ir ožkelė buvo sukrėsta. Saulė leidosi, Afganistane po saulėlydžio iškart temsta. Žinojau, kad naktį nemiegojęs neištversiu, todėl išsigandau, kad užmigęs galiu ir nepabusti. Tačiau baimė išgaravo, kai pamačiau nuo kalnų besileidžiantį vilkiką. Jo įgula man paaiškino, kad mane paprasčiausiai užmiršo.

 

Tačiau nuotykiai tuo nesibaigė. Vilkikas mane prisikabino ir ėmė traukti. Varikliai riaumoja, o aš jaučiu, kaip du mano šarvuočio ratai nuslydo nuo kelio ir sminga į prarają. Švilpiu, šaukiu, o jie per variklio ūžesį nieko negirdi.

 

Vis dėlto kažkuris iš jų atsisuko pažiūrėti ir pamatė, kaip aš slystu nuo kelio. Vilkikas sustojo, nes buksyruoti manęs nebegalėjo. Išbėgo keli mechanikai, atkabino buksyravimo lyną, o man liepė nejudėti, kad šarvuotis nesvyruotų. Po jo ratais pakišo akmenų, kad nebeslystų, stabilizavo. Tada užvažiavo aukščiau į kalną, nuleido lyną ir prikabinę prie gervės gražiai ištraukė iš tos prarajos.

 

Kai grįžau į pulką, pamatę mano ožką visi ėmė juoktis. Šis nutikimas tapo anekdotu, o ožkytę, išgelbėjusią man gyvybę, vėliau pasiėmė vadas.