Romualdas Ozolas. 1987 m. kovo 11 d. Fotografas Algimantas Žižiūnas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. P-43626
Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams, www.voruta.lt
Manau, kad ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų. Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas), vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.
Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių.
Tęsiame pasakojimą ir šįkart pažvelkime į Šalčininkų rajoną. O pradėsime nuo Valstybinės regioninių problemų komisijos 1993 10 29 d. laiško Nr. 16 „Dėl lankymosi Šalčininkų rajono bendrojo lavinimo mokyklose“, adresuoto Kultūros ir švietimo ministrui D. Trinkūnui, Šalčininkų rajono valdytojui T. Mickevičiui.
Cituoju: „Šių metų rugsėjo-spalio mėn. aplankyta 15 Šalčininkų rajono bendrojo lavinimo mokyklų. Išanalizavę sukauptą medžiagą ir ją apibendrinę, siunčiame jums pažymą, kurioje nurodome, kad:
1. Kai kuriose kitakalbių mokyklose ignoruojama valstybinė simbolika, o tautinė (lenkų) simbolika neretai naudojama nevykdant 1992 12 22 d. Kultūros ir švietimo ministerijos kolegijos nutarimo Nr.76 ,,Dėl tautinių mažumų mokyklų integravimosi į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą“;
2. Lenkiškose mokyklose plinta Lenkijos respublikoje leidžiama ir Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos neaprobuota lektūra (žurnalai, grožinė, istorinė, dokumentinė literatūra);
3. Organizuojant lenkiškas klases, nusikalstama laisvanoriškumo principui: kai kurių mokyklų vadovai primygtinai agituoja mokinių tėvus leisti vaikus į lenkų dėstomąja kalba mokyklas (klases) ir pan.
Siūlytume Jums siunčiamą medžiagą apsvarstyti bendrame Kultūros ir švietimo ministerijos, Valstybinės regioninių problemų komisijos ir Šalčininkų rajono atsakingų darbuotojų pasitarime.
4. Priedas: 34 lapų pažyma.”
Pasirašo komisijos pirmininkas R.Ozolas
Ir tas dokumentas tikrai buvo apsvarstytas: tai liudija 1993 12 07 d. Šalčininkų rajono švietimo skyriaus vedėjo raštas Nr. 371a mokyklų direktoriams. Irgi cituoju: ,,Primename, kad knygas, gautas Labdaros iš užsienio, galima platinti ir panaudoti, gavus Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos aprobavimą.
Be to, prašome palikti mokinių tėvams teisę parinkti savo vaikams dėstomąją kalbą, neagituoti jų pereiti iš vienos mokyklos į kitą“.
Atsakyta, aišku, aptakiai, bet atsakyta.
Pakartotinas svarstymas kartu su Valstybinės regioninių problemų komisijos nariais bei Šalčininkų r. atsakingais darbuotojais vyko ir Kultūros ir švietimo ministerijoje.
Pažymėtina, kad situacija pagerėjo.
Na o dabar apie Šalčininkų kaimyną – Švenčionis
Švenčionių rajone (kalbame apie 1993 m.) – 38 tūkstančiai gyventojų, iš jų lietuvių – 47,4 proc., lenkų – 28,8 proc., rusų – 16,2 proc., baltarusių – 5,5 proc., kitų tautybių -1,2 proc.
(…) 27 -iose bendrojo lavinimo mokyklose ir vienoje Kultūros ir švietimo ministerijai pavaldžioje mokykloje – internate mokosi 4515 moksleiviai: iš jų 2260 lietuvių, 1894 rusų ir 361 lenkų kalba.
Mokyklos stokoja daugelio dalykų specialistų: 4 lietuvių kalbos ir literatūros, 7 vokiečių kalbos, 4 muzikos ir po keletą kt. dalykų. Taip pat stokojama butų mokytojams, ypač Pabradėje, Švenčionyse.
Reikia skirti lėšų Švenčionėlių 1-osios vidurinės mokyklos priestatui, užkonservuotai Svirkų pagrindinės mokyklos statybai.
1992-1993 m. Magūnuose, Bačkininkuose, Švenčionėliuose, numatyta statyti „Alytaus tipo“ namus, tačiau jie net nepradėti. Neverta uždaryti Adomiškės pradinės mokyklos (joje 8 mokiniai), nors ir netoli yra Stoniūnų pagrindinė, tačiau joje 26 mokiniai ir patalpų daugiau neatsirastų.
Kaip ir daugelyje kitų rajonų, taip ir šiame, retėja bibliotekų, klubinių įstaigų, knygynų tinklas. Privatizuotas knygynas Pabradėje: jame knygos tik kaip priedas prie kitų prekių.
1992 m. rajone veikė 25 bibliotekos bei 17 klubinių įstaigų.
Rajone yra 12 katalikų parapijų, yra stačiatikių ir sentikių religinės bendruomenės. Nėra pamaldų lietuvių kalba Baligrado, Karkaziškės bei Pavoverės bažnyčiose.
Lankydamiesi ne tik šiuose, bet ir Ignalinos, Vilniaus rajonuose, susitikinėjome su atsakingais rajonų administracijų, švietimo darbuotojais bei su mokinių tėvais, mokiniais.
Sužinojome gan keistų istorijų: vaikai, jau gan vyresnio amžiaus (devintokai, vienuoliktokai, jau nekalbam apie pradinukus) nėra matę daugelio poetų apdainuotos gintarinės Baltijos jūros. O visa tai dėl prastos tėvų materialinės būties.
Kaip Pietryčių Lietuvos vaikus prie Baltijos jūros vežėme
Nutarėme pirmą kartą Rytų Lietuvos istorijoje – organizuoti edukacinę stovyklą vaikams. Taip gimė stovykla „Rytsalis“ prie Baltijos krantų, Palangoje.
Kadangi Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti finansiškai buvo neįgali, kreipėmės į Rytų Lietuvos rajonų savivaldybes atskiru raštu „Dėl lėšų Rytų Lietuvos moksleivių stovyklai“. Ir jos atsiliepė. Kitą stovyklą tokiu pat pavadinimu organizavome jau Klaipėdoje. Finansiškai geranoriškai stovyklą rėmė Ignalinos, Šalčininkų bei Vilniaus rajonai. Stovyklos kultūrinę programą – ,,Vilnijos“ draugija ir Klaipėdos valstybine naftos įmone „Nafta“ (generalinis direktorius M. Gusiatinas), o jiems talkino Klaipėdos m. Švietimo ir Kultūros skyriai (ved. V. Kavaliauskienė ir N. Laužikienė), 2-oji mokykla-internatas.
Daugiau nei 30 Ignalinos, Visagino 2-osios Šalčininkų 1-osios ir 2-osios, Baltosios Vokės, Eišiškių 2ir 3 , Rudaminos 1-osios, Juodšilių 1-osios ir kai kurių kitų mokyklų moksleiviai atvyko į Lietuvos vakarus, kad juos ne tik pamatytų, bet ir tobulintų šnekamosios valstybinės lietuvių kalbos įgūdžius.
Sumanių vadovų (R. Vorevičius, B. Digimienė, G. Černiauskienė) parengta programa leido aplankyti Gintaro, Jūrų, Laikrodžių, Kraštotyros muziejus, kitas įžymias Pamario vietas, susitikta su skautais, Klaipėdos moksleiviais, dalyvauta lietuvių kalbos viktorinose, bendrauta tik lietuvių kalba, nors būta mokinių ir iš kitakalbių ugdymo įstaigų. Stovyklos dalyviai apdovanoti vertingomis dovanomis: knygomis, albumais. Savo prizus buvo paruošusios „Minties“, „Vagos“ ir „Vyturio“ leidyklos, žurnalo „Psichologija Tau“ redakcijos darbuotojai.
Na ir pirmą kartą pamatytas Baltijos jūros mėlis ir auksinės kopos, įsitikinta, kad Lietuva- ne tik vingiuojantis Nemunas, Neris, Šalčia, Merkys, Žeimena, bet ir Baltijos jūra, jos kopos bei šilčiu dvelkianti klaipėdiečių, palangiškių širdis.
Vėliau ,,Rytsalis“ susiliejo su „Užsienio lietuvių stovyklomis vaikams ir jaunimui“ (vadovas Romas Vorevičius, dabar jau sociologijos mokslų magistras).
Ankstesnes pasakojimo apie Pietryčių Lietuvos švietimą dalis skaityti čia:
Atsakyti