Knygnešių Bružų giminaitė Petronėlė Bružaitė su vyru Lietuvos kariuomenės kareiviu Juozu Ambrožėjumi. 1933 m.

Albinas DEMENTIŠKA, www.voruta.lt

Pernai gruodį sukako 149 metai, kai gimė Antanas Bružas (Bružys, Bruožis) – vienas iš žymiausių Tauragės krašto knygnešių, Garšvių knygnešių draugijos narys, artimai bendravęs ir dirbęs su žymiausiu Lietuvos knygnešiu Jurgiu Bieliniu, knygnešys profesionalas, knygnešys didmenininkas, Rytų Sibiro tremtinys.

Tilžėje leistame žurnale „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1894, kovo 1, nr. 5) Antanas Bružas įvardintas kaip „didelis Lietuvos knygininkas“. Beveik po 100 metų knygnešių laikų tyrinėtojas akademikas Vytautas Merkys A. Bružą paminėjo kaip įžymų knygnešį įkliuvusį su Vinco Kudirkos redaguojamu „Varpu“.

Taip pat gruodį sukako 179 metai, kai gimė Martynas Bružas (Bružys) – knygnešių rėmėjas ir knygnešys, Antano Bružo tėvas.

Straipsnyje noriu patikslinti Martyno Bružo šeimos iš Tauragės valsčiaus Gaurės parapijos Zaltriškių kaimo biografijos faktus.

Pakeliui į Zaltriškius pravažiuojame Tauragę, anais laikais vadintą miesteliu. Lietuviškos spaudos draudimo laikus primena miesto gatvės: Tilžės plentas, Spaustuvės, Aušros (gatvė ir takas), Varpo skersgatvis, Gaurės, Jono Mažeikos (knygnešio) gatvės, Tremtinio kelias.

Tauragės vardinės gatvės – lietuvybės žiedui atminti: M. Mažvydo (alėja ir gatvė), J. Bretkūno, K. Donelaičio, D. Poškos, A. Strazdo, S. Daukanto, M. Valančiaus, Žemaitės, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos (gatvė ir skersgatvis), Maironio (gatvė ir skersgatvis), Vydūno, J. Tumo–Vaižganto, Vymerio, M. K. Čiurlionio, J. Biliūno, I. Simonaitytės, J. Degutytės. Neužmiršti kalbininkai: K. Jauniaus, J. Jablonskio, J. Spudulio, P. Joniko, J. Kruopo gatvės. 1947 metais švenčiant pirmosios lietuviškos knygos 400 metų jubiliejų, Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčiai suteiktas Martyno Mažvydo vardas. 1987 metais bažnyčią papuošė reformatorių – švietėjų M. Mažvydo ir M. Liuterio kalto vario skulptūros, M. Mažvydo vardas suteiktas ir Tauragės gimnazijai. Evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Augustas Vymeris (1869 12 16–1942 04 01) spaudos draudimo metais aprūpindavo tikinčiuosius lietuviškomis knygomis, atgabentomis iš Mažosios Lietuvos, ranka perrašydavo lietuviškus katekizmus vaikams. Tauragėje 31 metus dirbo ir švietimo bei kultūros srityje. Knygnešių sąrašuose jo nėra.

Skvere šalia M. Mažvydo bažnyčios stovi 1990 metais atstatytas paminklas Lietuvos himno „Tautiška giesmė“ autoriui Vincui Kudirkai. Prie Tauragės pilies, kur 1913 metais stovėjo paminklas carui Nikolajui I, 1930 metais pastatytas, pokariu sudaužytas, atgimimo metais atstatytas Šaulių sąjungos kūrėjo, knygnešių rėmėjo Vlado Putvinskio paminklas.

Pasienio kaimas apsuptas miškų

Valstybiniu keliu Tauragė-Jurbarkas, pro Baltrušaičius, už 10 km pasiekiame Zaltriškių kaimo ramybę. Čia gimusi Akvelina Bajorinaitė-Martutaitienė (80 m.) prisimena Lietuvos-Vokietijos sieną, kelias per kaimą ankščiau vingiavo, sovietų laikais ištiesintas. Ties kryžkele į Sakalinės kaimą buvo mokykla, kuri sudegė per II pasaulinį karą. Čia pat prie kryžkelės – kalbininko Jono Kruopo gimtoji sodyba. Zaltriškių kaimo sodybų buvo miške link Smalininkų. Bružų pavardė išnyko kartu su vienkiemiais. Kaimas abipus plento, didesnė dalis dešinėje.

Kodėl kaimas Zaltriškiai – niekas nežino. Netoli, link Gaurės, išnykęs Platkepurių kaimas – ten vyrai nešiojo plačias kepures.

Pienių gatve – smėlio keliuku, pasukus dešinėn netoli nuo plento – Zaltriškių kaimo neveikiančios senos kapinės Kapeliškiai, Kapeliai. Pagal legendą, kapinėms 500 metų, palaidota maro aukos. Nepažymėta kapinių smėlio kalvelė apaugusi pušimis ir beržais, kryžių ir antkapių nėra ir anksčiau nebuvo, kiek atmena vietiniai. Prie pat kapinių iš vakarų pusės gyvenantis ūkininkas Valerijus Jucius pasakoja, kad prie kapinių iš vakarų pusės lygindamas žemę, rado žmonių kaukolių: mažų ir didelių. Iš šiaurės rytų nukasta ir išvežta apie 50 metrų kapinių kalvelės. XX a. 9-jame dešimtmetyje kapinių smėlį kasė ir vežė „Šešuvies“ kolūkis savo keliams taisyti. Tada, sako, žmonių kaulų nepastebėję. Iš nukastos kapinių pusės matyti pušų šaknys.

Užpernai į kapinių pušį trenkė žaibas ir iš gandralizdžio iškrito gandriukai. Kitoje keliuko pusėje – medžiais apaugusi kalvelė vadinama Panaskabris. Link minėtos Sakalinės kryžkelės, plento kairėje yra dar viena neįvardinta senų kapinių kalvelė.

Per Zaltriškius tekėjo Malūngrabio upelis su žuvimis ir vėžiais, kurių neliko. Pagal kalbininką A. Vanagą, Malūn-grabė, Malūn-grabis kilmė iš malūnėlis ir upelis. Gaurės apylinkėse kalbėjo: „Einu drabužius skalauti į grabę“. Netoli Jurbarko teka upelis Gilioji Grabė. Zaltriškiuose yra pelkė Šioriškiai. Dar buvo Pūšinėlis, Alksnynė.

Gaurės parapinės kapinės veikia nuo XIX a. iki šių dienų. Jose ir Zaltriškių kaimo gyventojų Anapiliai. Kapinėse ilsisi Gaurės klebonas (1902–1909) Antanas Jurevičius (1860–1909), knygnešys Juozapas Norkus-Norkaitis (1864–1941) su žmona Marijona, ant jo paminklo žodžiai: „Kentėjau ir dirbau už šviesą ir tiesą“. Gaurės bažnyčios šventoriuje – jos klebono (1918–1943), knygnešio Kazimiero Šleivio (1872–1943) kapas. Senųjų Gaurės kapinių reikėtų ieškoti tarp Gauraičių ir Gaurės.

Bružų pavardės kilmė ir paplitimas

Lietuvių pavardžių žodyne užregistruota, kad pavardę Bružas Lietuvoje, daugiausia Žemaitijoje, XX a. 4-ame dešimtmetyje turėjo 336 šeimos, iš jų Gaurės vietovėje 2 šeimos. Gaurėje taria Briužas. Pavardės kilmė neaiški. Dažniausiai, matyt, trumpinys iš kokio kito asmenvardžio, bet kartais gali būti ir pravardinė: bružas „kas nuolat brūžuoja, varsto duris, vaikščioja be reikalo; dabita; juokdarys; rimbas, lazda ir kt“.

Pavardę Briūžas Gaurės vietovėje turėjo 5 šeimos. Žodyne registruota ir aiškinama daug pavardės Bružas kilmės variantų (daugiausia Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje): Briožis, Briužinskas, Brožaitis, Brožas, Brožinskas, Brožis (metrikuose Briuožis), Brožys, Brožukas, Bruožaitis, Bruoželis, Bruožis, Bruožys, Bruzas, Bružaitis, Brūžaitis, Brūžas, Bružinskas, Bružis, Brūžis, Brūžys. Pavardes tyrinėjo kalbininkė V. Maciejauskienė. Ji nurodo, kad Ƃpoжиcъ, Ƃpoжиcъ valstiečių pavardės su lietuviškomis galūnėmis (Lietuvių pavardžių susidarymas XIII–XVIII a., Vilnius, 1991, p. 213–214).

Lietuvoje yra kaimai: Bružai 3 vietovėse, iš jų Šilutės rajone 1; Bružas, Brūžaičiai, Bružai, Brūžė po 1.

Gaurės RKB 1845 metų parapijiečių sąraše, kurį sudarė kunigas Fabijonas Janukovičius, Zaltriškių kaime užrašyti pavarde Bruzas 5, Saka dieną, pagal senajį kalendorių. Pagal naująjį – gruodžio Sakalinės kaime Brozys, Brožis 11 parapijiečių.

Knygnešių Martyno ir Antano Bružų pavardės Gaurės RKB XIX a. Metrikų įrašuose lenkų ir rusų kalba: Ƃpoжacъ (Bružas), kitų vaikų Briužis, Bružys, o Rusijos institucijų teisminėse knygnešių bylose Ƃpoжиcъ (Bružys).

Gaurės kapinėse paminklai su pavardėmis: Bružas, Brūžis, Bružys. Sakalinės evangelikų liuteronų kapinėse Bružų kapų nėra. Bitėnų kapinėse (Pagėgių sav.) yra Bruožaičių kapas. JAV, Čikagoje, Lietuvių tautinėse kapinėse yra 2 paminklai su Anton Bruzas pavarde, tačiau nė vienas nėra knygnešio Antano Bružo, emigravusio iš Šilalės kaimo (netinka datos). Bružų pavardės rašybos skirtumai vėliau atsirado literatūroje apie knygnešius. Gaurės parapijoje gyveno keletas asmenų Antano Bružo vardu ir pavarde, tarp jų ir knygnešiai:

1. Antanas Bruožis, gimė apie 1875 m. Gyveno Gauraičių k. Giminystės ryšys su Martyno Bružo šeima iš Zaltriškių k. nenustatytas. Knygnešys.

2. Antanas Bružas (Brožis, Bruožis), slapyvardis Žieminis. Knygnešio Antano Bružo, Martyno sūnaus, iš Zaltriškių k. pusbrolis, gyveno Šilinės k. Knygnešys.

3. Antanas Bružas (Bružys, Bruožis), Martyno sūnus, gimė 1871 12 19 (31) (pagal teismines bylas 1873 m.) Zaltriškių k. Žymus knygnešys.

4. Martynas Bružas (Bružys), Motiejaus sūnus, gimė (-) Zaltriškių k. A. Bružo tėvas. Knygnešių rėmėjas, knygnešys.

5. Antanas Bružas, Antano sūnus. Martyno Bružo kaimynas. Literatūroje nurodytas kaip jo sūnaus – knygnešio Antano skundikas.

6. Akademikas Antanas Tyla monografijoje „Garšvių knygnešių draugija“ nurodo, kad po A. Bružo, Martyno s., suėmimo knygnešys Andrius Bielinis palaikė ryšius su kitu Antanu Bružu, Zaltriškių k., turėjusiu Žieminio pavardę ar slapyvardį. (Turbūt su minėtu A. Bružu – Žieminiu iš Šilinės k. – A. D.)

? m. gruodžio ? d., Raseinių apskrities Tauragės valsčiuje, Zaltriškių kaime pasiturinčių ūkininkų Martyno ir Leokadijos (iki santuokos Juchnevičiūtė) Bružų šeimoje gimė sūnus Antanas, būsimas kygnešys. Pakrikštytas tą pačią dieną Gaurės Romos katalikų bažnyčioje. Kūmai buvo valstietis Jonas Bružas (Antano tėvo brolis) ir Marcijona Bružaitė.

Šeimos tėvas Martynas Bružas gimė 1841 m. gruodžio 4 (16 ) dieną Zaltriškių kaime. Jo tėvai Motiejus ir Agota (iki santuokos Venevičiūtė) Bružai, kuriems gimė 7 sūnūs ir 4 dukterys. Martynas – jauniausias vaikas, jo mama Agota mirė 1866 11 04 Zaltriškiuose, palaidota Gaurės parapinėse kapinėse.

Martynas Bružas vedė Leokadiją Juchnevičiūtę iš Gaurės parapijos Purviškių k. (7 km iki Gaurės). 1863 11 26 juos sutuokė Gaurės bažnyčios administratorius kunigas Petras Chodorovičius (Gaurės klebonas 1868–1880). Jų vaikai – 2 sūnūs ir 7 dukterys – gimė Zaltriškių k. lietuviškos spaudos draudimo metais.

Duktė Marcijona Bružaitė (Greičiuvienė), g. 1866 10 28, ištekėjo 1893 m., gyveno Batakių valsčiuje, Jucaičių kaime. Duktė Ona Bružaitė (Arcimavičienė), g. apie 1867 m., ištekėjo 1890 11 13 už Jono Arcimavičiaus iš Jurbarko parapijos Lukšių kaimo. Duktė Marijona (Marija) Bružaitė (Eičienė), g. apie 1874 m., ištekėjo 1878 08 03. Duktė Petronėlė Bružaitė (Macejevskienė), g. apie 1879 m., ištekėjo 1903 11 18 už Juozo Macejevskio iš Batakių parapijos Šveisčių kaimo.

Antano Bružo tėvai – pasiturintys ūkininkai. Kipras Bielinis apie A. Bružą – jam atvažiavus į Garšvių k. – rašė: „Jo arkliai buvo geri, vežimas tvirtas ir nepaprastas, jis atrodė iš dvaro ar stambaus ūkio“. Kauno gubernijos žandarų valdybos anketiniuose duomenyse rašoma: „Raseinių apskrities Zaltriškių kaimo valstietis Bružys (Ƃpyжиcъ) Antanas, Martyno sūnus, 22 metų (1895 m. – A. D.), katalikas, lietuvis, trumpai mokėsi Tauragės parapinėje mokykloje, mažaraštis. Teisiamas už draudžiamų žemaitiškų-lietuviškų leidinių vežimą iš užsienio ir platinimą“. (Katilius A., Didžiosios knygnešių bylos, p. 366).

Istorikas akad. A. Tyla nurodo, kad A. Bružas lankė pradžios mokyklą. M. Bružas turėjo 20 ha žemės, miško. Augino avižas, linus. Laikė galvijus ir arklius. Jo sodyba prie miško, netoli (apie 7 varstai – A. D.) valstybinės Vokietijos-Rusijos sienos – nuolatinė knygnešių sustojimo vieta. Martynas Bružas rūpindavosi knygnešiais, jiems visada padėdavo. Nuvesdavo pas jį atėjusius knygnešius į Tilžę, čia nedaug knygų pirkdavo ir pats. Pas M. Bružą apsistodavo knygnešiai Jurgis Bielinis, Kazimieras Ūdras, Juozas Sakalauskas.

Į Prūsus – šviesos parsinešti

Poeto Maironio poemoje „Jaunoji Lietuva“, pirmą kartą publikuotoje 1907 m., yra eilės knygnešiams:

Kaip vaisių užgintą po Lietuvą gaudo

Iš Prūsų slapčia atgabentus raštus,

Bet veltui sargyba ant sienos bešaudo:

Jie eina, kaip viesulas eina platusǃ

Lietuviškos spaudos gabenimui į Didžiąją Lietuvą didžiausia kliūtis buvo sienos apsauga. Miškingos Gaurės apylinkės buvo kaip priedanga nuo Rusijos pasienio sargybinių. Apie 70 knygnešių iš Gaurės parapijos kaimų užsiėmė draudžiamosios lietuviškos spaudos gabenimu ir platinimu. Zaltriškių k. gyveno ir veikė knygnešiai Antanas ir Martynas Bružai bei Juozas Urbutis.

Antanas Bružas į Garšvių knygnešių draugijos veiklą įsitraukė 1890 metais, 18 metų amžiaus. Jis buvo jauniausias iš 9 draugijos narių, gana sumanus ir gyvas vyrukas. Akademikas V. Merkys rašo: „1894 m. Antanas Bružas kaip knygnešys jau buvo labai veiklus“. Apie Garšvių draugijos veiklą 1991 m. išleista išsami akademiko A. Tylos studija. Draugijos nariais ir bendradarbiais jis nurodė 58 asmenis. Draugijos nariai sieną pereidavo prie Gaurės. Pasienyje sustodavo Zaltriškių k. pas Martyną Bružą, Antano tėvą ir Šilinės k. pas Antaną Bružą-Žieminį. A. Bružas, Martyno s., turėjo leidimą (legitimacinį bilietą) vykti į M. Lietuvą. Su juo nustatytose vietose legaliai pereidavo sieną. A. Bružas spaudinius pirkdavo Tilžėje ir Bitėnuose, dar paimdavo J. Bielinio ir K. Ūdro nupirktus ir, nusamdęs vežiką, veždavo prie sienos. Akad. A. Tyla apie A. Bružo spaudos pirkimą Bitėnuose pas M. Jankų nemini.

Knygnešiai surišdavo knygas į ryšulius po 30 kg ir, pasamdę vyrus, naktimis pernešdavo per sieną po kokius 320 kg. Nešėjai apgaudavo sienos sargybą arba ją papirkdavo. Pagal K. Ūdrą, literatūrą per sieną gabendavo A. Bružas. Tai buvo žinoma ir pasieniečiams. Tauragės brigados Dunokų būrio vyr. vachmistras Frola Michailovas aiškino, kad A. Bružas pats per sieną knygų neneša, o su leidimu nuvykęs į užsienį nuperka (iš tikrųjų – paimdavo K. Ūdro, J. Bielinio ar A. Bruožio nupirktas), pristato prie sienos ir pernešimui samdo valstiečius. Garšvių knygnešių draugija už vieno pako (ryšulio) pernešimą per sieną mokėjo 2 rub.

Iki XX a. pradžios buvo įsteigta nauja Šilinės muitinės užkarda. Teisminėse knygnešių bylose ir atsiminimuose (Knygnešys. 1864–1904, T. 1, 2, red. Ruseckas P.) minimi pasienio kaimai: Zaltriškiai, Sakalinė, Dunokai, Šilinė (D. Lietuvos pusėje) ir Aušgiriai (M. Lietuvos pusėje) išliko iki šių dienų.

Pagėgių savivaldybės Aušgirių kaimo ūkininkas Bronius Ambložėjus parodė kur stovėjo Šilinės ir Aušgirių muitinių užkardų pastatai. Jo mama Petronėlė Bružaitė kilusi iš knygnešių Antano ir Martyno Bružų giminės. Šilinės muitinės pastatas stovėjo D. Lietuvos (Rusijos) pusėje 150 metrų nuo valstybinės sienos (dabar Tauragės ir Pagėgių savivaldybių riba), prie kelio į Žukus kairėje pusėje. Medinis didelis pastatas su „salka“. Priekyje pusapvalės gonkos išėjo į stogą.

Muitinės pastate gyveno žmonės, nugriautas apie 1950 m. Dabar čia – krūmai, išliko kelias ir buvusi valstybinė siena – mišku einantis negilus griovys.

Aušgirių muitinės pastatas – M. Lietuvos (Vokietijos) pusėje, apie 800 metrų nuo sienos, taip pat kelio į Žukus kairėje pusėje. Namas baltų plytų, pamargintas raudonomis, kampinės plytos „užrumbytos“ (užapvalintos – A. D.). Sudegė 1946 ar 1947 metų pavasarį, deginant sausą žolę. Tada dar sudegė Aušgirių k. karčema, negyvenamos sodybos. Muitinės vietoje šiandien – pieva. Netoli buvusi Aušgirių pradinė mokykla ir Aušgirių kaimo neveikiančios lietuvininkų kapinaitės, sutvarkytos Aušgirių k. bendruomenės 2011 m.

Knygų Nemunas tekėjo į Garšvius

Viena iš didžiausių Garšvių knygnešių draugija veikė 1885–1895 m. Vidurio Lietuvoje. Organizacijos centras buvo Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiuje Garšvių kaimo valstiečio K. Ūdro sodyboje, už 150 km nuo Rytprūsių sienos. Draugijai vadovavo J. Bielinis, artimiausias jo padejėjas K. Ūdras. Matyt, jie pasiūlė M. Bružo sūnui Antanui vežti draudžiamą lietuvišką spaudą į Garšvius. 1890–1894 m. A. Bružas buvo pagrindinis spaudos gabentojas iš Prūsijos (Vokietijos) į Garšvių k.

Žurnalistas Stasys Butkus rašo: „Antanas Bružas gabendavo spaudinius iš Prūsijos, dažnai ir atvirai veždamas pora arklių mažne po 30 pūdų (1 pūdas = 16,38 kg – A. D.). kad kas neįtartų, greta savęs pasisodindavo savo gražią ir drąsią seserį ir važiuodavo. Buvo tai jaunas, gražus ir augalotas vyras. Visada linksmas, gera širdimi ir pasitikįs savimi“ (Knygnešys, T. 1, 1926, p. 83–84). Kitas atvejis: „Jau paruoštų į D. Lietuvą knygų atvažiavo dideliais ratais, pora arklių Antanas Bružas… Jei būdavo 20 pakų (ryšulių – A. D.), tai kitas dalykas. Bružo ratai buvo tokie erdvūs, kad viskas lengvai juose tilpdavo. Paką sudarydavo maždaug 40 „Šaltinių“ maldaknygių. Už pako pervežimą Bružui (draugija – A. D.) mokėjo 6 rub.“ (Knygnešys, T. 1, 1926, p. 89–90).

A. Bružas stengdavosi vežti didelius kiekius – po 30 pūdų (491 kg) spaudos, apie 15 ryšulių. Naktį į Garšvius atvežtą spaudą iškraudavo mažažemio valstiečio Jurgio Dilkio daržinėje pamiškėje, o ilsėdavosi K. Ūdro namuose (Misius K., Kaluškevičius B., Didysis knygnešys Jurgis Bielinis, p. 63). Taigi A. Bružas veždavo 490–600 kg. Spaudos. Jo maršrutas galėjo būti toks : Zaltriškiai – Eržvilkas – Pareizgupis – Stonai – Raseiniai – gal būt, pro Maironio tėviškę Bernotus – link Grinkiškio. Šis maršrutas daugiausia ėjo miškais. Toliau, turbūt rinkosi artimiausią kelią į Garšvius. Išdavikas N. Škutas per tardymą pasakojo, kad per pastaruosius penkerius metus pas K. Ūdrą labai dažnai su knygomis atvažiuodavo A. Bružas, lydimas J. Bielinio, kad atveždavęs knygų labai daug: du arba tris vežimus.

Su A. Bružu buvo sutarta, kad jis grįždamas iš Garšvių į Zaltriškius, palydės (parveš – A. D.) iki sienos emigrantus į Ameriką. Šie draugijai mokėdavo po 6 rub. kiekvienas. A. Bružui už tai emigrantai neatsilygindavo. (Tyla A., Garšvių knygnešių draugija, p. 17).

Kuri Bružaitė važiavo į Garšvius?

Kipras Bielinis spaudos draudimo laikų atsiminimuose rašo, kad tėvas jį į Garšvius pas K. Ūdrą atvežė 1891 m. Gegužės mėnesį, einant septintuosius savo amžiaus metus (K. Bielinis g. 1883 09 13 (25) ir 1891 m. Jam ėjo aštuntieji metai – A. D.). K. Bielinio įspūdžiai: „Pirmasis į Garšvius atvyko Bružas su seserimi. Jie pakeitė rimtą namų nuotaiką į jaukią ir linksmą. Bružas buvo jaunas, augalotas, tvirtas, gražus ir linksmo būdo vyras. Juo sesuo niekuo nesiskyrė nuo brolio: linksma, sveika, garsios kalbos ir juoko, energingų, gražių ir taisyklingų bruožų, sumitusi ir graži mergina, kuriai daug ko galima buvo pavydėti“ (Bielinis K. Dienojant, Vilnius, 1992, p. 72). „<…> po kurio laiko Ūdrų kiemas ir vėl atgijo. Atsirado tėvas, atvyko Bružas (šį kartą be sesers)“ (Ten pat, p. 78). Jie ir kiti svečiai žaidė Garšvių kaime mėgiamą ritinio (ripės) žaidimą.

Neįvertintą Antano Bružo seserį, važiavusią į Garšvius, dar mini žurnalistas S. Butkus, rašytojai: J. Švaistas, Bružaitei davęs Julės vardą, ir J. Kundrotas savo romanuose.

Lydėti brolį Antaną su knygomis į Garšvius 1890 m. galėjo Marcijona 23 m. arba Ona 22 m., ištekėjusi 1893 m. Kitos Antano seserys: Marijona, Agota ir Petronėlė buvo per jaunos tolimai kelionei į Garšvius.

Nelaimingi 1894 metai

Knygnešys – knygvežys A. Bružas pavojingą darbą varė toliau. „Žiemos lyg nebuvo, rogėmis neteko važinėti, vis neišklampojamas purvynas. Vasaris atsižymėjo purvynu, vėjais, lietumi“ (Vienybė Lietuvininkų, 1894, kovo 28, nr. 13, p. 150).

1894 m. vasario 4 (16) d. Jurgis Bielinis, Kazimieras Ūdras ir Antanas Bružas iš pasienio 2 vežimais gabeno literatūrą. Dvikinkis vežimas – A. Bružo, vienkinkis – J. Bielinio. Nuvažiavę 55 varstus (1 varstas = 1,067 km – A. D.) nuo Prūsijos sienos ir neprivažiavę Raseinių, netoli Stonų kaimo, ties Pareizgupio viensėdžiu (7 varstai iki Raseinių) miške 5–6 val. vakaro sustojo pašerti arklių. Čia juos užtiko Raseinių policijos II-os nuovados I-o punkto policininkas (uriadnikas) Liudvikas Bašackis. Vežimuose buvo 17 pakų lietuviškos spaudo, iš viso 4068 egz. leidinių. Antanas pabėgo, o Jurgis ir Kazimieras išsipirko už 75 rublius. L. Bušackis vežimus su kroviniu nuvarė į Raseinius II-os policijos nuovados viršininkui (pristavui) Kalešnikovui. Šis perdavė Raseinių aps. policijos valdybai. 1894 02 08 pakai (ryšuliai)nusiųsti Kauno gubernatoriui. Einantis gubernatoriaus pareigas vicegubernatorius Nekliudovas 1894 02 16 nurodė Raseinių aps. policijos valdybai arklius, vežimus ir 16 ryšulių perduoti Jurbarko muitinei. 1894 06 07 iš Jurbarko muitinės leidiniai pasiųsti į Vilnių cenzūros patikrinimui. Knygos sunaikintos Vilniaus gubernijos žandarų valdyboje. Arkliai su vežimais realizuoti Jurbarko muitinėje. A. Bružas prarado du sartus arklius ir vežimą.

Žymiems knygnešiams priklausančio didelio spaudos transporto įkliuvimas tolokai nuo sienos buvo retas įvykis, plačiai nuskambėjęs Raseinių krašte. Jau 1894 03 01 dvi savaites katalikiškas žurnalas „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ leistas Tilžėje ir 1894 03 28 JAV lietuvių savaitraštis „Vienybė Lietuvinykų“ leistas Plimute rašė apie nelaimę. Šiuos leidinius su straipsniais apie save vėliau gabeno A. Bružas. Dar vėliau ši korespondencija caro pareigūnų panaudota kaip įkaltis prieš patį knygnešį.

Tuomet A. Bružui buvo 23, J. Bieliniui 48 ir K. Ūdrui 36 metai. Prieš gerą 100 metų Stonų ir Pareizgupio vietovės – apaugusios mišku ir krūmais. Šiandien Pareizgupio k. yra 6 km į pietus nuo Raseinių, Paliepių seniūnijoje, apie 2,5 km į kairę nuo autostrados, važiuojant link Klaipėdos. Stonų k. – 2 km į pietus nuo Raseinių, Paliepių seniūnijoje.

1894 m. balandžio 14 (26) d. garšvietis Nikodemas Škutas atsitiktinai lauke prie tvoros po pernykščiais apyniais rado paslėptus Garšvių knygnešių draugijai (GKD) priklausančius 3 ryšulius su 598 lietuviškais leidiniais. K. Ūdro namuose buvę A. Bružas ir J. Bielinis gražiuoju ir jėga bandė atsiimti, bet veltui. Spaudą išdavikas nuvežė Panevežio aps. pristavui Pavelui Fedorenko. Vėliau policijos dešimtininkas Elijošius Čiuras liudijo: knygas, matyt, atgabeno tos dienos rytą atvažiavęs kažkoks vyrukas (A. Bružas – A. D.). Du arkliai ir vežimas atimti prie Raseinių prieš 2 mėnesius, taigi šį kartą A. Bužas į Garšvius atvažiavo kitais arkliais ir vežimu. Jam ir J. Bieliniui teko dingti iš Garšvių.

1894 m. birželio 23 (liepos 5) d. pasienio sargybiniai prie Šilinės posto, netoli Tauragės, persekiodami 5 vyrus su nešuliais pereinančius sieną, ėjusius iš Prūsijos, sulaikė žydą Abraomą Bermaną, g. 1877 m., iš Sakalinės k. ir paėmė 5 ryšulius su 628 lietuviškais spaudiniais. Kiti, metę ryšulius, pabėgo. A. Bermanas prasitarė, kad vienas iš pabėgusių knygnešių buvo A. Bružas, trūkstant įrodymų jam byla nutraukta.

1894 m. birželį per šienapjūtę bulius stipriai sužeidė Antano tėvą Martyną Bružą, kuris ligos patale dar gulėjo tų metų lapkritį. Antanui teko perimti 20 ha ūkio darbus, bet jis suspėdavo literatūrą per sieną pergabenti ir Garšvius nuvežti.

1894 m. lapkričio pradžioje A. Bružas pergabeno per sieną ir savo jaujoje po šiaudais paslepė 7 ryšulius draudžiamos spaudos. Lapkričio 8 d. išdavikas, nenorėjęs būti žinomas, pranešė Dunokų pasienio sargybos vachmistrui Frolai Michailovui, kad A. Bružas ateinančią naktį arba dieną ketina išvežti kontrobandą. Vachmistras pasiuntė jefreitorių Kapustianskį ir sargybinį Kartaševą, kurie lapkričio 9-osios naktį buvo pasaloje miške prie Martyno Bružo sodobos. Lapkričio 8 d. ir 9 d. naktį A. Bružas su talka mynė linus.

1894 m. lapkričio 9 (21) d. rytą Antanas su seserimi Marcijona Greičiuvienė, atvykusią iš Batakių valsč. Jucaičių k., kinkė arklį, ėmė ruošti vežimą – dėjo šiaudus, matyt, ruošėsi išvežti spaudą, kuri, rodos, buvo skirta Andriui Bieliniui.

Tuo metu į sodybą atvyko Dunokų būrio vadas rotmistras Kotalaj su pavaldiniais krėsti M. Bružo sodybos pastatų. Kratą darė 5 pareigūnai: prie minėtų dar prisidėjo sargybinis Kizilovas. Likus neiškrėstai jaujai už 65,5 sieksnio (1 sieksnis = 1,95 m – A. D.) nuo gyvenamo namo, A. Bružas pažįstamam Kizilovui pasakė, kad jaujoje yra kontrabanda ir už jos neradimą pasiūlė 50 rub., bet šis nesutiko. Pareigūnai po šiaudais vienoje vietoje rado 6 ryšulius, po to atskirai septintą ryšulį literatūros. Spaudą konfiskavo ir atidavė ištirti cenzūrai. Taikos teisėjas A. Bružą už kontrobandą nubaudė 9,45 rub. bauda. Antano tada nesulaikė.

Įkliuvus sūnui Antanui žandarai 1894 m. lapkričio 28 (gruodžio 10) d. vėl kratė Martyno Bružo namus ir rado 3 egz. „Balsas balandėlės“ (Vilnius, J. Zavadzkio spaustuvė, 1863. Kontrafakcija. Tilžė, O. Manderodės spaustuvė, 1894). Ši maldaknygė spaudos draudimo metais apie 50 kartų buvo perleista kaip kontrafakcinis leidinys. M. Bružas sakė, kad knygos jo dukterų: Agotos, Marijonos (Marijos) ir Petronėlės. B. Kaluškevičius, K. Misius nurodo, kad žandarai dar rado 4 ryšulius lietuviškos spaudos.

1894 11 09 kratos metu rasti leidiniai Tauragės muitinėje suskaičiuoti: vokiečių kalba 1, lenkų kalba 8 (28 egz.), lietuvių kalba 1454 (1705 egz.), iš kurių 505 lietuviški kalendoriai 1895 metams ir 454 numeriai antivyriausybinių lietuviškų laikraščių. Per apklausą A. Bružas neprisipažino, kad rasta spauda priklausė jam, tačiau jo tvirtinimai buvo paneigti ir pateikti kaltinimai remiantis Bausmių statuso 9 ir 252 straipsniais.

Tauragės kalėjime

1895 02 14 Vilniaus teismo rūmų (VTR) prokuroras Konstantinas Postovskis apie surastą pas Antaną Bružą literatūrą pranešė Teisingumo ministerijai. Jos ministras Nikolajus Muravjovas labai susidomėjo A. Bružo byla. Jis pažymėjo, kad bylą laiko ypatingai svarbia, „kadangi pateiktos žinios rodo nepaprastai sustiprėjusį antivyriausybinių leidinių gabenimą į Kauno gubernijos teritoriją“. Ministras įsakė atidžiai vesti kvotą, išaiškinti kaltininkus, imtis kardomųjų priemonių ir teikti jam žinias apie A. Bružo bylos eigą. A. Bružas buvo laikomas svarbiu valstybiniu nusikaltėliu ir valdininkai nutarė jo nepaleisti iki bylos užbaigimo, nes jis gyveno netoli sienos ir galėjo emigruoti į užsienį.

1895 m. vasario 24 d. žandarų rotmistro I. Semionovo nutarimu A. Bružas pasodintas į Tauragės kalėjimą, jam taikytas kardomasis areštas. A. Bružui pradėta atskira byla, nesieta su visa Garšvių bendrove. Dunokų būrio vyr. vachmistras per kvotą pasakė: „Pagal turimus gandus ir gautas žinias Antanas Bružas yra knygų ir apskritai užsienio leidinių pristatymo iš užsienio kontrobandiniu keliu rangovas. Pats Bružas kontrobandos per sieną neneša, o su bilietų nuvykęs į užsienį perka knygas, valstiečiai, kurie specialiai tuo užsiima, už užmokestį jas perneša. Man žinoma taip pat iš kalbų, kad Bružas pats išvežiodavo tas knygas ir gabeno į šalies vidų, beje, jį du kartus sulaikė, bet jis pats spėjo pabėgti“ (Tyla A., GKD, p. 54).

1895 03 11 A. Bružas padavė prašymą apklausti 12 Zaltriškių kaimo valstiečių, kurie paneigtų jo kaltę.

1895 04 05 apklausti A. Bružo nurodyti valstiečiai, tarp jų knygnešys Juozas Urbutis. Visi jie gynė Antaną Bružą, tvirtino, kad nuolat būna namuose, naktimis saugo savo mišką ir yra geras žmogus.

1895 03 17 VTR prokuroras baigė A. Bružo bylą, paruošė nuosprendį. Jį kaltino mėginimu išplatinti antivyriausybinius leidinius. Prokuroras siūlė bausmę: 1 metai kalėjimo ir po to 3 metams atiduoti viešai policijos priežiūrai, o tai reiškė tremtį.

A. Bružo byla ir nuosprendis persiųsti teisingumo ministrui N. Muravjovui. Šis dėl A. Bružo, kaip valstybinio nusikaltėlio kreipėsi į carą.

1895 05 17 Rusijos caras Nikolajus II knygnešiui iš Zaltriškių patvirtino tokią bausmę: 2 metai kalėjimo, įskaitant nuo sulaikymo dienos (kardomąjį areštą), po to 3 metams išsiųsti į Vologdos gubernijos Šiaurės rytų apskritis. Taigi caras A. Bružui skyrė didesnę bausmę nei siūlė VTR prokuroras K. Postovskis. Caro paliepimas – galutinis.

Šiandien buvęs kalėjimas – Tauragės pilis stovi miesto centre prie pagrindinės – Dariaus ir Girėno gatvės. Atrodo kaip renesanso laikų gynybinė pilis: kampuose 4 bokštai su dantytais kuorais, apie 6 m aukščio ir metro storio sienos, į šaudymo angas panašios nišos.

Už 7,5 km į pietvakarius nuo čia daugiau kaip 500 metų ėjo valstybinė siena, XIX a. tarp Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės (nuo 1871 m. – Vokietijos imperijos). Carinė valdžia Tauragėje 1846–1847 m. pradėjo statyti didelę muitinę. 1881–1886 m. rekonstravus kardomojo arešto kalėjimą, šalia buvusius ūkinius, muitinės pastatus, suformuotas pastatų kompleksas įgijo dabartinę išvaizdą ir pavadintas kalėjimo pilimi. Čia gyveno muitinės komanda, stovėjo caro kariuomenė. Jame buvo atliekama muitinės kontrolė, kalinti sulaikytieji, tarp jų 15 knygnešių.

Sankt Peterburgo vienučių kalėjime

Bausmės atlikti A. Bružą iš Tauragės kalėjimo išvežė į Sankt Peterburgo vienučių kalėjimą. A. Bružo ryšiai su Garšvių knygnešių draugija (GKD) kol kas nebuvo nustatyti, tai buvo įrodyta jam atliekant bausmę Peterburge.

Kvotos vyko Panevėžyje 1895 m. liepos–lapkričio mėn. Buvo apklausta daug pareigūnų, liudininkų, kaltinamųjų. Rotmistras Ševiakovas apklausos metu nustatė, kas pas N. Škutą buvo atėjęs knygų prašyti ir paskui jam pasalą surengė tas pats asmuo, kurį buvo matę Garšviuose ir kiti žmonės, bei žinoję Bružo vardu. Žinodamas, kad 1895 m. Tauragės valsč. Zaltriškių k. valstiečiui A. Bružui iškelta byla už antivyriausybinių leidinių platinimą, rotmistras 1895 08 07 per valdybą išreikalavo Peterburge kalinčio A. Bružo nuotrauką, parodė N. Škutui ir šis atpažino A. Bružą. Nustatyta, kad A. Bružas lankydavosi Garšvuose pas K. Ūdrą ir vežė nuo Prūsijos sienos draudžiamą spaudą. 1895 09 16 žandarai kreipėsi į Peterburgo gubernijos žandarų valdybos viršininką, kad pagal 25 klausimus apklaustų kalintį A. Bružą, apie ryšius su GKD knygnešiais, apie Bružo knygų transportus. 1895 10 09 kvočiamas A. Bružas neprisipažino, nieko neišdavė, tik nurodė skundiką kaimyną iš Zaltriškių k. Antaną Bružą, Antano sūnų.

1895 09 23 Panevėžio žandarų rotmistras Ševiakovas A. Bružą įtraukė į GKD bylą ir kaltino antivyriausybinių leidinių platinimu.

1895 10 15 A. Bružas padavė prašymus vidaus reikalų ministrui Ivanui Geromykinui ir Peterburgo žandarų valdybos viršininkui, kad Zaltriškiuose rasti antivyriausybiniai leidiniai priklauso ne jam, o kaimynui Antanui Bružui, Antano sūnui. A. Bružas spėjo, kad kaimynas jį įskundė ir nutarė atsilyginti. Bet tai nepadėjo.

1895 11 12 rotmistras Ševiakovas sudarė bylą, kurioje vėl kaltinamas Antanas Bružas ir dar 6 Garšvių draugijos knygnešiai: K. Ūdras, A. Ladukas, V. Kazanauskas, J. Trūsas, K. Domarkas ir J. Bielinis – tai buvo didžiųjų knygnešių didžioji byla.

1895 11 12 rotmistro Ševiakovo ir prokuroro padėjėjo Zubovskio nutarime apibrėžta A. Bružo, K. Ūdro ir J. Bielinio kaltė: „Bendradarbiaudami sistemingai 5 metus užsiiminėjo uždraustų, tarp jų ir antivyriausybinių, žemaitiškų – lietuviškų leidinių gabenimu iš užsienio ir platinimu gyventojams, šis verslas padarė juos ne tik populiariais tarp Lietuvos gyventojų, bet pastarieji juos ėmė gerbti, vadina patriotais ir iškelia kaip tautinius didvyrius <…> jie tai darė vadovaudamiesi kenksmingu patriotiniu siekiu, veikiami šiuo metu pastebimo Lietuvos gyventojų judėjimo atstatyti savarankišką Lietuvą“ (Tyla A., GKD, p. 78).

Kvotos metu žandarai išaiškino ir 1894 m. vasario 4 d. prie Raseinių sulaikytus knygnešius: A. Bružą, J. Bielinį ir K. Ūdrą. Tai nustatyta iš spaudos, kurioje minimi knygnešių vardai: Antanas, Jurgis, Kazimieras. Apklaustas juos sulaikęs uriadnikas L. Bušackis. Žandarams padėjo 1895 06 23 per kratą K. Ūdro namuose rasta užrašų knygutė, kur įrašas: „B. A. už arklius 150“. Iššifravo, kad tai pinigai A. Bružui už arklius. Žandarai iš Kauno bei Vilniaus prokurorai A. Bružui naujos bylos dėl Raseinių įvykio nekėlė, nes A. Bružas, K. Ūdras už tą pačią veiklą jau kalėjo.

Baigus kvotą, VTR prokuroras pasiūlė teisingumo ministrui šią bylą K. Ūdrai ir A. Bružui nutraukti, o J. Bieliniui atidėti iki jis bus sulaikytas. Prokuroro pasiūlymui pritarta, todėl papildomos bausmės K. Ūdrui ir A. Bružui nepaskyrė.

A. Bružą apkaltino pagal „Baudžiamųjų ir pataisos nusikaltimų sąvado“ 252 str. 2 d. už piktavališką platinimą spausdintų leidinių, „kuriuose, nors ir nėra tiesioginio raginimo sukilti prieš aukščiausiąją valdžią, stengiamasi ginčytis ar sukelti abejones dėl jos teisių neliečiamumo arba sukelti abejones dėl jos teisinių neliečiamumo arba įžūliai paneigti valstybės įstatymais nustatytą valstybinę santvarką“.

VTR prokuroras K. Postovskis, siųsdamas Garšvių draugijos bylą teisingumo ministrui N. Muravjovui, pasiūlė A. Bružo papildomai nebausti.

Teisingumo ministras N. Muravjovas ir caras Nikolajus II į knygnešių grupės nusikaltimą pažiūrėjo daug griežčiau. 1896 m. spalio 14 d. caras Nikolajus II įsakė Antaną Bružą nubausti šitaip: po 2 metų kalėjimo, įskaitant nuo sulaikymo dienos, kai jis atliks bausmę (vietoj paskirtos 3 metų tremties į Vologdos guberniją), po to ištremti 5 metus į Rytų Sibirą.

Šis nuopelnas A. Bružui ir K. Ūdrui, iškėlus jiems naują bylą už draudžiamų leidinių, sulaikytų ties Raseiniais, gabenimą, buvo sustabdytas, kol 1897 10 09, t. y. beveik po metų nuo minėto caro įsako (1896 10 14) pasirašymo, buvo priimtas nutarimas jų papildomai už tai nebausti, nes jau paskirtos gana griežtos bausmės.

Sankt Peterburgo buvęs vienučių kalėjimas, vienas iš didžiausių Europoje, užima 4,5 ha teritoriją. Šiuo metu veikia tardymo izoliatorius, turi muziejų. Liaudyje vadinamas „Kresty“ („Kryžiai“). Dviejuose 5 aukštų kryžiaus formos korpusuose yra 1150 vienučių. Pagal A. Tomiško projektą statė senojo kalėjimo kaliniai. Veikia nuo 1892 m. Architektas ne atsitiktinai parinko būtent kryžiaus formą. Tai reiškė, kad laisvės atėmimas neįmanomas be dvasinės atgailos. Pagal „Kresty“ projektą Rusijoje buvo pastatyti dar 28 kryžiaus formos mažesni kalėjimai. Patys rusai apie „Kresty“ kalėjimą kalba: „Pusė Rusijos sėdėjo, kita pusė – saugojo“.

„Kresty“ kalėjime kalėjo daugiau kaip 30 Lietuvos knygnešių. Tarp jų „Knygnešio“ T. 1, 2 redaktorius P. Ruseckas daugiau nei 1 metus, Garšvių draugijos nariai ir bendradarbiai: A. Bružas, V. Kazanauskas, A. Ladukas, K. Ūdras, J. Trūsas.

Kaltintas už tris valstybinius nusikaltimus akademikas A. Tyla nurodo, kad tokia griežta bausmė, kokia teko K. Ūdrui ir A. Bružui, tuo metu nebuvo pritaikyta nė vienam knygnešiui. Be to tai ir retas atsitikimas: K. Ūdras buvo kaltinamas už du, o A. Bružas, net už tris valstybinius nusikaltimus.

„Anais laikais trėmimas į tolimuosius Jakutus, rodė, kad rusų administracija laikė Antaną Bružą pavojingu žmogumi. Politinių kalinių globojimu tesirūpino tik jų artimieji“ (Bielinis K., Dienojant, p.)

Tremtis Rytų Sibire

A. Bružui kalėjimo laikas baigėsi 1897 m. vasario 24 d. Tą patį mėnesį jį iš Peterburgo vienučių kalėjimo išsiuntė į tremtį.

1897 m. balandžio mėnesį A. Bružas jau buvo Irkutske.

1897 m. balandžio 28 d. Irkutsko generalgubernatorius Aleksandras Goremykinas A. Bružui tremties vietą paskyrė Oliokminską Jakutijos srityje.

1898 m. sausio 22 d. A. Bružas nugabentas į Oliokminską Jakutos srityje. Knygnešių laikais turbūt tik A. Bružas, K. Ūdras ir L. Vaineikis buvo ištremti taip toli. K. Ūdrui ir L. Vaineikiui sakė: „Sunku ten, patys pamatysite kaip sunku“.

Neaišku, kur buvo A. Bružas nuo 1897 04 28 iki 1898 01 22, tai yra beveik 8 mėnesius. Etape į Oliokminską, ar kurį laiką tremtyje Irkutske?

1902 m. vasario 24 d. A. Bružas išvyko iš Oliokminsko į Tauragę ir balandžio 9 d., daugiau kaip po 7 metų nuo suėmimo, grįžo į gimtinę Zaltriškių k.

Po tremties A. Bružas buvo toliau slaptai policijos sekamas. Jam dar vienerius metus buvo uždrausta gyventi Šiaurės vakarų krašte, Kuršo gubernijoje ir sostinėse.

1902 m. gegužės 5 d. (kituose šaltiniuose gegužės 15-ąją) iš Zaltriškių k. išvyko į Vilnių.

1902 m. liepos 25 d. A. Bružas, išvyko iš Vilniaus, pasižymėjęs, kad vyksta į Slomėnską, bet policija ten jo nerado. Žandarai slaptai apklausė kaimynus Zaltriškių k. ir sužinojo, kad jis su kažkokia mergaite, kurią galvoja vesti, vėl išvyko į Jakutijos sritį.

Pagal K. Bielinį, A. Bružas buvo ištremtas į Tomsko guberniją. Ten ir pasiliko, į Lietuvą negrįžo. K. Ūdro tvirtinimu, A. Bružas ten dirbo gubernatoriaus įstaigoje ir buvo vedęs rusę.

Pagal akademiką V. Merkį, A. Bružas po tremties, iš namų Zaltriškių k. sugrįžo į Tomsko guberniją, dirbo akcizo rinkliavų valdyboje raštininku, nuo 1903 m. gegužės mėn. metė tarnybą ir vertėsi perrašinėjimu.

Pagal žurnalistą S. Butkų, A. Bružas gyveno Alechmoje (kituose šaltiniuose Alechnoje – A. D.), ten mokėsi pas politinius tremtinius (kalinius), dabar gyvena Tomske (visi „Knygnešys“, t. 41 straipsniai, taip pat ir S. Butkaus, parašyti 1924–1926 m. – A. D.).

Pagal akademiką A. Tylą, A. Bružas po 1917 m. spalio revoliucijos gyveno Tomske (Rusija). Vėlesnis knygnešio Antano Bružo likimas nežinomas. Enciklopediniame žodyne („Knygotyra“, p. 74) Bronius Raguotis nurodo: „Kai kas spėja, kad A. Bružas (knygnešys iš Zaltriškių k. – A. D.) išvyko į JAV“. Neaišku, iš kur šis teiginys.

Oliokminskas – Rusijos miestas Rytų Sibire Jakutijos Respublikos pietuose, Lenos kairiajame krante, prieš Oliokmos žiotis. Upių uostas, turi 8,5 tūkst. gyventojų, pradėjo kurtis 1635 m.

Oliokminskas 530 km nuo Jukutsko, link Lenos aukštupio. Carų laikas buvo kalinimo ir tremties vieta. Sovietų laikais veikė kalinių perskirstymo punktas, apylinkėse – daug koncentracijos stovyklų; 1942 m. atvežta Lietuvos tremtinių iš Alytaus, 1947 m. iš Janos deltos gyvenviečių.

Čerepča, kaimas, kuriame kalėjo knygnešys K. Ūdras, yra 500 km į rytus nuo Jakutsko.

Jakutija – šiandien didžiausias administracinis vienetas pasaulyje. Visoje Jakutijoje daugiametis įšalas, joje yra šalčiausios šiaurės pusrutulio vietos: Oimiakonas ir Verchojanskas.

Knygnešys Antanas Bružas – Žieminis ir Šilinės

Antanas Bružas (Brožis, Bruožis) – valstietis, knygnešys, gyveno Šilinės k., dabar šis kaimas priklauso Tauragės rajono Tauragės seniūnijai.

Rašytojas J. Tumas-Vaižgantas mini „du Gaurės parapijos pusbroliu Antanu Bružiu, vienas (iš Šilinės k. – A. D.) gavo pasprukti į Ameriką, antras (iš Zaltriškių k., Martyno sūnus – A. D.) buvo ištremtas į Rusiją ir iš ten nebegrįžo“ (Lietuva, 1924, geg. 10, nr. 106, p. 2). M. Bružo genealogijoje yra jo brolio Jono sūnus Antanas Bružas, g. 1854 04 28. Kad tai A. Bružas-Žieminis iš Šilinės k. tvirtinti negalima, tam reikėtų pažiūrėti kitų Martyno Bružo brolių: Juozo, Jurgio, Simono, Adomo ir Petro sūnų metrikus.

Martyno Jankaus „Knygų prekybos užrašuose“, kuriuos tvarkė 1887 12 06–1903 04 04, yra 1895 m. gegužės 23 d. sąskaita – „Antanas Žieminis“ pirko Bitėnuose knygų už 3,03 rub. Tuo metu jo pusbrolis Antanas Bružas iš Zaltriškių k. sėdėjo kalėjime. (Biržiška V., Tauta ir žodis, 1926, t. 4. p. 345–346).

Kitose M. Jankaus 1892–1894 m. sąskaitose nurodyti pirkėjai: Bruožis, Antanas Bruožis, Bruožis. Neaišku kas pirko knygas: A. Bružas iš Zaltriškių, A. Bružas iš Šilinės arba būsimas M. Lietuvos veikėjas Ansas Bruožis (g. 1876 11 10), kuriam tada buvo 15–18 metų.

Juozas Sakalauskas – kilęs nuo Viduklės, GKD narys. Jo atsiminimuose apie knygnešį Antaną Bružą yra netikslumų: „Kitą sykį su Antanu Brožiu iš Žalteriškių (Zaltriškių – A. D.), Gaurės parapijos, dabar Amerikoj, rodos, Čikagos mieste, nutarėm važiuoti per Šilinės muitinę“ (Knygnešys, T. 1, 1926, p. 145). J. Sakalauskas tikriausiai važiavo su Antanu Bružu iš Šilinės k., emigravusių į JAV. „Knygnešio“ T. 1 atsiminimai rašyti 1924–1926 m., t. y. praėjus 30 metų nuo knygnešių laikų ir kai kas galėjo pamiršti. Šis netikslumas vėliau suklaidino kai kuriuos autorius, rašiusius apie knygnešius Antanus Bružus.

Petras Plevokas – kilęs ir Pasvalio, spaudos bendradarbis, Lietuvos policijos viršila, turėjo 4 slapyvardžius. 1927 m. užrašė knygnešio iš Panevėžio Juozo Milašiūno atsiminimus: „Iš Tauragės nukeliavom nuolatinėn knygnešių sustojimo vieton netoli Šilinės vienk., pas Bružą Žieminį Antaną (dabar Čikagoj). Jis buvo nuolatinis vežiotojas į Tilžę, taip pat pirkdavo knygų, bet po nedaug, daugiausia rūpindavosi knygnešiais ir jiems visuomet padėdavo“ (Knygnešys, t. 2, 1928, p. 94).

Kitą kartą A. Bružas su arkliniu vežimu ir knygomis pabėgo nuo uriadniko Skaudvilėje. Per savo gudrumą jis nė karto nebuvo policijoje, tačiau jo pavardė ir darbai seniai žinomi. „Pradėjus A. Bružą smarkiau persekioti, jis buvo priverstas apleisti tėvynę ir bėgti į Ameriką“ (Ten pat, p. 95).

Remiantis „Knygnešys“ T. 1, T. 2, Antanas Bružas (Bruožis) Žieminis iš Šilinės minimas „Lietuviškoji enciklopedija“ T. 4, 1936.

K. Misius, B. Kaluškevičius nurodo Antaną ir Martyną Bružus iš Zaltriškių ir Antaną Bružą iš Šilinės, kaip Jurgio Bielinio bendradarbius ir rėmėjus (Didysis knygnešys Jurgis Bielinis, 2006, p. 305).

Knygnešys Antanas Bruožis iš Gauraičių

Knygnešys, leidėjas Petras Mikolainis mini knygnešį kankinį Antaną Bruožį iš Gauriškių (Gauraičių k. 1,5 km nuo Gaurės – A. D.), Gaurės parapijos (Vienybė lietuvininkų, 1897, nr. 14, p. 164–165).

Antanas Bruožis gimė apie 1875 m., vienturtis. 1895 m. rugsėjį įskustas. Žandarai pas jį rado 3 lietuviškus kalendorius ir vieną pusę laikraščio (V. Merkys nurodo 8 kalendorius ir 1 laikraštį – A. D.). Buvo visam laikui ištremtas į Archangelsko guberniją.

Kokią literatūrą vežė A. Bružas?

A. Bružo, J. Bielinio, K. Ūdros ir kitų knygnešių gabentos draudžiamos lietuviškos spaudos turinį bei kiekį sužinome iš policijos ir pasieniečių atimtos literatūros sąrašų, M. Jankaus knygų prekybos užrašų knygelės įrašų.

Draudžiamąją lietuvišką spaudą daugiausia tyrinėjo akademikai V. Merkys ir A. Tyla.

Prie Pareizgupio viensėdžio iš A. Bružo, J. Bielinio ir K. Ūdro policija atėmė 17 pakų (ryšulių) su 4068 egz. leidinių, t. sk. 2068 knygos ir 2000 egz. periodikos. Iš jų antivyriausybinių 2000 egz.

Zaltriškių k. per minėtą kratą M. Bružo sodyboje iš A. Bružo pasieniečiai atėmė (pagal kitą skaičiavimą): 1735 leidinius, t. sk. 1254 knygas ir 481 egz. periodikos. Iš jų antivyriausiybiniai 959 egz., t. sk. 454 antivyriausybiniai laikraščiai.

Periodiniai leidiniai sudarė didžiausią atimtos spaudos dalį. Garšvių knygnešių draugija 1893 m. turėjo 353 prenumeratorius (Tyla A., GKD, p. 25).

Prie Pareizgupio atimta: „Apšvieta“, „Garsas“, „Ūkininkas“, „Varpas“, „Vienybė Lietuvininkų“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta: „Lietuviškas darbininkas“ 123 egz., „Saulė“ 10 egz., „Ūkininkas“ 90 egz., „Valtis“ 150 egz., (kituose šaltiniuose 155 egz. – A. D.), „Varpas“ 39 egz., „Vienybė Lietuvininkų“ 44 egz. VTR prokuroras K. Postovskis teisingumo ministrui N. Muravjovui rašė, kad tarp sulaikytų žinomi antivyriausybiniai laikraščiai: „[Žemaičių ir Lietuvos] Apžvalga“, „Ūkininkas“, „Varpas“, „Vienybė Lietuvininkų“, „Apšvieta“ bei įtikinėja „kad lietuviai turi išsikovoti laisvę remdamiesi darbininkų judėjimu“.

Prokuroras pažymėjo, kad pas A. Bružą Zaltriškiuose surastuose leidiniuose: „Tikrasis Lietuvos ūkininkų kalendorius 1895 m.“ (net 505 egz. – A. D.), „Vienybė Lietuvininkų“, „Varpas“ ir „Saulė“, yra daug antivyriausybinių straipsnių bei eilėraščių, ragina kovoti su spaudos draudimu, iškreiptai aprašomas Kražių vienuolyno uždarymas, o „Saulės“ nr. 41 – melagingi gandai apie caro ligą.

V. Merkys nurodo, kad Vinco Kudirkos redaguojamas „Varpas“ buvo kaip įkaltis knygnešių bylose. Akademikas išsiaiškino, kad su „Varpu“ įkliuvo 25 žmonės, tarp jų įžymus knygnešys Antanas Bružas. „Varpas“ priskiriamas prie pavojingiausios caro valdžiai spaudos, todėl bausmės įkliuvusiems buvo sunkios. „Varpo“ straipsniai Lietuvos gyventojus kėlė prieš nacionalinę priespaudą, lietuvių spaudos ir mokyklos draudimą, reiškė tautos suvereniteto idėjas. O siekiant suklaidinti lietuvių spaudos persekiotojus paplito savita knygų rūšis – kontrafakcijos. Tokių leidinių rasta ir pas A. Bružą.

Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta antivyriausybinė knyga vokiečių k. A. Bėbelio „Moteris ir socializmas“.

Istorijos, kultūros tema prie Pareizgupio viensėdžio iš A. Bružo, J. Bielinio ir K. Ūdro buvo atimtos knygos: J. Basanavičiaus „Apie senovės Lietuvos pilis“, Tilžė, 1891; J. Šliūpo „Nusidavimai iš būrų maištų Vokietijoje nuo metų 1493–1526“, Bitėnai, 1893; P. Vileišio „Anegdotai, išsitarimai ir patarlės iš gyvenimo senovės grekonu bei rymijonu“, Bitėnai, 1893. Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta: J. Šliūpio „Nusidavimai…“, B., 1893, 15 egz.; P. Vileišio „Anegdotai…“, B., 1893, 5 egz.; P. Vileišio „Praeitė Vilniaus ir jo pirmbuvusios akademijos“, B., 1893, 19 egz.

Švietėjiškos literatūros Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta: P. Vileišio „Vilniaus rėda ir sūdas“, Bitėnai, 1893, 10 egz.

Grožinės literatūros prie Pareizgupio atimtos Ragainėje ir Plimute (JAV) išleistos knygos.

Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta: S. Gimžausko „Juokaunos dainos“, Bitėnai, 1893, 40 egz. M. Jankaus „Mužikėlis“, Kuldiga (Bitėnai), 1893, 4 egz.; M. Valančiaus „Palangos Juzė“, Vilnius, 1863. Kontrafakcija. Tilžė, 1882, 24 egz.; M. Valančiaus „Wajku kningiele“, Tilžė, 1868, 15 egz.; P. Vileišio „Graži dainų kningelė“, Bitėnai, 1893, 23 egz.

Elementorių ir vadovėlių prie Pareizgupio atimta: D. T. Bačkausko „Abecele“, Mahanoy City, Pa., 1893; L. Staugaičio „Lietuviškas lamentorius dėl mažu vajkeliu…“, Tilžė, 1893. Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta: V. Juzumo „Naujas žemaitiškas elementorius“, Vilnius, 1864. Kontrafakcija. Karaliaučius, 1889?, 30 egz.; A. Miluko „Lengvas būdas pačiam per save išsimokyti rašyti“, Tilžė, 1894, 30 egz.; elementoriai 80 egz.

Ūkininkams skirtos literatūros prie Pareizgupio atimta: P. Vileišio „Apie arklius“, Bitėnai, 1893, Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta: J. Bedronio „Apie pakraikas“, Tilžė, 1894, 3 egz.; I. Liskovskio „Trys pamokslai apie gaspadorystę“, Bitėnai, 1893, 19 egz.

Kitos pasaulietinės literatūros prie Pareizgupio atimta: „Sapnų kningelės“, Kaunas (Tilžė), 1893: Zaltriškių k. iš A. Bružo: „Sapnų kningelės“, Plymouth, Pa, 1894, 40 egz.; 1894 m. knygų katalogas 9 egz.

Religinės literatūros prie Pareizgupio atimta: „Aukso altorius“, „Balsas balandėlės“, Vilnius, 1863. Kontrafakcija. Tilžė, 1893; R. Filiochovskio „Trumpas katekizmas“, Vilnius, 1860. Kontrafakcija. Tilžė, 1894?; K. G. Rosinjolio „Stebuklai Dievo“, Vilnius, 1879. Kontrafakcija. Tilžė, 1888. Zaltriškių k. ir A. Bružo: „Balsas balandėlės“, Vilnius (Tilžė), 1894, 145 egz.; J. Račkausko „Aplankymas švenčiausio Sakramento“, Vilnius, 1862. Kontrafakcija. Tilžė, 1894, 9 egz.

Apie knygnešius Bružus iš Gaurės parapijos Zaltriškių k. įvairioje literatūroje rašyta XIX–XXI a. Tiksliausia informacija pirminiuose šaltiniuose ir istorikų darbuose.

Rusijos imperijos teisminėse bylose kaltinamuoju ir įtariamuoju užrašyti knygnešiai Antanas Bružas (Bružys) ir tėvas Martynas Bružas (Bružys). A. Bružui užvesta daugiausia teisminių bylų(neskaitant vyskupo M. Valančiaus) tarp Lietuvos knygnešių. A. Bružui buvo užvestos asmeninės ir vadinamos „didžiausios knygnešių bylos“, kuriose kaltinama Garšvių knygnešių draugijos narių grupė. Gaila, kad pasimetė caro pareigūnų kvotos procese siuntinėta A. Bružo nuotrauka.

Garšvių draugijos narių bylos ilgą laiką buvo minimos žandarų ir prokurorų akistatose. Vilniaus teismo rūmų prokuroras K. Postovskis, 1897 m. Teisingumo ministerijai pristatytame pranešime, K. Ūdrą, A. Bružą, Jurgį bei Andrių Bielinius išskyrė kaip stambaus mąsto knygnešius. Jų sulaikymą ir nubaudimą caro valdžia laikė dideliu nuopelnu. Bylos su knygnešio A. Bružo pavarde saugomos Kauno, Vilniaus, Sankt Peterburgo ir Maskvos archyvuose. Didelį darbą atliko akademikai Antanas Tyla ir Vytautas Merkys suradę, tyrę šias bei kitų knygnešių bylas.

V. Merkys iš Rusijos archyvų parvežė bylų mikrofilmus, kurie saugomi Lietuvos istorijos institute. Teisminių bylų pagrindu A. Tyla parašė monografiją „Garšvių knygnešių draugija“, mokslinį leidinį „Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla“, V. Merkys – informacinę knygą „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias“, mokslinį leidinį „Knygnešių laikai“ ir kt. A. Katilius paskelbė dokumentų rinkinį „Didžiosios knygnešių bylos“.

Reikia pažymėti, kad knygnešių laikais ir tarpukaryje apie knygnešius rašę autoriai turėjo labai daug slapyvardžių: P. Mikolainis – 23, J. Tumas – Vaižgantas – 57, P. Ruseckas – 56, K. Bielinis – 57, Vaclovas Biržiška – 97, S. Butkus – 44.

Vaclovas Biržiška bibliografas, kultūros istorikas, visuomenės veikėjas. Palaidotas JAV, Čikagoje, Lietuvių tautinėse kapinėse. Ant paminklo iškalta mirties data 1956 01 03, enciklopedijose nurodyta 1956 01 02.

V. Biržiška tyrinėjęs Kauno gubernatoriaus kanceliarijos bylas, išlikusias po I Pasaulinio karo, pažymėjo, kad 1895 metų byla (GKD narių – A. D.) yra pirmoji, neskaitant senos Valančiaus bylos, platesnė byla už lietuviškų spaudinių gabenimą ir platinimą.

„Nei vienoj kitoj bylos kaltinamieji nebuvo taip skaudiai nubausti… Antanas Bružys – 5 metams ištremtas Rytų Sibiran (vieton 3 metų ištrėmimo Vologdos gub., Ka jis gavo kitoj byloj)“ (Mūsų žinynas, 1921, nr. 2, p. 114 ).

Petras Ruseckas – spaudos darbuotojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, Steigiamojo Seimo narys, politinis kalinys – rašo: „Tie mūsų užmiršti ir apleisti tautos didvyriai, tikri ir pirmieji nepriklausomybės kovotojai yra knygnešiai“ (Lietuva, 1926, nr. 59, p. 3).

P. Rusecko iniciatyva buvo surinkti ir išleisti spaudos draudimo laikų atsiminimai „Knygnešys“, T. 1, 1926 m., 1938 m.; T. 2, 1928 m.

P. Ruseckas: „ Kova buvo pradėta tik dėl spaudos, teisingiau sakant, dėl lietuviškų raidžių, bet baigta (spaudą atgaunant) daug platesnių mastu – dėl plačių politiškų Lietuvos teisių – autonomijos ir tolimesnėje, nežinomoje ateityje – nepriklausomybės“ (Knygnešys, T. 1, 1938, p. 5).

Knygnešys A. Bružas iš Zaltriškių paminėtas visose visuotinėse lietuvių (išskyrus sovietinio laikotarpio) enciklopedijose, B. Kaluškevičiaus, K. Misiaus bibliografiniame žinyne „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“.

Juozas Švaistas (tikroji J. Balčiūnas) – rašytojas, Lietuvos kariuomenės karininkas – 1955 m. Vokietijoje emigracijoje išleido istorinį romaną „Knygnešių pėdsakais“. Garšvių knygnešių draugiją pakrikštijo „Žolinės“ draugija, atseit susikūrė per Žolinės šventę, o jos nariai – „Žoliniečiai“. Vienas iš romano herojų Antanas Bružas, jo tėvai ir sesuo. J. Švaistas rėmėsi „Knygnešys“ (T. 1) ir „Lietuviškąja enciklopedija“ (T. 8, Kaunas, 1940 m.) bei savo kūryba.

Juozas Kundrotas – rašytojas, didelis knygos gerbėjas. Jo apysakoje „Garšviai“ ir romane „Sakmė apie knygnešį“ šalia J. Bielinio veikia A. Bružas iš Zaltriškių. „O kad nekristų akis, Antanas griebiasi visokiausių gudrybių: vežant slaptą krovinį greta pasodina savo gražią seserį, drąsią merginą – atseit važiuoją užsakams…“ (Sakmė apie knygnešį, p. 99).

Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė lietuvių nutautinimo politiką. Svarbiausia surusinimo priemonė buvo lietuviškos spaudos lotynišku ir gotišku raidynu uždraudimas ir rusiškų rašmenų – kirilicos įvedimas (Tyla A., Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla, Vilnius, 2004, p. 8).

Didžiųjų knygnešių trejeto – J. Bielinis, K. Ūdras, A. Bružas – jauniausias bendražygis iš mažo Kauno gubernijos pasienio kaimelio pasipriešino šiems Rusijos imperijos kėslams. Daug A. Bružo vežtų knygų atėmė ir sudegino caro žandarai bei cenzoriai, tačiau dar daugiau jų pasklido po Lietuvą. Knygnešio atliktas pavojingas darbas žinomas dėka caro teisminių bylų ir minėtų istorikų darbų.

J. Bielinio atminimas įamžintas fenomenaliai – išrinktas tarp 100 iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio žmonių.

A. Bružas iš gimtinės išvežtas 1895 m., neskaitant vieno mėnesio sugrįžimo 1902 m., daugiau Lietuvoje nesilankė. Nėra žinoma jo nuotraukų, palikuonių, kapo ir atminimo ženklų. Galėtų būti visų Gaurės Knygnešių sienelė.

Seniai neliko Antano Bružo amžininkų, tik Sakalinės ir Šilinės girių garbūs medžiai dar mena jaunąjį knygnešį iš Zaltriškių.

Literatūra:
1. Bielinis K. Dienojant. Spaudos draudimo laikų atsiminimai. Antras fotografuotas leidimas, Vilnius, 1992, p. 72–73, 76, 78–79, 90–91, 281.
2. Biržiška V. Kaip rusų žandarai nušviesdavo lietuvių judėjimą // Mūsų senovė, 1921, nr. 2, Kaunas, p. 18.
3. Biržiška V. Lietuvių Goljota // Mūsų žinynas, 1921, nr. 2, Kaunas, p. 114.
4. Biržiška V. (paskelbė) Medžiaga lietuvių spaudos užraudimo istorijai // Tauta ir ždis, 1926, T. 4, Kaunas, p. 330, 332, 338–342, 345–346.
5. Bružas (Bruožis) Antanas // Lietuvių enciklopedija, T. 3, Boston, 1954, p. 295; T. 7, 1956, p. 34–35.
6. Bružas. 1) (Bruožis) Antanas, 2) Žieminis (Bruožis) Antanas // Lietuviškoji enciklopedija. T. 4, Kaunas 1936, skilt. 849–850; Bružas Antanas // T. 8, 194, skilt. 1038.
7. Bružas (Bruožis) Antanas // Tauragės enciklopedija, red. Meiželis T., Tauragė, 1992, sąs. 1, A – K, p. 25; sąs. 3, S – Ž, p. 63.
8. Bružys Antanas, Bružas // Lietuva. Enciklopedija, T. 2. Biografijos A – I, Vilnius, 2010, p. 301.
9. Bružys Antanas, Bružas // Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas, T. 1, A – K, sudarė Manelis E., Račis A., Vilnius, 2011, p. 244.
10. Bružys Antanas, Bružas // Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 3, Vilnius, 2003, p. 539; T. 6, 2004, p. 459.
11. Bružys, Bružas, Antanas // Knygotyra. Enciklopedinis žodynas, Vilnius, 1997, p. 74, 112–113.
12. Butkus S. Garšvių organizacijos buhalteris Adomas Ladukas // Knygnešys. 1864–1904, T. 1, red. Ruseckas P., Kaunas, 1926, p. 89–93; T. 1, II-oji papildyta laida, 1938, p. 82–83, 86.
13. Butkus S. Seniausia sodiečių knygų platintojų organizacija Garšviuos // Knygnešys. 1864–1904, T. 1, red. Ruseckas P, Kaunas, 1926, p. 81, 83–84, 87; T. 1, II-oji papildyta laida, 1938, p. 75, 77, 81.
14. Didžiosios knygnešių bylos, sudarė Katilius A., Vilnius, 2006, p. 15, 19, 84–85, 87, 89–95, 97, 102, 105–109, 253–254, 361–362, 366, 368, 372, 375.
15. Isz Lietuvos. „Girdėjote jau ne kartą apie nelaimingą sugavimą mūsų knygų ant Stonų arti Raseinių…“ // Vienybė Lietuvinįkų, 1894, bal. 26, nr. 17, p. 198.
16. Isz Lietuvos „Pradžioje Vasario szių metų…“ // Vienybė Lietuvinįkų, 1894, kovo 28, nr. 13, p. 151.
17. Isz Lietuvos. Stonai. (Kauno guber. Raseinių apsk.) „Apvalgos“ Nr. 5… // Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, 1894, geg. 1, nr. 9, p. 71.
18. Isz Lietuvos Stonai. (Kauno guber. Raseinių apsk.) „Netoli Raseinių…“ // Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, 1894, kovo 1, nr. 5, p. 37.
19. Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai. 1864–1904, Vilnius, 2004, p. 80–81, 163, 257, 373, 467, 490, 495.
20. Kundrotas J. Garšviai // Kundrotas J. Knygnešių šventa gadynė, Kaunas, 1990, p. 17–64.
21. Kundrotas J. Sakmė apie knygnešį, Kaunas, 2004.
22. LVIA, f. 669, ap. 1, b. 932, l. 252 v., eilės nr. 123. M. Bružo gimimo įrašas.
23. LVIA, f. 669, ap. 1, b. 1394, l. 67 v., eilės nr. 28. M. Bružo ir Juchnevičiūtės santuokos įrašas.
24. LVIA, f. 669, ap. 7, b. 18, l. 256 v.–257, eilės nr. 115. A Bružo gimimo įrašas.
25. LVIA, f. 669, ap. 7, b. 42, l. 237 v., eilės nr. 75. A Bružaitės gimimo įrašas.
26. LVIA, f. 669, ap. 7, b. 112, l. 8, eilės nr. 3. Marijonos Bružaitės ir J. Eičio santuokos įrašas.
27. LVIA, f. 669, ap. 7, b. 121, l. 27, eilės nr. 31. P. Bružaitės ir J. Macejevskio santuokos įrašas.
28. Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias. 1864–1904, Vilnius, 1994, p. 58, 62, 75–77, 220, 347, 398, 400, 432.
29. Merkys V. Knygnešių laikai. 1864–1904, Vilnius, 1994, p. 208, 256–257.
30. Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, Vilnius, 1982, p. 30, 98–99, 102–106.
31. Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.), Vilnius, 1978, p. 210.
32. Misius K. Garšvių knygnešių draugijos ryšiai su Raguvos apylinkėmis // Raguva, serija: Lietuvos valsčiai, sudarytojai Samavičius R. ir kt., Vilnius, 2001, p. 184.
33. Misius K. Kaip lietuvišką spaudą draudė ir gaudė. Tauragės kraštas, sudarytoja Klajumienė D., Vilnius 2007, p. 127–128, 511.
34. Misius K., Kaluškevičius B. Didysis knygnešys Jurgis Bielinis, Vilnius, 2006, p. 63, 70–71, 76, 97–99, 104, 108–110, 112, 165, 271, 290, 305.
35. Mūsų Lietuva, T. 2, paruošė Kviklys B., Boston, 1965, p. 593.
36. Plevokas P. Panevėžio knygnešys Juozas Milašūnas // Knygnešys. 1864–1904, T. 2, red. Ruseckas P., Kaunas, 1928, p. 94–95.
37. Ruseckas P. Kodėl mes užmiršome savo didvyrius knygnešiusǃ // Lietuva, 1926, kovo 15, nr. 59, p. 3; 1926, kovo 16, nr. 60, p. 5–6.
38. Sakalauskas J. Sunkiausias knygnešių kelias // Knygnešys. 1864–1904, T. 1, red. Ruseckas P., Kaunas, 1926, p. 145, 160; T. 1, II-oji papildyta laida, 1938, p. 135, 149.
39. Slapyvardžių sąvadas, skaitmeninis leidinys CD, sudarė ir parengė Mačiulis J., 2007, slapyvardis: Žieminis.
40. Sliesoriūnienė E. Tautos paskirties pažinimas, interviu su V. Merkiu // Mokslas ir gyvenimas, 1989, nr. 5, p. 6–7.
41. Švaistas J. (tikroji Balčiūnas J.) Knygnešių pėdsakais: romanas, Weinheim, 1955.
42. Tyla A. Garšvių knygnešių draugija, Vilnius, 1991.
43. Tumas-Vaižgantas J. Kokių lietuvių davė draudžiamasis laikas // Lietuva, 1924, geg. 10, nr. 1096, p. 2.
44. Vaitkevičius V., Baltrūnas V. Garšvių knygnešių draugija // Lietuva. 101 domiausia vieta, Vilnius, 2008, 2009, 2010, p. 282–283.
45. Vilniaus teismo rūmų prokuroras. K. Ūdro, A. Laduko, J. Bielinio, A. Bružio ir kt. Teismo bylos (1893–1895) // Lietuvos centrinio valstybinio archyvo fondų žinynas, D. 1, Vilnius, 1990, p. 85.
46. Zambrukas P. (tikroji Mikolainis P.) Mūsų kankintiniai // Vienybė lietuvninkų, 1897, bal. 7, nr. 14, p. 164–165.
47. Žodžio laisvė, sudarytojas Skeivys R., Vilnius, 2004, p. 44, 48.

Archyvų bylos, kuriose kaltinamuoju užrašytas Antanas Bružas (Bružys)

1. A. Bermano byla, kurioje kaltinamas ir Antanas Bružas. 1894 11 28 kratos protokolas, kur užrašytas Martynas Bružas, jo dukterys Agota, Marijona ir Petronėlė (l. 178) // Vilnius, LVIA (Lietuvos valstybės istorijos archyvas), f. 446, ap. 2, b. 207.
2. A. Bružo byla. 1895 08 07 nutarimas Nr. 12; N. Škuto apklausos 1895 09 23 protokolas Nr. 24; rotmistro 1895 09 23 nutarimas Nr. 14, kur A. Bružas kaltinamas antivyriausybinių leidinių platinimu; A. Bružo kvotos 1895 10 09 protokolas Nr. 26; 1895. 09. 24 kvotos protokolai Nr. 27, 28 // Vilnius, LVIA, f. 446, ap. 2, b. 232.
3. K. Ūdro, A. Bružo ir kt. byla // Vilnius, LVIA, f. 446, ap. 2, b. 240.
4. A. Bružo byla // Vilnius, LVIA, f. 446, ap. 2, b. 272.
5. K. Ūdro, A. Bružo ir kt. byla // Vilnius, LVIA, f. 446, ap. 2, b. 323.
6. A. Bružo byla // Vilnius, LVIA, f. 1227, ap. 1, b. 635.
7. Tauragės muitinės 1894 12 08 dokumentas Vilniaus užsienio cenzūros atskirajam cenzoriui // Vilnius, LVIA, f. 1242, ap. 1, b. 95, l. 68.
8. V. Biržiškos išrašai. 1895 m. pranešimas apie baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas ir Antanas Bružas // Vilnius, MAB, f. 163, b. 165.
9. Kauno apygardos teismo prokuroro 1897 04 30 pranešimas // Vilnius, MAB RS, f. 267–238.
10. L. Bušackio byla (knygų transporto prie Stonų (Pareizgupio) sulaikymo byla) // Kaunas, Kauno apskrities archyvas, f. 49, ap. 1, b. 19521.
11. A. Bružo byla // Maskva, GARF (iki 1992 m. SRCVA), f. 102, ršt. 3, ap. 100, 1902 m., b. 321.
12. KGŽV viršininko 1902 08 10 raštas Nr. 3554 Policijos departamentui // Maskva, GARF (SRCVA), f. 102, BS, 1902 m., b. 1204, l. 1.
13. K. Ūdro, A. Bružo ir kt. byla. Policijos departamento pranešimas Vidaus reikalų ministerijai apie Garšvių bendruomenės bylos tyrimą. 1896 06 17 // Maskva, GARF (SRCVA), f. 102, ršt. 3, ap. 100, 1902 m., b. 2680, d. 1.
14. A. Bružo byla // Maskva, GARF (SRCVA), f. 1124, ap. 4, 1895 m., b. 87.
15. K. Ūdro, A. Bružo ir kt. byla // Maskva, GARF (SRCVA), f. 124, ap. 6, 1897 m., b. 165.
16. Vilniaus teismo rūmų prokuroro pranešimas teisingumo ministrui apie knygų transporto sulaikymą netoli Raseinių. 1896 08 19 // Maskva, GARF (SRCVA), f. 124, ap. 4, 1895 m., b. 117.
17. Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento apžvalgos apie svarbiausias žandarų valdybų vykdytas kvotas 1895–1897 m. // Maskva, GARF skaitykla. Spaudinys: RUSIŠKAS TEKSTAS, NEGALĖJAU PARAŠYTI… 1895–1896, t. 19–20; 1897, t. 21.
18. Vilniaus teismo rūmų prokuroro pažyma apie draudžiamų lietuviškų leidinių įvežimą ir platinimą. 1897 05 17 // Sankt Peterburgas, RVIA (iki 1992 m. RCVIA), f. 776, ap. 21, d. 1, b. 277. Mikrofilmas: LII RS, f. 5, 202 / 40, dėž. 2.
19. Antivyriausybinio judėjimo Šiaurės vakarų krašte apžvalga // Sankt Peterburgas, RVIA (RCVIA), f. 776, ap. 21, d. 1, b. 334.
20. Vidaus reikalų ministro 1895 m. pažyma // Sankt Peterburgas, RVIA (RCVIA), f. 1284, ap. 190, b. 83 a, l. 116.
21. Teisingumo ministro teikimas carui skirti bausmę // Sankt Peterburgas, RVIA (RCVIA), f. 1405, ap. 521, b. 441, l. 282–287.
22. Vilniaus teismo rūmų prokuroro 1897 05 17 memorandumas // Sankt Peterburgas, RVIA (RCVIA), f. 1405, ap. 530, b. 1033, l. 12–13.
23. Teisingumo ministro rašto vidaus reikalų ministrui bausmei nustatyti nuorašas // Sankt Peterburgas, RVIA (RCVIA), f. 1405, ap. 530, b. 1092.