Gr. Žanos Ruseckaitės nuotr.

Lietuvos kariuomenės vyresnysis eilinis Darius Baranauskas atnaujinti karines žinias ir įgūdžius į Sausumos pajėgų Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalioną balandžio pradžioje atvyko  iš Nyderlandų Karalystės.

„Kai įpranti prie komforto, prie civilio gyvenimo, laisvų savaitgalių, kai keliesi, guliesi, kada nori ar panašiai, kvietimas į rezervo mokymus gali išmušti iš vėžių ir sukelti atmetimo reakciją, nes, sutikime – niekas nenori išeiti iš komforto zonos. Bet, mano nuomone, trys savaitės nėra daug. Kita vertus, didelis privalumas yra pakeisti aplinką, susipažinti su naujais žmonėmis, pagyventi kitu ritmu. Taip, trys savaitės sutrikdys nusistovėjusią rutiną, bet tikrai nesugriaus gyvenimo. Niekas čia nesugrius, o gal kaip tik bus į naudą. Nuo paties žmogaus požiūrio daug kas priklauso“, – apie reakciją gavus šaukimą pakartoti karines žinias ir įgūdžius atvirai sako vyr. eil. D. Baranauskas.

Darius pozityviai vertina dalyvavimą aktyviojo rezervo mokymuose, o jiems besibaigiant pripažįsta, kad yra dalykų, kurių dar nežinojęs, nors ir yra tarnavęs profesinės karo tarnybos kariu.

Pokalbį pradėkime nuo prisistatymo..

Esu vyresnysis eilinis Darius Baranauskas. Mėgstu žvejybą, sportuoti, laisvu laiku patinka šaudyti iš šratasvydžio ginklų. Jau pusantrų metų gyvenu Nyderlanduose. Čia įgijau inžinerinį išsilavinimą ir šiuo metu dirbu pastolių montuotoju. Vyksta dideli projektai, reikia statyti daug pastolių ir aš už tai esu atsakingas.

Koks Jūsų gyvenimo šūkis ar asmenybė, kurią laikote pavyzdžiu sau?

Realiai mano gyvenimo moto būtų „niekada nepasiduok ir siek savo tikslų“. Juo stengiuosi visada vadovautis.

Kiek laiko Jūsų gyvenime užima Lietuvos kariuomenė ar karyba, bendrąja prasme?

Esu buvęs profesinės karo tarnybos kariu, todėl Lietuvos kariuomenė man buvo ir yra svarbi. Nuo jos pernelyg neatitolau, dažnai domiuosi, seku informaciją, kokios naujovės diegiamos, kokia ginkluotė įsigyjama ir panašiai. Mano aplinkoje yra nemažai šiuo metu tarnaujančių bei tarnavusių Lietuvos kariuomenėje draugų – kariuomenė visada yra kažkur šalia. Taip pat ir nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ėjau atlikti savo noru, be jokių šaukimų – pareiga Tėvynei, karinė tarnyba man yra svarbu.

Nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba – kokie įspūdžiai iš ten? Ko išmokote?

Tarnavau Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre Pabradėje. Daug laiko tekdavo praleisti miškuose, todėl iš ten liko patys geriausi įspūdžiai. Pabaigęs tarnybą, po kurio laiko nusprendžiau ją pratęsti ir tapau profesinės karo tarnybos kariu. Tarnavau Alytuje Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione pėstininku. Čia, patyriau didžiausius išbandymus. Teko daug mokytis, daug tobulėti, tiek su ginkluote, tiek taktika.

Kiek laiko truko Jūsų profesinė kario tarnyba?

Ketveri metai, dvi sutartys. Dėl tam tikrų pasikeitusių gyvenimo aplinkybių teko atsitraukti. Iš vienos pusės buvo gaila, bet, kaip ir sakiau, laikausi šūkio „niekada nepasiduok ir siek savo tikslų“, todėl pakeičiau profesinę kryptį ir siekiu kitų tikslų – montuoju pastolius ir keliu kvalifikaciją.

Jūs vykstate į aktyviojo rezervo pratybas – tai pirmieji Jūsų rezervo mokymai?

Taip, tai pirmi mano rezervo mokymai. Ir, atvirai pasakius, kadangi teko šiek tiek ragauti profesinės karo tarnybos kario duonos, maždaug žinojau, kas laukia, ko galima tikėtis, tai didelio streso nepatyriau.

Kaip įsivaizduojate rezervo mokymus? Ko tikitės iš šių pratybų?

Įsivaizdavau, kad bus koviniai šaudymai, tam tikra taktika, kuri man labai patikdavo. Tarnavau pėstininku, todėl man nėra tekę vykdyti sprogdinimo darbų: labai laukiau, kada reiks pirmą kartą sprogdinti. O šiaip nėra taip, kad per trejus metus civiliame gyvenime būčiau visiškai viską pamiršęs.

Kokios Jūsų pareigos ir funkcijos rezervo mokymuose?

Šiuo metu esu grandies vadas. Jeigu skyriaus vado nėra, tenka pabūti ir už jį. Gaunasi šiek tiek vadovaujančios, nes pagal laipsnį esu vyriausias. Bet visiškai nebijau atsakomybės.

Ar buvo sudėtinga atvykti iš kitos šalies į pratybas Lietuvoje? Kaip reagavo Jūsų darbdavys?

Nutiko įdomi situacija: kaip tik pabaigiau kvalifikacinius specialybės kursus. Po savaitės gaunu elektroninį laišką, kad Tėvynė kviečia. Pasakiau savo darbdaviui, kas ir kaip. Kadangi olandai draugiški žmonės, todėl dėl išleidimo didelių problemų kaip ir nebuvo. Jie kaip tik stebėjosi ir džiaugėsi, kad jų įmonėje yra tokių žmonių, kuriems yra svarbi pareiga savo šaliai.

Ką veiksite po aktyviojo rezervo pratybų? Iškart grįšite į dabartinį darbą. Gal turite minčių ateiti į profesinę karo tarnybą?

Po pratybų dar kokią savaitėlę pabūsiu Lietuvoje, susitvarkysiu asmeninius reikalus, o paskui vėl grįšiu į Nyderlandus, į tą pačią įmonę. O dėl profesinės karo tarnybos – neatmetu tokios galimybės, kad gal po kokių penkerių metų, kadangi dar jaunas esu, galbūt ir grįšiu. Niekada negali sakyti niekada.

Ką patartumėte kitiems – šaukiamiems į rezervo pratybas – aktyviojo rezervo kariams?

Rezervistai – jau yra žmonės su patirtimi. Vieni vyresni, kiti jaunesni. Tiesiog pakanka būti motyvuotiems. Svarbiausia – motyvacija, ir viskas bus gerai. O mokymuose viską įveikti padės komandinis darbas ir vienas kito palaikymas.

Parengė KPKT ir PJVI batalionas 

www.kariuomene.lt