Alfonsas KAIRYS, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, www.voruta.lt

                      Vakaruose gyvenantys lietuviai nuo seno turi ne vieną savo laikraštį ar žurnalą. Prieš daug metų Čikagoje pradėtas leisti  „Pasaulio lietuvis“ pasiekia vis tolimesnių šalių skaitytojus.

                      O ką skaito ar skaitė Rytų kraštų lietuviai išeiviai? Tuo domėjausi, dirbdamas Tautinių mažumų ir išeivijos departamente (Departamentas buvo reorganizuotas 2010 metų sausio 1 d., jo teisės ir pareigos išdalintos Kultūros ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai ir Užsienio reikalų ministerijai. – Red. pastaba) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vienas pagrindinių šios institucijos prioritetų – parama lietuviškai spaudai. Skiriamos lėšos nebuvo didelės, tačiau pridėjus lietuvių bendruomenių surinktus „pinigėlius“, leisti nors ir nedidelės apimties (o kai kur ir visai solidžios apimties, pvz., Maskvoje leidžiamas žurnalas „Moscovia“) galima buvo.

                      Malonu prisiminti tuos žmones, kurie veltui dirbo sunkų Lietuvos pristatymo užsienyje darbą, kurie neleido tautiečiams pamiršti kraujyje pulsuojančio lietuviško žodžio.

                      Bendrauta su visų čia aprašomų spaudinių vyr. redaktoriais: „Moscovia“ redaktoriumi Antanu Jonkumi, laikraščių „Archyvinis židinėlis“, „Židinėlis“, „Maskvos lietuvių naujienos“, Kryme leidžiamo laikraščio „Tiltas“  redaktore Valentina Loginova, kitais. Visų mintis vienijo noras išsaugoti mūsų prosenelių kalbą, kuri, anot Mikalojaus Daukšos, „yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“.

Maskvoje – žurnalas  „Moscovia“

                      Pirmasis mėginimas – nuo 1993 m. leidžiamas kultūrinis visuomeninis, istorinis žurnalas „Moscovia”. Tik dėl lėšų stygiaus jis išeina mažu tiražu ir anaiptol ne visas bendruomenes pasiekia. O turinys gana įvairus. Domimasi baltų-slavų ryšiais, baltų atsiradimu slavų žemėse, įvairialypėmis kultūros problemomis.

                      Sklaidydamas pirmuosius žurnalo numerius sužinai, kad jau I380 m. lietuvių kunigaikštis Montvydas Montvila Kulikovo mūšyje išgelbėjo nuo totorių kardo Rusijos didįjį kunigaikštį Dmitrijų Donietį. Vytauto Didžiojo dukra Sofija, Rusijos caro Vosyliaus žmona, būdama 80 metų dar vadovavo Maskvos gynybai, kai 1451 m. miestą užpuolė Aukso orda.

                      Skyrelyje “Etnografija” iš “Maskvos lietuvių naujienų” perspausdintame straipsnyje “Kolomenskoje akmenys” teigiama, kad prieš “tūkstantį metų iki ateinant slavams Maskvos žemėje ir dar toliau į rytus gyvenę baltai paliko savo vietovardžių, vandenvardžių. Baltiški pavadinimai tarsi karoliukai pabirę Okos, Kliazmos, Ušnos pakrantėse, net iki Palecho (palech=palios, pelkės), kur rymo baltiškasis Lukino piliakalnis.

Pateikiama ir originalios savų autorių kūrybos. Kazys Kedaitis spausdina apsakymą “Stebuklingoji Kūčių naktis”, Klemensas Jorudas – “Šeimos istorijos nuotrupos” (apie ištremtą į Sibirą savo šeimą), Komsomolsko lageryje žiauriai kankintas tremtinys Juozas Buinickas – eilėraščius, Antanas Jonkus pateikia straipsnį “Martyno Mažvydo kerigma”. Jame pirmosios lietuviškos knygos autorius lyginamas su pranašu: “Ragainės kunigas savo Katekizme pranašauja du dalykus: būsimus Lietuvos vargus, jeigu ji nepriims Išgelbėtojo žinios, ir po to seksiantį didelį dvasinį prabudimą, kurį
atneš gyva Evangelija. Jeigu tautoje sudygs gyvo tikėjimo sėklos, ji bus palaiminta.”

Skaitydamas žurnalą, jauti, kad jo bendradarbiai gyvai domisi Lietuvos gyvenimu. Štai neseniai pasirodė Edvardo Gudavičiaus “Lietuvos istorija”, o žurnale jau spausdinamas straipsnis apie šią neeilinę knygą teigiant, kad “autorius blaiviai ir kritiškai vertina tolimos praeities laimėjimus bei pasiekimus. Jo tikslas – parodyti Lietuvos istorijos vietą pasaulio istorijoje.”

„Moscovia” redaktorius – sociologijos mokslų daktaras Antanas Jonkus, remiamas kai kurių visuomeninių organizacijų, vienos kitos valstybinės institucijos, per šešerius metus išleido ne vieną žurnalo numerį. Ir beveik kiekviename jų surandama vietos skyreliui “Kalbos kultūra”, patariama, kaip taisyklingai vartoti vieną ar kitą lietuvišką žodį.

                      Ketvirtajame 1999 m. numeryje, spausdinamas istoriko R.Lopatos straipsnis “Lietuvių politiniai siekiai 1863-1918 m.”, pateikiama žinių apie rusų padėtį Lietuvoje akcentuojant, kad jiems sudarytos visos sąlygos išlaikyti savo identitetą švietimo, mokslo, kultūros, politikos srityse, užsimenama apie lietuvius Rusijoje prasitariant, kad tai daugiausia Sovietų Sąjungos laikais ne savo valia ten atsidūrę žmonės.

„Maskvos lietuvių naujienos“

 Maskvos lietuvių kultūros bendrija, kuriai priklauso 500 lietuvių (teigiama, kad Maskvoje yra apie 3000 lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių), jau nuo 1997 m. leidžia “Maskvos lietuvių naujienas”, o Maskvos lietuvių bendruomenė – „Židinį” ir Rusijos lietuvių bendruomenių asociacijos valdyba – „Židinėlį”. Ir vienas, ir kitas leidinys atspindi Rytų kraštų lietuvių gyvenimą, tačiau pirmasis daugiau lokalus, antrasis orientuotas į toliau nuo Maskvos gyvenančius lietuvius. Apžvelgdamos kultūrinį gyvenimą, “Maskvos lietuvių naujienos” (redaktorius prof. Vytis Viliūnas) daugiau telkia dėmesį į Maskvos lietuvių būrimosi centrą, 1922-1939 m. buvusio Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro poeto simbolisto Jurgio Baltrušaičio namus. Čia vyksta įvairūs susitikimai, konferencijos, seminarai, skirti Lietuvai pristatyti. Žinomas lietuvių aktorius, dabar Lietuvos ambasados Rusijos Federacijoje patarėjas kultūros reikalams Juozas Budraitis organizuoja literatūrinius skaitymus, į kuriuos susirenka ne viena dešimtis lietuvių. Jau antrus metus čia rengiama literatūrologų, filosofų, menotyrininkų ir istorikų mokslinė konferencija, skirta “Nemuno krašto sūnums – tėvui ir sūnui Jurgiams Baltrušaičiams”. 1999 m. vykusioje konferencijoje pranešimus skaitė Rusijos, Italijos, Japonijos, Lietuvos atstovai. Skaitytoją sudomina žinutė, kad Maskvoje vyko Rusijos bendruomenių sąjungos suvažiavimas, į kurį atvyko lietuvių bendruomenių pirmininkai ar įgaliotieji asmenys: Edmundo Čemenko iš Barnaulo, Regina Trofimenko iš Jakutijos, Antanas Rasiulis iš Krasnojarsko, Boleslovas Šertvytis iš Murmansko, Antanas Petrauskas iš Smolensko, Albertas Baronas iš Tomsko, Laima Meščeriakova iš Vladivostoko, dviejų Maskvos lietuvių susivienijimų atstovai. Nuo šiol Rusijos lietuvių sąjunga bus vadinama Rusijos lietuvių bendruomenių, draugijų asociacija.

Vienas kitas straipsnelis skiriamas sielovadai. Džiaugiamasi į Maskvą atvykusiu Kretingos bažnyčios klebonu vienuoliu pranciškonu broliu Gediminu Numgaudžiu, kuris aukojo šv.Mišias J.Baltrušaičio namuose, “priiminėjo išpažintį ir neoficialioje aplinkoje bendravo su tautiečiais”.

                      „Židinėlis“     

„Židinėlio” skaitytojai jau gavo devintą numerį, „kartais pakuriamą Maskvos lietuvių „Židinio” bendruomenės narių ir Rusijos lietuvių bendruomenių asociacijos valdybos pastangomis”, – sakoma paantraštėje. Laikraščio kolektyvas daug dėmesio skiria švietimui, suprasdamas, kad lietuviškas žodis gyvas bus tik tada, kai jį perims jaunimas. Todėl beveik kiekviename laikraščio numeryje kalbama apie Lietuvos skaitytojui nežinomas ar mažai žinomas Maskvos 1247-ąją rusų-lietuvių vidurinę mokyklą (direktorė Solveiga Valatkaitė), šeštadieninę ikimokyklinukų mokyklėlę (vadovė Renata Greimaitė), Maskvos lietuvių jaunimo sąjungą (pirmininkė Renata Greimaitė). Džiaugiamasi, kad Maskvos jaunimo “Atžalynas” (buvusi Jaunimo sąjunga, – aut.) atgimsta, turi naujos gražios giraitės ateitį. Po didžkukulių vakaronės jaunimas nusprendė organizuoti sporto varžybas, talentų ir kūrybos vakarą prie žvakių šviesos, Lietuvos įvaizdžiui formuoti skirtą sąskrydį “Lietuvos jaunimas”. Viskas daroma, kad, anot straipsnio autoriaus Jono Daunio, jaunimas netaptų kitataučiais, betaučiais svetimkalbiais maskviečiais. Laikraščio puslapiuose galima rasti jau archyvine tapusios medžiagos apie Rytų kraštų lietuvių bendruomenių, draugijų steigimąsi. Altajaus krašto lietuvių draugijos pirmininkas Bonaventūras Virbickas pasakoja apie pirmuosius lietuvybės žingsnius atšiauriame Sibire, apie tai, kad dauguma draugijos narių – sunkiai besiverčiantys pensininkai, ir važiuoti į Lietuvą gali sau leisti tik vienas kitas. Tačiau, kaip teigia straipsnio apie Altajaus lietuvius autorius, Lietuva jų neužmiršta: kiekvienais metais du moksleiviai atostogauja Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuojamose stovyklose užsienio lietuvių vaikams prie gintarinės Baltijos.

                      „Židinys“

„Židinyje” perskaitęs “Mūsų kalendorių” nustembi sudarytojų kruopštumu. Jame paminėta ir Laisvės gynėjų diena, ir dailėtyrininko Pauliaus Galaunės, filosofo Antano Maceinos, buvusio Lietuvos vidaus reikalų ministro Igno Musteikio, tremties dainiaus Antano Miškinio, lietuviškų laikraščių bei knygų leidėjo ir redaktoriaus Enzio Jagomasto, sušaudyto 1941 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, ir daugelio kitų įžymių Lietuvos žmonių sukaktys.

Kiekvienas laikraščio numeris skelbia, kur jis įsigytinas: Maskvos lietuvių prekybos namuose „Hermis” (Garibaldžio g. 19 – metro „Novyje Čeriomuški”), Maskvoje lietuviškoje mokykloje (Gospitalnyj pereulok 3 – metro „Baumanskaja”), J.Baltrušaičio namuose (Povarskaja
g. 24 – metro „Arbatskaja”).

                      Deja, nutilo „Moscovia“, „Židinys“,  „Židinėlis“ – 2002,  „Archyvinis židinėlis“ – 2004-aisiais, „Maskvos lietuvių naujienos“ – 2004 m. (spauda  saugoma Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje).

                      Kitoje buvusioje Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge lietuviškas laikraštis „Petrapilio lietuvis” ėjo tik 1991-1992 m.: pasirodė vos trys numeriai. Atsigavo  2011-aisiais ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomi jo 2011-2012 metų numeriai.