Alfonsas Kairys, buvęs Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbuotojas, www.klevualeja.lt

Po Sakartvelo prezidentės Salomės Zurabišvili susitikimo su mūsų prezidentu Gitanu Nausėda kilo mintis prisiminti lietuvius, gyvenančius šioje kalnų ir tarpeklių apsuptoje šalyje.

Pirmą kartą Gruzija mūsų rašytiniuose šaltiniuose (Lietuvos Metrikoje) paminėta 1465 m. kovo 10 d. įraše. Pasak jo, Gruzijos karaliaus Bagrato VI pasiuntiniai vykę pas Ispanijos karalienę Elžbietą ir pakeliui apsilankę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio dvare.

Bėgte bėgo metai ir Gruziją pasiekė ne vienas šimtas 1830–1831 m. sukilimo dalyvių. Čia, kaip carinių represijų auka, atsidūrė ir geodezininkas, geografas, Vilniaus universiteto auklėtinis Juozapas Chodzka (1800–1881). Jis, keturiolika metų keliavęs po Kaukazo kalnus, tyrinėjo juos ir sudarė pirmąjį geodezinį ir geografinį Kaukazo žemėlapį. J. Chodzka palaidotas Tbilisio katalikų kapinėse.

Vartydamas P. Gudelio 1928 metais išleistą knygą „Iš lietuvių gyvenimo Užkaukazyje prieš Rusijos revoliuciją“, aptinki teiginį, kad XIX a. pabaigoje Gruziją užplūdo antroji lietuvių banga. Tai buvo „carinės armijos šauktiniai, tarnautojai ar tremtiniai. Nemažą to meto lietuvių kolonijos dalį sudarė geležinkeliečiai. Todėl tirščiausiai lietuvių gyventa artimiausioje prie stoties miesto dalyje ir priemiesčiuose Nachalovka bei Didube“.

Kaip geležinkelietis čia pateko ir mums gerai žinomas pirmosios lietuviškos komedijos ,,Amerika pirtyje“ (pirmą kartą išleista 1895 m. Tilžėje, o suvaidinta 1899 m. Palangoje (rež. Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė) autorius Antanas Vilkutaitis-Keturakis, geležinkeliečio specialybę įgijęs Petrapilio (dbr. Sankt Peterburgo – aut. pastaba) Kelių institute. Jam buvo patikėta vadovauti geležinkelio atkarpos iki Boržomio tiesimo darbams. Ir dabar kartvelai nepamiršta jo darbų: juos įamžino 2012 metais greta Boržomio senosios geležinkelio stoties pastatydami paminklą mūsų prozininkui, dramaturgui, publicistui, geležinkelių inžinieriui.

Tbilisyje (gruzinų kalba – šiltas – aut. pastaba) 1903 m. gimė būsimasis poetas, vertėjas Jonas Graičiūnas, išvertęs į lietuvių kalbą kartvelų epą Šota Rustavelio „Karžygys tigro kailiu“, 1911 m. – gydytojas Zigmas Januškevičius, 1909 m. – fotografas Povilas Karpavičius, XX a. pradžioje gyveno ir Ferdinando Oto vaistinėje dirbo mūsų literatūros klasikas Antanas Vienuolis: čia gimė jo pasakiškai parašytos legendos Amžinasis smuikininkas, Užkeiktieji vienuoliai… Jį primena prie namo Leonidzės g. 8 pritvirtinta memorialinė lenta. Kaukazo kalnai ir gamtovaizdžiai rado atspindį ir čia apsilankiusio (1905 m.) M. K. Čiurlionio kūryboje, pirmiausiai, nuotraukose apie Anapą. „Zodiako ženkluose“ (paveikslai „Šaulys“ ir „Saulė eina Avino ženklu“ – 1907 m.) iškyla Kaukazo kalnų motyvas.

Sąrašą galima būtų tęsti, bet grįžtina prie tų lietuvių, kurie 1996 m. susibūrė į Gruzijos lietuvių bendruomenę „Rūta“ (registracijos nr. (1996 11 28, Nr. 2687): jų tada būta 62-iejų. Organizacijos pavadinimas – ,,Rūta“, pirmininkės – Irena Džikija (1998 m. ji paskirta Lietuvos garbės konsule) ir gydytoja kardiologė, medicinos mokslų daktarė Zina Karukhnišvili, vėliau – Dalia Baltrūnaitė ir dabar – Renata Skardžiūtė-Kereselidzė. Visai neseniai (2022 m. gruodžio mėn. – autoriaus pastaba) Gruzijos lietuvių jaunimo bendruomenė „LABAS“ susijungė su Gruzijos lietuvių bendruomene „RŪTA“ ir dabar bendras susivienijimas vadinamas Sakartvelo lietuvių bendruomene „LABAS, RŪTA“. Pasak buvusios pirmininkės Zinos Karukhnišvili: „Lietuvos teigiamo įvaizdžio formavimas yra viena svarbiausių mūsų darbo užduočių, palaikyti ir išlaikyti lietuvybę mišriose šeimose ypač trečios kartos vaikams (vaikaičiams) ir, be abejo, lietuviškų tradicijų tęstinumas. Stengiamės sudominti Sakartvelo bendruomenę su Lietuvos kultūros, istorijos ir dabarties gyvenimu“. Taigi, negyvenama atskirai, bet kartu, kartu su visais šiame krašte gyvenančiais.

Kasmet kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Sakartvele (ambasadorius Andrius Kalindra) minimos Lietuvos valstybinės šventės: Vasario 16-oji (Lietuvos ambasados Sakartvele tinklapyje randi žinutę: š. m. vasario 16 d. (2023 metais – aut. pastaba) Lietuvos Respublikos ambasada Sakartvele paminėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną kartu su lietuvių bendruomene, Tbilisyje reziduojančiu diplomatiniu korpusu bei Sakartvelo institucijų atstovais. Renginio metu kartvelų ansamblis Chveneburi įspūdingai atliko Lietuvos ir Sakartvelo himnus. Taip pat buvo pristatyti Sakartvelo jaunųjų menininkų Lietuvoje vykusiame tarptautiniame plenere „Nidos ekspresija“ sukurti darbai. Renginio dalyviai galėjo pasigrožėti Mariam Shakarashvili darbų serija „Gintaras mano akyse“ bei jos kolegų Julia Sanikidze, Mariam Odishvili ir Natalia Lashkhi darbais), Kovo 11-oji, Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – paminimi tie, kurių jau nėra, bet gyvi jie liko mūsų širdyse (14 žvakučių liepsnelės primena Igną Šimulionį, 17 metų, Darių Gerbutavičių, 17 metų, Virginijų Druskį, 21 metai, Rolandą Jankauską, 22 metai, Loretą Asanavičiūtę, 23 metai, Vidą Maciulevičių, 24 metai, Rimantą Juknevičių, 24 metai, Titą Masiulį, 28 metai, Alvydą Matulką, 35 metai, Alvydą Kanapinską, 38 metai, Vytautą Vaitkų, 47 metai, Vytautą Koncevičių, 49 metai, Algimantą Petrą Kavoliuką, 52 metai, Apolinarą Juozą Povilaitį, 53 metai).

Susirenkama smagiai švęsti šv. Kalėdas, Velykas, pažymima Motinos diena, visiems įsiminė 2019 m. Joninės prie Aragvio upės (Dušeti municipalitetas): lietuviškos dainos, šokiai, kupoliavimas, burtai, vainikų plukdymas, šokinėjimas per laužą, na, ir, aišku, paparčio žiedo paieškos. 2021 m. kartu su Sakartvelo lietuviais Jonines šventė folkloro ansamblis iš Žemaitijos sostinės Telšių, 2022 m. – zarasiškių ansamblis.

Tbilisio miesto diena – Tbilisobas – tai visų Sakartvele gyvenančių tautinių mažumų šventė. Čia lietuviai ne paskutiniai: ir margaspalviais tautiniais rūbais, ir patiekalais, dainomis ir šokiais.

Daugelį norinčių lituanistinėje mokykloje jau ne vienerius metus (nuo 1996 m.) lietuvių kalbos, dainos moko, supažindina su Gintarinio krašto istorija, kultūra, papročiais mokytoja, aktyvi lietuvių bendruomenės narė Lidija Giorgobiani, kuri džiaugiasi, kad į užsiėmimus susirenka daugiau negu 10 vaikų (amžius 6–12 metų), o nuo rugsėjo jų laukiama per 20.

2012 metais Sakartvelo technikos universitete (Tbilisis, Kostavos g.77) atidarytas Lietuvių kalbos ir kultūros centras. Jame studentai nemokamai gali mokytis lietuvių kalbos ir gilinti žinias apie šalį prie Baltijos jūros.

Prof. Vidas Kavaliauskas knygoje ,,Sakartvelo technikos universiteto Lietuvų kalbos ir kultūros centro dešimtmetis“ rašo: ,,Pirmasis Centro studentas, išmokęs lietuvių kalbą B2 lygiu ir pasirinkęs mėgstamas studijas Lietuvoje, buvo Georgi Kabkhidze. 2014 m. baigęs bakalauro studijas Sakartvelo technikos universitete, jis įstojo į Lietuvos edukologijos universiteto magistrantūrą, sėkmingai ją baigė. 2018 m. įstojo į VDU socialinių mokslų krypties doktorantūrą. Nuo 2016 m. dirba Sakartvelo ambasadoje Vilniuje ir dėsto kartvelų kalbą Vilniaus universitete“.

Per daugiau nei 10 savo gyvavimo metų Centras išmokė lietuvių kalbos ne vieną studentą ir padėjo surasti gyvenimo bei profesinės veiklos kelią.

Centrui vadovauja prof., humanitarinių mokslų daktaras Vidas Kavaliauskas (vidas.kavaliauskas@leu.lt).

Įsidėmėtina, kad 1989 m. Kaukazo krašte buvo apie 977 lietuvių (Tbilisyje – 353). Pasak prof. V. Kavaliausko (LRT RADIJO laidos „10–12“ įrašas: parengė Aistė Turčinavičiūtė), dabar jų yra apie 550–580.

Kiekvienam lietuviui (o ir ne tik lietuviui), atvykusiam į Tbilisį, siūlytina pasukti  prie vieno ilgiausių pasaulio funikulierių, keliančio į Mtacmindos (šventąjį – aut. pastaba) kalną, ir neskubant paėjėti  gražiu skveru, pavadintu Vilniaus vardu (skveras įkurtas 2009 m.).

Autoriaus nuotraukos

Bus daugiau

Literatūra

Visuotinė lietuvių enciklopedija, VII t., 2005, p. 235.

Alfonsas Kairys, Laiko išsklaidyti, 1997. p. 77–80.

Alfonsas Kairys, Saulė visiems viena, 2016, p. 101–105.

Alfonsas Kairys, „Suliko šalyje“, in: Lietuvos aidas, 2017 08 22, Nr. 184–6 (13 164–6).

Vidas Kavaliauskas, Sakartvelo technikos universiteto Lietuvų kalbos ir kultūros centro dešimtmetis, 2022.

Šaltinis – https://www.klevualeja.lt/2023/04/25/sakartvelo-lietuviai/