Prie Laimos Tubelytės – Kriukelienės paveikslų.  Atsiliepimų knygoje pasirašo menininkės bendraklasė Sigutė Sriubiškienė. Asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo nuotr.

Dr. Aldona Vasiliauskienė, www.voruta.lt

Mėgėjų teatrų šventė Skapiškyje

2020 m. rugpjūčio 7–9 d. Skapiškyje (Kupiškio r.) šurmuliavo jau tradicine tapusi IX senjorų teatrų šventė „Pienės pūkas“ – tai kartu ir XXIV pienių festivalio šventė. Festivalių sumanytoja režisierė Vita Vadoklytė nedideliame Skapiškio miestelyje įkūrė mėgėjų teatrus: 1991 m.  senjorų „Stebulė“ bei 1992 m.  vaikų ir jaunimo „Ku–kū“. Jos vadovaujami teatrai sulaukę įvairių diplomų, padėkų bei aukščiausių apdovanojimų – „Aukso paukštės“: 2004 m. („Stebulė“)  ir 2009 m. („Ku–kū“) , o pati režisierė 2020 m. apdovanota  Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

Laimos Tubelytės -Kriukelienės  (dešinėje) parodą pristato  Vita Vadoklytė  (kairėje). Asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo nuotr.

Kiekviename festivalyje Kupiškio kultūros centro Skapiškio kultūros namų režisierė Vita Vadoklytė geba pateikti įvairių naujovių, įdomiai praturtindama šventės programą.

Žiūrovai džiaugėsi Lietuvos (Kauno, Vilniaus, Miežiškių), Lenkijos (Punsko, Seinų) ir Latvijos (Valkos) artistų pasirodymais.

Pristatytas dokumentinis filmas „Vanago portretas“ (režisierius Vytautas V. Landsbergis) ir Paulius Širvys eilėse, dainose, atsiminimuose „Amžinai, amžinai neramus“ (aktoriai Česlovas Stonys, Saulius Sipaitis, Pranas Zaremba).

Paminėtini muzikiniai numeriai: estradinis trio iš Vilniaus (vokalas – Emilija Ribokaitė, pianinas – Eglė Rudokaitė, fleita – Kamilija Teklė Čižaitė) atlikusios Benjamino Gorbulskio dainas; muzikinė kapela „Rudenėlis“ (vadovė Gražina Krikščiūnienė)  bei ansamblis „Alkasalis“ (vadovė Virginija Skupienė), „Navidugirių kapela“ (Punsko krašto muzikantai). Juos apvainikavo Justino Šapolos vargonų muzikos koncertas.

Senjorų teatrų IX festivalyje paminėtas dr. Aldonos Vasiliauskienės 75-metis – jubiliejinė popietė „Skapiškėnai dr. Aldonos Vasiliauskienės darbuose“ (renginį vedė Skapiškio pagrindinės mokyklos mokytojos lituanistės Nijolė Bagdonavičienė ir Auksė Jankevičienė, į renginį, panaudodamos A. Vasiliauskienės straipsnių ištraukas, gebėjusios įjungti visą salę). Po gausių sveikinimų, renginio dalyviai buvo pakviesti prie stalų po liepomis, kur jau garavo ant laužo ukrainiečio kunigo t Tado (Volodymyro  Godovaneco OSBM) 3 valandas katile ant laužo virtas ypatingas patiekalas „Šurpa“.

Prie teatrų festivalio Skapiškyje emblemos.  Ketvirta iš kairės Laima Tubelytė -Kriukelienė, šalia jos – akademikas Eugenijus Jovaiša – abu apdovanoti simbolinėmis festivalio „Pienių pūkas“  gairelėm. Asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo nuotr.

Šių metų festivalis (vietoj gegužės mėnesio dėl plintančio viruso nukeltas į rugpjūtį) – tarsi įžanga į Skapiškyje garsėjančius didžiuosius Šv. Lauryno atlaidus: pradėti šv. Mišių auka, kurioje devyni kunigai (vadovavo kun. Gintaras Vitkus SJ; pamokslą pasakė kun. Andrius Šukys) meldėsi, dėkodami Dievui už dr. Aldonos Vasiliauskienės pragyventus 75 metus, laimintus jos atliktus darbus. Šv. Mišiose kartu meldėsi ir Vilniaus Švč. Trejybės Graikų (rytų) apeigų katalikų bažnyčios kunigas vienuolis Bazilijonas t. Tadeušas (Tadas) Volodymyras  Godovanecas OSBM, ukrainiečių kalba skardžiu balsu giedojęs „Tėve mūsų“ ir ukrainietiškai skaitęs dalį visuotinės maldos.

Organizuota skapiškietės Laimos Tubelytės –Kriukelienės paveikslų „Lietuvos istorijos fragmentai drobėse“ pristatymas, papuošęs festivalį. Kultūros namų erdvėse buvo eksponuojami 22 įvairaus dydžio paveikslai.  Parodą organizavo ir pristatė Kupiškio kultūros centro Skapiškio kultūros namų režisierė Vita Vadoklytė.

Pažintis su skapiškiete Laima Tubelyte: vaikystė, mokslo metai

Iš bendraklasės Sigitos Burokaitės – Sriubiškienės  pasakojimo:

Sigutė Burokaitė (Sriubiškienė) gimusi 1959 m. balandžio 10 d. – Lino Juozo Buroko ir Bronislavos Lapienytės vienintelė dukra. Skapiškyje po karo seneliai (Lionginas Burokas ir Anelė Greibutė)  pasistatė namus Pandėlio g. 5. Linas vedęs Bronislavą , gyveno pas tėvus, vėliau nuomavo, gyveno keturbutyje mokytojų name – mat Bronislava buvo pradinių klasių mokytoja, o  Linas, dirbęs kolūkyje mechaniku, pradėjo mokykloje dirbti techniniu instruktoriumi. 1983 m. Burokai persikėlė į naujus namus.

Laima Tubelytė gimė Kupiškio rajone, Skapiškio seniūnijoje, Bajorų kaime 1959 m.  sausio 8 d. Juozo Tubelio (1920–1998) ir Albinos Žilinskaitės (1924–1993), gyvenusių Juozo Tubelio tėvų Anelės ir Kazimiero namuose. 1952 m. sukurtoje šeimoje jau augo Donatas (gimęs 1953 m.), Vidmantas (g. 1956 m.). Trečias vaikas Tubelių šeimoje buvo dukra Laima ir 1960 m. gimė Virginija (dabarJuodelienė).  Albina Tubelienė dirbo pardavėja parduotuvėje, vėliau – darbavosi kolūkyje. Juozas Tubelis dirbo geležinkelininku, kooperatyvo darbuotoju, kolūkio brigadininku, vėliau – kolūkiečiu.

Vaikystės įspūdžius Laima aprašo: „Neprisimenu senelio (jis mirė 1962 m., o po 11 metų ir močiutė), tik teko girdėti, kad jis mėgdavęs skaityti knygas apie sveikatos stiprinimą. Gyvenome pamiškėje, tėvai laikė nemažai gyvulių, naminių paukščių, turėjo sklypelį žemės, kur augindavo visokiausių daržovių. Šalia trobos augo obelys, vyšnios, kriaušės, slyvos, įvairūs vaiskrūmiai. Nors mūsų šeima buvo nemaža, bet visada turėjome ką valgyti, kuo apsirengti.

Sigutė Burokaitė kartu su Laima Tubelyte pirmą klasę pradėjo lankyti 1966 m.  senojoje mokykloje, o nuo 1967 m. sausio mėnesio – persikėlė į naują mokyklą.

Pirmoje klasėje – mokė  mokytojas Domas (Domininkas) Balčiūnas – Sigutė ir Laima tapo neišskiriamomis draugėmis ir sėdėjo viename suole beveik per visus mokslo vidurinėje mokykloje metus. Draugystę matyt paakino ir tai, kad abi labai gerai mokėsi – lenktyniavo moksle.  Lankėsi viena kitos namuose – Sigutė klampodavo per sniego pusnis į Bajorus pas bičiulę Laimą.

Laima prisimena, kad iš Bajorų į Skapiškio mokyklą eidavo pėsčiomis arba, esant žvarbesniam orui, tėvas nuveždavo ir parveždavo su arkliu, pakinkytu rogėmis.  Džiaugiasi, kad 1973 m. tėvai pasistatė namus Skapiškyje, tad trims Tubelių paaugliams, buvo žymiai arčiau eiti į mokyklą, mat  Donatas pradėjo studijas Kauno politechnikos institute  (baigęs mokslus jis ilgą laiką dirbo „Ventos“ gamykloje, vėliau keliose Vilniaus įmonėse inžinieriumi).

 Netrukus ir Vidmantas pradėjo studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje.  Baigęs dirbo Žemės ūkyje mechanizacijos inžinieriumi, keletą metų pirmininku, darbo saugos specialistu darbuojasi iki dabar.

Virginija, baigusi Vilniaus Lengvosios pramonės technikumą, apsigyveno Utenoje. Iki šiol dirba meistre „Utenos trikotaže“.

Mokykloje Laima labai gražiai piešė gamtos vaizdus, ypač mėgo piešti jai artimų žmonių portretus, bet kad taps tokia dailininke – niekas nei negalvojo – prisimena bendraklasė Sigutė. Lietuvoje šiandien nėra daug dailininkų, kuriančių istorinėmis temomis.

1977 m. abi draugės baigė Skapiškio vidurinę  – 11 klasių. Ją baigė 20 mokinių. Ir bičiulių keliai išsiskyrė – kiekviena pasuko savo keliu.

Laima Tubelytė išvyko į Šiaulius – įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą, Sigutė Burokaitė, trupam pavadavusi mokytoją Virbališkių mokykloje, 1978 m. įstojo į Žemės Ūkio akademiją, tačiau, ištekėjusi  už Regimanto Sriubiškio, iš trečio kurso išstojo  iš akademijos – prasidėjo jos darbinė karjera. Pradžioje šeima gyveno pas Sigutės tėvus, vėliau Kupiškyje (vyras dirbo susivienijime), vėliau – Kreipšiuose „Sakalo” kolūkyje. 1992 m. atsikėlė į Skapiškį, 2007 m. nusipirko namą. Sigutė jau 1991 m. įsidarbino mokykloje sekretore, vėliau – raštinės vedėja, raštvede. Turi 40 metų bendro darbo stažą.

Laimos bendraklasė Sigutė išaugino tris sūnus: Edgarą (augina dukrą Melisą ir sūnų Gustą), Evaldą (augina Gabrielių) ir Sigitą.

Laimos Tubelytės darbo pradžia, šeima

Laima Tubelytė 1982 m. baigusi Šiaulių pedagoginį institutą ir įgijusi piešimo, braižybos ir darbų mokytojos kvalifikaciją, pedagoginį darbą pradėjo Dusetų (Zarasų r.) K. Būgos vidurinėje mokykloje. Dusetose Laima sutiko savo vyrą Kęstutį Kriukelį, jis irgi meniškos sielos žmogus (Kęstutis baigė studijas tuometiniame Kauno politechnikos institute, įgijo Elektrinio ryšio inžinieriaus kvalifikaciją. Šiuo metu dirba Vilniaus teritorinėje muitinėje ūkvedžiu bei ūkininkauja Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje), abi dukros taip pat meniškų sielų asmenybės. Dusetose 1984 m. gimė pirmoji dukra Birutė. Ji baigė Architektūros studijas VGTU, ir daugiau negu 10 metų gyvena Kipre, dirba architekte, augina sūnų Kiprą ir dukrą Šarlotę.

Nuo 1988 m.  Kriukelių šeima persikėlė į Zarasus. Čia  Laima dirbo Zarasų meno mokykloje, jaunuosius zarasiškius mokydama tapybos paslapčių. Zarasuose  1990 m. gimė antroji Kriukelių dukra – Karolina. Karolina studijavo Filosofiją Vilniaus universitete. Dirbo Tele 2 kompanijoje reklamoje (PILDYK reklamos veidas), komercinėje televizijoje redaktore. Šiuo metu gyvena Vilniuje augina sūnų Eriką ir dukrą Kamilę.

Darbas ir kūryba Utenoje

Nuo 1996 m. – Laima Tubelytė – Kriukelienė Utenos kolegijoje dėsto dailės dalykus. Norintiems įgyti socialinio darbuotojo ar pedagogo profesiją dėsto meno terapiją, o kosmetologijos programos studentams – piešimo ir koloristikos paskaitas. Džiaugiasi įgyvendinusi svajonę: nupiešusi žymiausių Utenos krašto žmonių – Adolfo Šapokos (1998), Rapolo Šaltenio (1999), Antano ir Motiejaus Miškinių (1999 ) – portretus.

Parodos pristatymo Skapiškyje tekste Laima rašo: „Visą savo laisvalaikį skiriu kūrybiniams ieškojimams: molbertinei ir sieninei tapybai, grafikai, erdvinėms kompozicijoms, tęstinėms dailės studijoms, organizuoju parodas ir dalyvauju pleneruose. Savo kūrybą pristačiau daugelyje grupinių dailės parodų įvairiuose Lietuvos muziejuose ir galerijose bei surengiau per 30 autorinių kūrybos darbų parodų“.

Įsimintiniausios iš jų – kūrybos paroda „Lietuvos istorija drobėse“:  Vilniaus Rotušėje (2017), Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (2013, 2014, 2015, 2016, 2017, 2018, 2019, 2020), Kauno įgulos karininkų ramovėje  (2014),  Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (2014), Utenos krašto muziejuje (2014, 2019), Zarasų krašto muziejuje (2013) m., Kretingos kultūros centre 2018 m., Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (2014 m.), ir kt.

Įsimintinos tapybos parodos kartu su studentais Parlamento galerijoje (2003), Pedagogų profesinės raidos centre Vilniuje (1999), kartu su kitais Lietuvos dailininkais dalyvauta parodose-konkursuose „Lietuvos laikas“, „Lietuvos tūkstantmetis“ ir „Lietuvos sakmė“ Radvilų rūmuose ( 2007, 2009, 2011), parodoje Žalgirio mūšio 600 metų Jubiliejui galerijoje „Arka“ (2010).

Iš autorinių parodų dailininkė išskiria tapybos parodomis „Žalgirio mūšiui – 600 metų“ Parlamento galerijoje (2010), Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centre (1998), Utenos kraštotyros muziejuje (2005) ir dar daug kur.

Pastarąjį dešimtmetį didžiausią kūrybinio laiko dalį dailininkė skiria didelio formato drobių tapybai Lietuvos istorijos tema – sukūrė per 40 tapybos darbų, kuriuose pavaizduoti svarbūs Lietuvos įvykiai, istorinės asmenybės bei įvairios kūrybinės interpretacijos lietuvybės tematika.

Menininkė rašo, kad „daugiausiai laiko, kantrybės, kūrybinės išmonės ir istorijos žinių pareikalavo didelio formato drobės: „Žalgirio mūšis“ ir „Oršos mūšis“. L. Tubelytė- Kriukelienė džiaugiasi bendradarbiavimu su istoriku ir archeologu akademiku Eugenijumi Jovaiša, pradėjusiu svarbų kūrybinės veiklos etapą. Dailininkė iliustravusi akademiko leidinį: „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“ (2016) – patalpintos 39 iliustracijos. Dera pažymėti, kad bendradarbiauti su akademiku E. Jovaiša  Laima Tubelytė- Kriukelienė pradėjo 2013 metais.  2013 m. bendradarbiaujant su akad. prof. dr. Eugenijumi Jovaiša sukūrė dešimties paveikslų (iliustracijų) ciklą „Aisčiai“. 2014 m. sukūrė šešias iliustracijas akad. prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografijai „Aisčiai. Raida“.

Laima Tubelytė- Kriukelienė priklauso Lietuvos dailininkų kūrybinei grupei „Individualistai“. Visą savo laisvalaikį skiria kūrybiniams ieškojimams: molbertinei ir sieninei tapybai, grafikai, erdvinėms kompozicijoms, tęstinėms dailės studijoms, organizuoja parodas ir dalyvauja pleneruose.

Skapiškio Kultūros namų erdvėse eksponuojami Laimos Tubelytės -Kriukelienės paveikslai. Iš kairės:  Sigutė Sriubiškienė, Roma Bugailiškienė, Valdas  Bačanskas ir Regina Beleckienė. Asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo nuotr.

Iš didelės dailininkės pagarbos bei meilės savajam kraštui gimė paveikslai: „LDK I-jo Statuto priėmimas“  2005 m., „Kunigaikščių žaidimas – Lietuvos laikas“  2008  m. „Lietuvos dienoraštis“ 2007 m. „Senąjį sodžių prisiminus“ 2002 m., „Kunigaikščiai“ 2008 m., „Žalgirio mūšis“ 2009 – 2010 m., „ Oršos mūšis“  2016 – 2017 m. „Karaliaus Mindaugo krikštas“ 2010 m., „Karalienė Morta“ 2013 m., „Barbora Radvilaitė“ 2010 m., „Birutė“ 2011 m., „Kunigaikštienė Sofija Vytautaitė“ 2012 m., „Karalius Mindaugas“ 2013 m., „Ona Danutė“ 2013 m., „ Rimgailė“ 2013 m., „Miklausė“ 2013 m. ir kt. Garsiausias šios menininkės darbas – „Žalgirio mūšis“, sukurtas kaip pagarbos ženklas Senosios Lietuvos praeičiai.  

Menininkė pasakojo, kad „Žalgirio mūšio“ paveikslas buvo pradėtas tapyti ne Lietuvos jubiliejui, kaip kartais žmonėms atrodo. Jo mintis gimė dar jaunystėje ir ne man, o mano vyrui Kęstučiui, tačiau iki jos visiško išpildymo turėjau subręsti kaip kūrėja, be to, tam reikėjo daug laiko, kurio neturėjau tiek daug, kol auginau dukras. Ir tik nuo 2007 metų pradėjau dėlioti būsimo paveikslo viziją, skaityti knygas, naršyti internete ir domėtis, kokie darbai „Žalgirio mūšio“ tema jau buvo sukurti. Iš tiesų, tik kuriantis žmogus supranta ir gali įsivaizduoti, kaip ir kiek darbai minčių lygmenyje bręsta, kol menininkas ryžtasi realiai jį pradėti tapyti. Pats tapybos procesas tai tik viena iš daugelio sudedamųjų dalių,  Žalgirio mūšis“ gimė be jokio materialaus eskizo, viskas buvo suplanuota ir sudėliota mintyse“.

L. Tubelytė – Kriukelienė rašo, kad „tapyti Lietuvos žemę, valdovus, senuosius radinius ir su jais susijusius įvykius bei pergalingus mūšius, įprasminti tautinius simbolius ir ženklus – nepaprastas džiaugsmas ir tuo pačiu didelė atsakomybė. Džiaugiuosi, kad meilę Lietuvai ir Gyvenimui galiu išreikšti spalvų potėpiais drobėje ir dalintis tuo jausmu su Jumis“.

2005 m. tarptautinėje ekslibrisų parodoje  Utenos kraštotyros muziejuje „Angelas ir paukštis“ Laima Tubelytė – Kriukelienė tapo laureate.

2018 m. apdovanota Utenos Meno ir kultūros premija.

Akademikas L. Jovaiša rašo: „Talentingus dailininkės darbus prasminga pristatyti ir profesionaliajai mūsų istorijos visuomenei. Šie darbai mūsų tyrinėjamus laikus ir įvykius daro apčiuopiamus ir artimus, o kūrėjo įžvalgos suteikia jiems iki tol nepatirtą jausminę aurą. Tikėdamiesi palankaus istorikų visuomenės požiūrio, „Istorijos“ žurnale atskiru įdėklu publikuosime dailininkės darbus su jos pačios komentarais, ir tegul tai nuspalvina mūsų veiklą naujomis spalvomis“.

Laima Tubelytė – Kriukelienė:  Su nekantrumu laukiau autorinės kūrybos parodos “Lietuvos istorija drobėse” pristatymo tėviškėje 

Su nekantrumu laukiau autorinės kūrybos parodos “Lietuvos istorija drobėse” pristatymo tėviškėje Skapiškyje (Kupiškio raj.)  Pristatyti savo kūrybą tėviškėje – tai tolygu susitikti su pačiais artimiausiais, labiausiai išsiilgtais žmonėmis, kuriems norisi pasakoti apie visą savo gyvenimą bei išklausyti jų tariamus žodžius, istorijas… Tai labai jautru. Parodos atidarymas tėviškėje, tai ne tik žiūrėjimas į paveikslus, nors ir šito netrūko.   Tai nuoširdus,  sakyčiau ilgesingas bendravimas, dalijimasis prisiminimais, tikras, nesuvaidintas linkėjimas gero…

L. Kriukelienė kartu su Seimo nariu E. Jovaiša parodoje Skapiškyje. L.Tubelytės-Kriukelienės asmeninio albumo nuotr.

Tėviškėnų žvilgsniai ilgiau sustodavo ties paveikslais, kuriuose pavaizduoti tėvai, namai, kuriuose gyvenome.  Neliko nepastebėti kūriniai  ir lietuvybės tema.  Stabtelėję ties Barboros Radvilaitės, Karaliaus Mindaugo ar Aisčių iliustracijomis  meno gerbėjai ilgokai diskutuodavo. Ypač  atidžiai susirinkusieji klausėsi atvykusio iš Vilniaus Seimo nario, istoriko, Akad. Prof. dr. Eugenijaus Jovaišos pasakojimo apie Aisčius. Juk tai mudviejų bendras projektas – Eugenijaus Jovaišos archeologiniai atradimai, mokslinės žinios, o mano – vaizduotės ir kūrybinių minčių vizualizacija drobėse. Skapiškiečiai ir svečiai parodoje gali pamatyti dešimt iliustracijų Aisčių tema, istorinių asmenybių portretus, įvairias menines interpretacijas lietuvybės tema.  Parodoje iš viso eksponuojami dvidešimt du nemažo formato aliejumi ant drobės sukurti darbai.  Parodą aplankyti galima bus iki rugsėjo vidurio. Nuoširdžiai kviečiu tą padaryti.

Autorinė kūrybos paroda “Lietuvos istorija drobėse” yra neatskiriama dalis  jau 24 – ąjį kartą Skapiškyje vykusios šventės “Pienių festivalis”. Šio festivalio siela, įkvėpėja ir režisierė Vita Vadoklytė. Ačiū mielai Vitai už tai, kad buvau pakviesta pristatyti savo kūrybą šioje gražioje šventėje, vykusioje tris rugpjūčio 7 – 9 dienomis. Festivalio programa gana įvairi: nuo įdomių susitikimų, spektaklių, koncertų, parodos pristatymo iki vakaronių, laužų… Šventės šurmulys jau nurimo, liko gražūs prisiminimai. Na o paroda tęsiasi ir laukia žiūrovų.