Alkos rinktinės kovotojas Adomas Lukošius

Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt

Žemaičių apygardos Alkos rinktinės kovotojas Adomas Lukošius gimė 1920 metais Rupiekių kaime, Sedos valsčiuje,  Mažeikių apskrityje, valstiečių  šeimoje.

     1946 m. sausio mėn. NKGB jį sulaikė, užverbavo, suteikė slapyvardį ,,Inkaras“ ir paleido. Saugumui jis nedirbo, pasitraukė į pogrindį ir kovojo beveik 7 –erius  metus.

     Žemalės miške 1946 metais įstojo į Petrausko – ,,Majoro“ būrį, davė priesaiką ir tapo partizanu ,,Spartuku“,  vėliau  – ,,Lendrūnu“,  ,,Bajoru“.

     Iš pradžių   Adomas priklausė Petrausko -,,Majoro“ būriui, šiam žuvus, Adomas perėjo į V. Bytauto – ,,Švogerio“ būrį. Bendravo su rinktinės vadu K. Venckumi. Po „Alkos“   rinktinės štabo žūties prisijungė prie Stasio Girtos – ,,Liočiko“ būrio, šiam žuvus, kovojo   Razono – ,,Vitkos“  ir Prano Šiušos – ,,Genio“ būriuose.

     Kovos keliu  Adomas žengė kartu su Stefanija Kazickaite – ,,Eglute“ iš Paežerės kaimo.  Ji žuvo 1951 05 09. Jų meilės vaisių dukterį Ievą užaugino Padervinskai Žemalės kaime. Dabar Ieva Čeplinskienė gyvena Šerkšnėnų kaime.

     1952 11 10 Adomas buvo išduotas ir bunkeryje paimtas gyvas. Po ilgų tardymų, 1953 03 11 karinis tribunolas Klaipėdoje Adomui skyrė  25 metus lagerio ir 5 metus tremties. Kalėjo Komijos ir Mordovijos lageriuose. Po penkiolikos metų iš lagerio paleistas. Lietuvoje gyventi neleido. Vedė, apsigyveno Latvijoje. Į gimtuosius Mažeikius grįžo tik Atgimimo metais. Dalyvavo politinių kalinių veikloje, padėjo  ieškoti  „Alkos“ rinktinės žūties vietos.

     2003 metais Adomui Lukošiui   suteiktas kario savanorio statusas. Mirė  šis  partizanas 2004 metais.  Palaidotas Mažeikiuose Geidžių kapinėse.

(1999 metais muziejininkas Algimantas Muturas  užrašė jo prisiminimus.   Dalis A. Lukošiaus prisiminimų  yra   buvę  panaudoti pavieniuose straipsniuose). 

Adomas prisimena,   kaip jis pradėjo partizano kelią

     „ Aš gimiau Rupiekių kaime, 5-6 km   nuo Sedos.  Mano tėvai turėjo 10 ha žemės,  ir tame ūkyje liko mano sesuo. Turėjau dokumentus. Atėjus rusams, jie pradėjo mane klibinti. Šaukia mane į kariuomenę. Aš pasakiau – neisiu. Netarnavau vokiečiams, netarnausiu ir rusams. Ir tie nedraugai, ir tie nedraugai. Pas tą švogerį ir slapsčiausi. Rusai paskelbė amnestiją. Aš taip pat einu užsiregistruoti. Nueinu į Tirkšlius, švogeris  gyveno Šerkšnėnų kaime. Stribokų vadas  (vadintas ,,Raudonuoju  partizanu“)   ir  sako –„ mums tokių banditų nereikia“.

„–Eik tu, suski!“–  apsisukau ir išėjau. Prie manęs prišoko toks jaunystės draugas Juozas Gintvainis, jis  sako: ,,Tu grįžk, tas viršininkas nervuotas, įeik, jis tau nieko nebesakys.“ Sugrįžau. Tikrai,  man nieko nebesako. Surašė viską, išdavė tokį lapelį.  Paso neturėjau.

Švogerio pavardė Drazdauskas.

Tada mane pasiuntė prie darbų į Mažeikius. Dirbau statybininku. 1945 metų pabaigoje kažkur pamečiau tą popierių, kurį man buvo išdavę. Pradėjo manę vėl klausinėti. Tu, sako, atidavei tą dokumentą banditams. (Kur tokį šūdą dėsi, kad būtų pasas, tai jau kita kalba). Pradėjo mane visaip bjauroti. 1946 metų kovo 4 d. atvažiavo manęs paimti pas tą švogerį.  Aš pabėgau.

     Iš pradžių slapsčiausi vienas. Būdavau Žemalėje, Šerkšnėnuose, Rupiekiuose pas pažįstamus ant tvarto, svirne, šiauduose. Paskui slapsčiausi su Visockiu. Kai tą Visockį nušovė prie Grūstės malūno, likau vienas. Susitinku Niūniavą – ,,Šliachtiną“ su Strazdausku. Jie mane pasiima. Tai turėjo būti 1947 metų pabaigoje ar 1948 metų pradžioje. Po to susitikome V. Bytauto būry. Ten jau buvo jaunasis Momgaudis. “

Apie partizanų buitį

     „Žiemas aš praleisdavau daugiausia pas Pocių Šerkšnėnų kaime,  pas Juozapą Jaugą – Balėnuose,  Kirkų kaime pas Šverbą – Šerkšnėnuose,  ant Šerkšnės upės kranto.

     Uniformas turėjome visokias,  kaip kada.  Aš vienu metu   turėjau net vokišką. Su ,,Eglute“ buvome apsigyvenę Žemalėje,   pas Rapalą.  Gyvenome klėtyje, ant tvarto.

     Būdavo vyresnieji, jie duodavo visas komandas:  kur eiti,  su kuo   susitikti pasikalbėti.  Taip jau neklajosi, kur panorėjęs. Jei būdavom dviese, tai nueidavome ir samagono išgerti.

     Maisto gaudavome iš  turtingesnių ūkininkų, kartais išvirdavo sriubos. Turėjome kuprines, vokiškus katiliukus, turėdavome duonos, cukraus, lašinių, kruopų. Patys išsivirdavome.

     Buvo plėšikų, kurie veikdavo partizanų vardu. Atėjo pas žmogų prie Nevarėnų –   duok čia mums visko. Atėmė pasą ir įsidėjo į kišenę. Žmogus sako – imkit viską, tik atiduokit pasą. Tie pavalgo, pasiima,  ką nori ir išeidami numeta pasą ant stalo. Žmogus žvilgt, ne jo pasas, o striboko.  Tada ir suėmė visą jų gaują. “

Apie savo bendražygę Stefą Kazickaitę – ,,Eglutę“

     „Paežerėje buvo Kazickų ūkis. Prie tos sodybos nušovė tris komunistus. Stribai areštuoja Stefą Kazickaitę – ,,Eglutę“. Ją baisiausiai tardė su šautuvo šampolu (grūstuvu), visos blauzdos buvo nukapotos. Tardė Sedoje. Po to paleido, bet  nurodė datą:  „ką nors sužinosi, ateisi ir pasakysi“.   Atėjo ta data.  Ji nusprendė neiti . Ir išėjo į mišką. Mes tada ir tvirčiau susitikome. Buvo Bytautas su žmona, o Bytauto žmona buvo ,,Eglutės“ sesuo. Ta žmona atrodo buvo slapyvardžiu ,,Vaidilutė“. Bytautas su žmona žuvo Sedos girioje, likome su ,,Eglute“ dviese.

     Aš gerai pažinojau Dagių apylinkes. Buvo nupjauti rugiai, tik girdim- cinkt, cinkt, cinkt. Mes supratome, jog mus jau seka. Greitai sulindom į gubas, o paskui pamiške, ten buvo toks rusų kaimas, slinkom  pamiške ir atsiradome netoli Šerkšnėnų. Žemalėje dar netyčia susišaudėme susitikę su savais, su Bieliausku ir Vaičkumi. Jie priklausė Gerulsko būriui.

     Kartą mes pietavome Žemalės miške, o Bieliauskienė kažkur vaikščiojo aplinkui su savo vyru. Atbėgo ji prie mūsų ir sako, jog pamatė ginkluotą vyrą. Matai,  moteris –vištelė, bijo artyn prie jo eiti, o mes netoli. Tuoj nubėgom, aš jį atpažinau. Tai buvo Lazdauskas. Jis turėjo tokį surūdijusį šautuvą ir mus visą laiką sekiojo. Kai aš gyvenau Rubikiuose pas Jaugienę, jis užeidavo. Jis buvo dirbęs Sedos striboku, buvo pavogęs karvę, dar kažkam motociklą ir todėl slapstėsi. “

Apie Praną Šiušą – ,,Genį“

      „Genys“ atrodo buvo didesnis už būrio vadą. Tai buvo P. Šiuša. Aš tada jo pavardės nežinojau. Su juo buvome susitikę ne vieną kartą Balėnų, Plinkšių miškuose, prie Nevarėnų, Rubikuose. Jis buvo viršininkas. Kur  jis žuvo,  aš nežinau.

P.Šiuša – ,,Genys“ norėjo mane skirti būrio vadu. Aš nenorėjau, ,,Eglutė“ irgi nenorėjo. Tada būtų vadinęsis  Sedos būrys, man būtų priklausęs ir Augustinas Gerulskis.   Ėjo   link   balsavimo. ,,Eglutė“ taip sureguliavo, kad manęs neišrinko. Vadu tapo Razonas. “

Apie agentus – smogikus

     „Kai sušaudė K. Venskų, Gerulskį, mes jokių kalbų su tais mažeikiškiais provokatoriais nebeturėjome.   Atsirado kiti  iš Židikų – vienas toks juodas, ilgas. Vieną kartą mes juos buvome užėję Skuodinės miške. Mes radome jų pėdas. Jie mūsų pėdas sekė , mes jų. Mes priėjom, bet jie nepajuto. Bet mes tada nešaudėme. Aš su jais buvau susitikęs Skuodiškėse pas Černiauską. Ten buvo visi   susimaišę:  vieni tikri partizanaii, kiti – provokatoriai.

     Apie provokatorius miške mes girdėjome. Kas jie tokie,  konkrečiai  nežinojau. Mes tik žinojome, kad tokių Mažeikių partizanų nebuvo, kad jie apsimetėliai ir  šliaužioja aplinkui.

     Gerulskiui sakydavau: ,,Varyk tuos apsišaukėlius – išgamas šalin.“ Jis – ne, kokie geri vyrai, kokios gražios uniformos, kokie geri ginklai. Štai kas iš to išėjo. Jie norėjo mums paskirti naktinį parolį, bet mes nesileidome į kalbas. “

Apie Alkos rinktinės vadą K. Venckų – ,,Adomaitį“

     „ Aš su Venckumi susipažinau per ,,Eglutę“. Kai Bytautas žuvo,  mes likome dviese, tada nuėjome pas Venckų Dagių miške. Jis pasiuntė mus į susitikimą Žadeikių kaime pas Butkų. Davė slaptažodį ,,karvė – ragai“. Bet į susitikimą niekas neatėjo. Venckus turėjo pistoletą septinto kalibro, aš tokio nuotraukoje nematau.

Jo barzda buvo nedidelė, smaili. Ir mes su ,,Eglute“ buvome nusifotografavę. Aš kariškai apsirengęs, automatas rankose. Fotografavo Vaclovas Razonas. Jis turėjo didelį fotoaparatą. Pabūdavome porą dienų, po to vėl išsiskirdavome.

     Aš rugpjūčio 6 dieną irgi  turėjau būti pas Vencku Dagių miške. Bet kodėl manęs nepaėmė? Gerulskis atvedė tą kagebistų šaiką. Jei aš būčiau buvęs, nebūčiau jų prisileidęs. Toje vietoje, kur jie buvo sušaudyti, netoli buvo ir bunkeris. Dabar toje vietoje duobė,  apaugusi eglėmis.

     Vieną kartą,  dar gerokai anksčiau prieš Venckaus žūtį, mes buvome apsupti. Venckus buvo su kareiviška miline, o aš žaliom kelnėm ir ruda odine striuke. Išbėgom ant linijos. Stovi ruskis …. , eina į šoną nuleidęs automatą ir šneka: ,,Vi mėnia nė trogaitė, ja vas.“ (Jūs manęs nelieskite, aš jūsų). Bet jis kalbėjo su kažkokių akcentu. Ir tada mes išėjome per tą miško liniją, o tas kareivis nusisukęs stovėjo. Mes jo neužkliudėm, jis mūsų. Kiti tada taip pat saugiai atsitraukė.

     Ulskytė labai norėjo susitikti su Venskumi, bet jis jos neprisileido. Jis sakydavo, kad jam su ja kažkas neaišku (Buvo pabėgusi iš Mažeikių kalėjimo).

     Kai žuvo Venckus, mes turėjome susitikti Dagių miške. Gerulskis atsitempė tuos provokatorius. Kažkas iš jų nenorėjo, kad aš eičiau į tą susitikimą. Buvome sutarė, kad mane paims. Mes su ,,Eglute“ laukėme, laukėme, bet niekas mūsų nepaėmė. Iš ryšininko sužinojome, jog Venckus ir kiti sušaudyti.

     Kur Venckus slapstėsi, kur buvo ta vieta,   aš nežinojau. Jis būdavo apsirengęs kariuomenės uniforma. Mums duodavo laikraščių ir lapelių Dagių miške, ateidavo trys mergaitės. Viena jų buvo ,,Juodoji Onutė“, atnešdavo valgyti. Jos eidavo į Kalvariją parnešti mums cigarečių. Žmonės kalbėjo, jog Dagiuose buvo nužudyta ir viena mergaitė. Jau   partizanai buvo nužudyti, tik po to kagėbistai vaizdavo mūšį ir miško siautimą. Aš į tą vietą nebuvau nuėjęs. Kad   jų nebeliko,  ko  ten beeisi. “

Apie kautynes prie Grūstės malūno (1947 m. )

     „ Aš slapsčiausi su Visockiu iš Žemalės. Jo brolis gyveno už Grūstės, Orvydiškėse.  Kai tas Visockis žuvo, su juo kartu nebuvau. Aš jo laukiau prie Varduvos, prie Liulio malūno. Išgirdau tik, kad šaudo. Ten mat pasala buvo suruošta Antanui Momkauskui. Buvo išdavęs Strikaitis, buvęs partizanas, suimtas.  Iš kalėjimo paleistas,   pradėjo dirbti savo juodus darbus. Jei dar būtų buvę daugiau liudininkų, aš tą Strikaitį būčiau nušovęs. Bet pagalvojau, tokia atsakomybė, susilaikiau. “

Apie kautynes Sedos girioje (1948 08 )

     „ Kai buvo užpultas Bytautas, mes su ,,Eglute“ buvome tame pačiame kvartale. Netoliese buvo Jančiauskas Vacys ir Niūniava Valius. Valių tada sužeidė. Mes su ,,Eglute“ pasislėpėme tarp senų kelmų, sugulėme, susiglaudėme, kad mūsų nepastebėtų. Girdim,  eina siautimas, ieško mūsų. Žiūrim,  ateina prie mūsų karininkas. Sustojo gal už kokių 7-8 metrų nuo mūsų, žvalgosi, stovi. Aš tada turėjau karabiną. Karininkas pastovėjo ir davė komandą pirmyn ir visi nuėjo. Mes išlindom iš kelmų, bet dar buvo  neaišku, ar saugu.   Prabuvome,  kol išaušo. Einam toliau, randame Felikso Gerulskio vatinuką. Tas matyt netoliese slėpėsi. Tada su ,,Eglute“ parėjom į Šerkšnėnus, į bunkerį netoli Strazdausko. Bunkeris nedidelis, dviese telpame. Netoliese girdydavo gyvulius. Atnešdavo mums maisto.

     Paskui išėjome pas Niūniavas,  kažkur netoli Ketūnų kaimo, ten buvome neilgai , vėliau   išėjome į Žadeikių kaimą. Ten susitikome su Venckumi. Pasikalbėjome,  kaip žuvo Bytautas, ką ten daug kalbėsi… Po to išėjome į Žemalę, apsistojome pas Rapalus, ten gyvenome klėtyje ir ant tvarto.“

Apie išdaviką Gineitį

     „ Mes jį vadinome Vikčiu, tikroji pavardė Viktoras Gineitis. Jis vienus išdavinėjo, o kitus saugojo. ,,Liočikas“ – Girta Stasys dažnai ten užeidavo, jie buvo draugai. Apie jį nieko nepranešdavo, o kai mes užėjome, apie mus tuoj pranešė šėtonams. Tas Gineitis gyveno kaime, bet eiguliu nebedirbo. Man viskas buvo aišku, kad Gineitis atjojo baltu arkliu. Juk jis turėjo baltą arklį.

     Buvo Sedoje tokia Šiuipienė, ji prekiavo samagonu. Stribai pas ją užeidavo išgerti , ji  viską iš jų sužinodavo ir man pranešdavo. Kai žuvo Bytautas, tai Šiuipienė sakė, jog į Sedą baltu arkliu atjojęs Gineitis. Jis buvo pas Arlauskį ir pamatė, kad miške rūksta dūmai. Viskas aišku, ten yra partizanai.“

Apie 1950 12 13 kautynes Šerkšnėnų kaime

     „Einame, suserga Antanas Bernotas, žmogui blogai. Aš prašau Toliauto: ,, Ar tu per dieną palaikysi Antaną, mes išeiname į Latvijos pusę? “ Jis sutinka.

Pareiname – viskas tvarkoje. Tylu. Vakaras. Pradedame rinktis, mūsų jau daugiau. Ateina Bieliauskas, Klemenienė, susirenkame pas tą Toliautą. Jis kažkoks tą vakarą keistas. Ateina Augustas Gerulskis, Vaičkus, kitų neprisimenu. Mes su Razonu dar dainą užtraukėme. Bernotas stovėjo sargyboje, įpuola ir sako: ,,Kažkas perėjo tiltą, bet didelis būrys.“

Mes greitai   susirenkam daiktus ir išeiname. Ėjome į Balėnėlius. Ateiname prie kelio Mažeikiai – Seda prie senojo žvyrkelio. Kažkas supliuškėjo griovyje. Gerulskis mokėjo rusiškai, sušuko: „ Stoj, kto idiot ! “

 Na, ir pradėjo duoti, mes –atgal. Tie paleido raketas. Kitiems pavyko atsitraukti, o mus tris apsupo. Buvo toks atlydis. Aš su ,,Eglute” pasislėpiau vandenyje taip, kad vanduo į burną nesisemtu, o Vaičkų sužeidė. Iš ryto ant kranto rado nebegyvą.

     Išlipęs ant kranto, praradau sąmonę. Atsibudęs girdėjau, kaip keliu važiuoja mašinos, o ,,Eglutė“ buvo šalia manęs. Buvo dar tamsu, praaušus pradėjom  toliau  eiti. Šiaip taip priėjom Šerkšnėnus, vėl upelis Šaktinė. Ieškom,  kaip pereiti, vėl įkrentu į upelį. Perėjom į Skuodinės mišką. Nieko neturim, rūkyti neturim. Matom,  eina miško darbininkas. ,,Eglutė“ buvo kažkaip žvalesnė. Ji pasiveja tą žmogų.  Tasai  suprato,  kas mes per vabalai. Davė degtukų, užrūkyti. Miško gilumoje sukūrėme ugnelę, išsidžiovinom rūbus. Atėjom į pamiškę pas Taučių Petrą (Jis buvo mano ryšininkas. Dabar gyvena Telšiuose). ,,Eglutė“ davė ženklą veidrodėliu. Tada jis atnešė antklodę, o aš gulėjau. Vakare mane  su pora arklių nuvežė pas Kazlauską,  netoli Rubikų,  į bunkeri. Reikia batus numauti, neina, kojos sutinę. Pabuvau kurį laiką, šiek tiek pasitaisiau. Paskui Taučaitė kolūkio arkliais  mane su ,,Eglute“ nuvežė pas ryšininką Kesminą.   Kesminienė davė po šimtą gramų,  ir mes nuėjome į bunkerį pas Jaugą.

     Po kurio laiko sužeidė Razoną Vacį. Jis kažkur  ėjo po Petrinių. Prie upelio norėjo nusiprausti, o iš paskos jo   pėdsakais ėjo stribai. Pakelia galvą, o stribokai jau  šalia stovi. Razoną sužeidė, bet jis  išbėgo. Paskui pas Jaugą gydėsi, nebuvo taip stipriai sužeistas. Vaistų atnešdavo tokia mergaitė iš Nevarėnų.

     Po to mes visi susitikdavome pas Jaugą. Išsikasėme bunkerį,  didelį   didelį. Buvome ten keturi.  Ten prie Rubikų, Balėnėlių.“

Apie Balėnų miško kautynes 1951 05 09

     „ Aš buvau bunkeryje po žeme,  pas Jaugą.   Kita slėptuvė buvo įtaisyta tarp sienų. Ėjo toks kaimo keliukas per mišką. Juo buvo galima nuvažiuoti į Nevarėnus. Tie miškai buvo Balėnų ar Balėnėlių, nebeprisimenu. Buvo sutarta susitikti. Ten žadėjo ateiti nevarėniškiai. Nuo Jaugos ūkio iki tos vietos gal buvo pora kilometrų. Mes su ,,Eglute“ nuėjome tuo keliu. Tylu, ramu. Susitikome seni draugai, viskas gerai. Tas susitikimas vyko iš ryto pusės. Atėjo Razonas, Bernotas, Valdemaras Lukšas, dvi Norkutės ir jų brolis Norkus – ,,Švyturys“, jo pavardės nežinojau. Vienas, kuris mus išdavė, neina prie mūsų, žaltys, apsiklojo palapinsiauste ir guli. Išgirdome, kad aplink mus jau siaučia. Tas išdavikas tik plykt į kojas ir į miško gilumą. Aš jo nepažinojau, buvo nevarėniškis.

     Pradėjo tratėti, mes pradėjome trauktis link kelio, kuris eina ant Nevarėnų. Atidengėme ugnį. Kažkas iš mūsų sušuko, kad nušovė ,,Švyturį“. Visi lekia priekyje, o aš paskutinis, atsišaudydamas. Traukiame į mišką. Miške vėl susiduriame. Tie šaukia: „ Bledės, zdavaitės ! “ Aš duodu ugnies iš čekiško automato. Tuos suguldau. Bėgu pats. Tada dar pamečiau kepurę, buvo toks gražus Vytis kepurės kaktoje. Išbėgome į tokias pelkes, žiūriu,  tos mergaitės nusiavusios, batai pamesti. Aš per vandenį su batais. Atidengia ugnį į mane, aš jau nebeatsišaudau, įbėgu į tankias egleles. Prisiveju Lukšą, Gembutą ir vieną Norkutę. Traukiame keturiese, kiti priekyje mūsų. Išsiskaidėme. Norkutė atsiliko nuo manęs per keletą metrų. Tik išlenda kareivis ir pykšt, nušovė tą Norkutę. Ta tik – ai, ir krito iš karto. Aš atgal į mišką. Lukša priklaupė ant kelio ir kareivį nupylė. Lukšas turėjo rusišką dešimtuką. Ten tokie grioviai, akmenų krūvos. Lukšas šoko per tas krūvas ir jį sužeidė. Jis dar išdraskė savo dešimtuko šovinių apkabas, išmėtė į visas puses. Aš įkritau į duobę po eglaite. Girdžiu viską. Pašaudė ir nutilo. Girdžiu atsivaro padvadą (vežimą su arkliu) paimti žuvusiųjų. Aš pagulėjau toje duobėje, žiūriu visos automato apkabos tuščios, tik ,,parabeliuje“ keli šoviniai likę. Kai viskas nurimo,  grįžau pas Jaugą į bunkerį, bet baimė ten būti, mat paėmė sužeistą Bernotą. O ką aš žinau, ką jis tardomas pasakys. Tai Jaugos ganykloje tokią duobę uždengėm, apkrovėm akmenimis,  ir joje prasėdėjau kelias dienas, kol sužinojau, jog Bernotas mirė stribyne mūsų neišdavęs.

     Pas kitą Jaugą parėjo ir ,,Švyturys“. Pasirodo, jog jis gyvas, tik penkiais šūviais sužeistas. Aš jį gydžiau, tepiau su vaistais ir tvarsčiau. Vaistus mums perdavė iš Nevarėnų.

     Taip mes ir gyvenome. Vienas pas vieną Jaugą, kitas pas kitą Jaugą Kirkų kaime. Kada  mus Gembutas išdavė,  tai jis savo bunkeryje ar  pats nusišovė, ar buvo nušautas. Jo pavardės aš nežinojau, lyg  buvo  dirbęs policininku Klaipėdoje.

     Kaip žuvo ,,Eglutė“ , aš negaliu pasakyti, ji turėjo du pistoletus, ar ji pati nusišovė, ar ją nušovė. Jei ji nebūtų   su kitais bėgusi, o būtu su manimi pasilikusi, gal ir šiandien dar gyva būtu buvusi. Ten jau nebežiūrėjo vienas į kitą. Gelbėjosi, kaip kas išmanė. “

Apie nuosprendžius Tinteriui ir Niūniavai

     „ Buvo toks Tinteris,  slapyvardžiu ,,Merūnas“. Buvo toks su akiniais. Danguolė buvo jo žmona. Tą Tinterį nušovė patys miškiniai, nes jis pradėjo išdavinėti žmones. Jis buvo kilęs   lyg   nuo Gegrėnų. Prie vokiečių buvęs l  sanitaru. Jis turėjo revolverį Naganą. Kiti tokio neturėjo. Matyt jam tą Naganą davė emgebistai. Jis buvo pradėjęs rodyti bunkerius, todėl buvo likviduotas.

     Vacys Niūniava buvo pradėjęs plėšikauti. Jis turėjo kažkokių ryšių su Tinteriu. Niūniavą užkasė kažkokiame miške,  sename bunkeryje. Pabaigoj   aš su tuo Niūniava buvau kartu. Jis matyt kažką jautė. Jis manęs paklausė,  ar aš neturiu odekolono. Aš jam atsakiau, kad    turiu ir padaviau buteliuką.

Jis sako: „ kažkas negerai“,  paėmė ir išgėrė tą odekoloną.   Juk jis galėjo nebėgti. Kodėl jis to nedarė,  aš nežinau. Iš manęs parašo nereikalavo, kad jį reikia likviduoti, bet ,,Eglutė“ pasirašė. Kiek ten tų parašų reikėjo,  aš nežinau. “

Apie Butkų

     „Buvo toks Butkus Žadeikų kaime, ten užeidavo Venckus, Bytautas ir kiti. Ten bunkerio nebuvo. Apsistodavome kluone. Ten susirinkdavo daug žmonių. Vieną rytą Butkaus žmona mane paėmė dirbti virtuvėje, reikėjo priskusti nemažai bulvių. Butkai buvo trys broliai. Vienas buvo policininkas  vokiečių laike Vilniaus krašte, antras – kariškis ir trečias ūkininkas. Tasai  galėtų daug pasakyti apie Venckų, jei  tik   dar gyvas“.

Apie Grakauską (Krakauską)

     „Buvo Žemalėje toks Grakauskas. Jis su Čeplinsku buvo pabėgęs iš Mažeikių kalėjimo. Tirkšlių stribokas Jautakis atvažiavo į Žemalę, užėjo pas vargonininką ar zakristijoną,  paėmė  jo armoniką  ir   išėjęs į lauką pradėjo groti. Prisistato Grakauskas, atima jo automatą. Nusiveda Jautakį į paštą, įlipa pro langą ir paskambina į Tirkšlių stribokyną ir sako: „ Skambina Grakauskas,  kalbės Jautakis “ ir liepia Jautakiui kalbėti poterius. Paskui vėl į ragelį sako,  jog išeinąs į Sedos girios 16 kvartalą. Labai mandras buvo. Jautakis pareina į stribokyną. Jo klausia,  kame ginklas?  Nėra.  Gavo kalėjimo.

     Račiuose ar Račaliuose stribokai gėrė samagoną. Ateina Grakauskas: „ Rankas aukštyn!“ Vieną striboką pritrenkė, atėmė šautuvus.

Jo tikroji pavardė buvo Krakauskas . Jis atsidūrė kažkur Rusijoje.“

Apie partizaną Jokšą

     „ Tas Jokšas jokiame būryje nebuvo. Jis vaikščiojo vienas. Jis mane daug mokė,  kaip elgtis, kaip kovoti, kaip šaudyti. Jis man daug padėjo. Jokšas stovėjo Rubikuose pas kažkokią moterį. Strazdauskas, meistrelis,  mums sako: „ Priimkit, vyrai, tą Jokšą. Žmogus vargsta vienas pats, šąla, o pas mus bunkeryje šilta.“ Mes sutikome,  „ kodėl gi ne.“ Pradeda aušti, rytmety ir nueiname. Jį reikia parnešti, nepaeina. Paėmėme ant rankų ir nešame. Jis mirė pas Kazlauską. Mes jį palaidojom.

     „ Bonza“ – tai ,,Šneideris“, man atrodo,  jis buvo Lietuvos vokietis. Tai buvo drąsus vyras. Jo būrys apie 20 vyrų ėjo per Ylakius su kulkosvaidžiais. Išsilakstė visi stribai. Kai ,,Bonza“ nuėjo į Latvijos pusę, tik tada stribokai pradėjo kaišioti galvas. Paskui jo būrys iširo.

     Dar buvo trys broliai Lukšai. Vienas jų jau buvo žuvęs, kai žuvo Valdemaras, tada  ir  ,,Eglutė“ žuvo. Dar buvo vienas brolis – ,,Daktars“, jo slapyvardis. Kažkur ėjo su žmona, ir dar viena mergaite. Ją vadino komjaunuole. Juos jau sekė. Apsupo, sužeidė žmoną. Žmona šaukia: „ Nepalik manęs gyvos.“ Jis metėsi prie jos,  ir abu žuvo. Tą mergaitę nušovė iš karto. “

     „ Mane paėmė 1952 metais lapkričio 10 d. Suėmė nevarėniškiai ir sediškiai čekistai.  Gimbutas pranešė  apie bunkerį.   Ėjo per mišką ir štikom (durtuvais) badė žemę, nerasdami manęs. Aš dar galvojau išsiveržti iš to bunkerio ir ką nors veikti. Kai  atidariau bunkerio dangtį, man trenkė per galvą, aš praradau sąmonę. Atėmė ginklą, nuvežė į Nevarėnus, paskui į Telšius. Telšiuose tardė pulkininkas Paulauskas. Trenkė per sprandą, tas žaltys atjungė sąmonę, rovė plaukus. Nuvežė į Sedą, vėliau į Klaipėdą. Sedoje buvo stribas Gulbinauskas. Sako,  jis dabar gyvena Rusijoje ir bijo grįžti į Lietuvą. “

(Telšių MGB suėmus Adomą Lukošių , Sedos MGB apie tai  dar  nieko nežinojo.  MGB viršininkas kapitonas Augucevičius savo ataskaitoje 1953 metais vasario 10 d. rašo, jog iš Razono būrio yra likęs tik vienas Adomas Lukošius,  ir  kad  nesą  žinoma, kur  jis yra.).

     „ Aš buvau gavęs 25 metus lagerio ir 5 tremties. Atsėdėjau 15 metų. Buvau Intoje, Vorkutoje, KalmrJu.   Toliau jau ir  kelio nebuvo. Vėliau pervežė į Mordoviją. Intoje aš buvau pirmame lageryje.

     Malenkovas buvo išleidęs įsakymą gerai dirbančiuosius   išleisti gyventi už lagerio zonos. Apsigyvenau bendrabutyje. Gaudavau laisvojo atlyginimą. Išvykti niekur negalėjau, reikėdavo komendantūroje registruotis. Išbuvau iki 1967 metų. Grįžau į Lietuvą, bet manęs čia neregistravo ir neleido apsigyventi. Išvažiavau į Latviją, į Kursišių girinkiją. Čia dirbau miško darbininku iki pat pensijos. Gavau net medalį už gerą darbą. “

      Taip baigia savo prisiminimus Adomas Lukošius.