Taip duonelė kepama. Autoriaus nuotr.

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, www.voruta.lt

Saulės spindulys vis šiltesnis ir šiltesnis, pažadinęs želmenį, pažadina ir po žiemos nuovargio pailsusį kūną judėti judėti ir keliauti keliauti, nes kelionė – tai nauji veidai, naujos pažintys. anot maurų patarlės, „nekeliaujantis žmogus nepažįsta tikrosios žmonių meilės“.

Manau, ne vienas pasuks Juodosios jūros skalaujamo Sakartvelo link, ten, kur šniokščia upė Kura, akį veria net ir vasarą snieguotomis viršūnėmis padengti Kaukazo kalnai, Tbilisis, Kutaisis, Batumis, Boržomis ir dar dešimtys miestų bei tūkstančiai miestelių, kaimelių, kurių gyventojai svetingai pakvies į savo namus, apgobs šiluma bei meile ir nuoširdžiai prašys dar pabūti, dar neišeiti.

Ir tu jau svečiuose. Šeimininkas supažindina: rodydamas į vyrą, sako: mama. Nenustebk, tikrai taip vadinamas tėtis. O motiną vadina dada. Brolį – dzmo, seserį – daiko…

Ir stalas lūžte lūžta nuo patiekalų… Patiekalų, pagamintų širdimi ir nuoširdumu: įvairių formų chačapuri, lobio (ilgai vandenyje mirkytos pupelės ir virtos su įvairiais prieskoniais), chinkaliai (kaip ir mūsų koldūnai, tik daug didesni, įdaryti jautienos, kiaulienos ar avienos faršu su prieskoniais: svogūnais, kalendra, česnakais), ajaspandali troškinys, pagamintas iš baklažanų, vėlgi pomidorų, kalendros, česnako, aitriųjų pipirų, ir, aišku, šašlyko (jį gamina tik vyrai!), be kurio stalas – ne stalas ir vaišės – ne vaišės, tradicinės charčio sriubos su mchadi (kukurūzų miltų) duonele. Nespėji paragauti šių patiekalų, o stalas jau laukia churchekhelų, ilgų, virveles primenančių, spalvingų „dešrelių“, pagamintų iš riešutų, džiovintų vaisių miltų ir vynuogių sulčių.

Ir kaip be vyno būnant saulės pritvinkusių vynuogių šalyje. Stalą puošia Teliani valley – pusiau saldus raudonas, baltas Saperavi, be abejo, arbata: jų esti įvairių įvairiausių pavadinimų, bet šįkart leista paskanauti Gurieli vaisinės arbatos, kad į kūną įsilietų kinrožės, šeivamedžio, apelsino, erškėčio bei laukinės obels kvapai…

Ir tostai. Kaipgi be jų, ypač jei užstalėje svečias: už tėvynę, už svečius, už tai, ką turime ant stalo, už darbus, kurie mus sujungia, už šeimą, tėvus, už vaikus, už moteris…

Nenustembi, jei žinai, kad tostai gali tęstis kartais kelias minutes, o kartais ir keliasdešimt… Esi kantrus ir… lauki. Nes tu irgi pasakysi! Būtinai padėkosi svetingiems šeimininkams žodžiu madlobt arba didi madloba (labai ačiū), o atsisveikindamas pasakysi nachvamdis (viso gero).

Kita diena – pirmadienis, gruzinų kalba skamba taip: oršabati, jį palydės antradienis – samsabati, trečiadienis – otchabati, ketvirtadienis – chutšabati, penktadienis – paraskevi, šeštadienis – sabati, sekmadienis – kvira.

Visos tavo dienos – viešbutyje, o jei išėjęs pasiklydai (būna juk visko!), tai viešbutis įvardijamas žodžiu sastumro.

Ruošiesi išvykti iš šios svetingos šalies svetingų žmonių gal šiandien – dgches, o gal rytoj – chval, o jei poryt, tai – zeg. O jei nori paklausti, kiek valandų, tai sakyk romeli saati a?

Bet prieš išvykdamas, užeini į parduotuvę. Aišku, kad susidursi su skaičiais, Štai jie: vienas – erti, du – ori, trys – sami, keturi – ochti, penki – chuti, šeši – ekvsi, septyni – švidi, aštuoni – rva, devyni – chra, dešimt – ati, dvidešimt – oci, šimtas – asi… Gali paklausti, kiek kainuoja: Ra gchirs? Įsigijęs pirkinį, padėkoji jau žinomu žodžiu didi madloba.

Primintina, kad pirmą kartą Gruzija (Sakartvelas) mūsų rašytiniuose šaltiniuose (Lietuvos Metrikoje) paminėta 1465 m. kovo 10 d. įraše. Pasak jo, Gruzijos karaliaus Bagrato VI pasiuntiniai vykę pas Ispanijos karalienę Elžbietą ir pakeliui apsilankę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio dvare. Ir ta pažintis tęsiasi jau šimtmečius.

Taigi nedaug žodžių išmokome, bet jie vis labiau suartina kalbančiuosius, vis daugiau pagarbos jaučiame vieni kitiems…

Ir mūsų tūkstančių mylių kelionė, prasidėjusi pirmuoju žingsniu, baigėsi… Baigėsi, kad pasikartotų dar ne kartą…