Pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona su artimaisiais JAV (1942 m.)

Prof. dr. Algimantas LIEKIS, www.voruta.lt

Minint LIETUVIŲ CHARTOS  ir Pasaulio lietuvių bendruomenės įkūrimo70 – metį ir jų ištakas lietuvių pabėgėlių- tremtinių stovyklose V.Europoje.

Bene  mažiausiai tirtų ir aprašytų mūsų Tautos istorijos periodų yra Antrojo pasaulinio karo pabaigoje lietuvių pabėgėlių – tremtinių Vakarų Europoje, Vokietijoje, jų gyvenimas ten JAV, Anglijos, Prancūzijos okupacinėse zonose  įrengtose specialiose stovyklose (1945 – 1949 m.), iki parsidavimo jiems  darbams  Anglijos,  JAV , Australijos ir kitų kraštų kapitalistams, feodalams. Šiame straipsnyje autorius, remdamosi tų pabėgėlių stovyklų dokumentais, esančiais daugiausia JAV, Vokietijos  archyvuose ir pateikia    apžvalgą apie lietuvių gyvenimą pokario Vakarų Europos pabėgėlių – tremtinių  stovyklose, jų organizacinę veiklą, padėjusiai pagrindus ir senosios išeivijos gyvenimui, jų pastangoms  išsaugoti lietuvybę ir išvaduoti TSRS okupuotą Lietuvą (išsamiau  kai kuriais to  straipsnio klausimais  autorius yra nušvietęs ir daug dokumentų tuo klausimu paskelbęs  savo knygose „Nenugalėtoji Lietuva“ (T.6), „Lietuvių Tautos – lietuvių kalbos likimas“ III tomas („Lietuvis Amerikoje“),  o taip pat neseniai   elektroninės bibliotekoje paskelbtame 6 – tomyje  apie Prezidentą A. Smetoną (1 tomas. „Tautos prisikėlimas“; 2 – „Tautos vienybė“; 3 – „Nepriklausomybės pamatai“; 4 – „Tautinė Lietuva“; 5 – „Lietuvos šviesa“; 6 – „Tautos valia“) ir kt.. Apie visa tai prisiminti verta,  nes pokario lietuvių pabėgėlių – tremtinių veikla ir gyvenimas Vakarų Europoje gali būti  pamoka ir šiandienos lietuvių emigrantams bei lietuviams  Lietuvoje, kuriems rūpi lietuvių Tautos išlikimas irgi nemažiau sudėtingame, prieštaringame  kaip ir praeityje  šiandienos  globalizmo dusinamoje Lietuvoje bei   pasaulyje.     

Kol Tėvynė sukaustyta …

     Nepriklausomos Lietuvos valstybės  amžinumas – tai pačios jos kūrėjos Lietuvių Tautos tautinės savimonės, lietuviškumo išlikimas, jos noro ir suvokimo būti istorijos kūrėja, o  ne tik   stebėtoja, ne „medžiaga“ kitoms tautoms gausinti ir jų valstybėms stiprinti.  Tauta daugiausiai gali prisidėti ir prie viso pasaulio pažangos, turėdama  savo nepriklausomą valstybingumą, būdama savų žemių šeimininke.  Tauta be savo nepriklausomo valstybingumo  anksčiau ar vėliau asimiliuoja, „integruojasi“ į kitas agresyvesnes, didesnes tautas, ištirpsta jose. Taip atsitiko ir su mūsų broliais prūsais papuolusiais germanų ar su   lietuviais šiauriau Vyslos – lenkų valdžion. „Integravosi“ jie  ir „tebesintegruoja“ ir tie lietuviai, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių  pateko ir patenka į JAV, Angliją ar kitas valstybes.Bet tik to „integravimosi“ tempai  kito ir kinta, priklausomai ir nuo pačių ten  nuvykėlių tikslų ir pastangų. Jeigu, pavyzdžiui, lietuviai dar prieš I pasaulinį karą atvykę į JAV visą savo amželį išliko lietuviais, buvo pasistatę per 162 bažnyčias, leido dešimtimis lietuviškų laikraščių ir žurnalų, tai jau po II pasaulinio karo atsidūrę ten pirmiausia lietuviai inteligentai aktyvesne lietuviška veikla pasižymėjo vos dešimtmetį, kitą, kol  jų  vaikai ir vaikaičiai „suanglėjo“, kaip ir jie patys („suanglėjo“ greičiau,  negu nemokyti jų tėvai ir seneliai, atvykę dar prieš I ar II pasaulinius karus), kai ėmė  jaustis  JAV (kaip ir kitų valstybių)  piliečiais.

        Dar sparčiau suanglėja ar sugermanėja, sulenkėja   emigravusieji – didesnių uždarbių ieškotojai  iš dabartinės mūsų nepriklausomos  Lietuvos. Iš dalies dėl to, kaip ir JAV  lietuviškųjų parapijų  skaičius ištirpo nuo 164 (1965m.)  iki 8 (2017 m.),  beišleidžiama vos keletas  lietuviškų laikraščių ir žurnalų, merdėja net šeštadieninės lietuviškos mokyklėlės. Jeigu prieškariniai ir pokario lietuviai – imigrantai, dažniausiai patys būrėsi apie lietuviškas parapijas, jungėsi į tautiečių organizacijas, tai pastarųjų dešimtmečių lietuviai imigrantai, mokėdami angliškai ar vokiškai  dažniausiai jau   vengia „savųjų tautiečių “  ir negaili pastangų, kad greičiau būtų laikomi „amerikiečiais“ ar vokiečiais, prancūzais. Bet  stebina ir tai, kad  jeigu tarp senųjų imigrantų retenybė buvo, kad lietuvis būtų paminėtas tarp kokių nusikaltėlių, tai šiais laikais santykinai lietuviai  jau „nebenusiledžia“  kitų tautų nusikaltėliams.Ir, matyti, tam turi įtakos ir tai, kad ankstesnių laikų, kaip minėta, emigrantus nuo greitos „integracijos“ pristabdydavo priklausymas savoms, lietuviškoms parapijoms, organizacijoms, spauda ir prisiminimas artimųjų, likusiųjų Tėvynėje  ir engiamų lenkų, rusų, vokiečių ar kitų okupantų, kolonizatorių. Mūsų laikų emigrantams, kuriems dažniausiai  vieninteliu dievu belikęs Doleris ar Euras ir sava gerovė, lietuviškumo išlaikymas jau atrodo tik kaip kliūtis pasiekti minėtam tikslui. Tai jau gerai suvokė ir lietuviai inteligentai, kurie, baigiantis Antrajam pasauliniam karui,  gelbėdamiesi nuo sugrįžtančių „raudonųjų okupantų“, pasitraukę iš Lietuvos daugiausiai į Vokietiją ir ten apgyvendinti JAV, Anglijos, Prancūzijos okupacinėse zonose įrengtose pabėgėliams – tremtiniams skirtose stovyklose, ėmėsi didelio organizacinio darbo, kad lietuvis išliktų Lietuviu ir svetimose šalyse, aukštintų Lietuvio ir okupuotos Lietuvos vardą.

    Arti   100 tūkst. lietuvių dar buvo patekę Vokietijon  iki jos kapituliacijos.Tai daugiausiai  prievarta atvežti į Reichą darbams; be to, beveik tiek pat buvo  atsidūrusių Vokietijon tarnavusių vokiečių kariuomenės daliniuose (apie 50 tūkst. žmonių),  Savisaugos batalionuose  (apie 20 tūkst. vyrų), Lietuvos Vietinės rinktinės, suorganizuotos 1944 m. pavasarį  (apie 3,5 tūkst. vyrų) bei  Tėvynės apsaugos rinktinės, suorganizuotos 1944 m. vasarą  (apie 1 tūkst. ) karių, kurie irgi atsidūrė Vokietijoje ir dar arti 100 tūkstančių lietuvių, daugiausiai ūkininkų ir iš Klaipėdos ir jos krašto (apie 50 tūkst.)   pateko  Vokietijon  su besitraukiančia vokiečių kariuomene.  Taip   po karo Vokietijoje buvo  per 300 tūkst. lietuvių. O iš  viso, iš buvusių vokiečių okupuotų kraštų Vokietijoje buvo apie 9,6 mln. atbėgėlių. Dalis jų,  pasibaigus karui, skubėjo palikti Vokietiją ir grįžti į savo kraštus, tarp jų buvo nemažai  ir lietuvių. Pirmiausia stengėsi grįžti į namus pabėgėliai iš karo nusiaubtų Prancūzijos, Belgijos, Olandijos ir kitų likusiais  demokratiniais ir nepriklausomais kraštais. Tik nemaža  dalis  pabėgėlių  iš TSRS okupuotų kraštų atsisakydavo grįžti. Lietuvių  „Tėvynės sargo“ žurnalo  1947 m. pirmajame numeryje D. Jasaitis taip aiškino to atsisakymo priežastis: „…dar ir šiandieną anglosaksų ir Prancūzijos okupuotoje Vokietijos dalyje yra apie vienas milijonas asmenų iš anapus tragiškos geležinės sienos. Tai vadinamieji D. P. (Displaced person. – A. L.). Tai ne tik žmonės iškeldinti, bet ir išrauti iš savo tautinių šaknų, iš savo kultūros aplinkos, atplėšti nuo savo šeimos narių ir artimųjų. Jei jie negrįžta į savo gimtines, tai ne tik dėl to, kad tarp jų vedama propaganda už negrįžimą, ne dėl to, kad jie fašistai, karo kaltininkai ar išdavikai, bet dėl to, kad nenori laisvu noru eiti į baisius eksterminuojančius koncentracijos lagerius, kuriais nusėta šalis už minėtos geležinės uždangos, kad nenori tapti vergais, kad nenori būti nekaltomis tenykščių budelių aukomis… Mums nėra jokių abejonių, kad ir dabar esantys Vokietijoje ir Austrijoje daugiau kaip  80 000 lietuvių tuojau grįžtų į savo kraštą, jei jis nebūtų svetimos ir nedraugingos valstybės okupuotas ir jei jame viešpatautų žmogaus asmens neliečiamybė ir kitos demokratinės laisvės…“

Svetimos žemės šaltis

      Tarp pirmųjų miestų, į kurį vyko lietuviai tremtiniai, daugiausia inteligentai, buvo Berlynas. Didelį darbą jame, apgyvendinant ir įdarbinant atvykstančiuosius, atliko Lietuvių sąjunga Berlyne, kurios vadovais  buvo žinomi nepriklausomos Lietuvos veikėjai  R. Skipitis, V. Sidzikauskas ir kiti. Sąjunga mėgino registruoti visus lietuvių tremtinius, sudarė jų kartoteką, padėdavo susižinoti naujai atvykusiems su jau Vokietijoje, Austrijoje ir kitose Vakarų šalyse apsigyvenusiais lietuviais. Berlyne veikė ir  lietuviška bažnyčia, organizuoti lietuvių artistų koncertai. Tuo metu jame buvo atsidūrusi didžioji dalis žinomiausių lietuvių dainininkų, artistų: vargonininkas Z. Nomeika, solistės P.    Radzevičiūtė, V. Sabaliauskienė, A. Dambrauskaitė, V. Jonuškaitė, A. Kalvaitytė, pianistas A. Kuprevičius ir daugelis kitų.Prie lietuvių parapijos buvo organizuotas choras, vadovaujamas J. Starkaus ir Z. Nomeikos. Lietuvių organizuojami koncertai bažnyčiose ir fabrikuose buvo populiarūs visame Berlyne, praskaidrindavo nuolat bombarduojamo miesto gyventojų buitį. Tačiau 1945 m. vasario 3 d. subombardavus  pastatą, kuriame buvo ir Lietuvos sąjungos būstinė,  sudegė jame  ir  kruopščiai rinkta lietuvių Vokietijoje ir Berlyne registracijos  kartoteka.

     Aktyvia veikla karui baigiantis pasižymėjo ir Austrijoje Lietuvių sąjungos skyrius  Vienoje. 1944 m. rudenį  Austrijoje  buvo apie 3000 lietuvių. Jie buvo apgyvendinti bendrabučiuose, butuose ar kaimuose. Lietuviams Vienoje buvo paskirta ir viena gražiausių mieste Karolio bažnyčia – Karlskirche.

      Nemažai lietuvių tremtinių dar karo metais glaudėsi Bavarijos sostinėje – Miunchene. Daug lietuvių  jo įmonėse dirbo ir anksčiau, prievarta atgabentųjų. 1944 m. rudenį  Miunchene gyveno  apie 2000 lietuvių. Daug jų priklausė  Lietuvių sąjungos Miuncheno skyriui. Jo pastangomis, 1945 m. pradžioje čia buvo įkurtas  „Lietuvių centras“, tapęs  lietuviškuoju židiniu. Jame buvo pradėtas leisti ir pirmasis lietuvių tremtinių laikraštis „Aidai“.

     Daug lietuvių tremtinių buvo radę prieglobstį Drezdene. Čia irgi veikė Lietuvių sąjungos skyrius, laikytos lietuviškos pamaldos. Drezdeno senamiestyje lietuviai buvo įsigiję kavinukę, kurioje po darbo įmonėse ir įstaigose susirinkdavo aptarti savo reikalų. Tačiau po nepaprastai žiauraus 1945 m. vasario 13 d. daugiausia anglų aviacijos  miesto bombardavimo, ji buvo sunaikinta. Tarp žuvusiųjų to  bombardavimo metu buvo nemažai ir lietuvių. Išlikę gyvi paliko tik griuvėsiais paverstą  miestą.

      Sąjungininkų kariuomenėms okupuojant Vokietiją, daugelis prievarta atvežtųjų lietuvių , o taip pat kalintų lageriuose, JAV ir kitų okupacinių tarnybų  pradėti perkelti į minėtus  į „Displaced persons“ lagerius, dažniausiai įrengtose  buvusiose vokiečių kareivinėse, skiriant vienam žmogui po  4 kv. metrus genamojo ploto. Tokių stovyklų JAV, D. Britanijos, Prancūzijos okupacinėse zonose Vokietijoje buvo įsteigta  apie 127. Beveik  visose jų buvo apgyvendinta ir lietuvių tremtinių.

    Pabėgėlių apgyvendinimu ir išlaikymu rūpinosi Jungtinių Tautų įkurta speciali Paramos ir globos organizacija (UNRRA). Pagrindinę aprūpinimo naštos dalį – apie 90 proc. (tame tarpe ir karo nusiaubtoms Azijos tautotoms),   buvo prisiėmusi JAV, kuri   UNRRA iki jos   veiklos pabaigos (1947 m. liepos mėnesio),   buvo  išskyrusi apie 3 milijardus dolerių ir daugiau kaip 28 milijonus tonų maisto produktų (daugiausia likusių jos ir sąjungininkų kariniuose sandėliuose).

     Stovyklose pabėgėliams nemokamai būdavo skiriama maisto, suteikiama pastogė, leista visapusiška kultūrinė, švietėjiška veikla ten pat  steigti įvairias organizacijas. Prelatas B. Končius apie gyvenimą pabėgėlių stovyklose 1946 m. rašo: „[…] DP gyvenimas toli gražu nelengvas. Jie gyvena susigrūdę barakuose,neturi reikalingiausiu sanitarinių įrengimų. Maistas, kuri per UNRRA tiekia valdžia, yra konservuotas. Labai trūksta šviežių daržovių, kiaušinių.  Tik retkarčiais vaikučiams ir ligoniams tie maisto produktai būna parūpinami…“.

      Stovyklų gyventojams UNRRA iš pradžių leido net  laiškus rašyti tik  anglų, prancūzų,vokiečių ar rusų kalbomis – tik tas kalbas mokančius cenzorius turėjo. UNRRA duomenimis, 1946 m. pradžioje Vokietijoje stovyklose gyvenančių lietuvių pabėgėlių amžiaus vidurkis buvo apie 35 m. Tarp jų vyrų buvo 42 proc., moterų – 34 proc. ir vaikų – 24 proc. Pagal religiją vyravo katalikai – 85,5 proc.  gyveno 700 gimnazijų mokytojų, 400 inžinierių, 400 aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslininkų, 350 – teisininkų, 300 – specialiųjų mokyklų mokytojų, 277 – dvasininkų, 90 – rašytojų ir žurnalistų ir kt. Daugiausia lietuvių gyveno JAV kariuomenės Vokietijoje okupuotoje zonoje.

      Hanau pabėgėlių stovykla buvo didžiausia amerikiečių zonoje. Joje  ir daugiausia gyveno lietuvių – apie 3500. Stovykla įrengta 1945 m. pavasarį, buvusiose vokiečių kariuomenės kareivinėse. Joje apgyvendinti lietuviai, iki tol gyvenę Heseno, Tiūringijos ir kitose vietose. Nuo 1945 m. gegužės 20 d. Hanau stovyklos direktoriumi UNRRA atstovas paskyrė lietuvių dailininką V. K . Jonyną. Tarp stovykloje apgyvendintų lietuvių 180 buvo baigę aukštuosius mokslus, beveik tiek pat – specialiuosius, 240 – gimnazijas. Lietuviai intelektualai iš karto organizavo stovykloje lietuvišką pradžios mokyklą, kurioje 1946 m. pradžioje mokėsi 228 mokiniai, gimnaziją – su 247 moksleiviais, anglų kalbos kursus, kuriuos lankė 118 klausytojų, taip pat kursus vairuotojams, mechanikams, siuvėjams ir kitiems specialistams rengti. Stovykloje buvo suorganizuoti: lietuvių choras, „Dainavos“ ansamblis, tautinių šokių būrelių, lietuvių teatras, kuris 1946 m. sausio 29 d. pastatė pirmąjį savo spektaklį – K. Binkio „Atžalyną. Leistas savaitinis sieninis.laikraštis „Hanau lietuviai“, tremtinių informacinis biuletenis. Rotatoriumi spausdintas savaitraštis „Lietuvių žinios“, taip pat neperiodiškai laikraštėlis vaikams – „Gimtinės žiburėliai“. Stovykloje lietuviai turėjo savo „Perkūno“ sporto klubą, kuris jungė visų sričių sportininkus –futbolininkus, tinklininkus. krepšininkus, stalo tenisininkus, lengvosios atletikos mėgėjus ir kt. Stovykla turėjo savo ambulatoriją, kurioje dirbo taip pat lietuviai gydytojai – tremtiniai. Kai kurie jų dirbo ir UNRRA ligoninėje.Stovykloje lietuviai tremtiniai vienoje iš buvusių kareivinių salių buvo įsirengę ir savo bažnyčią.

    Vuerzburgo stovykla buvo įrengta irgi buvusiose vokiečių kareivinėse.Į ją lietuviai imti atkelti  nuo 1945 m. gegužės mėnesio, daugiausia iš TSRS kariuomenės okupuojamų Vokietijos teritorijų, pirmiausia Tiūringijos. Ir greitai lietuvių  skaičius siekė apie 3000. Čia lietuviai, kaip ir Hanau, greitai suorganizavo taip pat įvairiausių kultūrinio pobūdžio būrelių, įsteigė gimnaziją, kurioje mokslą tęsė 107 mokiniai (mokė 37  lietuviai mokytojai), liaudies universitetą, anglų kalbos kursus, taip pat kursus įvairioms darbininkiškoms specialybėms išmokti.Stovykloje tvarkai palaikyti buvo suformuota pačių lietuvių  policija, įkurtas bendruomenės teismas ir kt. 1947 m. rugsėjo 8 d. Vurzburgo stovyklos lietuviai suorganizavo visų Vokietijos lietuvių tremtinių stovyklų chorų Dainų dieną. Tačiau  ir šioje, kaip ir kitose tremtinių stovyklose, gyvenimą temdė atvirai rodomas JAV ir kitų sąjungininkų kariuomenių vadų nepasitikėjimas – stovyklos būdavo aptveriamos spygliuotomis vielomis, prie vartų pastatomi ginkluoti sargybiniai ir išeiti iš stovyklos neretai būdavo galima tik gavus komendanto leidimą.Be to, nereti buvo ir kareivių, ypač juodukų,  užpuldinėjimai ypač dailių lietuvaičių ir net išprievartavimų, o neatsiduodančias  grasinant net  sušaudyti.

      Anglų okupuotoje Vokietijos zonoje viena didžiausių lietuvių gyvenamų stovyklų buvo Seedorfe. 1945 m. pabaigoje stovykloje buvo apie 2500 lietuvių, kurie, kaip ir kitų stovyklų gyventojai, greitai subūrė chorų, šokių, dramos būrelius, Įsteigė gimnaziją, suorganizavo anglų, vokiečių kalbų, taip pat įvairioms darbininkiškoms specialybėms įgyti kursus ir kt. Stovykloje leistas kultūros žurnalas „Žingsniai“ (išėjo 9 numeriai), informacinis leidinys „Aušros belaukiant“ ir kt.

     Beveik visose anglų, amerikiečių zonų tremtinių stovyklose buvo nustatyta, kad sveiki gyventojai dirbtų ir valdiškuose darbuose, taip pat patys prisikirstų malkų ir kt. Pavyzdžiui, minimoje Seedorfo stovykloje darbo diena prasidėdavo sirenos kaukimu 6 val. 30 min. 12 val. vėl sirena – pietų pertraukai, 14 val. – popietinio darbo pradžia, 17 val. – darbo pabaiga ir 22 val. 30 min. vėl sirena pranešdavo stovyklai, kad metas gesinti šviesas ir eiti poilsio.Rytą vėlei, lygiai 8 val. 500 vyrų būdavo  išvaromi  kirsti miško (jie už tai gaudavo ir papildomą normą maisto, cigarečių), o likusieji – turėdavo  užsiimti darbu stovykloje:  remontuoti patalpas, tvarkyti  UNRRA sandėlius ir kt., o „specialistai“ – batsiuviai, siuvėjai, kirpėjai, laikrodininkai ir kiti privalėdavo sėdėti darbo vietose nuo sirenos iki sirenos.

    Prancūzą okupuotoje zonoje tremtinių gyvenimas buvo kitaip organizuotas,negu  minėtose JAV ir D. Britanijos pabėgėlių – tremtinių stovyklose.  Čia atvykėliai dažniausiai būdavo  apgyvendindami  vokiečių butuose arba turėdavo juos patys susirasti. Okupacinė prancūzų valdžia rūpinosi tik tremtinių maitinimu Tiubingene, Ravensburge, Freiburge ir kitose vietose, specialiai tremtiniams  įrengtose valgyklose. Dėl ko kartais žmonės  pavalgyti  turėdavo belstis  iš vieno miesto galo į kitą. Be to, dažnai vokiečiai, butų ar kambarių pabėgėliams nuomotojai,  iš nepajėgiančių susimokėti nuomos mokesčio  atimdavo  ir jų gaunamą maisto davinį. Dar daugiau beveik visi lietuviai, apsigyvenę  pas Tiubingeno vokiečius, dar privalėdavo be  įprastinės nuomos mokesčio (didelę dalį jo sumokėdavo okupacine valdžia), mokėti dar kas mėnesį „šeimininkams“ po  5 markes „nuo galvos“  už naudojimąsi šeimininko indais, tualetu, o papildomai dar po tiek, jei užsukdavo draugas ar pažįstamas  (girdi,  už laiptų,  koridoriaus teršimą)  arba atiduoti po tokio vizito šeiminikui“ po 250 g sviesto ar  cukraus ir t.t. Dėl tokio vokiečių plėšikavimo, pragyvenimas pas juos atbėgėliams dar vos ne dvigubai pabrangdavo. O neturintys galimybių užsimokėti turėdavo vokiečiams atidirbti arba išsikraustyti.

     Lietuviai dėjo visas pastangas, kad persikėlus į JAV ar Anglijos kariuomenių okupacines zonas, į ten veikusias minėtas pabėgėlių – tremtinių stovyklas,  kuriose nors ir reikėdavo gyventi susispaudus ankštose patalpose, rikiuojant savo gyvenimą  pagal  sirenų kauksmą ir prižiūrėtojų  nurodymus, bet nebuvo gniuždomi    vokiečių šeimininkų priešiškumo ir „teisingo  jų apiplėšimo“. Tačiau ir tose stovyklose, kaip minėta ir JAV, Anglijos okupuotose zonose, daug kas net  iš aukštųjų kariškių į atbėgėlius žiūrėjo kaip buvusius vokiečių kariuomenės talkininkus, ar stebėjosi,  kodėl jie nenori grįžti į jų sąjungininkės – TSRS „išvaduotą“ savo kraštą. Kad išsiaiškinus to priežastis, 1946 m. lapkričio pradžioje UNRA vadovybės pasiūlymu Augsburgo stovyklos komendantui  Wishik  buvo paliepta sudaryti iš penkių savo atstovų, tarp kurių būtų ir lietuvių, kartu su  dar keliais JAV kariuomenės karininkais,  nuvykti į Lietuvą išsiaiškinti,  kokia ten  padėtis, kodėl  lietuviai taip priešinasi grįžti  į savo šalį. Tą UNRRA pasiūlymą apsvarstę   (lapkričio  6 d.) Augsburgo stovyklos  lietuviai,  nusprendė, kad delegacijos siųsti nereikia, nes bolševikiniai okupantai neleis jai nieko tikro sužinoti. To susirinkimo protokole skaitome:„Santykis tarp dabartinio Lietuvos statuso ir lietuvių tremtinių yra politinės ir visuotinės reikšmės: jeigu Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos paskelbtą neutralumą jos kaimynai būtų respektavę ir TSRS nebūtų smurtu Lietuvos okupavusi, šiandien lietuvių čia nebūtų. Atstačius prieškario Lietuvos statusą,visi lietuviai – iš  DP grįžtų į Lietuvą ir ten esant blogiausiom sąlygom; nei vienas lietuvis – DP asmeniškai ir dabar nėra varžomas apsispręsti ir grįžti okupuoton Tėvynėn; informacijos ir medžiagos apie būklę Tėvynėje ir dabar turima tiek, kiek jos reikalinga kiekvienam asmeniškai grįžimo klausimus spręsti…“. Kiek vėliau panašaus pasiūlymo atsisakė ir latvių bei estų pabėgėliai –  tremtiniai.

Lietuvių Birželio sukilimo (1941 m.) sudarytosios Lietuvos Laikinosios Vyriausybės nariai

     Kaip minėta, baigiantis karui, nemažai lietuvių buvo atsidūrę ir kitose šalyse, pirmiausia Austrijoje. 1944 m. rudenį toje šalyje būta apie 3000 lietuvių tremtinių. Be Vienos, nemažai lietuvių glaudėsi Zalcburge, Livizėje, taip pat Tirolio, Voralbergo srityse. Daugiausia lietuvių gyveno samdomuose butuose ir tik apie trečdalis – UNRRA stovyklose. Daugelis privačiai gyvenančiųjų buvo susiradę darbo, nors ir austrai, kaip ir vokiečiai, buvo gana priešiškai nusistatę prieš atbėgėlius. Jie pyko, kad atbėgėlius, ypač gyvenančius stovyklose, rėmė UNRRA, o ant tų, kurie dirbo, pyko, kad, girdi, užima austrų darbo vietas. Priešiškai buvo nusistačiusi ir pati Austrijos vyriausybė, kuri reikalavo iš sąjungininkų suvaržyti ar net uždrausti  atbėgėliams – tremtiniams net  visuomeninę veiklą.  Ir 1946 m. lapkričio 22 d. sąjūdininkų Kontrolės taryba uždarė visas tremtinių organizacijas, tarp jų ir lietuvių, uždraudė net ne stovyklose veikusius lietuvių komitetus ir Austrijos lietuvių tarybą. Tačiau po poros metų vėl leido veikti lietuvių tremtinių komitetams ir tarybai. 1948 m. lapkričio 27 d. Zalcburge įvyko Austrijos lietuvių suvažiavimas.Jame  išrinkti nauji Austrijos lietuvių komiteto vadovai. Mažiausiai trukdymų lietuviai patyrė, gyvenę prancūzų okupuotoje Austrijos zonoje, ypač Tirolio srityje, apie Insbruką. Šis kraštas buvo tapęs ir savotišku lietuvių veiklos centru. Solistas A.Rūtenis buvo priimtas net dainuoti į miesto operos teatrą, gan aktyviai veikė lietuvių studentų sambūris „Lithuania“, prie kurio buvo literatūros, meno sekcijos, tautinių šokių grupė. Rotatoriumi leistas žurnalas „Sambūris“.

    Amerikiečių okupuotoje Austrijos  zonoje  ryškesne veikla išsiskyrė lietuviai – tremtiniai Clasenbache, Riede ir Linzėje. Pirmajame iki 1947 m. gyveno prof. K rėvė-Mickevičius. Čia jis buvo subūręs ir grupelę lietuvių literatų. Veikė ir dailės būrelis, vadovaujamas dailininko Tamošaičio, liaudies universitetas,vadovaujamas Č. Grincevičiaus, porą metų gyvavo ir lietuvių gimnazija, išlaikoma pačių lietuvių lėšomis; leistas ir neperiodinis kultūros, meno žurnalas „Tėvynė“ ir kt. Bet, nepaisant to, kaip minėta, ir Austrijoje atsidūrę lietuviai skubėdavo kuo greičiausiai palikti ją ir išvykti į Vokietijos pabėgėlių stovyklas JAV, Anglijos okupacinėse zonose, arba į kitas šalis. Nuo 1948 m. palankiausios sąlygos emigruoti iš Austrijos buvo į Pietų Amerikos šalis (Braziliją, Venesuelą), kurios priimdavo nekreipdamos dėmesio į pageidaujančiųjų profesijas, amžių, šeimų dydį. Nuo 1949 m. daug kas ėmė emigruoti į Australiją. Praktiškai 1949 m. Austriją jau buvo palikę visi, norėję ją palikti,  lietuviai.

     Dar nacių Vokietijos okupacijos metais nemažai lietuvių buvo pasitraukę į Švediją, ypač artėjant antrajai sovietų okupacijai – daugiausia su žvejų laiveliais per Baltijos jūrą. 1945 m. rudenį tokių lietuvių atbėgėlių Švedijoje buvo apie 500. Tuo tarpu estų – apie 21 300, latvių – 3400.Daugiausia lietuvių Švedijoje gyveno Stokholme, Eskilstune ir kitose vietose. Švedijoje atbėgėliai galėdavo gauti tik „juodo darbo“, kuriam nereikėdavo jokių žinių. Tik stiprios sveikatos ir raumenų. Tuo tarpu didžioji dalis atbėgėlių lietuvių buvo baigę aukštuosius ar specialiuosius mokslus, buvo inteligentai. Tad daugelis ir skubėdavo  palikti tą  nesvetingą lietuviams  šalį – veržėsi  į Vokietiją, Kanadą, JAV ar kitus ne tokius nacionalistiškus kraštus.Nors Švedijoje ir karo metais veikė  Lietuvių draugija, turėjusi apie 100 narių, leido (1945–1946 m.)  rotatoriumi lietuvišką laikraštį „Svetur“, vėliau (1947–1948 m.) – „Pragiedrulius“ (red. J. Lingys)ir kt. Beje, Švedija pasirodė kaip TSRS parankinė ir  1945 m. pabaigoje  perduodama  keletą šimtų ieškojusių joje prieglobsščio lietuvių, latvių, estų. Apie tai  rašytojas ir istorikas Algirdas Gustaitis tada (1945 m. lapkričio 24 d.), tuo metu gyvenęs Vokietijoje,  Hanau stovykloje, savo dienoraštyje  pasižymėjo: „Šį rytą iš Londono lenkų kalba žiniose pranešta, kad Švedijos vyriausybė nutarusi bolševikijai atiduoti 2700 pabaltijiečių: lietuvių, latvių, estų. Kas jie – nepranešta. Nelaimingieji, priešindamiesi pradėjo badauti ir kreipėsi į Švedijos karalių, prašydami gelbėti nuo baisios mirties, žmoniškumo vardu…“. Tačiau, nepaisant to, 1946 m. sausio 23 d. Švedijos vyriausybė priėmė „sušvelnintą“  slaptą nutarimą: perduoti TSRS tik tuos, kurie  tarnavo  vokiečių kariuomenėje.Ir kitą dieną tą nutarimą imta  įgyvendinti : švedų policija suėmė 149 pabaltijiečius ir 234 vokiečius ir nugabenusi  į Treilebergo uostą  perdavė  TSRS kariniam  laivui, kuris nelaiminguosius sausio 29 d. Ventspilio uoste perdavė sovietų saugumo kariuomenei. Toks nežmoniškas Švedijos elgesys sukėlė pasipiktinimą ir dorųjų šalies piliečių.

      Švedijos liuteronų vyskupų suvažiavimas dėl to paskelbė pareiškimą, kad 1946 m. sausio 23 d. yra viena juodžiausių dienų Švedijos istorijoje. Panašaus pobūdžio pareiškimų, straipsnių dėl smurtinio pabėgėlių grąžinimo jų budeliams, nemažai paskelbė dienraštis „Syvensko Dagbladet“ ir kiti“.

     Norvegijoje karo pabaigoje buvo apie 450 lietuvių, kurių dalis buvo vokiečių prievarta atgabenti darbams. Vokiečiams traukiantis iš Norvegijos, kurį laiką lietuvių atbėgėlių skaičius buvo padidėjęs iki 800, daugiausia atbėgusių iš Švedijos. Gyvenimas tremtiniams Norvegijoje buvo dar sunkesnis negu Švedijoje, tad kai tik sąjungininkai pradėjo pabėgėliams steigti stovyklas, beveik visi krašte buvę lietuviai susirinko į jas. Nepakeldami norvegų priešiškumo ir siekimo tik pasipelnyti iš atbėgėlių, net  150 lietuvių  1946 – 1947 m. grįžo į TSRS okupuotą Lietuvą. Likusieji įkūrė savo komitetą, ėmė leisti lietuvišką dienraštį „Šiandien“ ir savaitraštį „Tėviškės aidas“. Juos redagavo A. Vilainis (Šidlauskas) ir A. Žygas. Vėliau susiorganizavo ir B. Pakšto vadovaujamas choras. Apie 1949 m., atsiradus galimybėms emigruoti į Kanadą, JAV, beveik visi  lietuviai ir paliko nesvetingąją  Norvegiją.

     Danijoje lietuvių sparčiai padaugėjo paskutiniais karo mėnesiais. Ypač daug,traukdamiesi vokiečiai,  buvo į šią šalį evakavę lietuvių iš Mažosios Lietuvos. Be to, nemažai ten buvo  atsidūrusių sužeistųjų, tarnavusių vokiečių kariuomenėje. Iš viso, kai kuriais duomenimis, po karo Danijoje buvo apie 3000 lietuvių, kurių dalis gyveno Drogsbacko stovykloje, kita dalis – bendrose pabaltijiečių arba mišriose įvairių tautybių pabėgėlių stovyklose. Dar dalis lietuvių apsgyveno kaimuose, sutikdami bernauti.  1947 m. pabaigoje Danijoje dar buvo apie 1060 lietuvių (stovyklose – 621, privačiai – 439).Tremtiniams gyvenimo sąlygos Danijoje buvo vienos sunkiausių iš visų juos priglaudusių valstybių. Stovyklų komendantų pranešimuose daug duomenų apie  lietuvių pabėgimus ar net grįžimus į TSRS, dėl  danų požiūrio į juos kaip  vergus, blogo maisto, persekiojimų – net  danų policininkai ir prižiūrėtojai dėl menkiausio paprieštaravimo uždarydavo tremtinius  į kalėjimus, ar paskirdavo didžiules baudas. Į tremtinių skundus tiek policija, tiek danų valdžia nereaguodavo, o dažniausiai nubausdavo pačius  besiskundžiančius.Nuo danų smurto lietuviai bandė gintis  1946 m. pavasarį sudarydami savo  Lietuvių komitetą, vadovaujamą A. Sakevičiaus. Bet po keletos dienų apie tą komitetą  sužinojusi danų policija ir kita valdžia, suėmė komiteto narius ir tik jiems pasižadėjus nebeužsiimti daugiau  organizacine veikla, po keletos dienų paleido iš daboklės.

     Šveicarija nuo seno mėgta lietuvių. Ir karo audrų atblokštus lietuvius daug šveicarų, ne taip kaip austrai, danai, belgai, švedai, norvegai sutiko gana palankiai. Pasibaigus karui, daugelį lietuvių tremtinių šveicarų valdžia apgyvendino Adliswilo stovykloje, nors ir įvedė joje griežtą kareivišką tvarką. Bet  šveicarų valdžia netrukdė lietuviams burtis į  savo organizacijas. Ypač veiksminga veikla pasižymėjo kun. J.   Borisevičius,  Lietuvos pasiuntinys E. Turauskas ir kiti.1945 m. gegužės pabaigoje Gverdano miestelyje prie Neuchatelio ežero buvo įkurtas Lietuvių židinys, kuriame veikė  ir lietuvių choras, organizuotos lietuviškosios kultūros savaitės, įsteigta lietuvių mokykla, organizuoti vokiečių, anglų, prancūzų kalboms, darbininkiškoms profesijoms įgyti kursai. Tremtinių stovyklose daug paskaitų perskaitė prof. Eretas, Niedermanas ir kiti. Šveicarijos lietuviams 1946–1947 m. ne kartą koncertavo pianistas A. Kuprevičius.Kai kuriais duomenimis, 1945 m. pabaigoje šioje šalyje gyveno apie 500 lietuvių.

     Prancūzijoje lietuvių jau būta nuo 1794 m. sukilimo prieš Rusiją pralaimėjimo.Šioje šalyje prieglobstį  buvo suradę ir 1831, 1863 m. sukilėliai. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai išsikovojus Nepriklausomybę, daug lietuvių šioje šalyje studijavo aukštuosius mokslus, įgijo kariškas specialybes arba atvykdavo, ieškodami uždarbio. Nuo 1944 m. į vokiečių okupuotą Prancūzijos dalį buvo atgabenta priverstiniams darbams apie 500 lietuvių. Prancūzijai išsivadavus, daug lietuvių  tarnavo  Svetimšalių legione. Apie 1000 lietuvių šioje šalyje atsidūrė pabėgę iš  Danijos, Švedijos, Norvegijos, Austrijos  stovyklų, nepakeldami tenykščių buožių ir įmoninkų engimo.  Karo pabaigoje Prancūzijos lietuviai įkūrė savo Šalpos draugiją, Strasbūre – Lietuvių sąjungą,  Paryžiuje – BALF’o centro įgaliotinio biurą. Šios organizacijos lietuvių gyvenamose vietose steigė darželius, organizavo ir rėmė sporto, studentų, moterų ir kitus sambūrius, organizuodavo Lietuvos kolektyvinių švenčių minėjimus ir kt. Kai kuriais duomenimis, 1946 m. Prancūzijoje gyveno daugiau kaip 1000 lietuvių tremtinių.Tačiau Prancūzijoje atbėgėliai lietuviai jautė baimę, kad ir juos kaip ir Švedijos valdžia gali perduoti TSRS. Minėto rašytojo ir istoriko Algirdo Gustaičio dienoraštyje, pažymėto  1945 m. rugsėjo 24 d., skaitome: „…Pavakare gauta aliarmuojanti žinia, kad prancūzai vėl prievarta veža lietuvius iš prancūzų okupuotos Vokietijos tiesiai į Sovietų Rusiją. Porai lietuvių iš prancūzų pavyko pabėgti, nors vagonus saugoju kariai…“. Prancūzijos vyriausybė dar 1944 m. vasarą  buvo pasirašiusi slaptą susitarimą su TSRS, kad  sovietų enkavedistai galėtų netrukdomai lankytis visose  pabėgėlių ir karo belaisvių stovyklose, atsirinkti „savus“ piliečius repatriacijai; netoli Paryžiaus sovietai įsteigė ir tokiems „savo“ piliečiams lagerį, iš kurio daugelis saugomi enkavedistų buvo slaptai  išgabenami į Sibiro lagerius ar enkavedistų požemiuose nukankinami. Į tą  TSRS lagerį  prie Paryžiaus buvo uždaryta  nemažai ir  lietuvių, ypač priimtų į  prancūzų Svetimšalių legioną. Iš to lagerio, talkinant prancūzų policijai, keletas tūkstančių tremtinių buvo surakinti suvaryti į TSRS laivus ir nugabenti  į Odesos,  Novorosijsko uostus.  Apie tolesnį  tų žmonių likimą enkavedistų rankose istorija  kol kas tyli.Tas NKVD lageris prie Paryžiaus veikė iki  iki 1946 m. gegužės mėnesio.

     Italijoje lietuvių gyventa nuo seno. Atvykdavo jų čia ir studijuoti. Karo metais vokiečiai priverstiniams darbams į tą šalį buvo atgabenę apie 500 lietuvių. Keliasdešimt jų pabėgę slapstėsi pas Italijos partizanus, buvo įstoję  kariais į  formuojamą lenkų  kariuomenės korpusą (apie 200), apie 100 lietuvių, kaip buvę  Vokietijos kariai,  pateko  į belaisvių stovyklas. Karui pasibaigus, dalis lietuvių apsigyveno pabėgėlių stovyklose prie Romos, Milano, Turino ir kitose vietose. Romos lietuviai įkūrė draugiją „Lituania“, leido žurnalą „Tremties keliais“, laikraščius „Lietuvių balsas“ ir „Pašvaistė“, organizavo  Lietuvos valstybinių ir religinių švenčių minėjimus. Tais lietuvių susibūrimais labai rūpinosi lietuviai kunigai, vienuoliai.

Pagarbos sau kaina…

    Ne tik  pabėgėlių – tremtinių stovyklose Vakarų Europoje, lietuviai, kaip minėta,  stengėsi burtis į savas organizacijas, kad apsigintų, kad kryptingai dirbtų Lietuvos išlaisvinimui ir  išliktų svetimtaučių jūrose.  Ta būtinybė  ypač padidėjo, kai nuo 1946 m. lietuvius pradėjo išleisti emigruoti ir į kitas šalis. Ženkliausiai šioje srityje reiškėsi dar Kaune 1943 m. lapkričio 23 d. visų antinacinių lietuvių organizacijų atstovų įkurtasis Vyriausiasis Lietuvos išvadavimo komitetas (VLIKas). Didelė dalis jos narių, TSRS okupuojant Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją ir čia, 1944 m. spalio 3d.Vuerzburge  M.Krupavičius, J.Jurgaitis, V.Sidzikauskas, A.Damušis, B.Gaidžiūnas   ir kiti atkūrė VLIKą tremtyje. Atkūrėjai savo nutarime pažymėjo, kad ateityje neišvengiamai kils konfliktas tarp JAV ir TSRS ir Lietuva, pasinaudodama juo, gali atgauti savo Nepriklausomybę. Susirinkime dalyvavusiam dr. S.Bačkiui, buvo nutarta suteikti Lietuvos pasiuntinio prie Prancūzijos vyriausybės titulą.Tai rodė VLIKo pretenziją būti ir savotiška  Lietuvos Vyriausybe tremtyje. Tačiau prieš tas pretenzijas piestu stojo „diplomatijos šefu“ ir kaip vieninteliu teisėtu užsienyje Lietuvos Vyriausybės atstovu  besiskelbiąs diplomatas Stasys Lozoraitis. Ir tas savo pozicijas S.Lozoraitis visomis priemonėmis gynė visą laiką, sutrukdė  ir tokios Lietuvos Vyriausybės sudarymą,  nors  V.Vokietijos kancleris K.Adenaueris   ir buvo pažadėjęs, kad jo Vyriausybė okupuotos Lietuvos Vyriausybę tremtyje  pripažintų.

        Tačiau VLIKas nepasidavė provokacijoms ir tęsė savo veiklą – Lietuvos išvadavimo ir lietuvių svetimose kraštuose apjungimo veiklą.  1945 m. balandžio 10 d. VLIK ’o nutarime  pabrėžta, kad „Visų ideologinių partijų ir kovos organizacijų sudarytas VLIK ’as buvo ir yra be jokių išlygų  visos lietuvių Tautos, įskaitant ir gausią išeiviją JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir Pietų Amerikoje, pripažinta Vyriausiąja Lietuvių Tautos politinė vadovybė ir vienintelis bei teisėtas jos politinės valios reiškėjas (…).“.  1945 m. pavasarį  VLIK’o vadovai per Lietuvos diplomatą Paryžiuje S. Bačkį įteikė JAV kariuomenės vadui  gen.D. D. Eizenhaueriui memorandumą, kuriame paaiškino apie  VLIK ’ą, apie TSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir, kad, gelbėdamiesi nuo jos,daug lietuvių yra atsidūrę kaip tremtiniai Vokietijoje ir todėl lietuvių, kaip ir latvių ir estų, negalima traktuoti kaip pabėgėlius, kaip TSRS piliečius ir jie negali būti grąžinami į TSRS užimtus jų kraštus. Į tai buvo sureaguota ir jau  gegužės 31 d. prancūzų laikraštyje  „Le Monde“  paskelbta, kad  „lietuviai, latviai ir estai nėra ir negali būti  laikomi Sovietų Sąjungos piliečiais, ir jiems netaikoma prievartinė deportacija“. Ir toliau išreikšta mintis, kad TSRS privalės  išvesti savo kariuomenę ir administracijos personalą iš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių, kad būtų sudarytos sąlygos Lietuvos žmonėms atkurti savo Nepriklausomą  valstybę ir jos institucijas.

    Artėjant Potsdamo konferencijai,  VLlK’as 1945 m. liepos 10 d. pasiuntė memorandumą JAV prezidentui ir D. Britanijos ministrui pirmininkui.Jame  prašyta  nepripažinti prievartinio Lietuvos įjungimo į TSRS ir pareikalauti, kad TSRS išvestų savo kariuomenę iš Lietuvos ir lietuvių Tauta galėtų atkurti Nepriklausomą valstybę. Memorandume pirmą kartą patys lietuviai Vakarų valstybės vadovams pareiškė, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. TSRS ir Vokietijos slaptomis sutartimis Lietuva,  kitos Baltijos šalys buvo pasidalintos tarp tų valstybių–grobikių.Tačiau nei JAV, nei kitos  Vakarų šalys, nei SNO, nei kitose tarptautiniuose forumuose  vengė net prisiminti apie tą Molotovo – Ribentropo paktą ir minėtus slaptuosius protokolus prie jo, nes ir pačios prieškario metais buvo padariusios panašių slaptų suoklabių, perdudavusios nacių  Vokietijai Austriją, Čekoslovakiją, ar pasidalinant kitas mažesnes valstybes. Bet VLIKas, kaip ir daugelis lietuvių išeivių ir tremtinių  tikėjo, kad demokratinėmis besiskelbiančios Vakarų valstybės neliks abejingos pavergtosioms Baltijos ir kitoms valstybėms, vylėsi, kad jos sušauks Taikos konferenciją, kuri padės pamatus atkurti  pasaulyje teisingumą. Tam tikslui  dar  VLIK’o buvo sudarytos komisijos: Taikos konferencijos rengimo; atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės sienų; išvaduotos Lietuvos valstybės santvarkos; Lietuvos ūkinio ir techninio atstatymo ir nuostolių padarytų Lietuvai įvertinimo ir kt. Tos komisijos rodė ir išryškėjusias VLIK ’o veiklos kryptis.1945 m. birželio 15 d VLIK’o pirmininku išrinktas Krikščionių demokratų partijos atstovas Mykolas Krupavičius. Ūkininkų sąjungai VLIK ’e atstovauti išrinktas – dr. P. Karvelis, o Ūkininkų partijai – V. Sidzikauskas.Buvo įkurtas VLIKo Informacijos biuras, pradėtas  leisti informacinis biuletenis   ir platinti jį po visus  lietuvių tremtinių gyvanamus keraštus.Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas turėjo tapti VLIK ’o  ir jį sudarančių organizacijų eiklos prasmė ir esmė

       Po karo beveik visose Vakarų valstybėse ėmė vyrauti socialdemokratinės pakraipos vyriausybės. Daugiausia VLIK’ą sudarančių Valstiečių liaudininkų sąjungos, Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos reikalavimu nutarta pakeisti VLIK’o 1944 m. vasario 16 d. deklaraciją. Iniciatoriai ( A. Valuckas, V. Sidzikauskas, S. Žymantas, S. Kairys) 1945 m. birželio 23 d. rašo VLIK’ui: „Pasaulinę katastrofą išprovokavusi nacių Vokietija, kuri buvo ir Lietuvos nelaimių ir kančių pirmykštė priežastis ir kurios grobuoniškieji tikslai privertė Lietuvių Tautą per trejus metus vesti su ja atkaklią, daug aukų pareikalavusią kova, yra Sąjunginių valstybių karinių pajėgų sugniuždinta. Didžiosioms Vakarų demokratijoms ruošiantis tvarkyti pokarinę Europą, kad joje būtų apsaugotos pagrindinės žmogaus teisės ir kiekvienai tautai, didelei ir mažai, būtų užtikrinta teisė laisvai ir nepriklausomai gyventi, prieš Lietuvių Tautą ir jos politinę vadovybę – Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą atsistoja nauji ir atsakingi uždaviniai.

     Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas yra tvirtai įsitikinęs, kad laimėtoji taika bus kuriama pasirėmus kilniais Atlanto deklaracijos principais ir kad suvereninės teisės ir teisė patiems valdytis bus sugrąžintos visoms tautoms, iš kurių jos buvo prievarta atimtos. Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas neabejoja, kad bus pripažinta ir Lietuvių Tautos nepalaužiama valia atstatyti jos sūnų krauju ir pasišventimu atkurtos Lietuvos valstybės suvereninių teisių vykdymą.

Šiuo metu, iki bus įgyvendintas Sąjunginių Valstybių iškilmingai pareikštas pasižadėjimas karo veiksmams pasibaigus atitraukti savo kariuomenę iš jų užimtųjų sąjunginių ir neutraliųjų valstybių žemių, taigi ir iš Lietuvos teritorijos, ir iki Lietuvių Tauta galės pati nevaržomai tvarkyti savo krašto reikalus, Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas turės dar labiau suintensyvinti lietuvišką veiklą Lietuvių Tautos vyriausiam siekimui įgyvendinti, rūpintis iš tėvynės pasitraukusia tautos dalimi ir, laikui atėjus, tvarkingai grąžinti ją į tėvynę ir įjungti į Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą.

Mūsų ir kitų tautų patirtis mus moko, kad ir iškilmingiausiai paskelbtų kilnių principų įgyvendinimas, turint galvoje šių dienų tarpvalstybinių santykių raidą, dažnai atsimuša į sunkias kliūtis. Sunkiai iškovotos taikos įgyvendinimas gali dar iššaukti didelių sukrėtimų, pareikalauti iš Lietuvių Tautos dar didelių aukų, kuriant laisvą savo ateitį. Laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos atstatymas reikalauja ir reikalaus visų mūsų tautos jėgų subūrimo vieningiems ir suderintiems žygiams. Stovėdamas Lietuvos reikalų sargyboje, Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, būdamas vieningas dėl pagrindinių savo šio meto uždavinių, yra lygiai vieningas ir dėl Lietuvos valstybės būsimos santvarkos bei dėl paties Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto tolesnio vaidmens, iki susirinks Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos Seimas.

Vykdydamas Lietuvių Tautos ryžtingus siekimus ir jausdamas prieš ją savo atsakomybę, Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo komitetas, atstovaudamas visos Lietuvos demokratinėms politinėms partijoms ir kovos organizacijoms, pareiškia Lietuvių Tautai ir demokratiniam pasauliui:

1. Iš šio karo bandymų išėjusi Laisva ir Nepriklausoma Lietuvos valstybė bus demokratinė respublika. Iki Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos Seimas priims Lietuvos Respublikos konstituciją. Lietuvos valstybė bus tvarkoma Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto priimtais laikiniais konstituciniais dėsniais, kurie savo esme ir dvasia atitiks Lietuvos Steigiamojo Seimo priimtą konstituciją.
2. Laisvoje ir Nepriklausomoje Demokratinėje Lietuvos Respublikoje bus saugojamos pagrindinės žmogaus ir piliečio laisvės ir teisės, bus stengiamasi  įgyvendinti teisingumą ir toleranciją, skatinti socialinę pažangą ir kiekvienam Lietuvos piliečiui patikinti geresnes gyvenimo sąlygas.

       3.Kai tik bus pašalintos išorinės kliūtys, bus nedelsiant paskelbti rinkimai į Lietuvos Seimą einant nauju, Vyriausiojo  Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto priimtu demokratiniu rinkimų įstatymu. Tuo įstatymu Lietuvos piliečiams bus patikintos visos politinės laisvės rinkimais nevaržomai pareikšti savo valią; bus imtasi visų priemonių rinkimų laisvei apsaugoti.

4. Iki susirinks demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos Seimas, Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas ir toliau palieka veikti kaip įstatymų leidžiamoji ir vyriausybę kontroliuojanti institucija.

       5.Atsižiūrint į momento uždavinius bei visuomenės išryškėjusius pageidavimus,Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas galės būti atitinkamai pertvarkytas.

6. Tinkamam laikui atėjus, Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, jį sudarančių partijų ir kovos organizacijų sutarimu, sudarys koaliciniais pagrindais Laikinąją Tautinio Vieningumo Vyriausybę.

Laikinoji Tautinio Vieningumo Vyriausybė yra atsakinga prieš Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą ir atsistatydina pastarajam pareiškus jai nepasitikėjimą.

Suprasdamas viso gyvenamojo momento rimtį Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas kviečia visus lietuvius vieningai ir drausmingai dirbti, ryžtingai kovoti ir, reikalui esant, aukotis visos Lietuvių Tautos švenčiausiam siekimui įgyvendinti – Laisvą, Nepriklausomą,demokratinę Lietuvos Respubliką atstatyti.

                                                                                                                                                      1945 m. birželio mėn. 23 d.“

VLIKas po daugelio pasitarimų su kitomis lietuvių tremtinių organizacijomis ir partijomis 1946 m. liepos 3 d.   pasirašė su jomis  bendrą nutarimą dėl „1944 m. vasario 16 d. VLIK’o Deklaracijos paryškinimo“, kuriame

akcentavo:

„1. Iš visų okupacijų išlaisvintoji Lietuva bus demokratinė respublika.

2. Kol bus sušauktas demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos Seimas, išlaisvintoji Lietuva bus valdoma pagal Laikinosios valstybės konstitucijos nuostatus.
3. Laikinuosius valstybės konstitucijos nuostatus priima VLIK’as pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos principus.
4. VLIK’as kontroliuos Laikinosios vyriausybės darbus ir nustatys jos politinę liniją. Laikinoji vyriausybė privalės gauti VLIK’o pasitikėjimą. VLIK’ui pareiškus nepasitikėjimą, Laikinoji vyriausybė atsistatydina.
5. Laikinoji vyriausybė per trumpiausią laiką, kai tik bus pašalintos istorinės kliūtys, įvykdys demokratinius Lietuvos Seimo rinkimus.
6. Seimo rinkimo įstatymo projektą ruoš VLIK’as. Tuo įstatymu Lietuvos piliečiams bus patikinta teisė laisvai pareikšti savo valią.

7.Kai tik bus rasta politiškai tikslinga, VLIK’as paskelbs tai atitinkama deklaracija. Laikinieji valstybės Konstitucijos nuostatai bus paskelbti, kai tik galės pradėti veikti suvereniniai Lietuvos valstybės organai“ .

VLIK’ui, šiek tiek pakeitus savo programines nuostatas ir prisiėmus lietuvių Tautai priklausančias suverenumo vykdytojo funkcijas, iškilo būtinybė pertvarkyti ir jo organizacinę struktūrą. Tam pritarė ir buvę Lietuvos valstybės pasiuntiniai. 1946 m. liepos 21-26 d. Berne, Šveicarijoj, įvyko VLIK’o atstovų ir Lietuvos pasiuntinių susitikimas, kuriame priėmė nutarimą:

1. Sudaryti politinį organą, kuris vykdytų vyriausybės funkcijas pagal 1922 m. Lietuvos konstitucijos dvasią.
2. Sudarius šį organą, VLIK’as toliau vykdo Seimo funkcijas, kontroliuodamas vykdomojo organo darbus ir nustatydamas politikos liniją.

Buvo nuspręsta, kad Vykdomasis organas yra lyg Lietuvos Vyriausybė tremtyje, sudaroma iš septynių narių.

Šį nutarimą įvykdyti buvo pavesta buvusiam ministrui Ernestui Galvanauskui – sudaryti Vykdomąją Tarybą (Vyriausybę). 1946 m. lapkričio 2 d. Taryba buvo sudaryta: E. Galvanauskas – pirmininkas, St. Lozoraitis – užsienio reikalų, J. Brazaitis (Ambrazevičius) – informacijos, D. Jasaitis – tremtinių, M. Mackevičius – tremtinių įkurdinimo, J. Kaminskas (S. Kairys) – Krašto atstatymo klausimams ministrais.Tačiau „Vyriausybė“  žlugo jai nepradėjus darbo, nes pirmiausia jos vadovas – E. Galvanauskas išmovė  į Madagaskarą, St. Lozoraitis  atsisakė savo pareigų dėl to, kad VLIK’as pasiskelbė vadovausis ne 1938 m., o 1922 m. Lietuvos Konstitucija ir kad  ne jį išrinko Vyriausybės vadovu. Tada nauju Vykdomosios Tarybos pirmininku, daugiausia prof. S. Kairio pastangomis, buvo išrinktas buvęs diplomatas  V Sidzikauskas, kuris pirmininkavo iki 1951 m.. Po jo metus pirmininkavo M. Krupavičius, paskui iki 1956 m. pradžios – K. Žalkauskas, po jo  – A. Deveinienė ir pagaliau iki 1964 m. spalio 3 d., kai VT buvo įtraukta į VLIK’o sudėtį – J. Glemža.

VLIK’o Vykdomąją Tarybą sudarė tokios tarnybos: Užsienio reikalų (vadovas V. Sidzikauskas), Spaudos ir informacijos (vadovas J. Ambrazevičius), Finansų (K. Bielinis), Ūkio atkūrimo (S. Kairys), Emigracijos reikalų (A. Novickis), Švietimo ir kultūros (Č. Masaitis).

Numatyta, kad visą praktinę veiklą perims Vykdomoji Taryba. VLIK’ui turėjo likti tik bendrasis vadovavimas ir kontrolės funkcijos. Numatyta, kad kiekviena Vykdomosios Tarybos tarnyba turės po keletą techninių darbuotojų praktinei organizacijos veiklai tvarkyti. Pavyzdžiui, Užsienio reikalų tarnyba (vad. V. Sidzikauskas) rengė memorandumų ir notų projektus, palaikė VLIK’o ryšius su kitomis emigrantų organizacijomis ir kt. Informacinės tarnybos (vad. J. Ambrazevičius) rinko informacinę medžiagą iš okupuotos Lietuvos gaunamos spaudos ir kitų šaltinių, buvo atsakingas už VLIK’o mėnesinio biuletenio leidimą.

Labai svarbi buvo ir Finansų tarnyba (K. Bielinis), kuri tvarkė visus VLIK’o ir jo VT finansinius reikalus. Tuo tikslu susirašinėjo su Amerikos lietuvių taryba (ALT), kuri teikė VLIK’ui nemažą finansinę paramą, taip pat organizuodavo lėšų rinkimą. Aprašytoji anksčiau Lietuvos ūkio atstatymo tarnyba (prof. S. Kairys) buvo labiau mokslinio pobūdžio. Tarnybai talkino daug lietuvių inžinierių, ekonomistų, ypač rengiant Lietuvos ūkio, mokslo, švietimo, kultūros atkūrimo ir ugdymo planus. Emigracijos reikalų tarnyba tvarkė lietuvių pabėgėlių emigracijos į užsienio šalis klausimus, palaikė ryšius su lietuvių organizacijomis kitose šalyse.

Be minėtųjų ir kitų Vykdomosios Tarybos tarnybų, buvo sudarytas ir VLIK’o karinis skyrius ir jo patarėjų kolegija, kuriai vadovavo generolas P. Plechavičius, po jo – plk. A. Rėklaitis, plk. A. Šova ir kiti. Tarnyba svarstė Lietuvos kariuomenės atkūrimo projektus, galimybes padėti kovojantiems Lietuvoje partizanams ir pan.

Beje, VLIK’o žinioje veikė ir tvarkos pbėgėlių – tremtinių stovyklos palaikymo padaliniai: karinis, apsaugos ir kt.

VLIKas kaip sau alternatyvą svarstė ir  1941 m. antibolševikinio Birželio sukilimo sudarytosios Lietuvos  Laikinosios  Vyriausybės, kurios daugelis narių irgi buvo pabėgėlių – tremtinių stovyklose, pripažinimo galimybes. Ir pačios tos Vyriausybės  nariai nekartą  svarstė tokią galimybę.  1948 m. spalio 5-6 d. jie  posėdžiavę Pfullingene (Vakarų Vokietijoje), priėmė  nutarimą:„…Išaiškinus ir aptarus Laikinosios vyriausybės įsipareigojimų vykdymą praeityje, jos nusistatymą dėl dabarties bei ateities ir kitus teisinio politinio pobūdžio klausimus (…)  Laikinoji Vyriausybė konstatuoja:

(…). 2. Dėl Laikinosios Vyriausybės teisinės padėties:  Laikinoji Vyriausybė susidarė iš lietuvių tautos visuotinio sukilimo prieš okupantą ir revoliuciniu keliu gavo Lietuvių Tautos įgaliojimus vykdyti Lietuvos valstybės suverenumą pereinamuoju metu, ligi bus normalia tvarka sudaryti nuolatiniai suvereniniai respublikos organai;

1. Laikinoji Vyriausybė, nors ir okupanto trukdoma, Lietuvos valstybės suverenumą vykdė, ligi svetimos jėgos ji buvo priversta savo viešąjį veikimą sustabdyti prieš savo valią […];
2. d) (…). Kuriuo titulu Vyriausybė turės pasireikšti: ar kaip revoliucijos organas, ar kaip buvęs suverenumo vykdytojas, sprendžia VLIK’as, susižinojęs su Laikinąja Vyriausybe ir Lietuvos pasiuntiniais…“.

 Sudaryti Lietuvos Vyriausybę tremtyje lietuviams, kaip minėta  pritarė ir V. Vokietijos vadovai, ypač  valstybės kancleriu išrinktasis Konradas Adenaueris. 1948 m. VLIKas  jam  įteikė  savo siūlymos Lietuvos Vyriausybės tremtyje narių sąrašą, veiklos gaires. Tačiau tam pasipriešinus jam prisistatęs  kaip „einantis  Lietuvos Respublikos prezidento“ pareigas – „diplomatijos šefas“ S.Lozoraitis,  K. Adenaueris ir  VLIKui perdavė žinią, kad jei liertuviai  iš tikro nori sudaryti savo Vyriausybę užsienyje, kurią pripažintų V.Vokietija,  pirma   turi susitarti tarpusavy. Tačiau ir vėliau kancleris K.Adenaueris domėjos lietuvių išeivių gyvenimu, Lietuva. 1954 m. balandžio 9 d. VLIK’as gavo K. Adenauerio vardu F. Vokietijos valstybės sekretoriaus užsienio reikalams pasirašytą raštą, kuriame  vėl buvo išreikšta užuojauta SSRS okupaciją kenčiančiai lietuvių tautai, ir nurodyta, kad Vokietijos vyriausybė žiūrės į VLIK’ą kaip į Vokietijoje gyvenančią lietuvių interesų reiškėją ir teiks jam visokeriopą pagalbą.

Tačiau nuo okupacijos pradžios neigiamai į Lietuvos Vyriausybę tremtyje įsikūrimą ir galimą veiklą žiūrėjo JAV, Anglijos valstybių vadovai. Ir 1941 pavasarį JAV įsileido į šalį  Lietuvos Prezidentą A.Smetoną   tik kaip „privatų svečią“, bet ne kaip okupuotos valstybės Prezidentą. Tuo tarpu kai II pasaulinio karo pradžioje JAV, Anglija visokeriopai rėmė ten    atsidūrusias  Lenkijos, Čekoslovakijos ir kitų  Hitlerio ar Stalino okupuotų kraštų buvusias vyriausybes; dar  karo pradžioje  Vakarų šalys  buvo pažadėjusios J.Stalinui, kad jos po  nacių Vokietijos nugalėjimo, neprieštaraus, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys liktų TSRS sudėty. Tad tik minėtasis  K.Adenaueris, vienintelis iš didžiųjų valstybių vadovų ir terprimindavo primindavo pasauliui apie okupuotą Lietuvą, apie   nusikalstamą vadinamąjį Molotovo – Ribentropo paktą, reikalavo pasmerkti jo slaptuosius protokolus, buvo iniciatorius ir  pasiekė, kad lietuvių tremtinių turimi Lietuvos pasai būtų pripažinti ne tik  Vokietijoje, bet kitose  laisvosiose  Vakarų valstybėse.

    VFR kancleris  K. Adenaueris 1955 m.birželio 9 d. derybose Kremliuje su   TSRS imperijos vadais, pirmas iš viso pasaulio valstybių atstovų tiesiai jiems pasakė, kad tai, jog jis derasi su jais, nereiškia, kad jis pripažįsta  teisėta Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių, kaip Prūsų  Lietuvos okupaciją ir aneksiją.  Tačiau einant metams, vis mažiau ir VLIKe, kaip ir kitose „vadavimo“ organizacijose beliekant tikrų, dar Lietuvoje gavusių įgaliojimus narių,  o esamiems jau turint kitų valstybių pasus,  ir pačių  veikliausių nuomonė, reikalavimai  vis dažniau juridiniu požiūriu traktuoti  jau tik kaip „užsieniečių“, o ne „suvereno – lietuvių Tautos“ atstovų nuomonės ar reikalavimai. Tad ir VLIKas 1955 m persikėlęs  į JAV, kur buvo daugiausiai lietuvių ir jų organizacijų, tų metų lapkrityje savo statute įrašė, kad  VLIKo nariu gali būti kiekvienas lietuvis (o ne tik Lietuvos pilietis), jų organizacijos.Tad VLIKas praktiškai virto visų lietuvių, kovojančių dėl Lietuvos išvadavimo, organizacija.Tad ir Seimai, Vyriausybės yra tik pačios Lietuvos, lietuvių Tautos reikalas.Tačiau tik „diplomatijos šefas“ nesiliovė skelbęsis vos ne kaip vienintelis okupuotosios Lietuvos Vyriausybės atstovas, ar net kaip „laikinasis Prezidentas“ ar „premjeras“  tremtyje (JAV buvęs Prezidentas A.Smetona žuvo 1944 01 09). S.Lozoraitis savo teisę „vienvaldiškumui“ pretenzijas grindė 1940m. birželio 2d. Lietuvos užsienio reikalų minstro J.Urbšio telelegrama, kad jis skiriamas „diplomatijos šefu“, taip pat  besitraukiančio į Vakarus Prezidento A. Smetonos 1940 m. lapkričio 22  d. Šveicarijoje atgaline data (1940 06 15) pasirašytu raštu, kad jis skiriamas Premjeru, vietoje okupantams pradėjusio tarnauti A.Merkio. Tačiau daugelis nei kitų buvusių Lietuvos diplomatų, nei VLIKo ir kitų lietuvių organizacijų narių nepripažino tų S.Lozoraičiui titulų, o tu pačiu ir jo „viršininkavimo“, tuo labiau, kad bendravo su Švedijoje esančiais lietuviais -„vaduotojais“, kontroliuojamais iš SSRS  KGB agentų ir įkūrusių, kad nustelbtų VLIKą,  „tikrų patriotų“ organizacijos tariamai veikiančios okupuotoje Lietuvoje delegatūrą – VLAKą (Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą). Tos delegatūros nuostatuose buvo nurodyta „glaudžiai bendradarbiauti ir su „diplomatijos šefu“, ir kitais užsieniuose tebesančiais Lietuvos diplomatais.  KGB tos  VLAKo   tariamos delegatūros Vakarų Europoje „šefais“  buvo paskyręs savo agentus J.Markulį ir buvusį  partizaną J.Deksnį , nuolat kursavusį tarp pavergtosios Lietuvos ir Švedijos, Vokietijos, reikalavusį iš lietuvių veikėjų užsienyje,  kad reikia nutraukti VLIKo veiklą, raginti ir  partizanus   Lietuvoje nutraukti  beprasmį priešinimosi TSRS okupantams – partizaninį karą ir  taupyti savo  jėgas krašto atkūrimui, kai jį išvaduos JAV, Anglija ir kitos valstybės. Pasklidus ir Lietuvoje žinioms, kad partizanams reikia vadovautis ne VLIKo, o VLAKo nurodymais, partizanų atstovas J. Lukša 1948 m. ir buvo prasiveržęs su mūšiais į V.Vokietiją, susitiko (Baden Badene) su VLIKo vadovais, išsiaiškino kam tarnauja VLAKas, pasirašė daug bendrų dokumentų kovos – Lietuvoje ir užsieniuose koordinavimo klausimais . Tačiau  VLAKo veikla koordinuojama KGB, ilgai negalėjo patikėti Romoje vis tebegyvenantis „diplomatijos šefas“. Lyg neregavo jis ir į daugkartinius VLIKo ir teisininkų išvadas, dėl jo „titulų“ nepagrįstumo.  Taip 1946 m. liepos 21 – 27 d. Berne, Šveicarijoje, vykusioje VLIKo konferencijoje priimtoje rezoliucijoje  pabrėžta, jog Lietuvos teisiniuose aktuose net tokios sąvokos kaip „diplomatijos šefas“ nebuvo. Užsienio reikalų ministras gal ir siųstoje telegramoje tokią sąvoką nurodė, tikriausia, turėdamas galvoje, kad jei Lietuva būtų okupuota, tai S.Lozoraičiui gali tekti prisiimti ir „šefo“ pareigas, jeigu jį tokiu išsirinktų „diplomatų korpusas“. Pagal teisinius aktus „diplomatijos šefu“ galima vadinti tik Užsienio reikalų ministrą.Po Lietuvos okupacijos, 1940 m.rugsėjo 19 – 25 d. Romoje  vykusiame Lietuvos pasiuntinių   pasitarime apie „diplomatijos šefą“ niekas net neužsiminė, kaip ir apie tai, kad Prezidentas Šveicarijoje atgaline data buvo parašęs, kad S.Lozoraitį skiriąs Premjeru vietoje Lietuvą išdavusio A.Merkio. Ir VLIKo, ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės nariai,  ir kitos lietuvių organizacijos niekada irgi nebuvo net užsiminusios,  kad ir Vyriausybės tremtyje vadovu – Premjeru, kas būtų siūlęs „diplomatijos šefą“. Tačiau VLIKui persikėlus į JAV, praradus viltį sudaryti Lietuvos Vyriausybę išeivijoje, prarado prasmę ir nesibaigiančios diskusijos dėl „diplomatijos šefo“ teisėtumo. Ir nemažai daliai  išeivių  tas „diplomatijos šefas“ buvo tik simbolis  primenantis apie jų paliktą ir svetimųjų okupuotą valstybę, nesigilindami dėl ko jo nenori pripažinti, nevertina VLIKas ir kai kurios kitos tautinės organizacijos.

Vergais su Laisvės viltimi

      Kaip  minėta pirmoji šalis, į kurią ėmė emigruoti iš pabėgėlių stovyklų lietuviai tremtiniai buvo Anglija. 1946 m. rudenį ši šalis sutiko įsileisti 500 lietuvių, daugiausia jaunų, sveikų vyrų, bet su sąlyga, jeigu tik bus pavyzdingo elgesio ir klusnūs darbdaviams, tai po penkerių darbo metų galbūt jiems  bus suteikta ir  D. Britanijos pilietybė. Tada jie galėsią  atsivežti ir savo šeimas. Dar daugiau, baltieji vergai seniesiems  imperialistams – vergvaldžiams  pagal sutartį  turėjo pasižadėti dirbti tokį darbą, kokį jie  pasiūlys. Priešingu atveju  galėjo būti grąžinami atgal į pabėgėlių – tremtinių stovyklas.Bet ir tokia žinia nudžiugino lietuvius tremtinius okupuotos Vokietijos lageriuose. O, kad lietuviai pasirodytų „aukštumoje“ buvusiems vergvaldžiams, VLIK’as lietuviškoje spaudoje ir taip visur išplatino lapelius su tokiu kreipimąsi:

    „Tautiečiai, mūsų Tautos tragedijos, prasidėjusios 1940 06 15 galo dar nematyti. Paskutinieji metai yra vieni iš baisiausių mūsų Tautos kruvinoje istorijoje. Tame laikotarpyje mes netekome Nepriklausomybės, mūsų kraštas buvo svetimųjų sugriautas, apiplėštas, sunaikintas. Nacistinė Vokietija ir Sovietinė Rusija išžudė kelis šimtus tūkstančių mūsų valstybės piliečių. Nemažas mūsų tautiečių skaičius yra deportuotas į Sibirą, Uralo, Jakutijos sritis skubiam išmirimui. Lietuvių Tauta yra kankinių Tauta: ji kenčia Lietuvoje, jos vaikai kenčia nublokšti į Azijos tyrus ir išmėtyti karo audrų sunaikintoje Europoje. Mūsų kreipimasis ir pagalbos šauksmas į valstybes ir institucijas, kurios turėtų atstovauti teisingumui, teisėtumui ir demokratiniams principams,  palieka šaukiančio tyruose balsu. Tad palieka mums tik tikėjimas į visuotinio teisingumo dėsnių lėmimą, žmoniškumo laimėjimą ir pasikliovimas savo jėgomis, savo amžių užgrūdinta ištverme ir kantrybe.

      Mūsų vadovaujantys veiksniai visą laiką galvojo, kad mums yra nepriimtina masinė tremtinių emigracija į kitus kraštus nuolatiniam įsikūrimui. Tačiau tremtinių pasilikimas dabartinėse sąlygose – netikrume ir nežinioje – veikia juos fiziškai ir moraliai. Todėl laikinas tremtinių įkurdinimas kreiptinas į tuos kraštus, kur jiems būtų mažiausias fizinis ir moralinis sunykimo pavojus, kur jie lengviausiai išgyventų pereinamąjį laikotarpį ir galėtų pasiruošti darbui ateities Lietuvoje, kur jie nenustotų savo politinio svorio Lietuvos byloje ir iš kur jiems laikui atėjus, būtų lengviausia grįžti į išlaisvintą Lietuvą.Emigracija pradeda gauti konkrečias formas. Pirmiausia ji paliečia mūsų tremtinius, gyvenančius Britų okupuotoje zonoje. Vadovaujantys veiksniai yra pasiryžę padaryti visą, kas yra jų galioje ir valioje, kad mūsų tremtinių išvykimas ir įsikūrimas D. Britanijoje vyktų lengviausioje formoje.Jiems išvykstant į draugingą D. Britaniją vadovaujantys veiksniai pateikia keletą siūlymų:pagrinde mūsų tautinio gyvenimo yra ir bus mūsų lietuvių  bendruomenė. Todėl visur, kur tik didesnis skaičius mūsų tremtinių įsikurs, – turi būti įsteigiamas LTB (Lietuvių tautinė bendruomenė – A. L.) komitetas.

      Pavieniai gyvenantys privalo prisijungti prie artimiausio bendruomenės komiteto; reikia padaryti visą, kad būtų galima įsikurti tose vietose, kur yra mūsų išeivijos likučių. Įsikūręs privalo sueiti su jais į artimiausius santykius; reikia sukurti savo atstovybę, kuri naujose gyvenimo vietose gintų mūsų tremtinių tautinius, kultūrinius ir medžiaginius reikalus; reikia įsteigti plačiai išsišakojusią savišalpos organizaciją, kuri rūpintųsi tremtinių šalpos reikalais; reikia rūpintis lietuviškumo išlaikymu, steigiant bent pradžios mokyklas, kuriant savo spaudą, organizuojant kultūrinio gyvenimo židinius; reikia atkreipti svarbų dėmesį į religinių ir dvasinių mūsų tautiečių reikalų sutvarkymą ir aprūpinimą; privalu kovoti už mūsų tremtinių moralinio lygio aukštumą. Tas įpareigoja mus paskelbti aršią kovą girtavimui, muštynėms,svetimo turto pasisavinimui ir panašioms blogybėms; išvykusieji (privalo) įsipareigoja neužmiršti paliktų artimų savo šeimos narių ir deda visas pastangas greičiau su jais susijungti; išvykstantieji palieka aktingais kovotojais už pavergtos Lietuvos išlaisvinimą ir mūsų kenčiančios Tautos būklės palengvinimą.

     Vadovaujantys veiksniai visiškai supranta ir numato tuos sunkumus, kurie laukia mūsų tremtinių jiems be lėšų, be mantos nuvykus į svetimą kraštą. Bet jūsų išvykimas ir įsikūrimas kultūringoje Britanijoje, jūsų sulyginimas ateityje su jos piliečiais yra laidas, kad tie sunkumai bus laikino pobūdžio. Be to, pasaulinės politikos įvykių raida užtikrina, kad mūsų byla nėra galutinai išspręsta mūsų nenaudai. Tad mūsų tremtinių išvykimas yra tik laikinas. Gyvenimas Vokietijoje paskutiniais mėnesiais pasidarė nepakeliamas ir dvasiniai, ir fiziniai. Tolesnis gyvenimas tose sąlygose visiškai palaužtų mūsų tremtinius.Tad drąsiai ir pasiryžusiai į kovą už savo asmeninį gyvenimą ir už mūsų pavergtos tėvynės išlaisvinimą!“

     Dar VLIKas išvažiuojantiems dirbti į Angliją įteikdavo tokią instrukciją: „ … Ten (Anglijoje) lietuviai  patenka į naujas gyvenimo sąlygas, kultūrą, kur  kiti papročiai, savitos tradicijos. Reikia tuos anglų savumus pažinti ir juos gerbti, nes kiekvienam brangu kas sava. Derinantis prie svetimų papročių,nereikia jų besąlyginiai priimti, kad nenustoti savo lietuviško veido.

     Asmeninis gyvenimas. Atvykstantys į Angliją nuo nedateklių fiziškai išvargę,moraliai sukrėsti. Būdami normalesnėse gyvenimo sąlygose, turime gyventi taip, kad atstatytume pairusias savo jėgas ir nežemintume Lietuvio vardo. Tad vengiama girtavimo, kortavimo ir viso kito, kas žaloja mūsų sveikatą, krikdo nervus, žemina asmenį kitų akyse ir stumia į skurdą. Niekad ir niekur nepamirštame, kad esame kultūringos Tėvynės Lietuvos sūnūs. Santykiuose su svetimaisiais, ar tai būtų anglai, ar kitos kurios tautos atstovai, Lietuvis visuomet su visais korektiškai draugiškas; neįžeidžia kitų ir savęs nežemina; vengia bet kokių konfliktų. Įsipareigoję darbui, turime jį atlikti sąžiningai, kur reikia padėti draugams, aktyviai dalyvauti profesinėse sąjungose ir iš viso būti solidariais su darbo draugais.Neturėję progos įsigyti profesiniam darbui pasiruošimo, turime išnaudoti tam tikslui patį darbą. Anglijoje mums teks dirbti įvairius darbus, bet reikia stengtis pritapti prie tokių darbų, kurie labiau domins dirbantį ir kurio išmokus, galima būti naudingam atstatomoje Nepriklausomoje Lietuvoje. Pvz., prie įvairių mažiau Lietuvoje išvystytų žemės ūkio šakų, kaip speciali gyvulininkystė, paukštininkystė, daržininkystė, ūkio trobesių statyba ir jų sutvarkymas, trąšų gamyba, žemės ūkio mašinos, jų naudojimas ir priežiūra; statybinės medžiagos, jų parengimas; statyba ir pastatų planavimas; tekstilės ir rūbų pramonė; cheminė pramonė, ypač tekstilės žaliavų gamyboje; jūrų, vidaus vandenų ir sportinių laivų statyba; auto ir lėktuvų remontas ir statyba; metalų mechaninis apdirbimas ir mašinų statyba; mokslo priemonių gamyba ir t.t. Žinias reikia stengtis papildyti iš atitinkamos literatūros, kursų ir kita.Kadangi nežinome, kokia mūsų artimiausia ateitis, tad turime būti pasirengę bet kokiems eventualumams. Drąsiau galėsime žiūrėti į ateitį, jei turėsime kiek susitaupę rytojui. Santaupos gali padėti atkurti savo asmeninį gyvenimą Nepriklausomoje Lietuvoje.

     Lietuvių organizaciniai ir kultūriniai reikalai: lietuvių kultūriniams, švietimo ir organizaciniams reikalams Anglijoje tvarkyti, vyriausių lietuvių tremtinių organų nutarimu, skiriamas Vyr. laikinas Lietuvių tremtinių komitetas Anglijoje iš 5 asmenų. Jo uždavinys – vadovaujantis LTB Statuto dvasia sukurti Anglijoje legalią lietuvių tremtinių organizaciją, su kurios organų išrinkimu baigtųsi ir komiteto veikla.Lietuviai apsigyvenę vienoje vietoje didesniais skaičiais tuojau sudaro Apylinkės lietuvių bendruomenę vadovaudamiesi LTB statutu ir susiriša su Vyr. laikinuoju Anglijos Lietuvių tremtinių komitetu.

     Švietimo srityje: naujose gyvenimo sąlygose tėvams ir kitiems pajėgiems šeimos nariams teks užtikrinti savo šeimos egzistenciją darbu. Kad išvykstančių į darbovietę tėvų maži vaikai nepaliktų be tinkamos priežiūros, pirmoje eilėje tenka susirūpinti vaikų lopšelių ir vaikų darželių steigimu; darbas tose priešmokyklinio amžiaus vaikų įstaigose turi būti prailgintas tiek, kad tėvai, išvykdami į darbus, juos galėtų atvesti, o atsiimti tik darbus baigę. Tad ir vaikų maitinimas turi būti tinkamai suorganizuotas vietoje; mokyklinio amžiaus vaikams naudojimasis anglų mokyklomis bent pradžioje dėl kalbos nemokėjimo, gali būti neįmanomas. Be to, sėkmingas vaikų tolimesnis mokymas gali būti tik ietuviškose mokyklose, kurios tęs jau įdiegtos kultūros ugdymą. Tad tuojau skubiai steigtinos aštuonerių metų pradžios mokyklos; stovyklų ryšininkai ir Anglijos lietuvių tremtinių centriniai organai deda pastangų, kad vaikų globojimo ir švietimo įstaigų ir jų tarnautojų išlaikymas būtų subsidijuojamas iš Anglijos valdžios lėšų. Jeigu iš karto tatai nepavyktų atsiekti, tai stengtis lėšų sudaryti iš pačios bendruomenės, o mokytojais tokiu atveju kviestis fizinį darbą dirbti nepajėgiančius narius (senesnio amžiaus).

      Kultūriniai reikalai tvarkomi bendruomenių sava iniciatyva, kol nebus sudarytos centrinės organizacijos: pirmon eilėn steigiamos skaityklos ir knygynai, kuriems laikraščiai ir knygos parūpinamos iš lietuviškų leidyklų, esančių Anglijoje, Amerikoje, Vokietijoje ir kt.; kad mūsų jaunimas nenutrūktų nuo mūsų kamieno – Lietuvos – reikia rengti paskaitas, pasikalbėjimus, studijas apie Lietuvos istoriją, geografiją, literatūrą, meną, ekonominį gyvenimą ir kita; reikia iškilmingai minėti Lietuvos valstybės ir Tautos šventes, ruošti Tautai nusipelniusių asmenų ir istorinių įvykių minėjimus; laisvalaikį reikia praleisti kultūringai ir tam tikslui organizuoti chorus, tautinių šokių grupes, koncertus, spektaklius, paskaitas, parodas, sportą ir visa kita, kas gali reprezentuoti mūsų meną, tautinę kultūrą ir kas gali sudalyti tinkamas sąlygas svetimiems ją pažinti.

     Lietuvių santykiai su Britų visuomene, kitataučiais ir su lietuviais Anglijoje bei kituose kraštuose. Lietuviai gyvendami Anglijoje negali izoliuotis nei nuo anglų, nei nuo kitų tautų. Savo buvimą Anglijoje reikia panaudoti kuo plačiausia prasme sueinant į bendradarbiavimą tiek su pavieniais asmenimis, tiek su organizuota visuomene. Lietuvis, išvykęs Anglijon, palaiko kuo glaudesnį bendravimą su Anglijoje gyvenančia lietuvių visuomene, ar ji būtų tremtinių bendruomenė, ar iš seniau gyvenantieji Anglijoje lietuviai. Nenutraukia, bet dar  sustiprina ryšius su lietuviais, gyvenančiais kituose kraštuose. Kiekvienas lietuvis turi prisidėti prie lietuviškosios dvasios atgaivinimo ir sustiprinimo mūsų tautiečių tarpe, gyvenančių iš seniau Anglijoje. Reikia dėtis į esamas ten lietuviškas kultūrines,bažnytines ir kitas organizacijas. Aktyviai dalyvauti esamoje spaudoje.Tinkamai progai pasitaikius supažindinti svetimuosius su Lietuva, jos gyvenimu ir mūsų siekiais, panaudojant tam reikalui koncertus, pobūvius, paskaitas, pranešimus, straipsnius į laikraščius, brošiūras ir knygas bei asmeninę informaciją. Tik glaudus tarpusavio susitvarkymas, korektiškas santykiavimas su svetimaisiais, kultūringas asmeninis ir bendruomeninis gyvenimas, pareigingumas ir tolerantiškumas išaukštins mūsų ir mūsų Tėvynės vardą ir patrauks kitus padėti mums pasiekti mūsų brangiausio tikslo – greito grįžimo į laisvą Nepriklausomą   Lietuvą.“

      Iki 1947 m. birželio 10 d. į D. Britaniją darbams iš stovyklų Vokietijoje išvyko 2161 lietuvis (1852 vyrai ir 309  moterys).Daugelis lietuvių ištvėrė „išbandymų metus“ ir gavę D. Britanijos pilietybę jau galėjo susiieškoti darbo, atitinkančio jų kvalifikaciją, o gavę paskolų iš bankų įsigijo automobilius, net namus. Svarbus Anglijos lietuviams organizacinis centras buvo Lietuvių sąjungos namai Londone. Leistas lietuvių laikraštis „Britanijos Lietuva“, susiorganizavo lietuvių choras, tautinių šokių ratelių ir kt.

      Beveik tuo pačiu laiku pradėjo verbuoti lietuvius tremtinius Belgija  darbams į anglių kasyklas.  Vien per 1947 m. iš Vokietijos stovyklų į tuos darbus užsiverbavę išvyko apie 1000 lietuvių tremtinių. Dar antratiek  darbams į Belgijos pramonės įmones. Tačiau didžioji dalis lietuvių tremtinių Belgijoje ilgiau neužsilaikė dėl labai brangaus gyvenimo, menkų uždarbių ir draudimų kurti tautines organizacijas ir neigiamo  gyventojų požiūrio į atvykėlius. Tad po metų kitų didelė dalis tremtinių arba grižo atgal į pabėgėlių stovyklas Vokietijoje, arba emigravo į kitus kraštus. 1948 m. Belgijos lietuviai leido rotatoriumi savo laikraštėlį „Gimtoji šalis“.

     Nuo 1946 m. Prancūzija buvo užsimojusi daug tremtinių iš Baltijos valstybių įkurdinti savo kolonijose Šiaurės Afrikoje – Tunise, Maroke, o taip pat  Indokinijoje. Bet  greitai  apsigalvojo ir verbavo daugiausia tik statybų specialistus. Išvykti į tuos kraštus norą buvo pareiškę 60 lietuvių. Keleriopai daugiau lietuvių (apie 300) įstojo į prancūzų minėtąjį Svetimšalių legioną ir, išvengę NKVD lagerių , išvyko kovoti ir žūti  už prancūzų imperialistų reikalus   į Indokiniją. Bet daugiausia lietuvių tremtinių svajojo patekti į JAV. Bet  dėl tos šalies  ribojamų įvažiuoti į tą šalį,  iki 1947 m. vasaros  tepateko  tik apie 500 lietuvių tremtinių iš Vakarų Europos stovyklų ir tik tie, kurie  turėjo ten artimų giminaičių,  pasižadėjusių juos išlaikyti ir globoti.  Bet  1948 m. pabaigoje  JAV nutarus įsileisti daugiau pabėgėlių iš Vakarų Europos, per vienerius metus į JAV išvyko daugiau kaip 4000 lietuvių.

JAV lietuvių atstovai  VLKIo pirmininkas dr. K.Bobelis ir Povilas Dargis vizito pas JAV prezidentą H.R. Fordą metu (1975 07 23)    

    Vykti į JAV tremtinius viliojo ir tai, kad toje šalyje buvo gan stipri lietuvių bendruomenė, turėjusi gausią spaudą, lietuviškas parapijas, mokyklas ir kt. Tačiau ir ten daugeliui įsikurti buvo gana sunku, pirmiausia, kad po karo šalyje mažinta gamyba, dėl ko buvo daug bedarbių. Norėdami išgyventi, daugelis buvo priversti dirbti bet ką, nors ir patį juodžiausią darbą. Didelė laimė būdavo, jei žinomam Lietuvoje inžinieriui, architektui pasisekdavo gauti eilinio braižytojo, apskaitininko ar panašią vietą.Ypač sunku buvo tiems, kurie atsidūrė pietinėse valstijose cukrinių nendrių plantacijose, fermose – už darbą nuo aušros iki tamsos gaudavo ne daugiau kaip 3 dolerius per dieną, kai tuo tarpu už maistą reikėdavo sumokėti 1,5 dolerio. Bet daugelis lietuvių, įpratę prie sunkaus vergiško darbo, laimėdavo grumtynes dėl dolerio ir po kelerių metų, žiūrėk, įsigydavo automobilius, namus, susirasdavo labiau jo išsilavinimui tinkamo darbo, įsitraukdavo į lietuvių bendruomenės veiklą.

     Į Kanadą lietuviai tremtiniai pradėjo emigruoti nuo 1947 m. vasaros – kirsti miškų, tiesti geležinkelių, kasti anglį ir kt. Vykstantieji į Kanadą, kaip ir į D. Britaniją, turėdavo pasirašyti sutartį, kad  tenykščių ponų paskirtoje vietoje jie dirbs ne mažiau kaip 10 mėnesių ir tik po to jau galės pasirinkti darbo ir gyvenamąją vietą. Palyginti neilgas sutarties galiojimo laikas, galimybės susitaupyti pinigų (žadėta iki 1000 dolerių per metus dirbantiesiems miškuose) ir panašios sąlygos atrodė viliojamai. Tad iki 1949 m.  iš Vokietijos stovyklų į Kanadą išplaukė  geros sveikatos ir nuolankiais darbo jaučiais pasižadėjusiais  būti  per  5000 jaunų  lietuvių. Ten jie buvo paskirstomi po visą Kanadą, nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Tačiau po metų daug lietuvių iš Kanados miškų ir kasyklų jau, žiūrėk, buvo atsidūrę  Toronte, Monrealyje, Hamiltone ir kituose miestuose. Čia susirasdavo darbo pramonės įmonėse ar net kontorose, susiburdavo į įvairias lietuviškas organizacijas. Pavyzdžiui, 1949 m. Monrealyje jų  gyveno daugiau kaip 2000. Dar apie  1500 buvusių lietuvių tremtinių pateko į kitus miestus. Beveik visur įsikūrę liertuviai steigė savo   chorus, teatrus,  mokyklas, ėmė leisti laikraštį  „Nepriklausoma Lietuva“,  žurnalų, organizavo  lietuviškas radijo laidas. Nuo 1948 m. pavasario ėmė veikti ir Kanados lietuvių taryba, suvienijusi Kanadoje veikusias lietuvių organizacijas.

      Nuo 1947 m. pabaigos iš amerikiečių, anglų, prancūzų  okupuotųjų  Vokietijos zonų pradėti verbuoti lietuviai  tremtiniai darbams  į Australiją. Ir tokių į tą šalį išvyko  apie 4000 lietuvių. Visiems atvykusiesiems buvo duodamas darbas, bet tik nuošaliausiose   Australijos vietose. Tad glaudesnis bendravimas ir platesnė lietuvių veikla buvo menka, nors krašte ir veikė dar nuo prieškario laikų Australijos lietuvių draugija. 1948 m. pabaigoje Sidnėjuje įvyko jos narių suvažiavimas, kuriame buvo nutarta įkurti jos skyrius visur, kur apsigyveno lietuvių – Melburne, Adelaidėje, Bathurste ir kitur. Draugijos pastangomis įsteigta Australijos lietuvių skautų organizacija, Adelaidėje – lietuvių choras, lietuvių tautinių dainų ir šokių ansamblis.Nuo 1948 m. rugsėjo mėnesio rotatoriumi pradėtas leisti  laikraštis „Australijos lietuvis“, po metų – savaitraštis „Mūsų pastogė“ ir kt. Visus emigrantus iš Europos Australijos valdžia ir spauda dažnai vadindavo „baltais“. Tad iš to meto spaudos gali susidaryti klaidingas įspūdis, lyg „baltai“ (lietuviai, latviai, estai) buvę ir didžiausi nusikaltėliai. Daugelis lietuvių, būdami labai darbštūs ir taupūs, po metų kitų jau turėjo nuosavos žemės sklypelius, namukus, automobilius ir niekuo nebesiskirdavo nuo krašto senbuvių.

      Nuo 1947 m. po vieną kitą lietuvi iš Vakarų Europos pabėgėlių stovyklų pradėjo emigruoti į Pietą Amerikos šalis. Argentinoje Lietuviai pasirodė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Emigracija iš Lietuvos į šią šalį prasidėjo nuo 1925 m. ir pirmaisiais pokario metais joje gyveno apie 30 tūkst. lietuvių. Daugiausia – Buenos Airėse. Čia jie leido savo savaitraštį „Argentinos lietuvių balsas“, mėnraštį „Laikas“. Tačiau gyvenimas šiame krašte buvo gana sunkus ir daug kas stengdavosi iš čia vykti į kitus kraštus, pirmiausia į JAV.

       Beveik tuo pačiu laiku, kaip Argentinoje pirmieji lietuviai pasirodė ir Urugvajuje, jos sostinėje Montevidėjuje. Ypač gerai šiame krašte buvo susiorganizavę lietuviai komunistai, turėję ir savo „Lietuvių centrą“, savaitines radijo laidas. Urugvajuje ir Argentinoje po karo gyveno apie 10 tūkst. lietuvių, dar arti tiek Brazilijoje. Pirmoji apie 100 tremtinių pabėgėlių grupė  iš stovyklų Vokietijoje,  į Argentiną, Urugvajų, Braziliją atplaukė iš Vakarų Europos 1947 m. birželyje, dar maždaug tiek pat 1948 m. balandyje – į Kolumbiją. Šioje šalyje nuo 1935 m. gyveno keletas lietuvių vienuolių saleziečių (kunigai M. Tamošiūnas, N. Saldukas, V. Dubinskas, T. Makutis ir kiti). Daugiausia jų pastangomis ir mėginta visus šio krašto lietuvius suvienyti į vieną bendruomenę. Apie 200 lietuvių tremtinių 1948 m. atvyko į Venesuelą (daugiausia iš prancūzų okupuotos Vokietijos zonos). Jie čia didesnės veiklos neparodė. Apskritai, gelbėdamiesi nuo Lietuvą okupavusios TSRS , daug lietuvių iš Vakarų  Europos pabėgėlių stovyklų, lyg po kokio galingo sprogimo išsiblaškė vos ne po visas pasaulio šalis, papildydami tenykščias lietuvių bendruomenes arba pradėdami naujai jas kurti. Dėl tokio išsiblaškymo iškilo būtinybė turėti centrą, kuris padėtų po pasaulį išblaškytiems tautiečiams išlaikyti tautinį mentalitetą, koordinuoti veiklą sprendžiant Lietuvos išlaisvinimo bylą.

Vienybės ir atramos ilgesys

     Lietuvių tremtinių organizacijos ir spauda. Atsidūrę Vokietijoje ir kitose šalyse, lietuviai tremtiniai stengėsi atkurti ne tik politines, bet ir kitokias organizacijas, veikusias ikiokupacinėje Lietuvoje, pirmiausia profesines, pagal pomėgius, taip pat buvusias antinacinio, antisovietinio pasipriešinimo dalyvių ir kitas. Tarp tokių minėtina 1946 m. rugpjūčio mėnesi Augsburge įsikūrusi Lietuvos antinacinės rezistencijos politinių kalinių sąjunga, turėjusi tikslą teikti vieni kitiems ir šeimų nariams paramą, padėti susirasti darbą, užrašyti kovų prisiminimus ir kita. Prie Sąjungos veikė Martirologijos skyrius. Sąjungai priklausė 616 žmonių.

      Lietuvių katalikų kunigų sąjunga įsikūrė 1945 m. liepos 31 d. Miunchene ir turėjo tikslą suburti už Lietuvos bažnytinės provincijos ribų esančius lietuvius katalikus kunigus ir rūpintis jų auklėjimu, studijomis ir parama. Sąjungon užsirašę 136 nariai leido religijos, kultūros laikraštį „Naujasis gyvenimas“, kunigams skirtą biuletenį „Vox Temporis“.

     Lietuvių profesorių užsienyje sąjunga įsikūrė 1947 m. gegužės mėnesio pradžioje Nortingene. Ji turėjo tikslą jungti tremtyje atsidūrusius Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojus, teikti paramą, globoti lietuvių akademinį jaunimą, padėti jam eiti aukštuosius mokslus ir pasirengti moksliniam darbui.

      Lietuvių tremtinių mokytojų sąjunga įsikūrė 1947 m. vasario mėnesį Scheinfelde įvykusiame lietuvių mokytojų tremtinių suvažiavime. Iš viso Vokietijoje stovyklose buvo apie 1500 lietuvių mokytojų. Sąjunga turėjo padėti mokytojams apsirūpinti reikiama mokymui literatūra, kelti kvalifikaciją ir pan.

     1947 m. balandžio mėnesį Hanau pabėgėlių stovykloje įvykusiame visų Vokietijos okupacinių zonų tremtinių amatininkų ir darbininkų atstovų suvažiavime  įkurta Lietuvių tremtinių amatininkų ir darbininkų profesinė sąjunga, turėjusi tikslą padėti kelti kvalifikaciją ar įgyti naują specialybę, ginti profesinius reikalus. 1947 m. rudenį Sąjunga išleido rotatoriumi spausdintą leidinį „Darbas ir amatas“, kuriame pateikė daug žinių iš darbo ir iš amatų teisės Vakaruose ir kt. Sąjunga nuolat organizavo amatininkams ir darbininkams įvairius kursus, tarp jų ir vokiečių, anglų kalbų.

     Lietuvių tremtinių žemės ūkio darbuotojų sąjunga Vokietijoje įsikūrė 1946 m. kovo mėnesio pabaigoje Hanau stovykloje vykusiame lietuvių tremtinių agronomų, ūkininkų suvažiavime. Sąjungoje buvo apie 500 narių. Ji siekė jungti ir globoti lietuvius žemės ūkio  arbuotojus, padėti jiems įsikurti svetimoje šalyje, taip pat rūpintis jų išmokslinimu ir kitais svarbiais nariams klausimais.

       Lietuvių miškininkų ir medžio pramonės darbuotojų sąjunga įsikūrė 1946 m. kovo mėnesio pradžioje Hanau stovykloje vykusiame Antrajame tremtyje lietuvių miškininkų suvažiavime. Sąjunga turėjo tikslą: suvienyti tremtyje esančius miškininkus bei medžio pramonės darbuotojus į vieną profesinę šeimą, parengti išvaduotai Lietuvai miškų bei medžio pramonės atkūrimo planus, remti studijuojančius miškininkystės mokslus, teikti materialinę bei moralinę paramą savo nariams; kelti narių kvalifikaciją, tirti galimybes emigracijoje ir pan. Sąjungon buvo užsirašę 300 narių, iš jų 180 miškininkų. Jie organizavo Hanau ir kai kuriose kitose stovyklose miškų technikams kursus ir kt.

      Lietuvių tremtinių ekonomistų draugija įsikūrė 1946 m. vasario mėnesio pradžioje Augsburge įvykusiame lietuvių tremtinių ekonomistų suvažiavime. Sąjunga buvo užsimojusi atstovauti Lietuvos ekonomistams, teikti jiems paramą, ugdyti profesinį meistriškumą ir rengti Nepriklausomos Lietuvos ekonominio gyvenimo planus.

        Lietuvių tremtinių kooperatyvu sąjunga įsteigta 1947 m. balandžio mėnesio pabaigoje Scheinfelde įvykusiame kooperatyvų atstovų suvažiavime. Sąjungos tikslas buvo padėti besisteigiantiems  lietuvių kooperatyvams apsirūpinti reikalingomis prekėmis,remti juos ir populiarinti kooperacijos idėjas tarp tremtinių ir pan.

       Lietuvių tremtinių veterinarijos gydytojų draugija įsikūrė Hanoveryje 1946 m. gegužės 2 d. Draugija vienijo 69 veterinarijos gydytojus, kurie pabėgėlių stovyklose organizavo veterinarija besidomintiems kursus, rūpinosi savo narių problemų sprendimu.

      Lietuvių vaistininkų-farmacininkų draugija įsikūrė 1946 m. gegužės mėnesio pabaigoje Hanau stovykloje ir buvo užsimojusi rūpintis farmacininkais, jų profesiniais, ekonominiais ir kultūriniais reikalais. Daugelis lietuvių farmacininkų dirbo pabėgėlių stovyklose vaistininkais.

      Lietuvių tremtinių geležinkelininkų draugija įsikūrė 1946 m. pradžioje Kempteno pabėgėlių stovykloje atsidūrusių lietuvių geležinkelininkų iniciatyva. Draugija rotaprintu leido neperiodinį leidinį „Geležinis kelias“.

      Vokietijos stovyklose kurį laikų veikė lietuvių tremtinių karo invalidų sąjunga (įsikūrusi 1946 m. birželio mėnesį), taip pat Lietuvos Laisvės kovos dalyvių sąjunga, įsteigta 1948 m. lapkričio mėnesio pabaigoje Hanau stovykloje vykusiame LLK dalyvių suvažiavime. Sąjunga buvo užsimojusi sujungti į vieną organizaciją visus kovojusius ir kovojančius dėl lietuvių tautos laisvės.

      Nuo pat pirmųjų tremties dienų lietuviai atbėgėliai Vokietijoje atkūrė Lietuvoje veikusias vadinamąsias „laisvųjų profesijų“ sąjungas.

      Savo veiklumu tremtyje  išsiskyrė lietuviai inžinieriai ir architektai. Taip 1945 m. lapkričio mėnesio 29 d. Vurzburgo stovykloje buvo atkurta Lietuvos inžinierių draugija tremtyje, vienijusi apie 400 narių (tarp jų apie 280 diplomuotų inžinierių, architektų).Daugelis inžinierių, architektų stovyklose buvo tarp aktyviausiųjų pabėgėlių, ėjo įvairias administratorių pareigas, organizavo darbininkiškų, amatininkiškų profesijų kursus, steigė dirbtuves ir kt. Keliasdešimt lietuvių inžinierių buvo gavę darbo JAV kariuomenės padaliniuose, vadovavo jų vykdomoms statyboms, taip pat nemažai dėstė aukštosiose, specialiosiose technikos mokyklose (Miunchene, Hamburge ir kt.). Ženkli  buvo ir lietuvių inžinierių architektų veikla rengiant ir leidžiant lietuviškąją techninę literatūrą. Taip nuo pirmųjų gyvavimo metų draugija ėmė leisti savo rotatoriumi spausdinamą žurnalą „Inžinieriaus kelias“.  Jo pirmame numeryje (1945 m. vasario 23 d.) skaitome: „Lietuviai tremtiniai inžinieriai, kaip ir visi tremtiniai lietuviai, gyvena svetimoje šalyje nepavydėtiną benamių gyvenimą, neturi specialybę atitinkančio pastovaus darbo, visi prarado karo sūkuriuose ne tik savo turtą, bet ir kartu anksčiau turėtą technikos literatūros lobyną. Be literatūros, be mokslo, be darbo technikos darbuotojai negali daryti pažangos […]“.Kai kurie draugijos skyriai įsikūrė anksčiau už pačią draugiją. Pavyzdžiui, Statybos skyrius Vurzburge įsteigtas dar 1945 m. birželio 20 d. (jis įsikūrė suremontuoti stovyklai paskirtus pastatus); tuo pačiu laiku įsikūrė ir Mechanikos skyrius (stovyklos šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos sistemoms sutvarkyti) ir pan. Nuo 1945 m. rugsėjo 20 d. pabėgėlių stovyklose lietuviai inžinieriai organizavo ir vairuotojų kursus, kuriuos po 2 mėnesių baigė ir, atlikę važiavimo praktiką, vairuotojų pažymėjimus gavo dešimtys lietuvių.

     Kaip Vurzburge, beveik tuo pačiu laiku Lietuvių inžinierių ir architektų draugijos atsikūrė Kempteno, Hanau ir kitose stovyklose, o 1946 m. vasario 23–24 d. Vurzburge įvyko ir draugijos atkuriamasis suvažiavimas. Draugijos nariai tremties metais  Vokietijoje parengė ir išleido keliasdešimt knygų įvairiais technikos klausimais, vadovėlių, daug prisidėjo, kad atbėgėliai pagerintų ir savo buitį, būtų labiau pasirengę gyventi emigracijoje. 1948 m. birželio 6 d. draugija pasivadino Lietuvių inžinierių sąjunga užsienyje, o vėliau – Pasaulio  lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga (nuo 1949 05 22).

     Kita profesinė grupė, pasižymėjusi organizuotumu tremtyje, buvo lietuviai gydytojai. 1944 m. pabaigoje Vokietijoje jų jau buvo atsidūrę apie 300. Tačiau, priešingai negu inžinieriai ir architektai, beveik visi jie nuo pirmųjų dienų turėjo darbo ne tik pabėgėlių stovyklų, bet karinėse vokiečių ir austrų civilinėse ambulatorijose, okupacinių kariuomenių daliniuose.1946 m. balandžio 6–7 d. į Hanau stovyklą susirinkę apie 200 lietuvių gydytojų įsteigė Lietuvių gydytoją tremtinių sąjungą, kurioje narių skaičius netrukus išaugo iki 300.Netrukus sąjunga atkūrė ir Lietuvoje veikusias savo korporacijas „Froternitas Lithuanica“ bei  „Gaja“,  įsteigė Sąjungos „Geležinį fondą“, kaupti lėšoms grįžti į Lietuvą, kai tokia galimybė atsiras.

     Tarp pirmųjų susiorganizavusiųjų tremtyje buvo lietuviai teisininkai.Jų po karo Vokietijoje atsidūrė apie 350. Pirmasis lietuvių teisininkų suvažiavimas įvyko 1945 m. gruodžio 8–9 d. Hanau pabėgėlių stovykloje. Tada ten įkurta ir jų draugija, kuri užsimojo rūpintis narių profesiniais, gyvenimo, emigracijos ir kitais klausimais, taip pat buvo užsibrėžusi tirti Lietuvos okupacijos ir kitus klausimus, kaupti ir analizuoti teisinius dokumentus, rengti išvaduotos Lietuvos teisinės sistemos projektus ir kt., padėti tremtiniams spręsti iškilusius teisinio pobūdžio klausimus ir kt.

    Dideli autoritetą tarp tremtinių turėjo lietuviai rašytojai – 1944 m. pabaigoje Vokietijos stovyklose buvo apie 70 proc. visų nepriklausomos Lietuvos rašytojų sąjungos narių (apie 90 asmenų). Daugelis rašytojų buvo vieni aktyviausių lietuviškosios spaudos bendradarbių, susirinkimų, minėjimų dalyviai, tikėjimo Lietuvos laisve puoselėtojai. Kartu rašytojai stengėsi ir patys susijungti, atgaivinti Lietuvos rašytojų draugijos veiklą, kad būtų galima labiau rūpintis ir jaunųjų rašytojų, poetų ugdymu. 1946 m. sausio 25–26 d. Tiubingene (prancūzų okupacinėje zonoje), įvyko pirmasis tremties rašytojų suvažiavimas, kuriame dalyvavo 50 rašytojų. Buvo išrinkta draugijos valdyba:  S. Santvaras (pirmininkas), V. Biržiška (vicepirmininkas), P. Andriušis (sekretorius), B. Brazdžionis (iždininkas) ir kiti. Suvažiavime nutarta išleisti rašytojų almanachą, o Miunchene pradėtą leisti žurnalą „Aidai“ – paversti jį kultūros ir meno žurnalu, taip pat nutarta leisti rašytojų metraštį „Tremties metai“ ir kt.

       Apie pirmąjį lietuvių rašytojų – tremtinių suvažiavimą Tiubingene (1946 01 25) minėtas rašytojas istorikas  Algirdas Gustaitis savo dienoraštyje pažymėjo: „Lietuvių rašytojų susibūrimas Tiubingene  Lietuvių Komiteto patalpose daug matytų, daugiau nematytų veidų. Sveikinimai, susipažinimai, kalbelės, pasakojimai. Kaip mat ir pietūs, maždaug 12-ą. Suvažiavimų atidaro S. Santvaras 4-tą valandą. Į prezidiumą pakviečia prof. Vaclovą Biržišką pirmininku ir J. M ikuckį, S. Zobarską. Sekretoriauti – Gr. Tulauskaitę, B. G ražulį.Rašytojų suvažiavimą sveikino VLIK ’o vardu V.Sidzikauskas,  Liet. Studentų atstovybės – Kozmas Balčiauskas, Liet. Raudonojo Kryžiaus – prof. Kanauka, Augsburgo lietuvių dramos teatro – A. Sidabraitė-Petrauskienė ir kiti. Gražią paskaitą laikė J. Brazaitis (J. Ambrazevičius).15-kos min. pertrauka. Po to Įdomi literatūrinė popietė. Savo kūrinių skaitė: Juozas Mikuckis, Alė Sidabraitė, Kazys Bradūnas, Juozas Švaistas. Fortepijonu skambino G. Leonienė, eiles  skaitė Gr. Tulauskaitė, Benys Rutkūnas, Stasys  Būdavas.Po pertraukos solo dainavo A. Dičiūtė. Savo kūrybas skaitė Leonardas Žitkevičius, Antanas Škėma, Vlada Prosčiūnaitė, Stepas Zobarskas, Bernardas Brazdžionis.Buvo miela klausytis – taip seniai negirdėjome literatūrinių minčių.

    Vakare su kolege Ale Nakaite išskubėjome į stotį, o iš ten į Kirchentelinsfurt’ą pas prof. A. Salį nakvynėn. Stotyje mudu pasitiko pats profesorius. Ponai Saliai buvo nuoširdžiai malonūs. Smagiai šnekučiavomės, valgėme, net vynelio gurkštelėjome. Ryte iš Kirchentelinsfurt’o patogiu elektriniu traukiniu grįžome  į Tubingen’ą, kur nuo 9 val. 30 min. vyko toliau suvažiavimas. (…)“.

     Lietuviai rašytojai priėmė savo  deklaraciją–atsišaukimą į  pasaulio rašytojus, pasiūlytą   B. Brazdžionio, kviečiančią  remti lietuvių kovą dėl savo nepriklausomo valstybingumo atkūrimo. Ir toliau A.Gustaitis savo dienoraštyje rašo, kaip po suvažiavimo visi dalyvavę   Schiller–Museum salėje vykusiame  M. K . Čiurlionio lietuvių ansamblio   šimtajame  koncerte.  Salėje buvę per  12 000 žmonių – be lietuvių, daug vokiečių, prancūzų, amerikiečių, tarp jų daug okupacinių kariuomenių karininkų. Ir jie visi ilgai plodavo po kiekvieno lietuvių pasirodymo.

     Antrajame rašytojų suvažiavime 1947 m. liepos 11–12 d. Augsburge dalyvavo ir 80-metis dr. Vydūnas. Suvažiavimas buvo skirtas paminėti lietuviškos knygos 400-mečiui. Suvažiavime buvo įkurtas Lietuvių kultūros fondas, priimtas atsišaukimas į demokratinio pasaulio rašytojus, į Jungtines Tautas dėl TSRS įvykdytos antrosios Lietuvos okupacijos.

      Vokietijoje atsidūrę lietuviai dailininkai, 1947 m. pabaigoje Freiburge įsteigė Lietuvių dailės institutą, o po metų – Pasaulio lietuvių dailininkų  sąjungą (1948 m. spalio 23 d.). Jos pirmininku išrinktas dail. A. Varnas, pavaduotojais – V. K . Jonynas ir K. Varnelis, nariais – J. Vaičaitis, A. Rakštelė, C. Jonušas ir kiti. Prie dailininkų buvo prisidėję ir architektai, menotyrininkai. Dailininkai ir architektai reiškėsi dar ir prieš Sąjungos įsikūrimą beveik visose stovyklose, kur organizavo savo darbų parodas, iliustravo leidinius. Pavyzdžiui, 1948 m. birželio 27 d. Hanau stovyklos parodoje buvo eksponuoti net 369 kūriniai (tapybos, grafikos, skulptūros), kuriuos pateikė dailininkai P. Augus,A.Galdikas,  A. Varnas, C. Jonušas, V. Jonynas, V. K asiulis, V. Petravičius, A. Rūkštelė, K. Šklėrius, A. Tamošaitis, A. Vaičaitis, V. Vizgirda ir kiti. Be to, beveik visose stovyklose buvo organizuojamos dailės studijos, dailės pamokos vaikams ir kt.

     Beveik visose pabėgėlių Vokietijoje stovyklose, kuriose gyveno lietuvių, veikė muzikos, dainų, šokių mėgėjų ir profesionalų susivienijimai. Lėmė tai, kad didžioji dalis Lietuvoje iki karo veikusių meno profesionalų ir mėgėjų kompozitorių buvo atsidūrę Vokietijos, Austrijos stovyklose. Tarp tokių, tęsusių kūrybą, buvo kompozitoriai K. Banaitis, J. G aidelis, J. Starka, V. Jakubėnas, J. Kačinskas, B. Budrionis,  J. Strolia ir kiti. Stovyklose buvo atkurta ir daug Lietuvoje veikusių meno kolektyvų. Tarp pirmųjų tokių buvo Čiurlionio vardo meno sambūris, kuris dar 1940 m. pradžioje buvo įkurtas A. Mikulskio Vilniuje prie Lietuvių šaulių sąjungos. Jis savo veiklą vėl pradėjo 1944 m. rudenį Vienoje. Paskui ne kartą  keitė gyvenamąją vietą, bet visada daug  koncertavo  pabėgėlių stovyklose, taip pat okupacinėms kariuomenėms, o taip pat  per Austrijos, Vokietijos radijas ir visur susilaukdavo gero įvertinimo.

      Kitas ansamblis, pelnęs aukšto įvertinimo tarp profesionalų, buvo Lietuvių tautinis ansamblis 1940 m. įkurtas muzikų J. Š vedo ir G. Valicko Vilniuje prie valstybinės filharmonijos. 1944 m. vasarą daugeliui to ansamblio dalyvių atsidūrus Vokietijoje, muzikai S. Sodeika, G. Valickas, A. Liekūnaitė, J. Ambražas ir kiti ėmėsi atgaivinti tą liaudies dainų ir tautinių šokių ansamblį, kuris nuo 1945 m. vasaros įsikūrė Wresbadeno stovykloje. Ansamblio repertuaruose buvo 215 lietuvių liaudies dainų ir bažnytinių giesmių, 23 tautiniai šokiai.Nemažiau garsus buvo ir „Dainavos“ lietuvių meno ansamblis, suburtas Hanau stovykloje, vadovaujamas V. Adomavičiaus, vėliau – B. Jonušo. Daug ansamblio koncertų buvo įrašyta į patefono plokšteles. Guodė ir garsino lietuvius tremtyje ir buvę Kauno bei Vilniaus operos dainininkai ir dainininkės: V. Grigaitienė, A. Dambrauskaitė, E. Kardelienė, J. Blazdžiūnaitė-Motiekaitienė, G. Matulaitytė, P. Radzevičiūtė, V. Jonuškaitė, S. Nasvytytė, A. Kutkus, P. Kovelis, A. Sprindys, J. Butėnas, V. Baltrušaitis, S. Liepa ir kiti.Lietuvių tremtinių menininkų sambūriai ir atskiri atlikėjai jau pirmiasiais pokario metais koncertuodavo ne tik Vokietijoje,bet ir Anglijoje, Prancūzijoje ir kituose kraštuose. Po vieno tokio lietuvių koncerto 1949 m. vasario mėnesį anglų dienraštis „The Times“ (02 21) ne tik labai išgyrė visus iš Vokietijos stovyklų atvykusius lietuvius dainininkus, bet  gana plačiai parašė ir  TSRS okupuotą Lietuvą.

      Tremtyje lietuviai buvo atgaivinę ir simfoninius koncertus. Augsburgo stovykloje atsidūręs vilnietis dirigentas J. Kačinskas organizavo simfoninius koncertus ir miesto gyventojams.Tarp atlikėjų buvo I. Vasyliūnas, P. Mariukas, M. Saulius, P. Osmonas ir kiti.

     1947 m. vasario 25 d. Detmolde (anglų zonoje) atnaujino savo veiklą ir lietuviškoji opera – pastatyta Rosinio opera „Sevilijos kirpėjas“. Operai dirigavo A. Kačiūnas, dekoracijas piešė dail. V. Andriušis, dainavo buvę Vilniaus ir Kauno operų solistai (A. Kutkus, V. Baltrušaitis, J. Nauragis. E. Kardelienė, V. Puškorius, J. Vencevičaitė ir kiti). Su opera lietuviai apvažiavo daugelį Vokietijos vietovių, visur sulaukdami geriausių žiūrovų atsiliepimų.

     Gero įvertinimo buvo sulaukęs Augsburge įsikūręs lietuvių dramos teatras. Dar 1945 m. birželio 10 d. čia buvo pastatyti pirmieji, daugiausia aktorių J. Palubinsko, K. Dauguvietytės ir kitų vadovaujami spektakliai – V. K rėvės „Šarūnas“, A. Škėmos „Viena vakare“ ir kt.

    Kitas, „Aitvaru“ pasivadinęs lietuvių teatras nuo 1946 m. veikė anglų okupacinėje zonoje Detmolde, daugiausia režisierių J. Gučiaus, J. Blekaičio ir kitų pastangomis. Dramos teatras „Atžalynas“ buvo įsikūręs ir Hanau stovykloje aktorių S. Pilkos, A. Škėmos ir kitų pastangomis. Ilgiau ar trumpiau dramos teatrai gyvavo Kaselio, Ravenburgo, Ingolstadto ir kitose pabėgėlių stovyklose.

      Tikra sensacija buvo ir tarp vietinių gyventojų – vokiečių,   nuo 1947 m. Augsburgo stovykloje pradėjęs  veikti baleto teatras, premjerai pasirinkęs „Kopeliją“, kuri buvo sulaukusi didelio dėmesio visoje spaudoje. Baleto šokėjai buvo iš Vilniaus ir Kauno teatrų pasitraukę artistai – T. Baluskinaitė, A. Šlepelytė, S. Valbasys, A. Liepinas ir kiti. Baletmeisterio pareigas prisiėmė E. Bandzevičius, dirigento – A. Kučiūnas, dailininko – L. Vilimas ir kiti. Baleto trupė kurį laiką veikė ir  Kaselio stovykloje.Bet lietuvių  meninis gyvenimas stovyklose  sparčiai ėmė gesti nuo 1949 m., daugeliui  muzikų, artistų, dainininkų, šokėjų emigravus  į JAV ir kitas šalis.

      Tremtinių gyvenime svarbus vaidmuo teko žurnalistams, spaudai. Karui baigiantis, Vokietijoje atsidūrė apie 80 proc. nepriklausomos Lietuvos žurnalistų sąjungos narių. 1946 m. gegužės mėnesio 11–12 d. Hanau stovykloje įvyko pirmasis lietuvių žurnalistų suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie 100 jų atstovų. Sąjungos valdybos pirmininku išrinko dr. J. Pajaujį, vicepirmininkais – A. M erkelį ir J. Vaidelį, iždininku – S. Urboną, gen. Sekretoriumi – K. Obelėną, nariais – H. Blazą, A. Braziulį, J. Cicėną, J. Kardelį, garbės teismo nariais – V. Alseiką (buvusi KGB agentą. – A. L.), kun. prof. S. Ylą, V. Oškinį.

       Suvažiavimo metu veikė antinacinė ir jau Vakaruose leistos lietuviškos  bei leidžiamos spaudos  paroda.Prie Sąjungos buvo įkurtas informacinis centras kaupti duomenis apie lietuvių stovyklas, taip pat faktus iš okupuotos Lietuvos. Žurnalistų nuopelnas – tai gausi lietuvių tremtinių periodinė spauda.1946 m. pabaigoje Vokietijos stovyklose lietuviai jau buvo įkūrę ir leido 135 periodinius leidinėlius; juos leido lietuviai ir kitose šalyse: Austrijoje – 3,Danijoje – 1, Italijoje – 2, Norvegijoje – 3, Švedijoje – 3. Po metų periodinių leidinių skaičius Vokietijoje išaugo iki 229 pavadinimų, o kartu su leidžiamais ir kitose šalyse bendras jų pavadinimų skaičius pasiekė 257. Tačiau jau nuo 1947 m. jų pastebimai ima mažėti ir metų pabaigoje visoje Vakarų Europoje  leisti  134 pavadinimų lietuviški periodiniai leidiniai. Periodikos leidyba mažėjo didėjant lietuvių emigracijai į kitas šalis.Lietuviai pabėgėliai leido savo leidinius nuo pirmųjų pasitraukimo iš Lietuvos dienų. 1944 m. rudenį Tilžėje buvo išleista dienraščio „Ateitis“ (Kaune leido okupacijos metais) keletas numerių, o nuo lapkričio mėnesio to paties dienraščio žurnalistai Berlyne ėmė leisti 3 kartus per savaitę laikraštį „Lietuviai“.

      Iki 1945 m. balandžio mėnesio išėjo 36 laikraščio numeriai. Laikraštis ne tik informavo apie padėtį frontuose, bet ir pateikdavo daug informacijos apie lietuvių pabėgėlius, jų įkurdinimą, spausdino rašytojų, poetų kūrinius. Tuo metu leistas ir lietuviams kariams žurnalas „Karys“ (iš pradžių Mecklemburge. Vėliau – Veimare) – Lietuvoje leisto žurnalo tęsinys. Vokietijoje išėjo 9 numeriai. Tačiau, dar vykstant karui, visa spauda vokiečių buvo griežtai cenzūruojama, tad, suprantama, kad ir lietuviškoji nebuvo išimtis. Tiesa, buvo išleista ir slaptai, be cenzūros žinios. 1944 m. gruodyje Miunchene „Aidų“ žurnalo pirmasis numeris, po poros mėnesių – antrasis, bet gestapui susekus, leidybą teko nutraukti.  Austrijoje,    Zalcburge, kol užklupo gestapas, buvo išleisti 3 laikraščio „Tėvynės“ numeriai. Leistos ir lietuvių  rašytojų periodiniai leidiniai. Nuo 1946 m. Detmolte leistas vaikams  mėnesinis gausiai iliustruotas žurnalas „Saulutė“ (red. A.Giedraitis), skautams – „Skautų aidas“, pedagogams mėnesinis žurnalas – „Tremtinių mokykla“ (red. A. Kaitys), akademiniam jaunimui žurnalas – „Studentų dienos“, laikraštis – „Šviesa“ (red. V. Trumpa) ir kt.Lietuviai kunigai leido savo žurnalą „Auka“, dvisavaitinį laikraštį „Naujasis gyvenimas“, ėjo lietuvėms  – „Moterų žodis“, sportininkams – „Sporto apžvalga“ ir t.t.

       Lietuviai Vokietijos stovyklose gausiai leido ir knygas. Iš bibliografinių žinynų matyti, kad tremtiniai iki 1949 m. vasaros parengė ir išleido daugiau kaip 1000  vienkartinių leidinių.Tarp pirmųjų pabėgėlių stovyklose išleistų knygų buvo Petro Babicko eilėraščių rinkinys „Toli nuo Tėvynės“ ir šiek tiek vėliau Bernardo Brazdžionio poezijos rinkinys „Svetimi kalnai“, Kazimiero Bradūno eilėraščių knyga „Svetimoji duona“, 10 autorių literatūrinis „Baltijos almanachas“, S. Zobarsko novelių rinkinys „Savame krašte“, R. Andriušaičio humoristinių apsakymų rinkinėlis „Vis dėlto juokiamės“, Vydūno atsiminimų knyga „Kalėjimas – laisvėjimas“, V. Ramono romanas „Kryžiai“ (pirmojo bolševikmečio Lietuvoje vaizdai), Kazio Bradūno poema „Maras“ ir daugelis kitų. Išleista buvusio Lietuvos valstybės Prezidento dr. K . G riniaus „Atsiminimai ir mintys“ ir kt.

      Rūpinantis supažindinti pasaulį su Lietuva, buvo išleista nemažai iš Lietuvos istorijos, ypač paskutinio periodo, knygučių vokiečių, anglų ir kitomis kalbomis.Tačiau trūko vertėjų į svetimas kalbas. 1945 m. rudenį Memingeno lietuvių stovykloje buvusio Lietuvos kariuomenės majoro A. Ružancovo pastangomis įkurtas Lietuvių leidinių bibliografijos biuras, o vėliau įkurtas ir Lietuvių bibliografinis archyvas Berne. Bibliografijos biuras (tarnyba) išleido lietuviškos periodikos ir periodikoje spausdintu straipsniu bibliografijas. „Lietuviu knyga tremtyje 1945–1948 m.“ ir kt.

Vienas iš lietuvių partizanų vadų Juozas-Daumantas Lukša (1921–1951 m.), VDU studijavęs architektūrą, 1949 m. su bendražygiais prasiveržęs į Vakarus, Vokietijoje susitiko su ten veikusių Lietuvos išlaisvinimo organizacijų vadovais, aptarė bendrą kovą pavergtoje Lietuvoje ir užsienyje. Nuotraukoje partizanas D. Lukša, su ten surasta žmona, VLIK’o pirmininku monsinjoru Mykolu Krupavičiumi (1885–1970 m.).

      Minėtasis bibliografijos archyvas Berne (Šveicarijoje) 1946 m. įsteigtas dr. A. Geručio iniciatyva. Čia pirmiausia buvo kaupiami lietuvių leidžiami leidiniai. Archyvas buvo užmezgęs ryšius beveik su visais lietuviškos spaudos leidėjais ir autoriais. Prie Baltijos universiteto (Hamburge) keletu metų veikė Pabaltijo bibliografijos institutas, kurio darbuotojas buvo ir prof. Vacys Biržiška.Lietuvius Vokietijoje apie pasaulio įvykius informuodavo VLIK’o informacinis biuras Berlyne, kuriam iš pradžių vadovavo A. Valiukėnas. Persikėlusjam į Vurzburgą, biurui vadovavo J. Griška. 1946 m. VLIK ’as vietoje Biuro įsteigė Informacinę tarybą, kuri tęsė  informacinių Eltos biuletenių leidybą. Nuo 1952 m. biuleteniai leisti ir vokiečių kalba, nuo 1954 m. – lotynų, 1954 m. – anglų, nuo 1961 m. Argentinoje – ispanų, nuo 1964 m. ir portugalų kalbomis. Biuletenius plačiai naudojo ir užsienio šalių žurnalistai, rašantys apie Lietuvą.

     Be įvairiomis kalbomis VLIK’o leidžiamų periodinių Eltos biuletenių,kurie informavo pasaulį nuo 1951 m. per JAV, nuo 1954 m. iš Madrido (Ispanijos), Vatikano transliuotos  Lietuvai skirtos radijo laidos, o nuo 1970 m. – specialios tokios laidos transliuotos  iš Filipinų Sibiro lietuviams. Svarbią reikšmę turėjo ir užsienio kalbomis leidžiamos brošiūros, knygos apie Lietuvą,jos istoriją. Vienas reilšmingiausių tokių leidinių buvo 1973 m. prof. B . J. Kaslo parengtas dokumentų rinkinys su komentarais „The USSR – German Aggression Against Lithuania“ (528 p., Niujorkas), kuriame remiantis dokumentais buvo išanalizuoti 1939–1945 m. Lietuvos įvykiai TSRS ir nacių Vokietijos susitarimų fone; taip pat VLIK ’as išleido A. Šapokos istorini veikalą „Lithuania Through the Ages“, J. Audėno „Twenty Years Struggle for Freedom of Lithuania“ ir kt.

     Pabėgėlių stovyklose  Vokietijoje lietuviai  buvo  susiorganizavę ir savo leidyklas. Jas galima būtų suskirstyti į: 1) privačias, kooperatines, akcines knygų leidybos bendroves,visuomeninių organizacijų bei svetimtaučių leidyklas; 2) periodinių leidinių redakcijas ir jų savininkus; 3) partijų,  visuomeninių bei profesinių organizacijų,  draugijų;  4) švietimo įstaigų; 5) atskirų  asmenų  ir 6) D P stovyklų  ir  anonimines.

     Privačios leidyklos. Jų egzistavimas rodė ir tai, kad išeivijoje atsikūrė savarankiškas leidybos verslas.  Jų dėka augo lietuviška  leidyba. Privačių leidyklų finansavimo pagrindas buvo pačių  savininkų ir dalininkų įnašai bei paskolos. „Patria“ – žymiausia to meto  lietuvių tremtinių  leidykla. Jos savininkas J. Lenktaitis ją buvo įsteigęs  1939 m. Vilniuje.  Atsidūręs Vokietijoje jis 1945 m. rudenį gavo iš okupacinės   leidimą  atkurti. Iš pradžių leidykla veikė  Tiubingene, vėliau – Štutgarto priemiestyje Felbacbe. Iš viso 1945–1950 m. „Patria“ išleido 44 knygas. Dominavo grožinė literatūra: pasirodė devynios prozos, trys poezijos ir dešimt knygų vaikams (V. R amono,J. Jankaus, S. Santvaro, A. Škėmos, A. Nykos-Niliūno, A. ir J. Mekų ir kitų knygos.  J. Lenktaitis išleistų knygų autoriams skirdavo uždaro pobūdžio literatūrines premijas.Taip pat „Patria“ leido vadovėlius, informacinę literatūrą apie Lietuvą kitomis kalbomis, muzikos, mokslo ir kitą literatūrą. Jo knygos buvo aukštos  poligrafinės  kultūros,  estetiškos išvaizdos. 1948 m. „Patria“ atstovavo Vakarų Vokietijoje veikusioms svetimtaučių leidykloms pasaulinėje knygų parodoje Pietų Afrikos Respublikoje. 1949 m. J. Lenktasis gavo VLIK ’o pagyrimo lapą už lietuviškos knygos populiarinimą svetimose šalyse.

       „Sudavija“ – produktyviausiai dirbusi brolių Aleksandro, Prano ir Vlado Šulaičių įsteigta leidykla. Iš viso (1945–1949 m.) pasirodė 50 jos knygų.„Sudavijos“ veikla pasižymėjo leidybine programa – daugiausia išleista vadovėlių (12) ir grožinės literatūros knygų (20). Iš originalių, išeivijoje parašytų ir „Sudavijos“ publikuotų kūrinių minėtina V. K rėvės romano „Dangaus ir žemės sūnūs“ pirmoji dalis ,  L. Dovydėno ir K. Pažėraitės romanai, P. Tarulio apysakos,  išleido J. Biliūno, V. Kudirkos, V. Pietario knygas ir kt.

       „Venta“ – L. Vismanto 1946 m. įsteigta leidykla. Dominavo grožinė literatūra (J.Maironio, B. Brazdžionio, J. Aisčio, A. M . K atiliškio ir kitų kūriniai).1949 m. L. Vismantas bankrutavo ir pardavė leidyklą savo bendradarbiui J. Remeikiui. Pastarasis stengėsi prisitaikyti prie naujų sąlygų: aktyviai ieškojo kitų leidėjų užsakymų spaudos darbams ir naujų rankraščių imdavosi tik užsitikrinęs finansavimą. Iki 1952 m. „Venta“ išleido vienuolika ir pasirūpino keturių knygų spaudos darbais. Vyravo grožinė literatūra (G. Tulauskaitės, A. Vaičiulaičio, A. Barono ir kitų knygos), buvo pradėtos leisti filosofinės knygos (A. M aceinos,Pr. Gaidamavičiaus).

      „Giedra“ – A. Giedraičio įsteigta leidykla, 1945–1949 m. išleidusi 24 knygas.Vyravo vadovėliai ir literatūra vaikams. „Giedros“ 22 knygos buvo išspausdintos rotatoriumi. Giedraitis orientavosi į nedidelę rinką. Leidykla taip pat vertėsi kanceliarinių prekių gamyba ir prekyba bei leido kasdienį stovyklos biuletenį.

      Kitų privačių leidyklų produkcijos apimtis daug mažesnė. Tai – „Gabijos“, „Žalgirio“, „Pašvaistės“, „Lithuanijos“, „Tėviškės“ ir kitos.

     Nemažai lietuviškų leidinių paskelbė ir VLIK ’as, partijos ir visuomeninės organizacijos, o taip pat Baltijos universitetas. Jo iniciatyva pasirodė nemažai lietuvių mokslininkų knygų; „Žibinto“ aukštesnioji lietuvių prekybos mokykla išleido 11 vadovėlių, po keletą mokslo knygų paskelbė Taikomosios dailės institutas Freiburge, Nurtingcno aukštesnioji technikos mokykla, Gr. Hesepės amatų mokykla, Viurcburgo LTB suaugusiųjų švietimo institutas ir kt. . Leidyba taip užsiėmė  šešios gimnazijos, viena progimnazija, dvi pradinės mokyklos ir įvairiose stovyklose veikę suaugusiųjų švietimo kursai ir kt.

Karui baigiantis, iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasitraukę mokslininkai ir dėstytojai 1946 m. kovo 14 d. Hamburge (Vokietijoje) įkūrė Baltijos universitetą, kuriame ėmė dirbti 168 darbuotojai. Universitete ėmė naujai ar tęsti nutrauktas studijas 2000 lietuvių, latvių ir estų. Universiteto vadovybė rinkta iš trijų respublikų atstovų pariteto pagrindais. Pirmaisiais rektoriais buvo E. Gulbis, Edgaras Dunsdorfas ir Vladas Starkus (Stankevičius). Pastarasis buvo išrinktas ir Universiteto pirmininku. Veikė filosofijos ir filologijos, ekonomikos ir teisės, žemės ūkio, matematikos ir gamtos mokslų, chemijos, mechanikos, architektūros ir inžinerijos bei medicinos fakultetai, kuriuose profesoriais dirbo: Kazys Almenas, Konstantinas Avižonis, Jonas Balys, Mykolas Biržiška, Viktoras Biržiška, Pranas Čepėnas, Jurgis Čiurlys, Arnas Funkas, Julius Gravrogkas, Kristupas Gudaitis, Petras Jonikas, Steponas Kairys, Vincas Maciūnas, Antanas Klimas, Jurgis Krikščiūnas, Domas Krivickas, Mečislovas Mackevičius, Vitas Manelis, Bronius Povilaitis, Jonas Puzinas ir kiti. Universitetas nustojo gyvavęs 1949 m. rugsėjo 30 d., daugeliui dėstytojų ir studentų emigravus į JAV, Australiją ir kitas šalis.

      Poligrafinė knygų leidybos bazė. Išeivių knygos buvo spausdinamos spaustuvėse ir dar dažnai  rotatoriais.  Pastaraisiais išleista per 200  pavadinimų lietuviškų knygų.  Spaustuvių buvo išlikę mažai ir visos jos užverstos darbais. Tik duodant kyšius jų savininkams ir darbininkams būdavo sutariama dėl vienos ar kitos knygos išleidimo. Nuo 1949 m. , kai ir lietuviai ėmė įsigyti spaustuves ar tapti jų bendrasavininkais padėtis ėmė palengvėti.  Tais metais ir  Didžiojoje Britanijoje, Londone  B. Daubaras įsigijo spaustuvėlę, kurią pavadino „Nida“, kuri  ilgainiui tapo  didžiausia lietuvių spaustuve Vakarų Europoje. 1952 m. lietuviai  vienuoliai saleziečiai ir Italijoje įsteigė savą spaustuvę. Lietuviškų knygų tiražai buvo po 1000 – 2000 egz. vienos knygos vidutinė apimtis – 150 -200 psl., nes leisti storesnes trukdė popieriaus stygius.

„Lietuvių chartos“ šviesa

      Apskritai, jau po poros metų lietuviai tremtiniai Vokietijoje ir kitose Vakarų valstybėse, dėka VLIKo ir jo partijų, organizacijų, jau  buvo susiorganizavę į labai  veiklią ir   Tremtinių bendruomenę, kuri organizavo ir  jų  atstovų suvažiavimus, pradėjo svartsyti ir viso pasaulio lietuvius apjungiančios bendrijos įkūrimo klausimus. Idėją tam buvo iškėlęs Prezidentas A.Smetona, kuriuo iniciatyva  1932 m. Kaune  įsteigta   užsienio lietuviams  remti draugija, turėjusi tikslą  rūpintis ir išeivijos  tautine savimone, siuntė jiems  lietuviškos literatūros, kvietė šeimų, ypač jaunimo, ekskursijas į Lietuvą, parūpindavo stipendijų užsienyje gyvenantiems lietuviams studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Draugijos pastangomis 1935 m. rugpjūčio 11–18 d. Kaune buvo sušauktas ir Pasaulio lietuvių kongresas. Jo dalyvius pasveikino  Prezidentas A.Smetona, paragino įkurti  viso pasaulio lietuvius apjungiančią sąjungą. Ir tai buvo padaryta. Buvo išrinkta ir tos  Pasaulio lietuvių sąjungos  valdyba, kuri nuo 1937 m. lapkričio mėnesio ėmė  leisti žurnal „Pasaulio lietuvis“. Buvo parengtas ir išsamus  perspektyvinis Sąjungos veiklos planas, tačiau jo vykdymą nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacija. Buvo uždrausta ir Sąjungos veikla. Lietuvių tremtinių bendruomenė  Vokietijoje, VLIKas buvo ne už Pasaulio lietuvių sąjungos atkūrimą, o už bendruomenės sukūrimą, kurioje kiekvienas lietuvis, nepaisant kur gyventų, visada jaustųsi esąs lietuvis, susietas su visa savo Tauta, lietuviškomis tradicijomis, jaustų pareigą kurti ir ugdyti tik lietuvišką šeimą.

     Tremtinių laikraštis „Lietuvio žodis“ 1947 m. Nr. 43 rašė: „…po pasaulį pasklidusieji lietuviai turi būti apjungti į vieną tautinę bendruomenę […]. Politiniai, socialiniai, religiniai ir kitokie savitumai, kurie mus skiria, turi būti naikinami arba nukreipti taip, kad jie bendruomenei padėtų egzistuoti, stiprinti lietuviškąją vienybę. Visa, kas mus vienija, reikia tvirtinti ir puoselėti ir eliminuoti tai, kas mus skiria“.Panašiai 1948 m. rašė ir „Mintis“ (Nr. 127): „Šiuo metu visa lietuvių Tauta privalo būti vienos ir vieningos kovos junginys, kovojantis dėl savo Tautos laisvės ir gyvybės. Be abejo, atstačius savo valstybę, didžiausia dalis išlaikytos lietuvių Tautos grįš į savo senas sodybas, tačiau nemaža dalis papildys ir taip gausius senesnės emigracijos sluoksnius. Dėl to ryšiai tarp Tautos kamieno ir emigracinės jos dalies bus visada aktualūs“.

       Nagrinėjant lietuvių išlikimo klausimus svetimuose kraštuose, o taip pat nepriklausomos Lietuvos atkūrimo klausimus, lietuviai tremtiniai ir senieji išeiviai dažniausiai prisimindavo pirmojo Lietuvos Prezidento A,Smetonos mintis ir veiklą Tautos  prisikėlimo ir jos nepriklausomo valstybingumo  kūrimo metais. Tauta žūsta, kai prarnda tautinę savimonę, norą turėti savo nepriklausomą valstybingumą, kai tampa abejinga tautinei šeimai, kai vaikai praranda meilę ir pagarbą savo tėvams, kai valstybė nesirūpina  šeimomis, tautiniu auklėjimu, tautiniu švietimu ir mokslu,  lietuvių kalba ir pan. Tas vertybes ginti ir puoselėti buvo svarbu Lietuvoje, bet dar svarbiau svetimose šalyse, svetimšalių apsuptyje. Apie Pasaulinės lietuvių bendruomenės sukūrimą ypač daug kalbėta 1949 m. gegužės 18–19 d. Hanau stovykloje vykusiame ketvirtajame Lietuvių tremtinių bendruomenės (LTB ) suvažiavime, nors nutarta dar kuri laiką išlaikyti ir LTB . Jos tarybos pirmininku išrinktas A. Kalvaitis, nariais – J. Šlepetys, B.Vykaudas, dr. E . Nakas, J. Grigolaitis ir kiti. Parengti Pasaulio lietuvių bendruomenės statutą dar 1948 m. rudenį buvo įsipareigojęs VLIK ’as. Jis sudarė specialią komisiją, kurios nariai buvo: Domas Krivickas, Kipras Brėlinis, Petras Karvelis, Vytautas Vaitiekūnas ir Mečys Valiukėnas.

      Komisija iš pradžių užsimojo sukurti Bendruomenę, kuri nepanaikintų jau esamų lietuvių susivienijimų, bet juos papildytų, suvienytų svarbiausiam lietuvių tikslui, kuris buvo išdėstytas tuo laiku VLIK’o paskelbtoje „Lietuvių Chartoje “ (1949 m. birželio 14 d. VLIKo  išspausdintoje Augsburge, Vokietijoje, atskira knygute), parengtoje remiantis pirmojo Prezidento A. Smetonos mintimis apie Tautą, jos nepriklausomą valstybingumą ir ilgaamžiškumą:„LIETUVIŲ TAUTA, užsigrūdinusi amžių kovose dėl teisės laisvai ir nepriklausomai gyventi savo tėvų žemėse, vieninga valia siekia savo gyvybę, kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti, kad, savo tautine kultūra visuotinei žmonių giminės pažangai bendradarbiaudama, vykdytų Visagalio valią ir laisvo žmogaus pašaukimą.Lietuvių Tautos amžinųjų siekimų vardan skelbiama ši LIETUVIŲ CHARTA:

     1.TAUTA yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendruomene nutraukti.Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĘ.

2. Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo TAUTYBĘ. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada.Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.

    3.KALBA yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautine garbė.

4. ŠEIMA yra Tautos gyvybė. Lietuviai kuria lietuvišką šeimą.

     5.TAUTINĖ KULTŪRA yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos genijų, tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius  žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio priedermė sudaryti sąlygas tautinei kultūrai.

6. VALSTYBĖ yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija.Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga.Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.
7. MOKYKLA yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.
8. DRAUGIJA yra tautinės kultūros veiksminga talkininkė. Lietuvis kuria ir palaiko religines, kultūrines, jaunimo, savišalpos, profesines ir kitas lietuvių draugijas.
9. Mūsų tėvų kovos ir aukos dėl LIETUVIŠKOS KNYGOS yra testamentinis įpareigojimas visoms Lietuvių Tautos kartoms. Lietuvis organizuoja ir remia SPAUSDINTĄ LIETUVIŠKĄ ŽODĮ.
10. TAUTOS ISTORIJA yra geriausia Tautos mokytoja. Lietuvis brangina savo tautos praeitį ir tautinius papročius. Lietuvis stengiasi būti vertas savo protėvių, kad paliktų pagarbų pasididžiavimų savo palikuonims.
11. TAUTINIS SOLIDARUMAS yra aukščiausioji tautinė dorybė. Lietuvis ugdo tautinį solidarumą.Visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai. Tautinio supratimo ir lietuvių vienybės ženklan kiekvienas lietuvis moka nuolatinį TAUTINIO SOLIDARUMO ĮNAŠĄ .
12. Lietuvio TAUTINĖS SPALVOS : geltona – žalia – raudona. Lietuvio TAUTINĖ ŠVENTĖ – Vasario 16-oji diena. Lietuvio ŠŪKIS : „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!“
13. Lietuvis yra lojalus savo gyvenamajam kraštui. Lietuvio santykius su nelietuviu nustato ARTIMO MEI LĖ IR PAGARBA kiekvieno žmogaus laisvei, garbei, gyvybei, sveikatai ir turtui.

   VYRIAUSIASIS LIETUVOS IŠLAISVINIMO KOMITETAS  tremtyje, 1949m.birželio 14 d.“.

    Lietuvių Charta – tai lyg įpareigojimas kiekvieno Lietuviui, jo sąžinei, tai kelio rodyklė plačiai išblaškytiems broliams, rodanti vienintelę teisingą kryptį į savo senolių, savo tėvų, savo tautinį židinį – į Lietuvą ir pasiaukojimą dėl jos Laisvės ir Nepriklausomybės.

   VLIK’o  tada sudarytoji Pasaulio lietuvių bendruomenės įkūrimo komisija parengė ir bendruomenės statuto projektą, kurį išsiuntinėjo stambesnėms lietuvių bendruomenėms. Laikinuosiuose nuostatuose rašoma: „Vykdydamas Pasaulio lietuvių chartą ir Jungtiniu tautų organizacijos paskelbtąją Visuotinių žmogaus teisių deklaraciją, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas paskelbė Laikinosios pasaulio lietuvių bendruomenės santvarkos nuostatus. Pagal juos kiekvienoje pasaulio vietoje, kur yra bent 10 lietuvių, galima įkurti PLB apylinkę. Prireikus Krašto valdyba gali leisti sudaryti PLB apylinke ir mažesniam lietuvių skaičiui. Apylinkės Krašto valdybos nutarimu jos gali būti jungiamos į apygardas. Kiekviename krašte vyriausiasis PLB organas yra PLB krašto taryba. Be kitų savo uždavinių, ji nustato PLB krašto organizacijos statutą ir renka krašto lietuvių bendruomenės atstovus į Pasaulio lietuvių Seimą. Kiekviename krašte PLB veiklai organizuoti ir vadovauti yra išrenkama krašto valdyba, kuri kontroliuoja apylinkių ir apygardų veiklą ir vykdo PLB krašto tarybos nutarimus. Prie PLB kraštų tarybos veikia garbės teismas.

     Vyriausiasis PLB organas – Seimas. Jis tvirtina ir PLB, taip pat jos Kultūros fondo statutą, renka PLB vyriausiąją valdybą ir Kontrolės komisiją, numato bendrąsias veiklos gaires. Seimą sudaro PLB kraštų, tarybų rinkti atstovai. PLB kultūros fondo paskirtis – remti ir skatinti tautinę kultūrą. Numatyta, kad PLB sukauptos lėšos naudojamos taip: 50 proc. – PLB vietos organizacijoms; 25 proc. – PLB vyriausiajai valdybai ir 25 proc. – PLB Kultūros fondui…“

     Pagal paskelbtąją Lietuvių chartą ir PLB statutą, lietuvių bendruomenės pradėjo organizuotis visuose pasaulio kraštuose, kur tik buvo daugiau susitelkę lietuvių, tarp jų ir JAV.  PLB idėja greitai susilaukė daugelio pasaulio  lietuvių pritarimo.  Pirmieji jų įkūrė PLB padalinį 1950 m. vasarą Connecticut’o valstijoje, Čikagoje, po to  Niujorke.  1951 m. įsikūrė ir JAV PLB laikinasis organizacinis komitetas (LOK ): prel. J. Balkūnas – pirmininkas, M. J. Colney (Aukštikalnis) – vicepirmininkas, P. Vileišis – vicepirmininkas, A. Saulaitis – sekretorius, V. M . Chase – iždininkas. LOK JAV veikė  iki 1955 m. vasaros, iki išsirinko PLB JAV vadovybę. Apie LOK nuveiktą darbą jo pirmininkas prel. J. Balkūnas pirmajame Seimo posėdyje Niujorke (liepos 2 d.) kalbėjo: „Kas padaryta realaus? Štai yra apie 60 apylinkių ir beveik 10 veikiančių apygardų. Septyni tūkstančiai lietuvių atėjo rinkti tarybos. Dar keli tūkstančiai su Bendruomene susirišusių nepasireiškė rinkimuose. O kiek tautinio judrumo, kiek kultūrinio darbo, kiek talkos ir pagalbos teikta Balfui, Alfui ir kt. Prieš tai čia buvo organizacinė tuštuma“.

     Pradėjus kurtis PLB padaliniams, prie VLIK’o buvo sudaryta speciali Lietuvybės išlaikymo tarnyba, kuri laikinai, kol pasaulio lietuvių atstovų suvažiavime bus išrinkta PLB vadovybė, turėjo atlikti jos pareigas. Apie Lietuvybės išlaikymo tarnybą VLIK ’o pirmininkas Krupavičius 1950 m. vasarą savo laiške besikuriančiam PLB padaliniams rašo: „…Bendruomenės suorganizavimas – skubus reikalas. Kiekvienam lietuviui tai suprantama. Iš gaunamų laiškų iš įvairių pasaulio kraštų aiškėja, kad šis teigimas yra visai teisingas. Tremtiniškoji visuomenė nerimauja. Ji reikalauja tempo. Lietuvybės išlaikymo tarnyba su tais nerimaujančiais visai sutinka ir jų spaudimui pritaria […]. Mums negraso Sibiru, Vorkuta ar kilpa ant kaklo […].Kas pirmoj eilėj yra dirbtina? 1. Surašyti visus lietuvius: pilietybė, tikėjimas,kilmė, gimimo vieta, tėvynės matymas ar nematymas – nesvarbu. Svarbu, kad yra lietuvis, kad lietuviškas kraujas jame teka. 2. Suskirstyti kraštą padaliniais – apylinkėmis, o jei reikalinga ir tikslinga – ir apygardomis. 3. Surašyti laikinąjį statutą ir pateikti jį patvirtinti. 4. Pagaliau paskutinis žygis – išrinkti krašto bendruomenės tarybą. Kai visų kraštų LOK ’ai atliks šiuos darbus ir kai tarybų visur bus išrinktos krašto valdybos, tuomet tik galėsime eiti prie Pasaulio Lietuvių Seimo šaukimo.Kviečiu visus lietuvius į šio krašto darbymečio sąžiningą ir skubią talką. Ir vieno krašto atsilikimas ar šlubavimas šio darbo užbaigimą kliudo. Būsiu laimingas galėdamas kuo greičiau Tarnybos dabar vadovaujamą darbą perduoti Pasaulio Lietuvių Vyriausiajai valdybai.

M. Krupavičius, Lietuvybės Išlaikymo tarnybos valdytojas.“

     Beje, Lietuvybės išlaikymo tarnyba 1950 m. sausio 12–13 d. Pfullinge (Vokietija) organizavo lietuvių švietėjų kultūrininkų bei visuomenės veikėjų konferenciją, kuri priėmė tokią rezoliuciją: „Akivaizdoje to, kad Lietuvoje atėjūnų žudomi ne tik lietuviai, bet ir pati lietuvybė, o išeivijoje lietuvius tirpdo gyvenimas, ir lietuvybę neretai naikina patys lietuviai, konferencijos dalyviai visais balsais nutaria:  stengtis, kad biologiškai išsilaikytų visi lietuviai, šiokiu ar tokiu būdu atitrūkę nuo savo Tėvynės, ir kad veiksmingai būtų išlaikyta jų lietuvybė, o ten, kur pastebimas nutautėjimo procesas, būtų imamasi priemonių jam sustabdyti ir nutautusius  lietuvius  sugrąžinti į gyvųjų gretas; visus atsidūrusius šiapus geležinės uždangos lietuvius įpareigoti būti mūsų tautinių vertybių saugotojais ir lietuviškosios kultūros  kūrėjais, kad žengtume žingsnis žingsnin su vakariečiais ir veikliai dalyvautume jų pažangoje bei jų laimėjimuose; visais galimais būdais kaupti mokslo ir kultūros vertybes ir jas parsinešti į atvaduotąją Lietuvą; visiems laisvėje esantiems lietuviams darniai ir veikliai įsijungti į didžiąją kovą už Lietuvos politinę laisvę.

     Organizacinės santvarkos reikalu: neatidėliojant pradėti vykdyti mūsų tautinių diasporų organizavimą pagal Pasaulio Lietuvių Bendruomenės santvarkos nuostatus, sudarant atskiruose kraštuose PLB organizacinius vienetus; visais kanalais veikti JAV lietuvių nuotaiką, kad ji būtų palanki PLB; rūpintis  tautinės lietuvių organizacijos įteisinimu Vakarų Vokietijoje, kad jau dabar IRO globos neturintieji lietuviai galėtų reikštis PLB organizacijos rėmuose.

     Naujųjų ir senųjų emigrantų organizacinės veiklos reikalu. Naujieji emigrantai veikia bendrose organizacijose; naujųjų emigrantų uždavinys, įėjus į senųjų emigrantų organizacijas, virsti lietuvybės aktyvu, ugdant senųjų nusiteikimus pereiti į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės formas ir populiarinant jų tarpe lietuvybės išlaikymo programos idėjas; lietuvybės aktyvo idėjos brandinamos ir planai parengiami vietinio pobūdžio klubuose; naujieji emigrantai neišleidžia iš galvos minties būti pasirengusiems kiekvienu metu grįžti atvaduotojon Tėvynėn ne tik patiem, bet nepailstamai ieško senųjų emigrantų tarpe norinčių grįžti išlaisvinton Lietuvon […].

    Šeimos reikalu: grynai lietuviška ir gausi šeima laikoma kertiniu akmeniu lietuvybei išlaikyti ir jai ugdyti; tokiai .šeimai reiškiama kiekviena proga ne tik pagarbos, bet ir teikiama jai moralinės, socialinės ir materialinės paramos; daroma pastangų ir propaguojama, kad lietuviai vestų tik lietuves ir lietuvės tekėtų tik už lietuvių; propaguotina, kad naujieji emigrantai lietuviai, ypač Jungtinėse Valstybėse, stingant susipratusių lietuvaičių, vestų nutautusias lietuvaites ir tuo būdu grąžintų jas gyvajam lietuvybės kamienui; kovojama su kūrimu tautiškai mišrių šeimų, kurios dažniausiai veda į nutautimą; daroma pastangų tautiškai mišrias šeimas įtraukti į lietuvišką gyvenimą siekiant nelietuvį palankiai nuteikti lietuvybei, o vaikus laikyti lietuviais.

     Švietimo ir auklėjimo reikalu.Lietuvybės Išlaikymo Tarnyba turi centrinį švietimo ir auklėjimo skyrių; švietimo ir auklėjimo skyrius, kaip centrinis organas, rūpinasi: visų lietuvių išeivių bei tremtinių švietimo, mokymo ir auklėjimo koordinuojamuoju darbu; šiam darbui reikalingų vadovėlių ir mokymo bei auklėjimo priemonių parengimu ir jų išleidimu;  neatidėliojant parengti šiuos populiarius lituanistikos vadovėlius: Lietuvos istorijos, Lietuvos geografijos, lietuvių kalbos ir enciklopedinį lituanistikos vadovą.Kiekviename krašte lietuviai turi centrinį švietimo ir auklėjimo organą, kuris koordinuoja vietos lietuvių švietimo ir auklėjimo darbą, bendradarbiaudamas su lietuvių vietos organizacijomis, parapijomis, draugijomis bei klubais; krašto centrinis švietimo ir auklėjimo organas imasi pats iniciatyvos ar gelbsti kitom institucijom pagal reikalą ir aplinkybes steigti vaikų darželius, pradžios ir kitas mokyklas, lituanistikos kursus, liaudies universitetus, skaityklas, bibliotekas, chorus bei ansamblius, vaidybos mėgėjų būrelius, radijo valandėles ir kt.,taip pat remia esamas arba steigia naujas jaunimo saviauklos, ideologines ir sporto organizacijas bei klubus; tuoj pat savo krašte suregistruoja švietimo ir auklėjimo darbuotojus ir sudaro jų atitinkamus kadrus; nutolusiom nuo didesnių lietuvių centrų šeimom parūpina lietuvius auklėtojus; jaunieji turi būti auklėjami tautine lietuviška dvasia ir lietuvių kalba.

    Lietuvių kalbos reikalu. Ypatingai pabrėžti, kad lietuvių kalba brangintina ne tik dėl jos senumo, kaip daugelio kalbų prokalbė, kiek ypač dėl jos didelio žodingumo ir pačios kalbos lankstumo, įgalinančio nusakyti žmogaus giliausią galvoseną ar jo švelniausią bei jautriausią šgyvenimą; laikyti gryną, neatmieštą svetimybių lietuvių kalbą pagrindiniu veiksniu lietuvybei išlaikyti ir jai ugdyti; visi lietuviai išeiviai įsipareigoja kalbėti tik lietuviškai savo šeimoje, bendraudami su giminėm ar pažįstamais, įvairiuose parengimuose bei iškylose ir kt., kreipiantis su reikalu į lietuvius; diegti mūsų mažiesiem pirmąsias mokslo žinias ir poterius tik lietuviškai, kaip suaugusieji savo maldas namie ir bažnyčioje kalba tik lietuviškai; visi laikraščiai, žurnalai, knygos ar šiaipjau pasiskaitymui skiriami spaudiniai leidžiami tik gryna lietuvių kalba, ypačiai žiūrint, kad lietuvių kalbos sakinių sudarymas nebūtų svetimos įtakos paveiktas.

       Spaudos reikalu. Lietuvybės Išlaikymo Tarnyba parengia lietuvybės išlaikymo gaires ir skatina spaudą jas populiarinti ir judinti reikalinguosius klausimus;organizuoja leistinų knygų paruošimą ir jų priežiūrą; skatina atskirų kraštų lietuvių klubus, parapijas ir bendruomenes prisidėti prie lietuviškos spaudos platinimo; skatina atskirų kraštų bendruomenes prisidėti prie vieno ar kito leidinio išleidimo, pažymint spaudinyje, kad tai yra to krašto lietuvių bendruomenės duoklė lietuvybei išlaikyti;skatina lietuvius žurnalistus: nuolat kelti dvasinės rezistencijos reikalingumą parodant, kokią žalą daro nutautimas lietuvių Tautai ir Lietuvos valstybei; duoti iš Lietuvos istorijos kuo daugiau pavyzdžių,pabrėžiančių ir išryškinančių lietuvių heroizmą, Lietuvos vaidmenį pasaulio istorijoje – tokių straipsnių kuo daugiau dėti į vaikų ir jaunimo lektūrą; daryti žygių, kad tų kraštų lietuviai, kurie neišgali pas save suorganizuoti spaudos, būtų aprūpinti lietuvių spauda iš kitų kraštų su specialiu skyrium to krašto gyvenimui.

       Meno ir mokslo reikalu. Lietuvių kultūrai palaikyti ir kurti steigtinas Lietuvių institutas; jį sudaro dailiųjų menų (tapybos, grafikos, skulptūros, architektūros, dailiosios literatūros ir muzikos) ir dvasinių mokslų (lietuvių kalbotyros ir tautotyros, Lietuvos istorijos,lietuvių literatūros istorijos, meno istorijos, filosofijos, pedagogikos, sociologijos ir teisių) atstovai – kūrėjai; Lietuviu institutas duoda užsakymų dailiųjų menų ir dvasinių mokslų lietuviam kūrėjam, už jų geruosius kūrinius skiria premijas,pašalpas, leidžia jų knygas; jei toks institutas nebūtų sukurtas, tai remtina kita įstaiga, jau esanti ir turinti panašų tikslą; kol ji išsivystys iki čia minimo instituto; visi lietuviai savo kultūrai remti ir ugdyti apsideda metiniu mokesčiu, kuris turi būti ne mažesnis kaip vienas doleris metams.

     Krikščioniškos religijos ir moralės bei jų papročių reikalu. Siekiant padaryti savo Tėvynei, Tautai ir tautiškumui lietuvių išeivių meilę sąmoningesnę ir tvirtesnę, privalu įsąmoninti savo tautiečius krikščioniškoje doktrinoje Tėvynės,Tautos ir tautiškumo klausimais; Krikščioniškoji moralė, ypač Šeimos moralė, Tautai ir tautybei palaikyti yra viena iš pagrindinių atramų, todėl privalu ją skleisti ir visomis priemonėmis palaikyti; visi lietuviai išeiviai spiečiasi prie lietuviškų parapijų, kurios laikomos jų dvasiniais centrais, kad išsaugotų savo atsineštus gražius lietuviškus krikščioniškus papročius ir kad susikurtų naujų; tose vietose, kur lietuviškųjų parapijų nėra, stengtis jas sudaryti; tose vietose, kur vietos sąlygos neleidžia kurti lietuvių parapijos, ar mažas lietuvių skaičius neįstengia to padaryti, ten spiestis prie vienos kurios bažnyčios ir tuo būdu susidaryti savo dvasinį centrą kaip įnamiams“ .

    Lietuvybės išlaikymo tarnyba 1950 m. buvo išsiuntinėjusi visoms lietuvių bendruomenėms ir „Paaiškinimus dėl PLB“, kuriuose  rašė:

    „I. PLB pobūdis. L PLB yra ne draugija, bet tautinė bendruomenė. Į draugiją rašosi nariu, kas nori. Tautinei bendruomenei gi priklauso kiekvienas lietuvis, nepaisant, kur jis gimė ir kada gimė, nori būti bendruomenės nariu ar ne,  kalba lietuviškai ar nebekalba, naudingas bendruomenei ar žalingas,Bendruomenės pavyzdys – Lietuvos valsčius ar parapija. Kaip parapijos narys – kiekvienas krikštytas,  kaip valsčiaus narys – kiekvienas valsčiaus ribose gyvenantis  Lietuvos pilietis:  katalikas jis  ar evangelikas,  jaunas ar senas, ar jis dvarininkas ar ubagas; taip PLB narys yra kiekvienas žmogus, kieno gyslose teka lietuviškasis kraujas, kas yra lietuviškos kilmės, nors ir nematęs Lietuvos.PLB apima visus lietuvius, todėl ji yra visuotinė. Kadangi ji yra visuotinė,ji yra vienatinė šioj srityje. Tautinė Bendruomenė negali skirstytis pagal kraštus,kilmę, religiją ir t.t. Gali būti katalikų, evangelikų, profesinė ir kt.  bendruomenės. Bet tai bus specifinių uždavinių bendruomenės.

      Tautinė bendruomenė yra tik viena, kaip viena yra lietuvybė.Tautinė bendruomenė apima visus specifinių tos Tautos bendruomenių narius.Tiek vilniškių, tiek kauniškių, tiek suvalkiečių, tiek klaipėdiečių lietuvybė yra ta pati. Todėl yra neleistina lietuvių tautinę bendruomenę rūšiuoti pagal lietuvių kilmės vietą. Nėra Mažosios Lietuvos lietuvybės, D. Lietuvos lietuvybės, J. Amerikos, D. B ritanijos lietuvybės ir t.t. Viena lietuvybė yra, viena yra lietuvių tautinė bendruomenė, vieni yra visuotiniai bendruomenės organai.

     PLB yra tokia, kokia yra pati lietuviškoji visuomenė. Be ko kita, ji yra lietuviška ir demokratiška. Tad ir jos organai turi būti lietuviški ir demokratiški; demokratiški savo esme, savo struktūra ir savo metodais. Kadangi PLB yra lietuviška, tai ji turi visą lietuviškojo gyvenimo struktūrinį įvairumą, kuris reiškėsi Lietuvoj ir kuris išeivijoj bei tremtyje reiškiasi. Kadangi PLB organai yra demokratiški ne tik savo esme, bet ir savo metodais, todėl jie nekovoja su tuo struktūriniu įvairumu ir nestabdo tų reiškinių, kurie jos vadovybei gali nepatikti, bet kurie patinka jos nariams ar jų daliai ir yra Lietuvai ir lietuvių Tautai naudingi ar bent ne žalingi. PLB organai remia kiekvieną gerą lietuvišką iniciatyvą, ar ji eitų iš katalikų, ar iš evangelikų, ar iš liaudininkų ar kitų lietuviškų organizacijų ar asmenų. Juo ta iniciatyva gyvesnė, juo stipresnę atsparą ir didesnio realaus svorio turi tautinėje bendruomenėje, juo ji daugiau remtina iš PLB organų pusės. Bet tai nepaneigia teisės gyventi ir gauti proporcionalinės paramos aktingoms mažumoms. PLB organų vadovybės dėl minėtų priežasčių negali reikštis savo partinėmis tendencijomis nei diktatūriniais polinkiais. Jos gali būti partinių nuotaikų ir nusistatymų, bet PLB veikloj gali būti tik lietuviškos ir demokratiškos savo turiniu ir metodais. PLB organai negali pasidaryti tos ar kitos partijos ekspozitūra. Partijos su savo partiniais tikslais PLB organuose neturi darbo. PLB tikslas – lietuvybė.

      Lietuvybė yra bendras reikalas visoms lietuviškoms valstybinėms partijoms.Nors vadovybėje ir būtų visokių partijų atstovų, nes jos turi teisės dalyvauti PLB darbe, bet jie turės vieną bendrą kelią ir bendrą žodį savo bendram lietuviškam darbui dirbti. Kas PLB organuose pamėgintų jos uždavinius siaurinti ir vesti siaurą partinę politiką, būtų PLB net kenksmingas. Ne į visas PLB organų vadovybes paklius visų partijų žmonių, bet dėl to PLB visuotinumo negalima  neigti. Partijoms reikštis galimybė pasiliks ta pati įsikūrus PLB, kaip buvo ir prieš jos įsikūrimą. PLB organizacija yra antipartinė. Kas ateina į besikuriančią PLB vadovybę, turi atsisakyti savo partijos egoistinių reikalų.

     PLB tikslai ir uždaviniai. Visai pagrįstai Laikinuose PLB nuostatuose pasigendama jos tikslo. Organizacijos tikslas paprastai randamas įstatų pradžioj, pirmajame straipsnyje. Čia tos tradicijos neprisilaikyta. PLB tikslai ir uždaviniai, priemonės jiems pasiekti ir keliai į juos yra plačiai išdėstyti LIETUVIŲ CHARTOJE. Dirstelkim,kad ir į 2 ir 6 jos straipsnius:„Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada.Savo tėvų išlaikytą Lietuvių tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę“.Lėšos sudaro vieną galingiausių veiksnių organizacijos tikslams siekti. Jei visa kita organizacijos gyvenime būtų ir geriausia sutvarkyta, bet nebūtų lėšų – tuščios pastangos. Tikslas nebus pasiektas. Todėl PLB tikslus galima išskaityti ir iš 64 ir 65 straipsnių, kurie kalba apie lėšas.  Be PLB organizacijos išlaikymo, viena lėšų dalis skiriama Kultūros fondui arba lietuvybei išlaikyti. Tautinė kultūra yra lietuvybė plačiausia prasme. Ji apima ir kalbą, ir papročius, ir šeimą ir visa, kas yra lietuviška,ir kas veda į lietuvybę, ir kas padeda ją išlaikyti. Kita dalis – Tautos Fondui –Lietuvos laisvinimo reikalams.Tad PLB turi du tikslus: išlaikyti išeiviuose turi savo išeivių svetimuosius kraštus. Turėsime ir mes jų net tada, kai Lietuva bus laisva ir nepriklausoma. Tad ir nepriklausomybę atgavus PLB pasiliks. Ji ir kuriama išeiviams, lietuviams, išmėtytiems po platųjį pasaulį,ne lietuviams, Lietuvoj gyvenantiems. Dėl to ir pavadinta Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Į jos tiesioginius tikslus Lietuva ir Lietuvoj gyvenantieji lietuviai neįeina. Lietuva rūpintis jai tenka kai ją prislėgė didžiosios nelaimės ir baisūs pavojai. Pašalinus tuos pavojus ir nelaimes, Lietuva pradės rūpintis lietuvybę ir atkovoti Lietuvai laisvę.

     Visi kraštai Pasaulio Lietuvių Bendruomene, kaip motina rūpinasi savo vaikais, kad ir į žentus ar į marčias išleistais. Lietuvos okupacija – laikinas reiškinys, tuo tarpu išeivystė,  emigracija –  nuolatinis. Plačiau PLB tikslus galima nusakyti Schwäbisch Gmiundo lietuvybei išlaikyti konferencijos priimtos rezoliucijos žodžiais: „Akivaizdoje to. kad Lietuvoje atėjūnų žudomi ne tik lietuviai, bet ir pati lietuvybė, o išeivijoje – lietuvius tirpdo gyvenimas ir lietuvybę neretai naikina patys lietuviai, reikalinga: biologiškai išlaikyti visus lietuvius šiokiu ar tokiu būdu     atitrūkusius nuo savo Tėvynės ir kad veiksmingai būtų išlaikyta jų lietuvybė, o ten, kur pastebimas nutautimo procesas, būtų imamasi priemonių jį sustabdyti ir nutaustančius lietuvius grąžinti į gyvąsias lietuviškas gretas.

   Visus atsidūrusius šiapus geležinės uždangos lietuvius įtraukti į tautinių vertybių saugojimo darbą ir lietuviškosios kultūros kūrimo darbą, kad žengtumėm žingsnio su vakariečiais ir veikliai dalyvautumėm jų pažangoj ir jų laimėjimuose. Visais galimais būdais kaupti mokslo ir kultūros vertybes ir jas parsivežti į atvaduotą Lietuvą greta nesužalotos lietuviškos sielos ir nesudarkytos lietuvių kalbos bei papročių. Išsaugoti jaunimo širdyse lietuvybės ugnelę, kad jis netaptų Lietuvai svetimas, kad, laikui atėjus, urmu grįžtų į laisvąją Lietuvą, o grįžęs įsijungtų į Lietuvos gyvenimą ir, atsiradus reikalui,  neabejodamas už jį kovotų ir be svyravimų kraują ir gyvastį už ją atiduotų. Ugdyti tautinį solidarumą, kaip aukščiausią tautinę dorybę. Lietuvių Tautos nykimas eina visais frontais, negailestingai ją naikina žiaurus okupantas – bolševikas. Jo sudarytos sąlygos Lietuvoj sutrikdė skaudžiai normalų Tautos raidą.  Senoji emigracija, neįstengdama atsispirti nutautinimui, savanoriškai mažina savo Tautą.

      Bolševikai labai daug žalos padarė lietuvių Tautai, bet ir tuo keliu padaryta jai neįkainojamos žalos.  Naikinamos lietuviškos galvos ir teršiamos bei nuodijamos lietuviškos sąžinės. Toms užmačioms  mes turim atsispirti visomis išgalėmis, visa aukodami šiam tikslui pasiekti. Viena galingųjų priemonių tam tikslui siekti yra kietas kaip plienas ir tyras kaip ašara tautinis solidarumas. Amerikiečiai įkūrė kraujo bankų. Mes turim įkurti lietuviškųjų galvų ir sąžinių bankus. Kur į skurdą pakliūva lietuvis, kur moraliniuose pavojuose jis atsiduria, ten kaip greitoji pagalba turi atsirasti net ne šaukiama organizuota lietuvių pagalba. PLB svarbus uždavinys pasirūpinti, kad visur tokia pagalba būtų suorganizuota. Nelaimių ištiktas ir vargo paliestas bei moralinių pavojų apsuptas lietuvis turi būti remiamas ir gelbstimas. To reikalauja Tautos ir Lietuvos interesas. Tam reikalui turi būti atitinkamų organizacijų – labdaros, moralinės paramos, įkurdinimo ir t.t.

    Kiekvienas atvažiuojąs lietuvis emigrantas turi pajusti lietuviško solidarumo galią. Tai jį apsaugos nuo sunykimo ir privers stipriai branginti bendruomenę ir jos tvirtai laikytis. Visi už vieną vienas už visus.Visi laisvėje esą lietuviai darniai ir veikliai įsijungia į didžią ir šventą kovą už Lietuvos politinę laisvę savo piniginiais įnašais stiprindami Tautos Fondą ir talkindami visu kuo VLIK’ui jo politinėje ir diplomatinėje Lietuvos laisvinimo veikloje.PLB obalsis – Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt. PLB himną parinks ir nustatys Pasaulio Lietuvių Seimas,PLB nariai. PLB nariai –  visi lietuviai.Tačiau teisinė padėtis bendruomenėje ne visų lietuvių yra vienoda. Tuo atžvilgiu jie dalijasi į pilnateisius ir nepilnateisius. Pilnateisis  yra kiekvienas lietuvis ne jaunesnis kaip 18 metų amžiaus. Teises praranda: kas kenkia lietuvių Tautai; kas priešingas Lietuvos nepriklausomybei; kas pritaria bolševikinei ar kitokiai Lietuvos okupacijai (10 str.).Vadinasi, prie tos nepilnateisių rūšies priklauso tie, kurie priklauso ir komunistų partijai, kurie giria dabartinę Lietuvos padėtį, kurie giria Sovietų Sąjungą ir jos tvarką ir kitokie svetimų valstybių pagalbininkai ar pritarėjai Lietuvos laisvės naikinimo darbe. Tokie nariai nustoja lietuvio teisių.Prie tos rūšies priklauso ir visi tie, kurie kitokiu būdu kenkia Lietuvai ir lietuvių Tautai bei Lietuvos nepriklausomybei ginti stato kliūčių ar skelbia savo priešišką nusistatymą jos atžvilgiu.Minėti nepilnateisiai bendruomenės nariai neprileidžiami prie bendruomenės organų sudarymo, negali būti renkami ir rinkti negali, susirinkimuose neturi nei sprendžiamo, nei patariamo balso, nustoja teisės į bendruomenės patarnavimus ir t.t.

      Bet kadangi savo nusikalstamu darbu nepraranda savo lietuviškos kilmės, tad pasilieka bendruomenės nariais. Kas yra nepilnateisis bendruomenės narys, nustato krašto valdyba. Klausimui spręsti ji gali pavesti apygardos valdybai (II str.). Nepatenkintas sprendimu nubaustasis narys gali skųstis garbės teismui. Jo sprendimas yra galutinis (12 str.). Visa ši procedūra turi būti nustatyta PLB krašto Statute. Tas pats statutas nustato tvarką, kaip nepilnateisiui lietuviui grąžinamos prarastos teisės (13 str.). Lietuvybė yra ir PLB tikslas ir todėl P LB organizacija ateina pavaduoti ir pakeisti privatines pastangas lietuvybės srity. Jos atlikusios garbingai PLB pirmtakių pasiuntinybę, pasiims PLB pareigas eiti. Tatai yra būtina.

       Mums karas dar nesibaigė. Sunkios grumtynės dar mus laukia. Kovai laimėti reikalinga visas gyvąsias lietuviškąsias jėgas suburti krūvon ir joms duoti vieną vadą. Be to, nulietuvėjimo pavojai visur tyko lietuviškos sielos ir lietuvių kalbos. Čia frontas lygiai sunkus. Tik gerai išrikiuotos, sutvarkytos ir sudrausmintos lietuviškos jėgos su vienu vadu – PLB – priešakyje tą kovą laimės. Tai PLB dirva […].Teisėtas ir tikrasis PLB organizatorius ir tvarkytojas yra pats pilnateisis lietuvis išeivis–tremtinys, arba, kitaip sakant, – senasis emigrantas ir dabartinis tremtinys. Jis ir atsakomybę imasi už jos gyvenimą, darbus ir pasėkas. Tačiau kaip visur, taip ir čia turėjo kas nors imtis iniciatyvos pradėti tą PLB suorganizavimo darbą. Jį pradėjo Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK as), kuris ir sukūrė visą tremtinių organizacinį gyvenimą Vokietijoj ir Austrijoje – Lietuvių tremtinių bendruomenę, Lietuvos Raudonąjį Kryžių ir kt. […]. VLIK ’as paskelbė ir LAIKINUOSIUS PASAULIO LIETUVIŲ SANTVARKOS NUOSTATUS,  galiojančius iki Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vyriausiojo Šeimininko ir sprendėjo – Pasaulio Lietuvių Seimo – suvažiavimo.  Susirinkęs jis perima ir visus bendruomenės reikalus į savo rankas. Jis gali ir kalbamus VLIK ’o nuostatus pakeisti pagal savo valią, tik palikdamas galioje LIETU VIŲ CHARTĄ ir PLB čia nusakytus tikslus, nes jei tie tikslai būtų atmesti, tuomet nebebūtų ir PLB, o kažkas kita. Vadinasi, VLIK ’as laikinąją savo suorganizuotą PLB priveda ligi Pasaulio Lietuvių Seimo prezidiumo stalo. Dėl tolimesnio bendradarbiavimo PLB srity susitaria su Seimo vadovybe. Tie bendradarbiavimo nuostatai turėtų būti patvirtinti paties Seimo ir įtraukti į atitinkamą statutą […]. VLIK ’as, pripažindamas PLB organizatorium ir tvarkytoju patį pilnateisį lietuvį–išeivį ir konstatuodamas kiekvieno lietuvių išeivių gyvenamojo krašto skirtingus reikalus ir darbo sąlygas, Pasaulio Lietuvių Seimui paliko teisę nustatyti Pasaulio Lietuvių bendruomenei konstituciją, o kiekvienam kraštui – savo krašto statutą. Kadangi kiekvieno krašto bendruomenė turi skirtingas gyvenimo ir veikimo sąlygas, todėl daug santvarkos dalykų paliekama krašto organizacijoms spręsti. Tatai duoda galimybės kiekvieno krašto bendruomenei prisitaikyti prie vietos sąlygų ir reikalų ir suteikia jai daugiau savarankumo bei lankstumo“.

Gairės lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos amžinumui

     Organizuotis į bendruomenes buvo svarbu ne tik lietuviams tremtiniams Vakarų Europoje, bet ir seniesiems emigrantams. Tad ir beveik visose šalyse ėmė organizuotis lietuvių bendruomenės, rinkti savo tarybas, o taip pat rūpintis lietuvių švietimo, studijų ir mokslo organizavimu.Nuo karo pabaigos VLIK’as V. Vokietijoje buvo sudaręs ir išvaduotos Lietuvos ūkio atkūrimo komisiją, kuri parengė dideles studijas apie tai, kaip turės būti atkuriamas ir plėtojamas nepriklausomoje Lietuvoje ūkis, kultūra, švietimas, mokslas. Daugelis tremtinių ir seniau Vakaruose gyvenančių lietuvių – emigrantų, išvaduotos Lietuvos santvarką įsivaizdavo kokia ji buvo Prezidento Antano Smetonos metais – tautinę Lietuvą. Bet nemaža dalis daugiausia krikščionys demokratai, vis prisimindavo ir  vadinamųjų Jaunųjų katalikų sąjūdžio, neoficialios Lietuvos krikščionių demokratų partijos dalies nuostatas, paskelbtas  1936 m. „Naujosios Romuvos“ žurnalo 8-ajame numeryje  16 jaunųjų  katalikų sąjūdžio veikėjų –  intelektualų:  J. Keliuočio, A. Maceinos, P. Jako ir kitų deklaracija „Į  organiškosios valstybės kūrybą“. Prof. S. Šalkauskis tada (Naujoji Romuva, 1936,  Nr. 11, p. 24) apie tos  deklaracijos  autorius rašė: „Romuviečių deklaracijos“ autorius esu jau pavadinęs moraliai ir intelektualiai aukštai kvalifikuotais intelektualais: nei vienas iš jų nėra susikompromitavęs visuomeninio gyvenimo plotmėje; visi jie užima visuomenės hierarchijoje garbingas vietas ir visi dirba intelektualinio gyvenimo srityje (iš 16 žmonių 12 priklauso įvairiais titulais prie aukštųjų mokyklų mokomojo personalo; tarp pasirašiusių yra 4 redaktoriai). Visi jie yra nepartyvūs (nepartiniai – A. L.) žmonės ne todėl, kad partijos yra panaikintos, bet todėl, kad jie savo didžiausioje daugumoje yra dvasiškai susiformavę anapus politinės akcijos, o tie, kurie, sudaro minimalias išimtis […], seniai jau yra atsipalaidavę nuo bet kurio priklausomumo prie partyvinės dvasios […]. Reikšmingiausia šiuo atveju gal yra tai, kad romuviečių deklaracija apreiškia principialumą ir nuoširdų įsitikinimą, laisvą nuo bet kurio suinteresuoto nusistatymo, arba savanaudiškumo. Jie nėra linkę neigti ar girti tą ar kitą visuomeninę ar valstybinę koncepciją todėl, kad juos verčia tai daryti pozicijos ar opozicijos padėtis […]. Tuo galima įsitikinti patyrus, kad deklaracija prieš suprastintą totalitarinės valstybės koncepciją pastato organiškosios valstybės idėją: prieš liberalistinį individualizmą – personalizmą, palenkiantį individą visuomenei, o visuomenę – asmeniui; prieš unitarinę valstybės lytį – pliuralizmą, pasireiškiantį organinga visuomene, kooperatyvine santvarka ir kultūrine autonomija; prieš formalinę demokratiją – organinę demokratiją, pagrįstą personalizmu ir pliuralizmu ir atremtą į objektyviai suprasto autoriteto principą […]“.

       Daugeliu atveju „Organiškos valstybės“ deklaracijos autoriai iš esmės atkartojo Prezidento A. Smetonos mintis, skelbtas dar „Viltyje“, „Varpe“ ir kituose tautiniuose leidiniuose,  taip pat Lietuvių tautininkų sąjungos nuostatas. Tad neatsitiktinai ir  tos Deklaracijos autorių ir tautininkų požiūris į tautą ir jos valstybę visiškai sutapo: Valstybė yra jėga, kuri jungia ir organizuoja tautą.  Per valstybę tauta įgyja organizacijos lytį ir autoritetinę galią. Tauta savoje valstybėje apreiškia savo valią. Valstybė yra išraiška tautos teisės gyventi. Ji yra tautybės saugotoja – gina tautos teritoriją, globoja jos gyventojus, remia tautinę kultūrą. Tautinė valstybė turi būti pirmiausia lietuviška, o jos įstatymai nenukopijuoti iš svetimųjų, bet nuosekliai išaugę iš vidaus. Lietuvos valstybės lietuviškumas turi reikštis savos kultūros ugdymu, sava lietuviška ūkio politika, remiant tautai ir valstybei reikšmingas sritis, remiant savus verslus, savų specialistų ugdymą.

       Sutapo „Organiškos valstybės“ autorių siūlymai su Prezidento A.Smetonos  ir tautininkų nuostatomis  ir dėl tautinės valstybės valdymo. Pirmiausia, kad visiškas liberalizmas valstybę veda anarchijon, skatina egoizmą, o valstybės tikslas – bendrasis gėris, tad ir visi valstybės daromi žygiai privalomi, jeigu jie daromi  bendrojo gėrio labui. Bet tai įgyvendinti valstybėje, valdomoje partiniu principu išrinktų žmonių, sunku, nes partijos dažnai gina savo interesus ir nuo  jų valios, tikslų, kaip parodė ir „seiminis Lietuvos periodas“, priklauso valstybės likimas ir žmonių gerovė. Tad, anot Deklaracijos autorių, pateisinamas ir „autoritetizmas“ –  kad būtų  įveiktas „liberalistinės demokratijos palaidumas“, tačiau jis turi būti kaip „pereinamoji lytis“. „Iš liberalinės demokratijos per autoritetizmą gali eiti kelias į organiškąją valstybę,“ – teigiama toliau Deklaracijoje.

     Kitaip sakant, nors nepriklausomoje Lietuvos valstybėje taip ir įvyko, bet ne visai dar taip, nors ir buvo paskelbti rinkimai į Ketvirtąjį Seimą (1936 m.), vėliau patvirtinta nauja Konstitucija (1938 m.), ir t. t. Ir pirmiausia, kad nebuvo „organiškos vienybės“ tarp valstybės ir Tautos. Deklaracijoje rašyta: „Autoritetizmo autoritetas yra asmeninis. Tai vado asmens valia. Autoritetizme vado asmuo faktiškai veikia ir įsakinėja savo vardu […]. Todėl ir visuomeniniame gyvenime šitoks autoritetas dažniausiai yra tik priverčiamoji galia, paremta fizine ar moraline prievarta. Tuo tarpu organiškoje valstybėje autoritetas      remiamas aukštesniuoju pradu, nepažeidžia nei žmogiškojo asmens vertingumo, nei visuomeninės tvarkos.“ Siūlyta: kadangi valstybėje valdžia priklauso Tautai, tai „pagal buvusią ir esamą valstybės Konstituciją […] parlamentas – seimas […] turėtų būti renkamas visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu proporcine rinkimų sistema […].“ Tačiau  toliau nurodyta, kad Seimo veikla (teisės) turėtų būti gerokai susiaurinta, o „Valstybės Prezidento ir vykdomosios valdžios galios turėtų būti sustiprintos. Kartu ir vykdomosios valdžios galios sustiprinimu turėtų būti reformuotas administratyvinis valstybės aparatas. Jo tarnautojų teisinė padėtis turėtų būti sutvarkyta įstatymais, ir jo sąstatas turėtų nepareiti nuo dažnų Vyriausybės ir ministerijų pasikeitimų. Jis, kaip toks, turėtų būti griežtai nepartinis ir išlaisvintas nuo pašalinių grupių įtakos ir kišimosi.“

         Tačiau „Organiškos valstybės“ Deklaracijos autoriai  ir Prezidentui, ir  Seimui rinkti teisę numatė korporacijoms (darbdavių ir darbininkų organizacijoms). Socialinėje – ekonominėje srityje korporacijos būtų viešosios teisės institucijos, tarpininkaujančios  atskiriems individams, atskiroms  profesijoms  ir valstybei, siekiantiems profesinio ir bendrojo gėrio. Besiorganizuojančioms korporacijoms valstybė laipsniškai perleistų daugelį jai sunkiai įveikiamų pareigų. Pati valstybė rūpintųsi daugiau bendraisiais reikalais, derintų, skatintų ir kontroliuotų korporacijų veikimą. Korporatyvinėje santvarkoje bendradarbiaujant luomams, susidarytų sąlygos geresniems socialiniams santykiams tarpti,  teisingiau  gėrybėms pasiskirstyti  ir kultūrinei pažangai skatinti. „Ji remtųsi didžiomis atskirų profesijų, o per jas – ir visos Tautos auklėjimo idėjomis, kompetentiškumo principu. Visa korporatyvinės tvarkos sistema, kildama iš apačios į viršų, baigtųsi atskirų profesijų Korporacijos rūmais, atstovaujančiais pilnoms profesijoms – darbdaviams, darbininkams bei techniniam personalui ir jų sudaryta Vyriausiąja korporacijų Taryba“, – rašoma  Deklaracijoje. Dar prieš okupacijas, Prezidentinėje Lietuvoje  vis daugiau inteligentų pritarė   A.Smetonos  dar  amžiaus pradžioje keltoms mintims, kad ideologinės politinės partijos (kaip krikščionių demokratų, socialdemokratų ir pan.) negali garantuoti   Tautai nei  vienybės, nei ilgalaikės nepriklausomos valstybės raidos garantijos; vadinamoji partinė demokratija tinka tik  trumpalaikiams ir paprastiems  uždaviniams spręsti, nes ir geriausiu atveju partijos išreiškia tik dalies Tautos, dalies valstybės žmonių interesus.  A.Smetonos prezidentinėje Lietuvoje net jo, Tautininkų partija, nebuvo valstybinė, o tik  patariamoji. Prezidentui A.Smetonai     demokratijos išraiška – visų krašto žmonių renkamos savivaldybių, apskričių ir miestų tarybos. Todėl jis prieštaravo  ir minėtos  „Organiškos valstybės“ Deklaracijos autorių siūlymui – korporaciniam  valdymui, nes korporacijos, esant demokratijai  pjautųsi dėl valdžios ne mažiau kaip ir partijos. Jo siūlymu svarbiausiu  rinkimų organizatoriumi ir rinkėju turėtų likti minėtos savivaldybės ir apskričių, miestų tarybos, o Seimo ir Prezidento – ypatingieji  tautos atstovai, išrinkti tų tarybų  (taip A. Smetona perrinktas  Prezidentu  1931 ir 1938 m., o Ketvirtasis Seimas išrinktas 1936 m.). Kadangi savivaldybės ir apskričių miestų tarybos atstovavo visų sluoksnių gyventojams, viltasi, kad ir jų išrinktieji geriau, negu partijos ar korporacijos, išreikš Tautos valią. Kaip tik to ir siekė Deklaracijos autoriai, rašę: „Valstybė turėtų būti reformuojama ir organizuojama taip, kad ji patenkintų visos lietuvių Tautos opiausius reikalus ir vyriausius siekimus, kad atitiktų mūsų Tautos prigimtį ir jos gyvenimo sąlygas, kad neįpratintų lietuvių Tautos būti tik iš viršaus diriguojama – valstybės nelaimių valandoje tai patarnautų josios priešams, – bet kad ji pačią Tautą, pačius mūsų krašto gyventojus darytų sąmoningesnius, aktingesnius, sumanesnius, sąžiningesnius, ne tik suprantančius, bet giliai jaučiančius nepriklausomos valstybės prasmę.“

        Deklaracijoje pažymėta, kad „laisvė iš esmės yra susijusi su teisingumu […]. Neigdami pagrindines kitų žmonių teises mes neigiame idealinį žmogaus vertingumą ir tuo pačiu neigiame patys save […]. Organiškoji valstybė į savo santvarkos pagrindus deda teisingumą […]. Valstybės vadovybė tiktai tada gali laiduoti savo piliečiams laisvę, ir tik tada ji pati gali būti autoritetinga, kai visuose savo darbuose vadovaujasi teisingumu […]. Be teisingumo valstybė, kaip jau šv. Augustinas yra aštriai pasakęs, tampa „plėšikų gauja“ […]“ Ir toliau nurodė, kad teisingumas įmanomas tik teisinėje valstybėje: „Teisinės valstybės veikimas yra saistomas ir apribojamas ne tik jėga, bet ir savo pačios išleistais ar pripažintais teisės nuostatais. Teisinė valstybė pirmoje eilėje pasireiškia teisiniu viešojo gyvenimo suorganizavimu ir savo veiksmų teisiniu pagrindimu.“

           Tautininkai savo programiniuose dokumentuose irgi kėlė  teisingumo  svarbą. Bet ypač jo stygius buvo  pabrėžiamas  socialinėje – ekonominėje srityje, skirstant gėrybes. Juk tik tvirta centralizuota valdžia gali teisingai jas paskirstyti. To trūkumas lėmė, kad po 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvoje saujelė gudriųjų pasiglemžė vos ne visą iki tol sukurtą Lietuvos turtą ir ėmė išnaudoti visus, kas ne su jais. Jeigu valstybė negeba garantuoti teisingo  gėrybių paskirstymo, apginti savo piliečių, visos kalbos apie patriotiškumą praranda prasmę, o neteisingumas socialiniame-ekonominiame gyvenime yra ta jėga, kuri anksčiau ar vėliau  įveiks  ir galingiausią valdžią,  neteisingumų skleidėjus. Tačiau neretai, kaip sakyta, rinkimų demokratija  negarantuoja tikros demokratijos, o tuo labiau – teisingumo.

       Neteisingumo būta ir  prezidentinės Lietuvos metais. Tačiau žmonės tikėjo, kad reikia tik apie tai sužinoti „Smetonėlei“ ir visos problemos bus išspręstos. Apskritai, kaip tik prezidentinės Lietuvos metais lietuvis pasijuto Lietuviu, savos žemės šeimininku. Ir to, tos jo tautinės savimonės nepajėgė nuslopinti beveik 50 metų nuožmiausia okupacija, jos  teismai ir kalėjimai. Lietuvis kovojo ir laimėjo, ėmė kurti naują, Kovo 11-osios Lietuvą. Tačiau jei Vasario 16-osios Lietuvai reikėjo ginklu apginti savo teisę būti, turėti savo nepriklausomą valstybę, tai Kovo 11-osios –  nuo jėgų, besikėsinančių uždusinti tautiškumą, nuo plėšikiškojo kapitalo ir imperializmo,  dangstomo  „demokratijos“ ir „tolerancijos“, „vieningosios Europos“ ir panašiomis vėliavomis.

Lietuvių tremtinių palaikų sugrįžimas (Kėdainių aerodromas, 1989 07 28).

    Tautiškumo liepsnai įsiplieksti  turėtų padėti ir    2018 m. rudenį   Prezidento R. Pakso įsteigtas pilietinis judėjimas „Šaukiu aš tautą“. Jo manifeste skelbiama: „Valstybė – tai nepalaužiamas Tautos valios ir laisvės įsikūnijimas. Ji yra aukščiausia tautinės bendruomenės organizacija. Mes didžiuojamės karaliaus Mindaugo ir LDK istorija, tautos atgimimo sąjūdžių ir laisvės kovų patirtimi.Lietuvių tauta, patyrusi okupaciją ir protu nesuvokiamą svetimų režimų smurtą, išlaikė tikėjimą, viltį ir nenumaldomą troškimą sukurti modernią valstybę. Mūsų tauta iki šiol neša sunkią XX a. terororo ir genocido padarinių naštą, susidurdama su XXI a. iššūkiais. Plūstanti globalizacijos banga grasina nušluoti krikščioniškosios kultūros tradiciją, išplauti tautinį tapatumą ir politinį suverenumą (…). Valstybingumo netektis vėl tampa reali. Jau esame praradę neleistinai daug taip sunkiai iškovotos nepriklausomybės. Šiandien turime būti nepaprastai tvirti ir ryžtingi, kad Tauta galutinai neišsivaikščiotų, kad ji toliau nesižudytų, dar labiau nenuskurstų ir nepranyktų pasaulio platybėse, o sugrįžtų klestėti, kurti, svajoti. Kartu turime vėl iškelti tikslus, kurie būtų grindžiami Deklaracijos į „Organiškos valstybės kūrybą“ bei „Lietuvių chartos“ nuostatų politinės minties svarumu ir Sąjūdžio, kaip Lietuvą sutelkusio reiškinio siekiais, suformuluotais programinių nuostatų, principų ir mąstymo pavidalais, tačiau dauguma jų taip ir liko užmarštyje.      Mes kviečiame telktis į pilietinį judėjimą „Šaukiu aš tautą“, kurio tikslas – atkurti solidarią nacionalinę bendruomenę, kuri nepabūgtų stoti skersai kelio unikalių tautos vertybių naikintojams. Raginame suvienyti pajėgas tikrai nepriklausomos, demokratiniais pagrindais sutvarkytos, socialiai jautrios ir solidarios, teisingumu ir žmogiškumu grindžiamos  pažangios valstybės kūrybai.Kiekvieno susipratusio, tėvynei lojalaus lietuvio pareiga yra stiprinti Lietuvos politinį, ekonominį ir kultūrinį atsparumą, kelti tautos intelektualines galias (…). Kartu veikdami ir tardamiesi mes privalome sudaryti palankiausias sąlygas  kiekvienam žmogui tobulėti, kurti savo gerovę, deramai pasirūpinti šeima, siekti bendrumo pilnatvės, puoselėti kūrybiškumą, lavinti asmenybės įvairiapusiškumą ir verslumo gebėjimus bei talentus.      Esame tautos pašaukti. Tik išgirskime tą balsą savo širdyse“.

   Ir šiandieną neprarado aktualumo pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos žodžiai: „Kaip senovėje mūsų vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto laisvę, nuolat žadindami tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti tautą, kai ji apsnūsta.“