Autoriaus nuotraukos

Alfonsas KAIRYS, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, www.voruta.lt

Eini J.Tumo – Vaižganto gatve Vilniuje ir prisimeni, kad čia, 2-u numeriu pažymėtame name, pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais veikė  Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti.

Kas gi buvo ta Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (toliau – Komisija) (vėliau – Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas). Jos gimimo data -1990 metai, jos pirmininkas  – a.a. signataras Romualdas  Ozolas, pavaduotojas – Alfonsas Augulis. Ir keli bendradarbiai. Jų tarpe buvau ir aš, šio straipsnio autorius. Mano dienoraštyje liko įrašyti tų metų darbai. Teko kuruoti Rytų Lietuvos švietimą ir su juo susijusias problemas.  Pirmiausia, lietuviškų mokyklų steigimą arba rūpinimąsi anksčiau įsteigtomis.

            Prisimenu, gavome beveik 100 eišiškiečių pasirašytą laišką dėl lietuviškos mokyklos statybos (dokumentas saugomas mano archyve). Štai ką jie rašė: „ (…) Ryšium su sunkiomis mokyklos darbo ir veiklos sąlygomis prašytume Lietuvos Ministrų tarybą, Kultūros ir švietimo ministeriją šiais metais pradėti tokios (Eišiškių vidurinės – autoriaus pastaba) mokyklos statybos finansavimą Eišiškėse, Juolab kad mūsų sponsorius – Kauno Koordinatorių taryba – įsipareigoja paruošti projektą labdaros pagrindu (1993 03 27 Eišiškių  3-osios vidurinės m-klos raštas „Dėl mokyklos statybos“). Panašus laiškas pasiekė mus ir iš Jašiūnų. Atskirais raštais kreipėmės į tuometę Vyriausybę – ir pastatai dygo. Dabar turime 420 –  vietę Eišiškių Stanislovo Rapolionio (vardas suteiktas vėliau, įamžinant Gornostajiškėse, netoli Eišiškių, gimusio  lietuviškos raštijos pradininko, paskatinusio Martyną Mažvydą parašyti pirmąją lietuvišką knygą ,,Katekizmo prasti žodžiai“, vardą)  ir 300 – vietę Jašiūnų „Aušros“ gimnazijas.

            Susidūrėme ir dar su viena problema – mokytojų stygiumi. Parengėme kreipimąsi į visus, norinčius ir galinčius  atvykti dirbti į Vilniaus, Šalčininkų rajonų ugdymo įstaigas. Ir jau 1993  05 28 rašte Nr. 89, „Dėl specialistų stygiaus“, adresuotame Rytų Lietuvos rajonų švietimo skyrių vedėjams, rašėme: ,,Kasmet Lietuvos rytų mokyklos stokoja specialistų. Šįmet Šalčininkų, Švenčionių, Trakų ir Vilniaus rajonų bendrojo lavinimo mokykloms trūksta per šimtą  mokytojų.

Jau nuo 1992/1993 m.m. Komisija kreipėsi per radiją, televiziją, kitas masinės informacijos priemones, ragindama Respublikos mokytojus dirbti Vilnijos krašte. Atsiliepė daugiau nei šimtas įvairių specialybių mokytojų…

Maloniai prašytume pranešti mokyklų direktoriams, kad, paskambinę telefonu 629472 (mūsų Komisijos telefonas (autoriaus pastaba), jie galės gauti pageidaujamo specialisto adresą ir telefono numerį.“  Specialiai įsteigtame ,,banke“ atsirado per  100 pavardžių, bet atvyko tik dešimtys… labai jau nepažįstami gal ir norėjusiems atvykti buvo šie  daugiakalbiai rajonai.  Paminėtini į Jašiūnų vidurinę atvykę net iš Žemaitijos Romas Vorevičius, Šlemaitė, iš Marijampolio – Pavinskaitė… Ir čia jie prigijo, kad skleistų lietuvišką žodį, gal kai kam tuo metu ir nepriimtiną.. R. Vorevičius pradėjo leisti pirmą šiame krašte leidykloje spausdintą lietuvišką mokyklinį laikraštį, pavadindamas jį simboliniu vardu „Aušrinė“.

            Mūsų komisija kreipėsi į tuometį Šalčininkų rajono valdytoją Tadą Mickevičių, prašydama rasti galimybių pastatyti namą Jašiūnuose dirbantiems mokytojams. Ir galimybių atsirado. Atvykę  ir neturintys butų, jame apsigyveno. Deja, ne visi galėjo tilpti tame name: kiti važinėjo iš atokesnių vietų. Jiems inicijavome Vyriausybės potvarkį „Dėl kelionės išlaidų apmokėjimo“.

Aišku, nelabai patogu buvo rinkti bilietėlius už važiavimą autobusu, bet prie visko priprantama. Pasitaikė ir juokingų (o gal ir ašaringų!) momentų. Tarkim, autobuso nėra, stabdo žmogus lengvąją (gerai, jei sustoja!), važiuoja, o bilietėlio nėra. Atsiskaityk savo pinigėliais, o bilietėlio ieškok gal ir šiukšlių dėžėj prie autobuso stotelės. Gal kas išmetė – pasiimsi…

            Ne vieno mokytojo kišenė buvo apytuštė (ypač dar besimokančiųjų). Atkreipėme dėmesį ir į tai: įsteigėme ,,Mokytojų, dirbančių Rytų Lietuvoje ir tęsiančių studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose, stipendijų fondą“. Norinčių padėti atsirado: AB „Grafobal“, ansamblis „Lietuva“, Lietuvos Respublikos Seimas: signatarai Romualda Hofertienė, Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis ir dešimtys kitų.

            O kur dar rūpinimasis mokyklų bibliotekomis. Jų turtą reikėjo peržiūrėti: išmesti tai, ko nereikėjo (sovietmečio rašytojai, sena metodinė medžiaga) ir papildyti nauja lektūra, atitinkančia programos nuostatas.

Be abejo, skurdi mokyklų materialinė bazė menkino mokymo procesą.

            Kai kurios mokyklos mūsų rūpesčiu nemokamai gavo „Minoltos“ kopijavimo aparatus (tada tai buvo brangi retenybė!). Mokytojai galėjo dauginti ne tik vadovėliuose, bet ir, kas svarbiausia, savo ar mokinių parengtą, medžiagą.

            Glaudūs ryšiai užsimezgė su „Lietuvos spauda“: jų dėka daugelis ugdymo įstaigų nemokamai gavo laikraščių ir žurnalų. Pagal mūsų komisijos  ir ,,Lietuvos spaudos“ susitarimą mokyklas pasiekė žurnalai: „Gimtoji kalba“, ,,Moksleivis“, ,,Mokykla“, ,,Žvaigždutė“, ,,,Hoby“, „Karys“, Kinas“,, „Šluota“, „Šeima“, „Mokslas ir  gyvenimas“, „Mūsų gamta“, „Nemunas“, ,,Sveikata“, ,,Tavo vaikas“, ,,Naminukas“, „Veidas“ ir kt.  1993 12 29 d. raštu Nr. 181 padėkojome  Valstybinės spaudos prekybos įmonės „Lietuvos spauda“ spaudos skyriaus viršininkei N.Šerienei,  Valstybinės įmonės ,,Spauda“  žurnalų gamybos skyriaus viršininkui J.Skaisgiriui, atskirų leidinių  redaktoriams. Raštą baigėme šiais žodžiais: „Tikimės, kad ir 1994-1995 m. Rytų Lietuvos mokyklos sulauks Jūsų geranoriškos paramos“. Ir sulaukė… ne tik minimais metais, bet ir vėlesniais.

            Rytų Lietuvos vaikai nebuvo pamiršti  ne tik mokymosi metu, bet ir per vasaros atostogas.

Pirmą kartą, sutikus Vilniaus, Šalčininkų rajonų savivaldybėms, organizavome vaikų švietimo ir poilsio stovyklą Palangoje, prie jūros (dabar tuo nenustebinsi, o tada buvo vaikų, kurie buvo nematę jūros bangos ir auksinio pajūrio smėlio). Vėliau tokias stovyklas, bet jau užsienio lietuvių vaikams (į jas priimdavom ir Rytų Lietuvos mokinius) rengė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o joms vadovavo tuometis Jašiūnų „Aušros“ vidurinės (dabar gimnazijos – autoriaus pastaba) mokytojas metodininkas mgr. Romas Adomas Vorevičius. Visada poilsis buvo derinamas su valstybinės kalbos mokymo pamokėlėmis, žiniomis apie Lietuvos istoriją, papročius.

            Rytų Lietuvos mokyklos buvo nuolatinio Komisijos stebėjimo akiratyje. Kasmet ne vieną  kartą: 1992 m. – 9 kartus, 1993 m. – 12 kartų ir t.t.  kartu su atsakingais respublikos švietimo darbuotojais: Kultūros ir švietimo ministru Dainiumi Trinkūnu, Seimo nariais Romualda Hofertiene, Vyteniu Povilu Andriukaičiu, kitais,  bei žurnalistais) išvykdavome į jas  ir rengdavome apžvalgas. Štai po vieno lankymosi Rytų Lietuvos (Šalčininkų r.) mokyklose parengtas raštas Kultūros ir švietimo ministrui D.Trinkūnui ir Šalčininkų r. valdytojui T.Mickevičiui: „Šių metų rugsėjo-spalio mėn.aplankyta 15 Šalčininkų rajono bendrojo lavinimo mokyklų.

Išanalizavę sukauptą medžiagą ir ją apibendrinę, siunčiame jums pažymą, kurioje nurodome, kad: 1. kai kuriose kitakalbių mokyklose ignoruojama valstybinė simbolika, o tautinė (lenkų) simbolika neretai naudojama nevykdant 1992 12 22 Kultūros ir švietimo ministerijos kolegijos nutarimo Nr.76 ,,Dėl tautinių mažumų mokyklų integravimosi į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą“; 2. Lenkiškose mokyklose plinta Lenkijos Respublikoje leidžiama ir Lietuvos Respublikos Kultūros ir švietimo ministerijos neaprobuota lektūra (žurnalai, grožinė, istorinė, dokumentinė); 3. Organizuojant lenkiškas klases, nusikalstama laisvanoriškumo principui: daugeliu atvejų mokytojai, mokyklų vadovai primygtinai agituoja mokinių tėvus leisti vaikus į lenkų dėstomąja kalba mokyklas (klases) ir pan.

            Siūlytume Jums siunčiamą medžiagą apsvarstyti bendrame Kultūros ir švietimo ministerijos, Valstybinės  regioninių problemų komisijos, Šalčininkų r. valdybos atsakingų darbuotojų pasitarime“. Raštą  pasirašė Komisijos pirmininkas R.Ozolas. O prie rašto pridėta detali 5 psl. pažyma (kopija saugoma šio str. autoriaus archyve).

            Gal skaitančiajam visa tai atrodys smulkmenos, tačiau būtent taip Komisija palaikė nuolatinį ryšį su Rytų Lietuva ir jautė kasdienį jos širdies pulsą.

            Ir… tai nebuvo daroma atmestinai, dėl „paukščiuko“.

            Tai tik dalelė mano sukauptos medžiagos.

Bus daugiau.