Diskusijos dalyviai. Su mikrofonu – dr. Simonas Strelcovas

Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje pristatyta dr. Arūno Bubnio sudaryta ir naujais istorinių tyrimų duomenimis papildyta knyga apie Holokaustą ir pasipriešinimą nacių okupacijai „The Holocaust in Lithuania: 1941–1944“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro anglų kalba išleisto leidinio aktualumas aptartas diskusijoje „Knygos kaip medijos efektyvumas istorinės atminties karuose“. Joje dalyvavo istorikas dr. Arūnas Bubnys ir žurnalistai Vytautas Bruveris, Rimas Bružas, Indrė Makaraitytė. Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos paminėjimui dedikuotą pokalbį vedė istorikas dr. Simonas Strelcovas, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorius. Ką akcentavo diskusijos dalyviai? Kokių įžvalgų būta ir kokių išvadų prieita renginyje?

Pateiktas problemai aptarti tinkamas žodynas

Diskusiją moderavęs dr. Simonas Strelcovas atkreipė dėmesį, kad Holokausto tema, kad ir kiek ji būtų aptariama, nė trupučio mūsų nepriartina prie tiesos, kurios paprastai prieina mokslininkai, nei prie sutarimo – tegul ir mažiausio bendro vardiklio, dėl kurio sutampa daugelio visuomenės grupių nuomonės.

„Yra toks terminas „n e u r o t i n i a i  g i n č a i“, kai žmonės ginčijasi labai aistringai, bet kartu jie jaučiasi bejėgiai kažką pakeisti ir prieiti prie bendro konsensuso: kai kalbame apie Holokaustą, šis terminas, mano nuomone, tinka Lietuvai, Lietuvos visuomenei“, – sakė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui vadovaujantis istorikas. Pristatytai sąvokai pritarė ir naujienų agentūros ELTA vyriausiasis redaktorius Vytautas Bruveris, pastebėdamas, kad „daug kas kalbant apie fundamentalius Lietuvoje įvykusios žydų tragedijos dalykus remiasi į primityvias psichologines konvulsijas“. Pasak jo, net tarp intelektualų ieškoma pateisinimo lietuvių dalyvavimui ir tuomet pašnekesiai ima panašėti į neurotinius kliedesius. „Yra pas mus šalyje antisemitų, kurie yra intelektualūs antisemitai, kurie remiasi ideologija, aiškiai struktūruota pasaulėžiūra, bet ne jie yra pagrindinė problema. „Lietuvos problema yra „v i r – t u v i n i s  a n t i s e m i t i z m a s“ – tas, kuris pasąmonėje, instinkto lygmeniu funkcionuoja. Pasakai „žydai“, „Izraelis“, „Holokaustas“, „Lietuva“ ir iš karto žmogus reaguoja primityviais, fragmentiškais, bet labai aiškiai antisemitiniais tropais.“ Pasak V. Bruverio, su kuo Lietuvoje dabar susiduriame – tai sovietinės kilmės ar sovietinio tipo antisemitizmas, žydus siejantis ne su Vakarų neomarksistinės ideologijos plitimu, moterų ir gėjų teisių aktyvistų raiška, įvairovės ir įtraukties propagavimu, bet su amerikonais ir kapitalizmu. Istorijos klausimais dažnai rašantį žurnalistą papildydamas dr. Simonas Strelcovas pažymėjo ir kitą dažną viešojoje erdvėje klaidą, susijusią su antisemitizmo bangų kilimu: „kai Lietuvoje kalbame apie neapykantos žydams pliūpsnį, tai reiškinys įvardinamas kaip „virtuvinis, buitinis“, suprask, problema, bet menka, nedidelė, tokia iš buities, privatumo sferos.“

Keletą dešimtmečių Holokausto tyrimams skyręs istorikas dr. Arūnas Bubnys pabrėžė, kad ugdyti KITO empatiją šalyse, kurios patyrė totalitarinių režimų okupacijų terorą, genocidą ir kitus režimų nusikaltimus, labai sunku. „Yra toks dalykas „a u k ų  k o n k u r e n c i j a“, – varžytuvės, kas daugiau kentėjo. Net tarp aukų, kur, atrodo turėtų būti tarpusavio solidarumas, didesnis supratimas. Iš to primetama „k o l e k t y v i n ė  k a l t ė“. Sakoma: „lietuviai šaudė“, „lietuviai žydšaudžiai“ ir tai net rimtoje istorinėje literatūroje pasitaiko, kad nepasakoma, kas konkrečiai (kokios pajėgos, kokios formuotės). Arba teigiama: „žydai enkavedistai“, „žydai trėmė lietuvius į Sibirą“. Pastebėkite, čia nepasakoma konkrečiai, kad NKVD darbuotojas, bet kolektyvinis kaltės primetimas taip įvyksta. Žydai kaip tauta tampa kalti dėl bolševikų padarytų nusikaltimų“. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vadovaujančio istoriko, tas tautiškumo pabrėžimas vykdžius totalitarinių režimų nusikaltimus yra nepaprastai blogas dalykas – jis neveda į jokį susitaikymą, į jokį empatijos ugdymą, į jokį vienas kito supratimą. Dr. Arūnas Bubnys siūlė naudoti politinius terminus – b o l š e v i k a i  ir  n a c i a i, nes tai tų partijų politika, tų ideologijų politika lėmė karus ir okupacijas. Dr. Simonas Strelcovas taip pat pastebėjo, kad kolektyvinės kaltės primetimas veda į „d v i g u b o  g e n o c i d o“ teoriją, kuri tarsi leidžia pateisinti istorinius įvykius.

Išsakyti polemizuojantys požiūriai

Visi diskusijos dalyviai sutiko su radijo pašnekesių vedėjo, istorinių apybraižų, dokumentinių filmų autoriaus žurnalisto Rimo Bružo apibendrinimu, kad „gyvename klaikiai Lietuvai sukritusių istorinių aplinkybių pasekmėse“ ir visuomenės būklė yra taip pat nulemta sovietų okupacijos istorinio palikimo, nes „sovietų okupuotoje Lietuvoje nebuvo žydų, buvo tik tarybiniai piliečiai“, ką skelbė visos antkapių lentelės. Vis dėlto, tiek auditorijos, tiek diskutantų požiūriai išsiskyrė, kuomet po tyrimų žurnalistės Indrės Makaraitytės pasisakymo suformuluotas klausimas, ko Lietuvoje per mažai – Holokausto istorinių tyrimų ar žiniasklaidos dėmesio akademiniams Holokausto tyrimams?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui daug dėmesio skirianti I. Makaraitytė argumentavo, jog atsakymų nebuvimas dėl kai kurių lietuvių rezistencijos asmenybių į(si)traukimo, paties „į (s i) t r a u k i m o  į  H o l o k a u s t ą“ apibrėžimas, centro rengiamų pažymų patikimumo, prelegentės įvardyto „pažymų autoritetu“ ir ,galiausiai, centro istorikų viešų pasisakymų (ne)buvimo faktas rodo, kad „visi mes nepadarėm savo darbo iki galo arba mūsų neužtenka, kad tas darbas būtų padarytas“, – kalbėjo I. Makaraitytė.

Nors Vytautas Bruveris pritarė Indrei Makaraitytei, kad net tarp profesionalių istorikų nėra aiškaus atsakymo, koks lietuvių dalyvavimo mastas ir kas tas „į(si)traukimas į Holokaustą“ (tik žudymas, o žudynių vietų paruošimas, o turto grobstymas, o įskundimas?), vis dėlto, pasirodžiusi knyga yra matas, kuriuo istorikų indėlį galima įvertinti: „kalbame apie sintetinio pobūdžio veikalą, kuris taikosi į įvairias skirtingas perspektyvas, kad pavyktų rasti bendrus atsakymus, formuluoti prasmingus, fundamentalius klausimus, kuriuos mes, kaip visuomenė, kaip valstybė, per 30 nepriklausomybės metų turime rasti jėgų atsakyti.“

Įvertintas knygos poveikis

Įvardijus, kad gali būti ir per mažai istorinių tyrimų, ir per mažai viešų diskusijų apie juos, klausta, ar naudojami tinkami įrankiai įtraukti visuomenę susitaikyti su Holokausto tragedija? „Kai mes kalbame apie Holokausto tyrimams dedikuotą knygą, kiek ji gali būti veiksminga, istorinės atminties karuose? Gal ne karuose, gal ieškant sutarimo? Kiek tokia knyga aktuali plačiajai visuomenei?“ – klausė dr. Simonas Strelcovas. Atsakydamas Rimas Bružas pažymėjo, kad knyga yra viena iš žmonių pasiekimo priemonių ir neturėtų būti atmetama nė viena tokia priemonė.

Dr. Arūnas Bubnys prisipažino, kad nors yra istorikas, kartu yra skeptiškas dėl akademinių leidinių: „jeigu pažiūrėsime, kokį poveikį visuomenei padarė mano paties knygos Holokausto tema, ir palyginsime, kokį poveikį padarė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ – aš nekalbu apie jos kokybę, turinį ir visa kita – tai ji padarė milžinišką poveikį visuomenei, ji sukrėtė visuomenę. Ir tai knyga. Na, o tos 10 mano knygų: tikriausiai perskaitė keliasdešimt žmonių, gal kai kas panaudojo straipsnius rašydamas, bet ji realiai nepadarė jokio didesnio įspūdžio, neturėjo tokio atgarsio“.

Į palyginimą sureagavo tiek Indrė Makaraitytė, tiek Vytautas Bruveris. I. Makaraitytė pastebėjo, kad „akademines knygas apie Holokaustą rašo protingi žmonės ir ,jeigu jie tyli tada, kai reikia pasisakyti, tai mes turime tokią situaciją, kokia yra Lietuvoje. Knyga yra žodis. Jis parašytas. Bet reikia tą žodį ir pasakyti ir pasakyti tada, kada reikia pasakyti. Gaila, bet iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, tokiu kaip Holokaustas klausimu, aš jaučiu tylėjimą. Beje, kai R. Vanagaitė apšmeižė Vanagą, istorinės knygos apie Vanagą autoriai sugebėjo pakelti visuomenę ir reputaciją Vanagui viešojoje erdvėje sugrąžino“, – kalbėjo žurnalistė. Reaguodamas, ELTA‘os vyriausiasis redaktorius, pažymėjo, kad nustatant, „kiek akademinis diskursas ir profesionalieji tyrimai šiuolaikinėje visuomenėje turi poveikį, svarbu matyti du suvokimo lygmenis – intelektualųjį ir neurotinį, kurie vėl išsiskiria, prasilenkia. Suartinti įmanoma, bet turi būti kompleksinis sutelktas judėjimas ir labai aiškus visų priemonių tikslas“. Pasak ilgamečio Holokausto temos aptarėjo viešojoje erdvėje, būtinai turi būti knygos, turi būti spausdinami profesionalių istorikų tyrimai, būtent sintetinio pobūdžio, kokio yra šiandien sutinkama knyga, veikalai. „Nes kuo mažiau šitų knygų, kuo ilgiau jų nėra, kuo platesnė ta tuštuma, ją užpildo manipuliatoriai, rėksniai, neišmanėliai, politiniai parazitai iš abiejų pusių, pseudoistorikai ir, aišku, priešai. Kai nėra tokio diskurso pas mus, kai tokių knygų nėra, priešams, šio atminties karo atveju, rusams, šita situacija yra ideali. Jie gali manipuliuoti, jie gali baksnoti Vakaruose, na, matote, jie apie tai nekalba, sakėme, kad yra antisemitai, žydšaudžiai, jie slepia savo kruviną praeitį, jie nediskutuoja. Knygos turi būti, profesionali diskusija turi būti ir akademinė aiškios struktūros diskusija turi būti. Ar tai nueis į masinį diskursą, masinę sąmonę – šiandien dar ne, bet jeigu yra sutelktas ir kompleksinis judėjimas link to – tiek istorikų, tiek žurnalistų – tada ilgainiui taip.

Primintina, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido istorikų – dr. Dariaus Furmonavičiaus, dr. Augustino Idzelio, prof. dr. Igno K. Skrupskelio ir dr. Dainiaus Noreikos, prof. dr. Genius‘o Procuta‘os – įžvalgomis bei naujais istoriniais duomenimis praturtintą knygą „The Holocaust in Lithuania: 1941–1944“. Jos sudarytojas ir daugumos straipsnių autorius – istorikas dr. Arūnas Bubnys. Pasirodžiusi knyga – tai mokslinė polemika ir pagrindiniai faktai apie Holokaustą ir pasipriešinimą nacių okupacijai Lietuvoje. Ji aktuali ne tik mokslininkams, bet ir užsienio bei Lietuvos diplomatams, geopolitinius konfliktus nagrinėjančiai žiniasklaidai. Leidimas anglų kalba taip pat svarbus tiek vietinei, tiek pasaulinei žydų bendruomenei, nes pagal išlikusius ir iki šiol rastus istorinius šaltinius dokumentuoja patirto sisteminio smurto mastą ir gali palengvinti diskusijas dėl Holokausto Lietuvoje palikimo – jo priežasčių, eigos ir pasekmių visuomenei ir valstybei. Elektroninį knygos variantą galima skaityti nemokamai centro svetainėje Genocid.lt, leidinį kietais viršeliais galima įsigyti centro el. parduotuvėje Atmintiesknygos.lt.

LGGRTC pranešimas

Anglų kalba išleista knyga apie Holokaustą Lietuvoje ir pasipriešinimą nacistinei okupacijai