Rūta Suchodolskytė-Neniškienė, www.voruta.lt

Mano rankose – knyga juodais viršeliais, kuriuose tamsa žaidžia šviesą, o jų takoskyroje bėga baltai apsirengęs vaikas. Tai Alfonso Bukonto poezijos rinktinė „Nežinoma žemė. Terra incognita“, iliustruota Romualdo Rakausko fotografijomis. Knyga išleista 2022 metais, „Santaros“ leidykloje, Vilniuje. Šiuo metu poetas po žemę nevaikšto, jis serga ir guli lovoje slaugomas žmonos. Kokia gi šio autoriaus žemė, pakylėta nuo buitinio iki mitinio lygmens?

Alfonsas Bukontas išvydo šį pasaulį 1941 metais rugsėjo 11 dieną. Bent jau tokia data nurodyta jo krikšto dokumentuose. Jis, trijų mėnesių žydų berniukas, išgelbėtas dabar jau Pasaulio teisuolių vardu pagerbtų Bukontų šeimos, antrosios motinos Marijos ir tėvo Jeronimo, pakrikštytas kunigo Vaclovo Martinkaus. Pirmoji šeima neišliko, tėvai žuvo getuose, teta su broliuku sušaudyti netoli autoriaus gimtinės Mažeikių rajone.

Lėtai išsirutuliojant poeto biografijai, ši didžiulė žmonijos ir žmogaus tragedija akimirkai, o gal ir daugeliui pasikartojančių akimirkų užtemdo eilėraščius. Bet tai tikriausiai tik pirmąsyk su ja susidūrus. Autorius savame ilgesyje jau seniai išsprendęs daugelį lygčių su nežinomaisiais, atradęs pirmosios šeimos nuotraukas, sužinojęs, kad mama studijavo mediciną, dirbo dantų gydytoja, tėvas – gilinęs teisės žinias Sorbonoje, advokatas. Alfonsas Bukontas, pasak Rašytojų sąjungoje 2022 metais, spalio 25 dieną knygos pristatyme dalyvavusios profesorės Viktorijos Daujotytės, giliai įsigyvenęs, įsižeminęs savastimi į savo žemę, o tai, kad poeto lemtis – dviguba, sudaro jo kūrybos šerdį. „Žemaičių žemė, žmonės, buitis padeda A. Bukontui užpildyti atsivėrusią prarają. Prisiimtasis kraštas leido įgyti pasitikėjimą būtimi. Niekas nėra įsūnytas, įbrolintas, jei jame pačiame neįvyksta šis veiksmas. Ši poezija lietuvių literatūroje atliko retą įsibrolinimo, įsigiminimo veiksmą. Poezijos kalbėtojas įsižemino savo žemę pats, “kalbėjo prof. V. Daujotytė, nuo pirmosios recenzijos prieš penkias dešimtis metų rašytos A. Bukonto knygai „Piešiniai ant vandens“ (1972 m., „Vaga“) iki pabaigos žodžio rinktinei „Nežinoma žemė“ jautusi ryšį su poetu ir sekusi jo kūrybos žingsnius.

Profesorei paantrino ir pristatyme dalyvavusi poeto žmona Dalia Bukontienė, priminusi, kad Alfonsas Bukontas niekuomet nenorėjo išvažiuoti iš Lietuvos, pasirinkęs būti: „geriau pilku akmenėliu, bet savoj palaukėj.“ Apie biografiją kalbėti ilgai buvo skaudu, gal to ir nereikėjo, nes didelėje giminėje jis niekuomet nesijautė svetimas.

Eilėraščiuose autorius nurodo konkrečius geografinius įsižeminimo ženklus. Čia išnyra miestelis Žemaitijos šiaurėje, gimtieji Židikai, kur poetas lankė mokyklą (Prie užkandinės dviračiai. Aikštelėj tinklas./ Aš su vaikais nubėgu į mokyklą./ Lietus, ilgais plaukais, liguistas, pilkas,/ Į vakarykštį beldžia stiklą, p. 57), vingiuoja gražuolė upė Varduva (Ir čia atbėga Varduva./ Nuoga,/ Išdraikytais plaukais,/ Jos perlamutrinis kūnas/ Pievoje baugina ir gundo, p. 49), prie Alkos kalno su savo brastomis ir gelmenimis į ją panyra intakas Gūžė (Brastos – važiuoti vežimams,/ Gelmenos – skalbtis, mazgotis./ Po ąžuolu girgžda sūpynės./ Jos tuščios… Užtruko laumiotės…, p. 61). Apdainuojami paprasti kaimo gyventojai ir jų darbai: klumpiadirbys (Jo darytos klumpaitės/ Buvo šiltos ir lengvos –/ Netikėtai vėl išgirstu,/ Kaip jos kaukši mokyklon/ Per patį pirmąjį gruodą, p. 18), kaimo kalvis (Aš tavo pameistrys,/ Ugnies ir metalo burtininke/ Su tepaluota prijuoste,/ Gimtojo kaimo kalvi, p. 51), mergaitė, ravinti piktžoles, (Kokios piktžolių šaknys išsikėtoję/, Tamsžaliai lapai,/ Sultys vešliam stiebe! p. 25).

Įsižeminimą liudija ir įsigiminimas, žemiškosios ir į dausas iškeliavusios motinų susiliejimas, mylimų moterų portretai, žuvusio broliuko jutimas: motina žvaigždėse sutapatinama su žemiškąja motina (Dabar žiūriu aš į ją ir galvoju,/ Kad tokias akis turėjo ir mano motina/ Ir rankom tokiom/ Mano galvą papurusią glostė./ Dabar man atrodo,/ Kad žvaigždė skeveldrom sukrito į ją, – […], p. 146 eil. „Motina“), iškyla mylimų moterų portretai  – nuo mergaitės šulinio atspindyje (Vieną kartą/ Aš persisvėriau per rentinį/ Ir žydrame apskritime išvydau/ Dvi nustebusias vaikiškas galvas, Medžių viršūnes/ Ir pro baltą debesį/ Skrendantį paukštį, p. 20) ligi moters jūroje, kuriai užgimsta seseriški jausmai (Ar gali sykiu/ Tu jas apgaubti lyg birželio skliautas?/ Esi mylėjęs jas? Esi jautęs/ Kaip seseris, kaip šviesą su tamsa?, p. 101, eil. „Moteris prie jūros“), vaizduotėje už rankos vedamas brolis (Geltonos pienės žydi,/ Ir kaip tėvas kadaise už rankos mažos/ Tave – nepažintą – visur aš veduosi, p. 63).

Poetinė dimensija savo perkuriančiąja jėga leidžia autoriui, remiantis neišgyventa praeitimi, sujungti kosminę, mitinę būtį bei išgyventą, juslinę, pakylėtą buitį. Eilėraščiai tampa tiltu tarp dviejų pasaulių, vaizduotė panyra į pražuvusį gyvenimą, o atmintis atsiremia į konkrečius įvykius ir juos liudijančius daiktus. Literatūros kuriančioji jėga pasireiškia prarastojo gyvenimo atstatyme, to, ko nesiekia žinios, užpildo vaizduotės tiltai.

Jungiančiojo, perteikiančiojo vaidmenį Alfonsas Bukontas yra atlikęs ir vertimuose. Prie poeto bibliografijoje paminėtų šešių autorinių eilėraščių knygų, šešių sudarytų, svariai prisideda „Bhagavadgytos“ vertimas iš sanskrito kalbos, J. V. Gėtės, R. M. Rilkės vertimai iš vokiečių, L. Karsavino – iš rusų kalbos. Lietuvių profesionalūs kompozitoriai jo tekstais yra sukūrę virš 100 dainų.