Generalinio tarėjo P. Kubiliūno 1943 04 08 potvarkis dėl darbo prievolės kuro gamybai kertant mišką ir kasant durpes visiems 18-50 metų Lietuvos generalinės srities vyrams ir 18 – 40 metų moterims, išskyrus potvarkyje nustatytas išimtis.

Algirdas BRUKAS, www.voruta.lt

TARP PRIEŠPRIEŠINIŲ UGNIŲ (1942 05 28 -1944 06 29 laikotarpis rytų Lietuvos urėdijose)

Rašydamas apie Lietuvos miškininkus ir miškų ūkį 1939 – 1953 m laikotarpiu esu pateikęs bendrais bruožais buvusią išskirtinę padėtį ir praradimus rytų Lietuvoje vokiečių okupacijos metais. Tačiau net miškininkų visuomenėje tų laikų konkretūs įvykiai lieka užmarštyje. Kai kurie dalykai labai skirtingai interpretuojami ar iš vis nutylimi, atsieit dėl dabarties problemų geresnio sprendimo. Tačiau vargu ar išsamesnis praeities žinojimas gali pabloginti dabarties sprendimus. Tad pažvelkime į tą laikotarpį detaliau.

Bendras fonas, įtakojęs miškininkų veiklą

Miškų urėdijų darbas Vilniaus krašte lyginant su vidurio ir vakarų Lietuvos rajonais buvo žymiai komplikuotesnis. Tai lėmė tiek dideli medienos poreikiai vokiečių karinėms,  tiek Vilniaus gamybinėms ir gyventojų buitinėms bei šildymo reikmėms, tiek sudėtingas darbų organizavimas naudojant priverstinę darbo jėgą (žr. Kubiliūno potvarkio kopiją), tiek pavojai iš lenkų Armijos krajovos (AK) kovotojų bei partizanų, tiek iš sovietinių partizanų bei diversantų. Medienos poreikiai karo ir gyventojų reikmėms  visoj Lietuvoj buvo dideli, visur galiojo ir priverstinis gyventojų įtraukimas į miško ruošą, bet Vilniaus krašte esminius skirtumus lėmė tai, kad lietuviška miškų administracija buvo suformuota visai neseniai – tik atgavus Vilniaus kraštą 1939 m pabaigoje, o prasidėjus pirmoms sovietinės okupacijos represijoms ir vokiečių įsiveržimui vėl buvo gerokai išblaškyta. Nors atėję vokiečiai į lietuviškos ūkinės administracijos darbą tiesiogiai nesikišo, bet diktavo medienos gamybos užduotis ir kontroliavo jų eigą. Daug sunkumų kildavo dėl priešiško vietinių lenkų nusistatymo Lietuvos pareigūnų atžvilgiu. Tą priešiškumą dar labiau kurstė AK propagandistai įtikinėdami visuomenę, kad lietuvių miškininkai yra nacių kolaborantai ir čia laikini, o vokiečiams pralaimėjus karą kraštas vėl atiteks Lenkijai. Nacių kolaborantais lietuvius miškininkus traktavo ir 1943 m. ėmę gausėti organizuotų sovietinių partizanų ir diversantų būriai.

Ašmenos urėdas Jonas Kockanauskas,  g. 1913 m.  banditiškai nušautas darbe  1943 08 16

Nors atskiri miškininkų užpuldinėjimai prasidėjo jau 1942 m., bet tada juos vykdė atskiros miškuose besislapstančios prastai organizuotos grupės iš nespėjusių pasitraukti sovietinių aktyvistų, iš vokiečių lagerių pabėgusių rusų karo belaisvių ir iš getų pabėgusių žydų. Tačiau didysis košmaras prasidėjo  maždaug nuo 1943 m. vidurio, kai vokiečius lydėjo vis didesnės nesėkmės fronte, o sovietinių partizanų veikla tapo geriau organizuota. Į ją be siunčiamų diversantų ir paruoštų partizanavimui pasitraukusių į Rusiją lietuvių bei žydų, buvo įjungtas ir vietinis mūsų minėtas besislapstančių asmenų kontingentas. Lenkų partizaninė AK tuo metu žymiai pagausino savo gretas, geriau apsiginklavo ir gan rafinuotai ieškojo kontaktų ir su vokiečių okupacine valdžia ir su sovietiniais partizanais, tarytum Vilniaus krašte jų pagrindinis priešas būtų civilinė lietuvių administracija.

Pagal Lietuvos SSSR partizaninio judėjimo štabo 1944 m duomenis, 1941 m. buvo 38, 1942 m. – 181, 1943 m. pirmą pusmetį – 408, antrą pusmetį – 1633, 1944 m.  balandžio mėn. – 2041 (rezerve – 770), 1944 m. gegužės mėn. – 2647 (rezerve – 1080) sovietiniai partizanai. Iš viso Lietuvoje  sovietų pusėje veikė 3904 partizanai: 1475 rusai, 1386 lietuviai, 676 žydai ir 367 kitų tautybių. Iš jų 2884 buvo Lietuvos gyventojai, 1020 – karo belaisviai. Šios pajėgos koncentravosi rytinėje Lietuvoje. Nors Vilniuje lenkų antinacinis pogrindis egzistavo nuo vokiškosios okupacijos pradžios, Lenkijos vyriausybei emigracijoje pavaldi karinė organizacija – Armija krajova formaliai priklausiusi antinacinei koalicijai Vilniaus krašte savo struktūrinius padalinius pradėjo steigti 1943 m. ir, kaip rodo šaltiniai, 1944 m. Vilniaus apygardoje, į kurią įėjo dalis Lietuvos ir Baltarusijos teritorijų, jau turėjo 17- 18 tūkst. karių. Ji darėsi rimta problema okupacinei vokiečių valdžiai.

AK vadovybės kontaktų paieškos su sovietais ir su vokiečiais buvo tik Vilniaus kraštui būdingas reiškinys. Slapti kontaktai ir susitarimai skyrėsi nuo skleidžiamos propagandos, o neretai ir nuo faktiškų veiksmų. AK propagandistai išsakydavo antivokišką ir antisovietinį nusistatymą ir tarp gyventojų propagavo nepalaikyti civilės lietuvių valdžios ir sovietų partizanų. Pastarieji tuo tarpu jau savosios propagandos pagalba nuteikinėjo bent lietuvių tautybės gyventojus prieš lenkų karinį pogrindį aiškindami, kad lenkų valdžios pagrindinis tikslas atsiimti Vilniaus kraštą ir atkurti senąją “ponų” Lenkiją. Beje, reiktų pridurti, kad tokie teiginiai buvo visiška teisybė, nes AK šiame regione ir puoselėjo tokius tikslus. Bet kadangi pagrindinis priešas buvo bendras – nacistinė Vokietija, laikinas suartėjimas buvo abiems pusėms naudingas. Vietos karinė vokiečių valdžia dėl prarastos  sėkmės rytų fronte ir savo pajėgų stygiaus ėmėsi trigubo ar keturgubo žaidimo. Ne tik  flirtavo su AK Vilniaus vadovybe,  bet nuo 1943 m antros pusės padėjo AK kovotojus aprūpinti ginklais, maistu ir stengėsi juos panaudoti „bėgių kare“ su raudonaisiais partizanais bei diversantais. Kontaktus su lenkais slėpė nuo civilinės lietuvių valdžios ir lietuviškos policijos, dėl ko jie ne kartą atsidūrė apgailėtinoje padėtyje. Nors leido susikurti generolo Povilo Plechavičiaus Vietinei rinktinei, bet neužtikrino rimtesnio jos apginklavimo, nepasiruošusią stūmė į kovą su AK, darė visokius trikdžius, (dėl ko jos pirmieji susidūrimai su AK buvo nesėkmingi) ir ją galiausia visai išformavo.

Rūdninkų girioje įsikūrė sovietinio pogrindžio vadovų branduolys ir organizacinis centras. Čia organizatoriai, matyt, jautėsi saugiausiai, nes atsirado kažkiek sovietinių partizanų rėmėjų ar bent neutraliai besilaikančių vietos gyventojų. Vokiečiai neturėjo jėgų „išvalyti“ Rūdninkų girios, todėl galėdavo tik blokuoti arba trukdyti partizanams iš jos skverbtis į Lietuvos gilumą.

Daugiausia tokioje politinėje mišrainėje teko nukentėti paprastiems žmonėms, kurių prielankumo siekė visos kariaujančios pusės. Sutikę esmingesnį pasipriešinimą arba kerštaudami už savus praradimus visų spalvų kariaujančios pusės be skrupulų ėmė aklai taikyti  civilių kolektyvinę atsakomybę, pasireiškusią ištisų kaimų ar jų dalių sudeginimu ir gyventojų išžudymu. Neidami į jokias detales tik norime priminti bent 4 iš keliasdešimt tuometinės Lietuvos teritorijoje, tuomet vadintoje Lietuvos generaline sritimi (Į ją tada įėjo dabartinės Baltarusijos pakraštys) sunaikintų kaimų, kuriems buvo primesta kolektyvinė atsakomybė už kažkieno padarytas veikas.

– 1944 m. sausio 29 d Kaniūkų kaimą sudegino ir sušaudė sovietiniai, daugiausia žydų ir rusų tautybės Rūdininkų girios parizanai, siekdami įbauginti kitus kaimus, kad neorganizuotų ginkluotų savisaugos būrių apsigynimui nuo jų nuolatinių plėšikavimų. Žuvo 35, sužeisti 15 civilių gyventojų.

– 1944 m. birželio 3 d. Pirčupių kaimą sudegino ir sušaudė vokiečių SS dalinys, keršydamas už sovietų partizanų organizuotoje pasaloje žuvusius savo karius. Žuvo 119 civilių.

– 1944 m. birželio 20 d. Glitiškių  kaimo civilius gyventojus lenkus iššaudė lietuviai 258 -to bataliono policininkai keršydami už 4 žvalgų išdavimą ir nužudymą.

– 1944 m. birželio 23 d. Dubingių kaimą išžudė lenkų AK 5-os partizanų brigados kovotojai keršydami už lietuvių savisaugos 258-to bataliono policininkų iššaudytą Glitiškių kaimą. Žuvo 27 šio kaimo gyventojai, o iš viso iki 200 žmonių, įskaitant ir nužudytus tolimesniuose kaimuose).

Labiausiai terorizuotos urėdijos

Toks buvo maždaug bendras fonas, kuriame teko dirbti šio krašto Lietuvos miškininkams. Iš 66 tuomet Lietuvoje buvusių urėdijų labiausiai nukentėjo šių 20-ies darbuotojai: Astravos, Ašmenos, Kenos, Kiemeliškių, Lentupio, Naujosios Vilnios, Nemenčinės, Pabradės, Pamerkio, Rūdninkų, Rūdiškių, Svyrių, Švenčionėlių, Švenčionių, Trakų, Valkininkų, Varėnos, Vilniaus ir Zarasų.

Jonas Petras Kedys (1914 – 2006), Vilniaus krašto miškų inspektorius 1944 m., artėjant frontui pasitraukęs į Vakarus, nuo 1950 gyvenęs Australijoje, aktyvus antikomunistinio judėjimo organizatorius ir dalyvis tarp išeivijos lietuvių.

Pačioje pradžioje buvusioje Baltarusijos teritorijoje būta tiesiog vienas kitas pareigūnų „paauklėjamas“, kad vietos žmonėms nedraustų pasikirst medienos, leistų miške ganyti gyvulius ir klausytų kitų partizanų nurodymų, nes jie – tikroji vietos valdžia. Tačiau pagrindinė problema mūsų jau minėtų besislapstančių grupių plėšikavimas, siekiant apsirūpinti ginklais, maistu bei rūbais. Kadangi miškų pareigūnų savisaugai  buvo išduoti ginklai (kariški šautuvai, pistoletai, kas pageidavo ir granatos, o be to dauguma miškininkų dar turėjo ir medžioklinius šautuvus), jų užpuldinėjimai visko stokojusiems besislapstantiems pabėgėliams tapo itin patrauklūs. Kartu su plėšimais prasidėjo ir atskiri teroro aktai, kai pareigūnus žiauriai sumušdavo, nušaudavo ar net nukankindavo. Kiek vėliau – 1943 m. antroje ir 1944 m. pirmoje pusėse buvo urėdijų ir girininkijų buveinių užpuolimų, siekiant tikslingų dokumentų, įrangos bei pastatų naikinimo. Dalis eigulių išduotus kariškus ginklus ir šaudmenis grąžino, dalis pasiliko. Pagal žodinius pasakojimus  galėjo būti ir vienas kitas išdavikas sąmoningai bendradarbiavęs su partizanais ir jiems perdavęs ginklus. Žinutėse užfiksuota keliolika pasipriešinimų ginklu, kurie baigėsi įvairiai: buvo nukautų ir sulaikytų užpuolikų ir nušautų miškininkų, jų šeimos narių ir pašalinių asmenų. Miškų administracija ieškojo apsisaugojimo būdų persikeldama į saugesnes vietas miesteliuose bei miestuose, sustiprindavo sodybas, net išsikasdavo bunkerius. Rūdninkų urėdijos saugumą padėjo užtikrinti vokiečių kariškių komanda, kuri saugojo ir čia veikusią priverstinių miško darbų stovyklą. Pabradėje irgi buvo  įgula saugojusi rusų belaisvių stovyklą. Tad čia  buvo perkelta ir kaimyninės Kiemeliškių urėdijos administracija.

Daugiausia miškininkų nužudymų buvo Zarasų urėdijoje – 6 darbuotojai, Rūdninkų 4, Ašmenos 4, kitose urėdijose po 1 -3 darbuotojus. Iš viso pagal nepilnus duomenis nuo 1942 m. kovo 1 iki 1944 m balandžio pabaigos, t. y. per dvejus metus ir du mėnesius, kai buvo renkami duomenys (Beje, „Mūsų giriose“, 1943 m. rugsėjo – spalio mėn., p. 75 nurodoma, kad paskelbta ne visi pranešimai, o be to dalis miškininkų nepranešė apie užpuolimus) iš viso registruoti 407 užpuolimų atvejai. Juose nužudyti ar nukauti 42 miško darbuotojai, o iš viso su nukautais užpuolikais, žuvusiais miškininkų šeimų nariais ir pašaliniais asmenimis, susidaro 60 asmenų. Be to, 1944 balandžio 10 d. sovietiniams partizanams puolant Rūdininkų urėdijos pastatą, kurio gynime dalyvavo ir keli vokiečių kariškiai, prižiūrėję netoli esančią priverčiamo darbo stovyklą, žuvo dar 18 užpuolikų. Urėdijos darbuotojai išliko gyvi, bet pastatas su visais dokumentais bei turtu buvo sudegintas. Nors dominavo atskirų šeimų gyvenamųjų sodybų užpuolimai nakties, neretai ir dienos metu, bet pasitaikė, kai buvo užpuolami 2-3 asmenys, ypač kai banditai užpuldavo girininkijų ir urėdijų raštines ir kartu su jomis sublokuotas pareigūnų gyvenamas patalpas. Tad bendras registruotų nukentėjusių skaičius viršijo 500 asmenų. Kai kurie darbuotojai buvo užpulti ve vieną, o daugiau kartų.  Šių nelaimėlių „rekordininkai“ Pamerkio urėdijos Skrebutiškių girininkijos eigulys Bilikevičius buvo apiplėštas 6 kartus, o septintą kartą, kai jau nebuvo ką plėšti, banditai sudegino jo sodybą.  Valkininkų urėdijos Valkininkų girininkijos eigulys Klevinskas 1943 m. gruodžio 11 d. buvo užpultas 8-tą kartą. Pranešime nurodoma, kad šis eigulys jau netekęs viso turto, o iš gyvenamo namo „partizanai“ išėmę net langus ir duris….

Kenos urėdijos Rukainių girininkijos eigulys Hubertas Valeika, nušautas dirbant miške 1942 11 25

Priimant domėn nepraneštus ir neskelbtus užpuolimus bei slapto bendradarbiavimo atvejus, minėtose 20-je urėdijų su sovietiniais bei lenkų kovotojais teko susidurti beveik visiems jų darbuotojams. Susirėmimuose žuvo nemažiau kaip 80 asmenų. O pridėjus neapskaityto laikotarpio žūtis ir pavienius užpuldinėjimo atvejus kitose urėdijose iki fronto perėjimo per visą Lietuvą, žuvusių pareigūnų skaičius  turėtų būti nemažesnis kaip 50, o bendras aukų skaičius – apie 100 asmenų.

Kas dėjosi vienoje urėdijoje

Toliau pateiksime vienos maždaug vidutiniškai, o ne intensyviai puldinėtos Pabradės urėdijos darbuotojų kronikines užpuolimų žinutes iš „Mūsų girių“ 1943 m rugpjūčio – spalio mėn. p. 52, 57, 79 ir 1944 m kovo – balandžio mėn. p. p. 74 ir 75. (Tik 19-ta žinutė iš „Lietuvos Miškininkų vardyno“ II d. p. 591).

1). 1943m gegužės 28 d. 23 val. banditų gauja užpuolė Melagėnų girininkiją ir apiplėšė girininką Povilą Grabauską bei eigulius Kaminską,  Jarmalį, Juodelį.

2). 1943 m liepos 25 d. banditai suėmė tarnybos pareigas miške einantį Gulbinų girininkijos eigulį Adolfą Vilčinską ir jį nužudė. Liko našlė ir dviejų metų sūnelis.

3). 1943 m liepos mėn. iš 25 į 26 dienos naktį banditai užpuolė Gulbinų girininkijos būstinę, sunaikino raštinę, sudegino dokumentus, paėmė valdiškus pinigus, girininko ir vyr. eigulio privatų turtą suėmė eigulį Liudą Galgatavičių  ir nusivedę jį miškan nukankino. Velionis paliko našlę ir du mažamečius vaikučius ketverių ir pustrečių metų amžiaus.

4) 1943 rugpiūčio 4 d. banditai apiplėšė Purviniškių girininkijos eigulį Andrių Paškevičių atimdami beveik jo visus drabužius: milinę, du paltus, kelnes, daug baltinių, tris poras pusbačių, maisto produktų.

5)1943 m rugpjūčio 6 d. apie 23 val. banditai užpuolė Purviniškių girininką ir atėmė jam ginklą.

6) 1943 m rugpjūčio 24 d. banditai užpuolė Kregžlės girininką ir atėmė jam ginklą bei pinigus apie 3000 markių.

7) 1943 m rugpjūčio26 d. 11 val. dienos metu 12 banditų gauja vėl užpuolė Purviniškių girininką, sudaužė telefono aparatą ir atėmę kiek pinigų pasišalino.

8) 1943 m rugsėjo mėn. iš 16 į 17 d. banditai užpuolė ir apiplėšė Pabradės girininkijos eigulį Augustiną Madeišį, atimdami iš jo aulinius batus, švarką, kelnes, megztinį ir įvairius baltinius.

9) 1943 m spalio 25 d. 20 val. banditai užpuolė Kregžlės girininkijos eigulį Antaną Valentukevičių ir iš jo atėmė: karišką šautuvą, aulinius batus, du kostiumus, drobulės apie 50 metrų, laikrodį, kepurę, daug baltinių ir 400 markių.

10) 1943 m lapkričio13 d. rusiškai kalbą banditai užpuolė Kregžlės girininkiją ir įsiveržę sunaikino telefono aparatą, pagrobė visas bylas ir piniginius dokumentus. Girininkui Leonui Survilai atėmė: kostiumą, du auksinius vestuvių žiedus, aulinius batus, dvejus pusbačius, paltą, nuosavą rašomą mašinėlę, dvi antklodes, daug baltinių ir 200 markių.

11) 1943 m gruodžio 5 d. 17 val. pas Pažeimenės girininkijos eigulį Vacį Žilėną gyvenantį Gužų kaime atvyko apie 15 ginkluotų vyrų apsirengusių buvusia lenkų kariuomenės uniforma ir, eigulio neradę namuose, pareikalavo atiduoti karišką šautuvą. Kadangi eigulys su šautuvu buvo išėjęs į mišką, tai paėmė drabužius, batus, veltinius, kailinius, baltinius ir kt. daiktus ir liepė eigulio žmonai vesti miškan pas vyrą. Miške eigulio neradę, žmoną paleido.

12) 1944 m sausio 7 d. 20 val. apsirengę buvusia lenkų karine uniforma užpuolė Pabradės girininkijos eigulį Karolį Rinkevičių, kurį smarkiai sumušė, atėmė karišką šautuvą šovinius, drabužius, avalynę, baltinius ir kt. Banditai, kurių buvo 30 tarp savęs kalbėjo lenkiškai ir silpnai rusiškai, Sausio 13 d. jie buvo vėl užėję į tą pačią sodybą, tačiau eigulio ir jo žmonos nerado, nes jie nakvojo kitur.

13) 1944 m sausio 9 d. 22 val. Pabradės girininkijos eigulį Šablinską, gyvenantį Sapkiškių kaime (apie 400 metrų nuo urėdijos raštinės) užpuolė lenkiškai kalbą banditai ir reikalavo įsileisti. Eigulis pradėjo iš pistoleto atsišaudyti ir išmetęs granatą, vienmarškinis ir basas atbėgo į Pabradės geležinkelio stotį. Susišaudymo metu vienas banditas buvo nukautas.

14) 1944 m. vasario 2 d. Gulbinų girininkijos eigulį Stasį Čaplinską užpuolė banditai, sumušė, atėmė kostiumą bei diržą.

15) 1944 m vasario 17 d. 20 val. Kregžlės girininkijos eigulį Vincą Grigą, iš kurio atėmė šautuvą, batus ir daug drabužių. Vasario 25 d, 15 val. banditai vėl atėjo pas jį, smarkiai sumušė ir paėmė likusius drabužius, baltinius, batus, portfelį, laikrodį, sulaužė dviratį ir išsinešė telefono aparatą.

16) 1944 m vasario 17 d. 22 val. šeši  banditai užpuolė Varnėnų girininkijos eigulį Praną Žemaitį, iš kurio atėmė produktus. Po to tie patys banditai užpuolė eigulius Rudėną ir Galgatavičių, tačiau šiems pavyko pasprukti.

17)1944 kovo 2 d. banditai vėl užpuolė Varnėnų girininkijos eigulį Praną Žemaitį, iš kurio paėmė dar vieną porą batų, likusius baltinius, maisto produktus ir radio aparatą.

18)1944 m balandžio 12 d. 20 val. lenkiškai kalbą banditai  atsibaladojo pas Kregžlės girininkijos eigulį Stasį Vansevičių, kurį kankino ir vėliau pagrobė jo karvę, dviratį, siuvamąją mašiną visus drabužius, avalynę ir maisto produktus.

19)1944 birželio 29 d. Armijos krajovos būrys  įsiveržęs į Pabradės urėdijos Purviniškių girininkiją, nušovė girininką Klemensą Kekį, jo žmoną ir du mažamečius vaikus.

Pabradės urėdijos Purviniškių girinnkas Klemensas Kekys, g. 1923 06 20, sušaudytas Armijos krajovos su žmona ir dviem vaikučiais 1944 06 29

Iš žinučių matome, kad per 13 mėnesių buvo 24 užpuolimai, kurių metu nužudyti trys urėdijos darbuotojai: du eiguliai ir girininkas su visa šeima (žmona ir du mažamečiai vaikai), vienas užpuolikų nukautas. Tad iš viso buvo 7 žūtys. O terorizuoti bei apiplėšti maždaug pusė urėdijos darbuotojų. Sunaikintos ar bent nusiaubtos trijų girininkijų rašinės. Tačiau faktiškų užpuolimų galėjo būti dar – 1942 m., 1943 m. pradžioje ir 1944 m. gegužės – birželio mėn., kai jie miškininkų dokumentuose nefiksuoti. Be to, galėjo būti ir tokių atvejų, apie kuriuos nukentėję nutylėjo. Kiek užpuolimų būta iš sovietinių partizanų ir kiek iš lenkų AK tiksliai pasakyti negalima, nes daugeliu atvejų užpuolėjai įvardinti banditais.

Kaip visa tai paveikė darbuotojų gyvenimą ?

Eigulių likimo nenagrinėjome dėl duomenų stygiaus. Gulbinų, Melagėnų, Pabradės girininkijų girininkai atitinkamai – Stasys Telksnys, Povilas Grabauskas, Vytautas Zakrauskas artėjant frontui birželio mėn. pasitraukė iš tarnybos ir į ją nesugrįžo. Jų tolimesni likimai nežinomi. Kregžlės girininkas Leonas Survila irgi 1944 m. išėjo iš  miškų tarnybos, bet į ją sugrįžo tik 1962 m. ir tenkinosi kukliomis meistro ir eigulio pareigomis. Pažeimenės girininkas Vincas Dailydė  1943 m. buvo perkeltas Į Biržus, bet artėjant frontui pasitraukė į Vakarus, Tą patį kelią pasirinko Varnėnų girininkas Romualdas Navickas. Vietoje sušaudyto Purviniškių girininko Klemenso Kekio pradėjęs dirbti Henrikas Bortkevičius 1944 m. persikėlė dirbti į Taujėnų urėdiją, dažnai keitė tarnybas, nuo 1946 m dirbo prie medienos plukdymo įvairiose Lietuvos vietose, 1955 m savo noru išvyko dirbti į Karelijos ASSR Kliušinagorsko lespramchozą, kur gavo Gimolų plukdymo ruožo viršininko pareigas. Girininkas be girininkijos Kęstutis Sakalauskas 1944 m. išėjo iš tarnybos, bet pradėtas persekioti saugumo pats su grupe lietuvių išvyko dirbti į Novosibirsko miškotvarką. Pabradės urėdo pavaduotojas Alfonsas Bajoras artėjant frontui pasitraukė į Vakarus. Pirmasis Pabradės urėdas Lionginas Ivanauskas, atsiradus galimybėms dar 1940 m. repatrijavo į Austriją, po karo atsidūrė JAV. Antrasis urėdas  Alfonsas Sakalauskas (vienas iš Lietuvos valstybinio miškų ūkio kūrėjų, 1934 m. apdovanotas Gedimino ordinu) nuo 1944 m pradžios buvo perkeltas į saugesnę Taujėnų urėdiją. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai kaitaliojo tarnybas, o nuo 1948 m. dirbo Lietuvos miškotvarkos kontoroje inžinieriaus – taksatoriaus ir būrio viršininko pareigose, savanoriškai važiuodavo ilgalaikėms komandiruotėms dirbti į Baškirijos, Kazachstano, Udmurtijos miškus ir laimingai išvengė represijų. Mums nepavyko išsiaiškinti, kas buvo paskirtas urėdu vietoje A. Sakalausko, bet jis tedirbo kelis mėnesius, o praėjus frontui Pabradės urėdija buvo likusi ir be vadovų ir be specialistų. Ji taip ir neatsikūrė, – ją užvaldė sovietiniai kariškiai įkurdami karinę girininkiją ir plėtodami karinį poligoną. Panašus likimas ištiko Rūdninkų ir Pamerkio urėdijų nemažas dalis. Beje, jose miškininkų užpuolimų buvo užregistruota gerokai daugiau nei Pabradės urėdijoje: Rūdninkų urėdijoje – 34 (nurodant, kad kai kurie darbuotojai dar buvo užpulti „daug“ kartų) ir Pamerkių urėdijoje – 29. Eigulys Juozas Macelis buvo sušaudytas su šeima (žmona bei sūnumi), o sodyba sudeginta. Šios urėdijos praėjus frontui irgi buvo bemaž likę be specialistų. Nemažoje jų miškų dalyje pokaryje buvo įkurtos karinės girininkijos ir įrengti poligonai.

Vietoje apibendrinimo

Itin sunkią Vilniaus krašto miškininkų padėtį 1944 m pradžioje gan išsamiai „Mūsų giriose“ analizavo ir apibendrino Vilniaus krašto miškų inspektorius Jonas Petras Kedys.  „Daugelyje krašto vietų miškininkas jau nėra šeiminikas… miškų administracija nesaugi ne tik miške, bet ir savo kieme, miestelyje ir net apskričių miestuose. Dėliai to su širdgėla jau žymi dalis miškų administracijos paliko savo pamiltas sodybas ir persikėlė į saugesnes vietas: susibūrė prie urėdijų ar net kaimyninės urėdijos suglaudė pečiais, apsikasė bunkeriais, pasirūpino šautuvų ir granatų… … šiuo metu miškų administracija jau užėmė paskutines įtvirtintas pozicijas ir jei prireiktų iš jų trauktis, tai reikštų to krašto miškų palikimą be jokios administracijos… Šis Vilniaus krašto miškų administravimas iš bunkerių Lietuvos miškų istorijoje turės būti įrašytas kaip garbingas įnašas į šio krašto miškų ūkį. Kai kieno akimis žiūrint, gali ir abejonių kilti, bet netolimos ateities istorija tai objektyviai įvertins“. (J. P. Kedys, 1914 – 2006 m., 1944 pasitraukė į Vakarus, 1950 m. apsigyveno Australijoje, dalyvavo antikomunistiniame judėjime, 30 metų leido ir redagavo anglų kalba žurnalą „News Digest International“, 1964 m., įkūrė politinę antikomunistinę organizaciją, jau atkūrus nepriklausomybę savo lėšomis Lietuvoje išleido tris savo knygas, nuo 1992 iki 2002 m kasmet 10-čiai daugiavaikių lietuvių šeimų suteikdavo 2000 LT materialinę pagalbą).

Deja, jau praėjus po šių žodžių, o ir įvykių, daugiau kaip 76 metams, tie įvykiai vis labiau padengiami storu laiko dulkių sluoksniu. Labiau nei kiti skaudūs tiek ankstesni, tiek vėlesni įvykiai. Greičiausiai todėl, kad tie ankstesni ir vėlesni įvykiai buvo aiškesni. Ten buvo sovietinė okupacija ir pasipriešinimas tai okupacijai,  o Vilniaus krašto 1942 – 1944 m. įvykius įkišti į dvejatainę sistemą neįmanoma. Akivaizdu, kad šiuos įvykius skirtingai matė tada ir skirtingai mato dabar ne tik skirtingų pažiūrų politikai, bet ir skirtingų bent 5, o gal ir 6 tautybių žmonės: baltarusiai, lenkai, lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai.

Net pasikvietus Vakarų šalies, dalyvavusios antinacinėje koalicijoje, ekspertą ir paklausus ar vokiečių okupacijos metais girininku dirbęs lietuvis ir apsaugai nuo rusų ar lenkų partizanų gavęs iš vokiečių valdžios ginklą ir jį savigynai nuo tų partizanų naudojęs, nusipelno nacių kolaboranto vardo, gausime vienareikšmį atsakymą, kad nusipelno. Bet man, kaip ir daugeliui kitų lietuvių, vis tiek atrodo kitaip.

Kaip pasiekti konsensusą vertybiniais klausimais tarp tokių priešingos patirties žmonių grupių atstovų:

– iš vokiečių konclagerių pabėgusių rusų karo belaisvių palikuonių,

– ištrūkusių iš getų žydų anūkų,

– pasakų ir mitų kūrimo apie gyvybinės erdvės vokiečių tautai plėtimo būtinumą paveldėtojų,

–  visų pasaulio proletarų išlaisvinimo ir šviesios ateities jiems statybos modifikuotų ainių,

–  „litvinų“ ir lenkų vienoje unijoje amžino buvimo puoselėtojų,

– galingesnių kaimynų iš visų pusių ne kartą „apipešiotų“ ir todėl įtariai į juos žiūrinčių šiandieninių  lietuvaičių.

Gal konsensuso ieškoti ir neverta? Juk kiekvienoje šalyje yra ir turi būti skirtingai mąstančių. Gal būt ateities sprendimus priiminės kiti ir tie sprendimai bus grindžiami ne istorine tik vienos kurios pusės patirtimi, bet  vien tauriom bendražmogiškom vertybėmis? Nors sunku patikėti ne tik skirtingos patirties svetimtaučiais, bet ir tuo, kad dabartinis kaimynų „apipešiotas“ lietuvaitis kada nors mastys taip pat, kaip mąstė prieš šešis šimtmečius jo prosenelis, pats „pešiojęs“ tuometinius kaimynus ir braidęs po Juodąją jūrą… Todėl vis tik nereikia pamiršti ir kas kuo buvo tiek tolimoje, tiek artimesnėje praeityje.  Progresas, sakoma, juda spirale.

 Šaltiniai

1. Lietuvos miškininkai, Biografinis žinynas, Sudarytojas Gediminas Isokas, I ir II d., Vilnius, 1997;
2. „Mūsų girios“, kronikinės žinutės 1943 m. rugpjūčio – spalio mėn., p. 52, 57, 72-80;
3. „Mūsų girios“, kronikinės žinutės 1944 m. kovo – balandžio mėn., p. 68 – 94;

Literatūra.

1. Algirdas Brukas, Ir jiems ošė girios, Kaunas, 2019;
2. A. Bubnys,Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944),Vilnius, 1998; 
3. J. Bulavas,Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas (1941–1944 m.),Vilnius, 1969;
4. C. Dieckmann, V. Toleikis, R. Zizas,Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje 1941–1944,Vilnius, 2005;
5. Kazimieas Garšva, Armija Krajova Lietuvoje, Vilnius, 1999;
6. A. Gražiūnas,Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944 m.,Vilnius, 1996; 
7. J.P. Kedys, Miškininkų įnašas Vilniaus kraštui, „Mūsų girios“, 1943 kovo balandžio mėn., p.31-34;
8. Juozas Brazaitis, Vokiečių okupacija, (1941 – 1944), „Lietuvių enciklopedija“, 15 t., p. 371-380;
9. Lietuvos miškų metraštis XX amžius,, Vyriaus. red. L. Kairiūkštis,  Vilnius, 2003, p.p. 75-80, 541-544;
10. Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1988)/ sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999;  
11. L. Truska,Lietuva 1938–1953 metais Kaunas 1995; 
12. Lietuvos partizaninio judėjimo štabo 1945 m. lapkričio 4 d. apibendrinamieji duomenys apie sovietinius partizanus, LYA, f. 1. ap.1, b. 489, l.3; b. 135, l. 3.