Vytautas ŽEIMANTAS, Baltarusijos rašytojų sąjungos narys, Vilnius

Nuo Vilniaus iki Kamčiatkos

Vilnietis, žinomas baltarusių švietėjas ir kunigas Adomas Stankevičius po kunigo ir poeto Aleksandro Astramovičiaus mirties apie jį parašė: „Nešė jis tiesos spindulį, baltarusių tautinio supratimo šviesą. Ir gyvu žodžiu, ir per gimtąją knygą, laikraštį (…) Jis tikras idealistas, kankinys už gimtąją idėją“.

Gimė A.Astramovičius 1878 m. lapkričio 26 dieną Vilniaus gubernijoje Ašmenos paviete Navasodų kaime valstiečių šeimoje. Mokėsi Alšėnų pradinėje, vėliau Ašmenos pavieto mokykloje, kurią baigė 1892 m. Dirbo tėvų ūkyje, tačiau valstiečiu būti nesiruošė, savarankiškai išmoko prancūzų kalbą, ruošėsi kunigystei.

A.Astramovičius atvažiuoja į Vilnių, pradeda tarnauti vienam kunigui, tikėdamasis, kad šis paruoš jį stoti į Vilniaus kunigų seminariją. Tarnauja kelis metus, tačiau veltui, nes lenkas kunigas, pajutęs jaunuolio tvirtą baltarusišką nusistatymą, užsiima intrigomis, įkalba seminarijos vadovybę nepriimti jo mokytis.

„Vilniuje, kuris buvo natūralus katalikybės centras, A.Astramovičiui nepavyko įstoti į kunigų seminariją. Jis buvo tautiškai susipratęs ir tai badė akis tuometinei dvasininkijos valdžiai, kuri buvo nusiteikusi prieš baltarusius“, – teigė istorikas daktaras J.Garbinskis 1999 m. Miunchene ir Minske išleistoje knygoje „Baltarusių religiniai veikėjai XX amžiuje“ (Беларускія рэлігійныя дзеячы XX ст.).

1903 m. ir 1904 m. jis nesėkmingai bando stoti į Vilniaus kunigų seminariją. Per tokią „globą“ praleidęs veltui kelis metus, jaunuolis patenka į carinę kariuomenę. Tarnauja tris metus, tampa puskarininkiu, tačiau ryžto tapti kunigų nepraranda. 1905 m. jis vyksta į Peterburgą, ten mokosi, išlaiko egzaminus vaistininko specialybei gauti. Tuo pačiu metu išmoksta ir lotynų kalbą. Jau turint 27 metus, jam pavyksta įstoti į Sankt Peterburgo dvasinę seminariją, kuri iš Vilniaus į Rusijos imperijos sostinę buvo perkelta 1842 metais. Caro tikslas čia buvo akivaizdus – iš maištaujančio Vilniaus perkelti dvasinę akademiją arčiau centro, kur būtų galima stipriau kontroliuoti jos veiklą. Be to, caro valdžia joje stabdė lenkų įtaką. Todėl akademijoje buvo žymiai daugiau tautinio pakantumo. Čia įvairiu laiku dėstė lietuviai dvasininkai Motiejus Valančius, Jurgis Matulaitis, Kazimieras Jaunius, Adomas Jakštas, Jonas Totoraitis, Maironis, kiti Bažnytinę muziką dėstė kompozitorius Česlovas Sasnauskas. Akademijoje studijavo nemažai lietuvių – A.Baranauskas, P.Bučys, Maironis, V.Mykolaitis-Putinas, K.Olšauskas, kiti. Mokėsi joje ir baltarusių, vokiečių, kitų tautybių jaunuolių.

Klierikai baltarusiai buvo susijungę į gana aktyvų baltarusių ratelį, kurio dvasinis įkvėpėjas buvo profesorius Bronislovas Ėpitach-Šypila, ilgus metus dėstęs šioje seminarijoje. Tautiečių ratelyje A.Astramovičius veikia aktyviai, su įkvėpimu. Susipažįsta ir susidraugauja su jaunuoju poetu Janka Kupala, būsimuoju baltarusių klasiku. Pats pradeda kurti eilėraščius, siusti juos į Vilniaus baltarusiškus laikraščius. Ir vėl susilaukia lenkų dvasininkų pasipriešinimo. Jam trukdoma studijuoti, net bandoma neprileisti prie įšventinimo į kunigus. Bet Peterburge lenkai turėjo mažesnę įtaką, negu Vilniuje. 1910 m A.Astramovičius tampa kunigu, tačiau jo laukia dar vienas išbandymas – jis skiriamas dirbti į… Kamčiatką. Tolimesnės nuo baltarusiškų parapijų vietos jau nebuvo galima rasti.

Baltarusių kalbą – į bažnyčią, į mokyklą

Tik po metų jam pavyksta atvykti į tėvynę. Jis iš karto bažnyčioje pradeda kalbėti baltarusiškai, siekia įteisinti savo gimtąją kalbą bažnyčioje, dvasiniame gyvenime. Ir, aišku savaime, susilaukia priešiškos reakcijos. Jis dažnai kilnojamas iš parapijos į parapiją. Tarnauja dažniausia mažuose bažnytėlėse, tačiau nepalūžta. Tęsia baltarusišką švietėjišką veiklą. Ir tarp švietėjų tampa vienas iš ryškiausių.

Baltarusių švietėjas ir kunigas Adomas Stankevičius Vilniuje, 1929 metais išleistoje monografijoje „Gimtoji kalba šventovėse“ (Rodnaja mowa u swiatyniach) A.Astramovičių mini vieną iš pirmųjų: „ ХХ amžiuje jau sutinkame sąmoningų kunigų-baltarusių, ištikimų Bažnyčios ir savo tautos sūnų, tokių kaip Fr.Budzka, A.Astramovičius, K.Stepovičius, Z.Jakucis, F.Abrantovičius, V. Hadliauskis, V.Šutovičius, P.Tatarinovičius, A.Sikora, J.Rėšalis, I.Tarasėvičius ir daug kitų“.

Čia reiktų pasakyti, kad baltarusių, kaip ir lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo praktiškai tuo pačiu laiku, ir vyko panašiai – prieš rusinimo ir lenkinimo politiką. Kova už tautą visų pirma reiškė kovą už savą kalbą, jos išsaugojimą. Šiame pasipriešinime mūsų kaimynai turėjo savos specifikos. Lietuvių kalbos, dėl jos savitumo ir išskirtinumo, negalėjo savintis nei lenkai, nei rusai. Baltarusių kalbą – atvirkščiai, savinosi ir rusai, ir lenkai, be to, ir vieni, ir kiti teigė, kad baltarusių kalbos iš viso nėra. Vieniems tai buvo rusų kalbos tarmė, kitiems – lenkų kalbos tarmė. Čia aktyviai buvo naudojama ir religija. Baltarusiai katalikai buvo laikomi lenkais, taip juos registruodavo ir prieš karą Lenkijos vykdomuose gyventojų surašymuose, o baltarusiai pravoslavai carinėje Rusijoje – buvo laikomi rusais. Taip rusai siekė visiškai sunaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą. Tuo pačiu užsiėmė ir lenkai, kai okupavo Vilniaus kraštą.

Nuo nepriklausomybės iki čekistų kalėjimo

A.Astramovičius, kaip ir kiti pažangūs baltarusiai kunigai supranta, kad siekiant realiai pasipriešinti nutautinimo politikai, reikia vienytis. Jis įstoja į Baltarusių kunigų sąjungą, 1917 m. dalyvauja Baltarusių katalikų dvasininkų suvažiavime Minske. Be A.Astramovičiaus į organizacinį komitetą ruošti baltarusių kunigų suvažiavimą Minske įėjo kunigai A.Stankeviičus, L.Chviečka, V.Hadliauskis, F.Budžka ir A.Cikota. Suvažiavimas vyko dvi dienas, buvo karštai diskutuojama dėl Baltarusijos ateities. Viršų paėmė saikingesni kunigai. Katalikų kunigų suvažiavimas priėmė rezoliuciją, reikalaujančia tik plačios Baltarusijos autonomijos Rusijos Demokratinėje Federacinėje Respublikoje. Buvo pareikalauta pradėti mokyklose mokyti baltarusių klaba, laipsniškai pradėti vartoti baltarusių kalbą bažnyčiose. Buvo kreiptasi į Metropolitą, kad Peterburgo dvasinėje seminarijoje ir Mogiliovo seminarijoje, tuomet veikusioje Peterburge būtų mokoma baltarusių kalbos ir Baltarusijos istorijos, kad baltarusių kunigai, dirbantys Žitomiro ir kitose diecezijose būtų pervedami dirbti į Baltarusiją. Buvo nutarta sušaukti greitu laiku Mogiliove visuotiną baltarusių katalikų dvasininkų suvažiavimą ir taip pat visuotiną Baltarusijos kunigų suvažiavimą. Suvažiavime buvo nutarta pradėti Peterburge leisti laikraštį „Bačkauščyna“ (Tėviškė)

A.Astramovičiui autonomijos buvo per maža, jis nuoširdžiai palaikė idėją sukurti nepriklausomą Baltarusijos valstybę. Todėl jis aktyviai padėjo kurti Baltarusių krikščionių demokratų partiją, kuri siekė nepriklausomybės. Jis dalyvavo Baltarusijos centrinės rados veikloje. Rada 1917 m. gruodžio 5 d. Minske surengė visuotiną baltarusių suvažiavimą .Jame krikščionis demokratus atstovavo kunigai A.Astramovičius, J.Versockis, A. Krepskis ir kiti, o taip pat ir buvęs Vilniaus laikraščio „Bielarus“ redaktorius, baltarusių rašytojas Antonas Levickis, pasirašinėjęs slapyvardžiu Jadvigin Š. 1918 metais Minske buvo paskelbta Baltarusijos Liaudies Respublikos (BLR) nepriklausomybė. Rados sudarytos Vyriausybės raginimu A.Astramovičius steigė vietinius BLR valdžios organus pavietuose, kūrė didesniuose kaimuose baltarusiškas mokyklas.

Deja, Rados siekius sukurti nepriklausomą Baltarusiją sužlugdė Minską užėmusi Sovietų Rusijos kariuomenė. Kai dalį Baltarusijos okupavo bolševikai, jis, už savo aktyvią nacionalinę, švietėjišką ir religinę veiklą papuolė į naują nemalonę. 1920 metais A.Astramovičius buvo suimtas, kalėjo Vitebsko gubernijos čekistų kalėjime.

Ziazulia – baltarusiška gegutė

A.Astramovičius jau bestudijuodamas Peterburge užmezgė atrimus ryšius su Vilniuje ėjusiu baltarusišku laikraščiu „Naša niva“ Pasirašinėjo slapyvardžiu Andrejus Ziazulia (Ziazulia baltarusiškai – gegutė). Pirmąjį eilėraštį „Merginos daina“ (Песьня дзяўчаці) A.Ziazulia paskelbė šiame laikraštyje 1909 metais. Jo publikacijos išsiskyrė nacionaline dvasia ir politiniu aštrumu, jos žadino baltarusių tautinę sąmonę, skiepijo pasipriešinimą lenkinimo ir rusinimo tendencijoms. Jis bendravo su tuo metu Vilniuje veikusiais baltarusių rašytojais J.Kupala, J.Kolasu, Z.Veras, kitais.

Jis buvo vienas iš aktyviausių baltarusių katalikams skirto savaitraščio „Bielarus“ steigėjų. Daug rašė į šį laikraštį, rėmė jo leidimą ir finansiškai. „Bielorus“ pradėjo eiti Vilniuje 1913 metais ir ėjo iki 1915 metų, kai miestą užėmė vokiečiai.

Skelbė savo eilėraščius ir kituose baltarusiškuose periodiniuose laidiniuose – „Biełarus“, „Krynica”, „Volnaja Belarus“, „Świetač“, „Beloruskaja rada“, „Beloruskae zycce“.

Vilniuje, 1913 metais išleido poezijos rinkinį lotyniškomis raidėmis „Iš gimtojo kiemo“ (Z rodnaha zahonu). Antrą kartą ši knyga buvo išleista Vilniuje 1931 metais. 1923 metais Vilniuje išleidžia eiliuotą pasakojimą „Alionos vestuvės“ (Alenčyna wiaselle). Peterburge 1917 metais išleido savo poemą „Tiesos žodžiai apie baltarusių kalbą ir dalią“ (Слова праўды аб мове і долі беларуса)

Kaimuose rinko baltarusių liaudies dainas, kurias kartu su Antonu Grinevičiumi dėjo į dvitomį rinkinį „Baltarusių dainos su gaidomis“ (Беларускія песні з нотамі), kuris buvo išleistas Peterburge 1912 metais.

Suprasdamas, kad gimtąją kalba trūksta pažintinės, švietėjiškos literatūros, jis ją vertė į baltarusių kalbą. 1911 metais Vilniuje išėjo A.Ziazulės versta S.Vitkevičius knyga „Dėdė badas“ (Дзядзька голад), vėliau – Malinovskio „Kaip turtėja čekų valstiečiai (Як багацеють чэскiе селяне).

Prikeliamas iš užmaršties 

Paskutiniai A.Astramovičiaus metai pridengti paslapties skraiste. 1920 metais čekistai jį išleidžia iš Vitebsko kalėjimo. Jis pradeda kunigauti bolševikų užimtoje teritorijoje, Siano bažnytkaimyje, esančiame netoli Oršos. Tačiau 1921 metų sausio 17 dieną miršta. Miršta sulaukęs tik 43 metus ir iki tol stebinęs aplinkinius įgimta fizine jėga. Mirė staiga ir iki šiol niekas nežino, kokia liga jis susirgo. Ir apskritai, ar jis sirgo? Bolševikams labai nepalankus kunigas buvo tyliai palaidotas bažnytkaimio kapinaitėse. O ateistinės propagandos skleidėjai pasistengė, kad jis būtų kuo greičiau pamirštas.

Tik Baltarusijai tapus nepriklausomai valstybei ir Bažnyčiai vėl užėmus jai deramą vietą, buvo prisimintas ir kunigas, poetas, švietėjas A.Astramovičius. Apie jį ir jo kūrybą pasirodo pirmosios studijos, jis patenka į naujas Baltarusijos enciklopedijas.

O žinomas baltarusių literatūrologas daktaras Uladzimiras Konanas savo straipsnyje „Andrejus Ziazulia: katalikiška filosofija ir švietėjiška veikla“, skelbtame žurnale „Naša vera“ (2001 m., nr. 4), A.Ziazulės kūryboje net rado paralelių su Kristijonu Donelaičiu: „Sekdamas lietuvių nacionalinės literatūros pradininku K.Donelaičiu, autoriumi epinės poemos „Metai“, A.Ziazulia lyriniame cikle „Baltarusių gamta“ (Беларуская прырода) apdainuoja kiekvieno mėnesio vertybes, baltarusiško pavasario, vasaros, rudens ir žiemos, gimtosios sodybos, gimtojo lauko, gimtinės merginų ir gimtosios dainos grožį“.

1993 metais Minske buvo pakartotinai išleistas (faksimilinis) A.Ziazulės vilnietiškas eilėraščių rinkinys „Iš gimtojo kiemo“.

2003 metais, kai buvo pažymėtos A.Astramovičiaus 125-osios gimimo metinės, ant jo kapo pastatė paminklą, bažnyčioje atlaikė Mišias, Siano kraštotyros muziejuje surengė jam skirtą parodą.

Dalis jo rankraščių saugoma Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Jie dar laukia savų tyrėjų. Lietuvos skaitytojui A.Astramovičius – Ziazulia plačiau pristatomas pirmą kartą. Mums reikia žinoti, ir kitų tautybių žymius žmones, kurie dirbo ir gyveno šalia mūsų.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Kunigas ir poetas Aleksandras Astramovičius – Ziazulia

2. 1923 metais Vilniuje išleidžiama A. Ziazulės eiliuotas pasakojimas „Alionos vestuvės“ (Alenčyna wiaselle)

3. Vilniuje 1931 metais pakartotinai buvo išleista A. Ziazulės knyga „Iš gimtojo kiemo“ (Z rodnaha zahonu)

4. 1911 metais Vilniuje išėjo A. Ziazulės versta Vitkevičius knyga „Dėdė badas“ (Дзядзька голад)

5. Vilniuje išėjo A. Ziazulės versta S. Malinovskio knyga „Kaip turtėja čekų valstiečiai“ („Як багацеють чэскiе селяне“)

Voruta. – 2013, kov. 30, nr. 7 (771), p. 13.