Prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų 1990 03 12 vietoj Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos herbo kabinamas Vytis© Romas Jurgaitis
Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams, www.voruta.lt
Manau, kad ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų. Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas), vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.
Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių.
Niekas neginčys, kad knyga – išminties šaltinis. Kad ji saugoma saugyklose – bibliotekose. Tokios saugyklos, pirmiausiai, yra mokyklų bibliotekos.
Domėjomės, kas jose yra. Juk praėjo jau daugiau nei treji metai (kalbu apie 1993 metus) po Nepriklausomybės paskelbimo. Beveik visose lankytose vaizdas toks pat. Aišku, kad naujo turinio istorinių ar ir bet kokių kitokių knygų nespėta išleisti, todėl knygų lentynose ,,puikavosi“ Aleksandro Gudaičio – Guzevičiaus Kalvis Ignotas su savo ,,teisybėmis“, Gorkis su ,,motinomis“ ir panaši lektūra. Ką daryti? Nusprendėme kreiptis į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Ir jis praturtino bibliotekas šia lektūra: A.Vijūkas – Kojalavičius „Lietuvos istorijos įvairenybės“, 1kn., M.Valančius. „Raštai“ t.2, J. Basanavičiaus biblioteka. „Raštai,1kn.“, J. Basanavičius. „Ožkabalių dainos“, t.1, Ignas Šeinius. „Raštai“,t.3., Vaižgantas, „Raštai“, t.14, Vaižgantas. „Raštai“,t.13, Valančius. „Raštai“,t.1, V. Balsevičiūtė. „Vytautas Mačernis ir jo karta“, L. Rėza. „Kelionių dienoraštis“, „Tautosakos darbai“, t.10, B. Kerbelytė. „Žemės atmintis“, „Prūsų dainos“, „Giesmės dangaus miestui“, A.Mickevičius. „Konradas Valenrodas“, „Nepriklausomybės kovų dainos“ (minkštu virš.), „Metraščiai ir kunigaikščių laiškai“, Albertas Kojalavičius. „Lietuvos istorijos įvairenybės“, 2 dalis ir kt.
Ir apie spaudą. Lėšų neturėjimas neleido mokykloms užsakyti lietuviškos spaudos, o juk joje atsispindi ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio naujienos. Sakoma, kad be informacijos žmogus yra aklas. Juk tuo laiku dar nebuvo tiek televizijos ar radijo laidų, o ir buvusios, tarkim, kokio nors Šalčininkų rajono vargiai pasiekiamos buvo, jau nekalbant apie kokį nors internetą. Ir čia radome išeitį: kreipėmės į tuometės ,,Lietuvos spaudos“ direktorę, prašydami Rytų Lietuvos mokykloms skirti prenumeratą nemokamai. Išliko kreipimosi jau rajonų švietimo skyrių vedėjams tekstas:
„Pabrangus spaudai, reta mokykla teišgali užsiprenumeruoti jai pageidaujamų leidinių. Mokytojas ir mokinys lieka mažiau informuotas apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir užsienyje.
Norėdami nors iš dalies padėti mokyklai, susitarėme su Valstybinės spaudos prekybos įmone ,,Lietuvos spauda“, kad ši tokius leidinius kaip ,,Gimtoji kalba“, ,,Genys“, ,,Žvaigždutė“, ,,Moksleivis“, ,,Mokslas ir gyvenimas“, laikraščius ir daugelį kitų galėtų įteikti Jūsų švietimo skyriui nemokamai, o Jūs paskirstytumėte savo mokykloms.
Prašytume kiekvieno mėnesio nurodytomis dienomis atvykti į Lietuvos įmonę ir kreiptis į darbuotoją į Ž. Mažiulienę“.
Diena kita vėliau šie ir kiti leidiniai pasiekdavo ugdymo įstaigas. Tik 1993 09-1993.12 skirta 937 vienetai, kita tiek – 1995 m. .
Pasisekė.
Niekada neužmiršome mokytojo, ypač šiems rajonams svarbaus – lietuvių kalbos ir literatūros. Supratome, kad mokymo priemonių stokojama, o ypač skurdus mokytojas pasijusdavo ruošdamasis pamokai. Taigi nusprendėme aprūpinti kai kurias mokyklas (sakau kai kurių, nes visus aprūpinti su mūsų lėšomis, tiesiog ir labai norint, buvo neįmanoma – aut. past.) kopijavimo aparatūra EP 30 su startiniais paketais. Mokytojas galėjo kopijuoti norimų rašytojų tekstus ir įteikti ugdytiniams, tokiu pat būdu galėjo pateikti ir savo parengtą medžiagą. Spausdinimo popieriumi iš dalies aprūpindavo įmonė ,,Grafobal“.
Mums pasiūlius, atsirado Šalčininkų rajono rėmėjų grupė iš Kauno: „Medvilnės pluošto gamykla“, „Kauno baldai“, „Šilkas“, „Mėsos kombinatas“, „Rokų keramikos gamykla“, „Pieno kombinatas“, „Trikotažo fabrikas“ ir kiti. Jų atstovai – Klemensas Kliukinskas, Janina Adulskytė, Elvyra Valiukaitė, Alfonsas Petrukevičius (vėliau apdovanotas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės garbės sidabro ženklu „Už nuopelnus“ už aktyvią visuomeninę veiklą stiprinant lietuvybę Rytų Lietuvoje, propaguojant lietuvių kultūros tradicijas Rytų Lietuvoje), Elvyra Pupelytė, Juozas Mačiulis ir kt. dažnai lankėsi mokyklose, sekė situaciją jose ir, reikalui esant, operatyviai padėdavo ne tik žodžiu, bet, kas labai svarbu buvo, materialiai.
Bendradarbiaudami su ,,Vilnijos“ draugija, 1992 m. įsteigėme Rytų Lietuvos mokytojų neakivaizdininkų stipendijų fondą. Pagrindinis fondo tikslas – remti tuos pedagogus, kurie gerai dirba ir yra geri studentai, randa kelią į mokinių, jų tėvų širdis. Daugiausiai remiami atvykę iš tolimesnių Lietuvos vietų (Žemaitijos, Suvalkijos) ir labiausiai Vilnijai reikalingi specialistai – lituanistai, pradinių klasių mokytojai. Pirmieji Fondo rėmėjai – Panevėžio ir Kauno „Vilnijos“ draugijos, kai kurie Seimo nariai (R. Hofertienė, R. Ozolas), „Lietuvos spauda“, “Kauno spauda“, AB „Audėjas“ ir kiti. Nuolatiniai rėmėjai – „Lietuvos ansamblis“, Lietuvos ir Slovakijos firma „Grafobal“, žurnalai „Genys“ ir „Šeima“.
Iki 1995 m. stipendijos įteiktos 80 mokytojų iš 92 galimų. Fondo dėka iš Rytų Lietuvos atvykę ir Šiaulių pedagoginiame universitete studijuojantys mokytojai už mokslą mokėjo tik 50 proc. reikiamos sumos. Dalis mokytojų studentų, kurių materialinės sąlygos itin sunkios, buvo atleisti nuo mokesčio už studijas, o kai kurie studentai sesijų metu apgyvendinami nemokamai. Manau, tai buvo didelė paspirtis siekiantiems mokytojo diplomo, pasiryžusiems ir toliau dirbti Vilnijos krašte.
Atsakyti