Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis. A.Virvičienės nuotr.
Aušra Virvičienė, Vilnius, www.voruta.lt
1864 m. buvo uždarytos visos nevalstybinės (taip pat ir katalikų parapinės) mokyklos. Mokymas lietuvių kalba visiškai uždraustas Vilniaus gubernijoje, o Kauno gubernijoje leista naudoti tik kaip pagalbinę kalbą pirmaisiais metais. Uždrausta visa spauda lietuvių kalba (lotyniškais rašmenimis), išskyrus kirilica parašytas maldaknyges ir elementorius. Tačiau per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Supratęs, jog kova su lietuvybe niekada nebus laimėta, 1904 m. gegužės 7-ąją caras Nikolajus II paskelbė lietuviško žodžio laisvę.
Pats faktas, kad maža tauta apgynė savo nevaržomo žodžio teises prieš didžiulį milžiną, kad gavo teisę viešai spausdinti savo knygas ir laikraščius, žymiai palengvino kovą dėl kitų jos teisių, palengvino sąlygas toliau ugdyti tautišką piliečių savimonę. Netrukus visoje Lietuvoje buvo pradėtos steigti švietimo draugijos: „Saulė“ – Kaune, „Žiburio“ – Seinuose. Šios draugijos veikė Vakarų bei Pietų Lietuvoje. Tačiau Rytų Lietuva tokios draugijos neturėjo, todėl, pritarus dr. Jonui Basanavičiui, Antanui Smetonai, D. Malinauskui, kun. Vladas Mironui, Alfonsui Petruliui ir kitiems, nuspręsta, kad mokykloms steigti bei švietimo darbui plėtoti reikalinga švietimo draugija. Taip gimė „Rytas“. Pagrindiniai draugijos tikslai buvo mokyklinis ir popamokinis jaunimo bei suaugusiųjų švietimas, švietimo darbuotojų rengimas, lietuviškų mokyklų organizavimas ir išlaikymas. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nuo jos įsteigimo dienos veikė 25 metus – iki 1938 m. vasario 28 d.
Šimtmetis ir santvarka kita, o švietimo problemos Rytų Lietuvoje – tos pačios
1990 m. Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Pietryčių Lietuva irgi pakilo – tėvų prašymu buvo pradėtos steigti naujos mokyklos, kuriose mokoma lietuvių kalba, mėginta atsiskirti nuo dominuojančių lenkų ir rusų mokyklų. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose rinkimus į savivaldybes laimėjusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS), pasak Algimanto Masaičio, „grįžo prie seniai išmintų takų – švietimo organizavimas lietuvių kalba strigo, visomis išgalėmis imtasi įvairiausių priemonių, idant lietuviškos klasės išnyktų nuo žemės paviršiaus. Taip atėjo laikas „Ryto“ draugijai“, – prisimena buvęs ilgametis garsios Vilniaus rajono Marijampolio mokyklos direktorius, atkurtos „Ryto“ draugijos pirmininkas A. Masaitis. – Tačiau prieš tai buvo ir yra, suprantama, „Vilnijos“ draugija, esu jos valdybos narys. Mano kuruojama sritis – švietimas. Aš esu toks žmogus – man reikia ne mitinguoti ar streikuoti, o dirbti“, – prisipažįsta Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas.
Su buvusiu Marijampolio vidurinės mokyklos direktoriumi susitikome Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ švietimo raidos centre – muziejuje, labai simboliškai įsikūrusiame pačioje pirmojoje lietuviškoje mokykloje Rytų Lietuvoje – Marijampolyje. Algimantas Masaitis – vienas iš tų ilgamečių šio krašto mokyklos vadovų, bene daugiausiai vardan tautinio ugdymo rytinės Lietuvos krašte darbų nuveikęs žmogus. Nepaprastai įdomu bendrauti su šiuo šiltu, itin apsišvietusiu ir daug įdomių, ir beveik neviešintų faktų žinančiu pedagogu. Pats A. Masaitis kuklus, mieliau kalba apie Pietryčių Lietuvą, ypatingai – apie Marijampolio mokyklą ir vaikus iš „įvairiausių Vilnijos bei Gudijos užkampių“, kurie nepaprastai troško mokytis lietuviškai ne tik giliu sovietmečiu, bet ir dabar, jau Nepriklausomos Lietuvos laikais. Kita kalba, kodėl rytinėje Lietuvos valstybės dalyje gyvenantys jos piliečiai norėtų savo vaikus leisti į lietuvių kalba dėstomas klases, tačiau tai daryti bijo…
Vienintelė lietuviška mokykla Rytų Lietuvoje
Kelis dešimtmečius Marijampolio vidurinė mokykla buvo vienintelė šiame krašte, kurioje buvo mokyta lietuviškai. Atskiros A. Masaičio knygos nusipelno dėmesio. Jose – jo prisiminimai apie tai, kaip pradinė mokykla tapo vidurine. 1960 m. į Marijampolį A. Masaitis atvyko dirbti matematikos ir braižybos mokytoju. Vėliau buvo paskirtas direktoriumi. „Mokslo Lietuvos“ žurnale J. Endriukaitis apie A. Masaitį taip atsiliepia: „jis sugebėjo suburti sunkiam, atsidavusiam darbui pedagogus, beveik pusę amžiaus vadovavo mokyklai, statė naują gražų mokyklos korpusą, rinko moksleivius. Bet svarbiausia – jis sugebėjo sugyventi su vietos žmonėmis, įgijo jų pasitikėjimą, juos patraukė. Jis nesakė skambių kalbų, neagitavo, bet ramiai, įtikinamai kalbėjosi su žmonėmis, jiems patarinėjo, rodė šviesą tunelio gale… Vietiniai žmonės jo vis labiau klausė, juo tikėjo. A. Masaičio darbas ir veikla turėtų būti pavyzdžiu kitiems, kurie šiame krašte dar dirbs. Žinoma, tokių atsidavusių mokytojų, švietėjų Vilnijoje yra ir daugiau. Jų dėka atgijo Bezdonys, Dieveniškės, Šalčininkai, Trakų Vokė, Turgeliai, Lavoriškės ir kitos gyvenvietės“.
Kokie kryžiau keliai buvo nueiti ir kokie dar laukia šio sudėtingo krašto? Norom nenorom galvoji apie tai, jog kaip ir prieš šimtmetį, taip ir dabar švietimo draugija „Rytas“ reikalinga lyg tyro oro gurkšnis. Apie „Ryto“ draugijos veiklą papasakosime kiek vėliau, grįžtame prie lietuvybės židinio ir tų veiklos būdų, kokiais jis buvo kurstomas (gerąja prasme). A .Masaitis pabrėžia, jog daugiau nei pusę amžiaus išdirbęs vienoje mokykloje Marijampolyje niekada neskirstė žmonių pagal tautybes. Savo mokinius gynė kiek įstengdamas – nuo milicijos, vagių, blogų tėvų ir ne ką geresnių kaimynų. „Jeigu mokinukas atvykdavo į mokyklą, man būdavo šventė, niekada nė minties nekildavo paklausti, kokios jis tautybės. Visi lygūs. Į Marijampolį nuolat važiavo iš Baltarusijos ir kitų Lietuvos vietų, iš keturių aplinkinių rajonų ir daugelio apylinkių. Ramiai dirbdami ir taikiai sugyvendami pasiekėme, kad Marijampolio mokykla įgijo labai gerą vardą. Visi moksleiviai norėjo mokytis, apie 70 proc. mūsų mokyklą baigusių vaikų sugebėdavo įgyti aukštąjį mokslą“. Ir ką gi galima į tai pasakyti? Tik džiaugtis. Beje, reikia priminti ir tokį dalyką – dar sovietiniais metais Marijampolio mokykla garsėjo visoje Tarybų Sąjungoje, ji, kaip pavyzdinė, buvo rodoma visiems aukštiems Maskvos šulams, į ją ne sykį važiavo televizijos filmavimo grupės ir kūrė filmus. Beje, niekam nė kiek netrukdė tai, jog ji buvo lietuviška… priešingai, ji buvo pavyzdys kitoms mokykloms.
„Galiu pasakyti, kad beveik 300 moksleivių, į mūsų mokyklą atvykusių iš Baltarusijos, ją baigė. Jie dirba Lietuvoje, ir tai mūsų laimėjimas. Lietuviškos salos Baltarusijoje nutautinamos ir jeigu jie nebūtų mokęsi Lietuvoje, tai būtų mokęsi Minske…“ – sako A. Masaitis. – Tokį subtilų tautinių santykių klausimą turime vertinti labai ramiai ir išmintingai. O kalbant apie Lietuvą, tai jei lenkų vadukai išsišoka, tai mes, kaip pagrindinės nacijos Lietuvoje atstovai, turime elgtis oriai, į išsišokimus turime reaguoti ramiai, nesikarščiuodami. Vardan valstybės ir ramybės kartais reikėtų ir nutylėti kai kurias savo nuoskaudas. Jeigu norime stiprinti savo valstybę, privalome elgtis ramiai ir išmintingai“.
Nepamainomas XXI-ojo amžiaus Rytų Lietuvos lietuviškų mokyklų ramstis
Nesigirdama ir nesigarsindama dirba 2004 metais atkurta švietimo draugija „Rytas“. Sumų, išleistų pedagogų konferencijoms ir suvažiavimams, edukacinėms-pažintinėms ekskursijoms ne tik po Lietuvą, bet ir užsienio šalis, moksleivių menų šventėms, knygų, enciklopedijų, žemėlapių lietuviškoms mokykloms pirkti nevardinsime. Kaip visada, A. Masaitis atremia: ne pinigai svarbu, nors jų, aišku, visuomet trūksta, o dėmesys lietuviškoms salelėms. Tačiau mes užsiminsime apie tai, kas težinoma tik tiems, kas aukoja „Ryto“ draugijai ir tiems, kas gauna tą paramą.
Per draugijos veiklos metus aplankytos Eišiškių Stanislovo Rapolionio, Rudaminos „Ryto“, Riešės, Juodšilių „Šilo“gimnazijos, Paberžės „Verdenės“, Maišiagalos LDK Algirdo, Eitminiškių, Šalčininkų r. Baltosios Vokės „Šilo“ vidurinės mokyklos.
Vieša paslaptis, kad Pietryčių Lietuvoje, Vilniaus ir Šalčininkų rajono savivaldybėse nesistengiama didinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą valstybine kalba, o ypač – kaimo vietovėse. Tai sukelia didelį tėvų nepasitenkinimą, nes priemiestiniuose rajonuose yra daug jaunų šeimų, kurių atžalos negali patekti į darželius. Šiuo klausimu „Ryto“ švietimo draugijos valdyba aktyviai dirbo su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, idant esama padėtis pasikeistų. Pasak A. Masaičio, padėtis lėtai, bet gerėja.
Marijampolio vaikai
Savo knygoje „Marijampolio vaikai“ A. Masaitis prisimena, kaip lenkų autonomininkai ne vieną kartą jam metę kaltinimus: „ko tas žemaitis atsigrūdo į Vilniaus kraštą mūsų vaikų žaloti?“. Turime nuliūdinti pagiežos pilnus kaltintojus – A. Masaitis yra tikras Pietryčių Lietuvos vaikas, gimęs ir iki penkerių metų augęs Trakų rajone, Daniliškių kaime. Ir tik vėliau, politinių aplinkybių verčiama A. Masaičio šeima turėjo pasitraukti į Veliuoną. Likimas sudėliojo taip, jog po universiteto baigimo jis vėl atsidūrė gimtajame krašte ir nebeišvyko… Vertėtų perskaityti žinomo pedagogo, matematikos mokytojo prisiminimų knygą „Marijampolio vaikai“. Tai tikra, sukrečianti sakmė apie Vilnijos krašto istorijos puslapius, apie tai, kaip jame buvo palaikoma lietuvybė, nuolat budinama mūsų jaunuomenės dvasia. Apie Marijampolio vidurinės mokyklos misiją, jos mokytojų ir mokinių ištikimybę tautos interesams liudija ilgamečio direktoriaus, mokyklos pedagogų, moksleivių bei visų, kuriems rūpėjo ir rūpi šio krašto lemtis, prisiminimai, liudijimai bei leidinyje publikuojami autentiški dokumentai. Krinta į širdį šio iškilaus pedagogo, visuomenės veikėjo, lietuvybės puoselėtojo tvirtumas ir diplomatija sunkiausiais lietuviškai mokyklai laikais. Jo nuostata neskirstyti vaikų ir suaugusiųjų pagal tautybę, be nutylėjimo vadinti Lietuvos piliečiais, yra gerbtina ir laikytina pavyzdžiu visiems.
