Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr.
Algirdas BRUKAS, www.voruta.lt
I-oji ciklo dalis. 1939 10 10 – 1941 06 22
Laikotarpis tarp vadinamos „Savitarpio pagalbos ir Vilniaus bei Vilniaus krašto sugrąžinimo sutarties“ pasirašymo tarp Lietuvos ir TSRS ir Vokietijos – TSRS karo pradžios, nors netruko nei pilnų dvejų metų, suspėjo gan lemtingai paveikti Lietuvos miškų ūkį, o ypač kadrų politiką ir darbuotojų likimus.
Taip pat skaitykite
Lietuva iki faktiškos jos okupacijos 1940 06 15 dar turėjo apie 8 mėnesius laiko perimti iš lenkų ir savarankiškai tvarkyti Vilniaus krašto miškus, kurių bendras plotas sudarė apie 230 tūkst. ha. Šie miškai buvo išsidėstę 8 pilnose lenkiškose urėdijose ir 7 urėdijų dalyse. Į šį plotą neįėjo Druskininkų ir Švenčionių apylinkių miškai, kurie Lietuvai buvo „pridėti“ tik sekančiais metais po „savanoriško Lietuvos įstojimo“ į TSRS sudėtį.
Padėtis Vilniaus krašto miškuose
Vietiniai ūkininkai, pasinaudodami karo suirute, iki krašto perdavimo Lietuvai iškirto ir susivežė labai daug medienos. Pavyzdžiui, perėmus Valkininkų urėdijos mišku valdymą, iki 1940 m kovo pas vietinius gyventojus buvo sekvestruota 6086 ktm medienos. Būtina pabrėžti, kad Lietuvos valdžia rado puikų sprendimą kaip įvesti tvarką perimtuose miškuose nesugadinant santykių su vietos gyventojais. Pagal 1939 11 16 Ministrų tarybos sprendimą Žemės ūkio ministras leido savavališkai iškirstą ir sekvestruotą medieną nupirkti išsimokėtinai vietos gyventojams už 1937 metų taksos kainas, įmokant tik 20 %, o likusią dalį išmokant per 5 metus lygiomis dalimis be palūkanų. Leidžiamas šiomis sąlygomis įsigyti medienos kiekis nustatytas pagal normas, kurios Lietuvoje buvo skiriamos išsikeliantiems į vienkiemius ūkininkams. Žmonės sąlygomis liko patenkinti ir kartu suprato, kas yra nauja valdžia ir kokia jos tvarka.
Miško darbuotojų kadrų politiką iš lenkų atsiimtame krašte sureguliavo Žemės ūkio ministro 1940 01 02 įsakymas Nr. 2. Jis nustatė, kad etatiniais tarnautojais gali būti skiriami tik asmenys, turintys Lietuvos pilietybę ir išlaikę lietuvių kalbos egzaminus ne mažiau kaip iš 6 skyrių pradžios mokyklos kurso. Asmenys, neturintys Lietuvos pilietybės ir nemokantys kalbos, galėjo būti į darbą priimami laisvai samdomais tarnautojais su sąlyga, kad per tam tikrą laiką (per 6-12 mėnesių) išlaikys lietuvių kalbos egzaminą ir pristatys Vidaus reikalų ministerijos išduotą darbo leidimą. Priešingu atveju jie turi būti atleidžiami. Šios sąlygos daugumai lenkų pareigūnų dėl per ilgus priešiškumo metus susiklosčiusių santykių ir požiūrio į „litvinus“, kaip į truputį prastesnę „rasę“, buvo nepatrauklios. Daugelis abejojo dėl pilietybės priėmimo, buvo ir realių sunkumų kalbos išmokimui. Tad reikėjo skubiai komplektuoti savus kadrus. Dar sudėtingesnė padėtis pasidarė, pradėjus dvarininkų ir kitų stambių savininkų miškų nacionalizaciją ir dėl to ryškiai didėjant valstybinių miškų plotams.
Nuo 1939 m lapkričio 1 dienos Lietuvoje įsteigta 12 naujų urėdijų (Vilniaus, Naujos Vilnios, Pabradės, Švenčionėlių, Rūdiškių, Trakų, Kenos, Pamerkio, Rūdninkų, Valkininkų, Varėnos ir Nemenčinės). Nuo lapkričio 1 dienos paskirti pirmieji du nauji urėdai, o nuo gruodžio 1 dienos – likusieji dešimt. Taip pat nuo lapkričio 1 dienos suformuotos 66 naujos girininkijos (tame tarpe dvi atskiros, neįeinančios į naujų urėdijų sudėtį) ir nuo gruodžio 1 dienos paskirti visi nauji girininkai, juos atkeliant iš Didžiosios Lietuvos girininkijų. Taip pat nuo gruodžio 1 dienos paskiriami nauji urėdijų buhalteriai ir sekretoriai. Iš viso 1939 m. gruodžio mėnesį padaryti 102 nauji paskyrimai, o nuo 1939-ųjų lapkričio iki 1940-ųjų birželio žinyboje padaryti 553 kadrų pakeitimai (pagal Žemės ūkio ministro įsakymus). Reikia turėti galvoje, kad iki Vilniaus krašto prijungimo 1939 m Lietuvos valstybiniame miškų ūkyje be eigulių ir darbininkų dirbo arti 1 tūkst. specialistų, tarnautojų ir vadovų. Taigi, perkėlinėjimai palietė daugiau kaip pusę darbuotojų. Dalis kilnojimų atrodė betiksliai. Tačiau greičiausia Lietuvos miškininkų vadovybė jau turėjo pakankamai informacijos apie sovietų pradėtas represijas okupuotoje Lenkijos dalyje ir perkeldinėjimus panaudojo ne tik Vilniaus krašto miškininkų „sulietuvinimui“, bet ir bent šiokiam tokiam specialistų apsaugojimui nuo grėsusių represijų visoje Lietuvoje.
Kadrų pertvarkymai po 1940 06 15
Po okupacijos fakto 1940 06 15, pakeitus aukščiausias respublikos valdžios institucijas, imtasi žemesnių valdymo grandžių vadovų keitimo ir valdymo struktūrų pertvarkymo. Jau birželio 24 d. iš pareigų buvo atleistas Miškų departamento direktorius Antanas Rukuiža. Jis išvyko į savo ūkį prie Šėtos. Kadangi miškų ūkyje nebuvo pogrindinių komunistų, naujų vadovų ieškota tarp buvusios valdžios kritikų ar kairesnių pažiūrų žmonių.
Antanas Kvedaras (1887 – 1967), Miškų departamento direktoriumi paskirtas po pirmosios okupacijos, vėliau Vyriausios miškų valdybos vadovas, Miškų mokslinio tyrimo instituto 1950 m. įkūrėjas ir pirmasis vadovas.
Naujuoju Miškų departamento direktoriumi nuo birželio 25 d. paskirtas to pat departamento miško eksploatacijos skyriaus referentas Antanas Kvedaras – dar prieš pirmąjį pasaulinį karą dalyvavęs revoliuciniame judėjime ir socialdemokratų veikloje. Jam į talką nuo liepos mėn. 1 d. jaunesniojo miškininko pareigoms atkeltas jaunas girininkas Algirdas Matulionis. A. Matulionis (1911 03 15 – 1980 05 19) 1930 m baigęs Alytaus aukštesnę miškų mokyklą tarnavo (1931 – 1932) Lietuvos kariuomenėje, 1932 m. ėmė dirbti Žalgirio urėdijos žvalgu, girininku be girininkijos, 1934 – 1940 m. Panevėžio urėdijos Raguvėlės girininku. Jį galima priskirti jaunajai, nepriklausomybės metais išaugusiai ir Lietuvoje baigusiai mokslus miškininkų kartai, kuri gan kritiškai žiūrėjo į savo vyresnius iš carinių laikų atėjusius kolegas. Panevėžio urėdas Jonas Kasperavičius dar garsėjo tuo, kad pagal specialybę buvo agronomas ir, drebėdamas dėl savo posto, tiesiog persekiojo pas jį pakliūvančius dirbti jaunus kvalifikuotus miškininkus. Tad A. Matulionis nevengė valdžios kritikos. Be to jo broliai dalyvavo prokomunistinėje veikloje. Tačiau nei A. Matulionis nei A. Kvedaras nebuvo kompartijos nariais. Pagal. M. Jameikį A. Matulionis veikė specialaus įgaliotinio teisėmis ir kurį laiką, bent liepos – rugpjūčio mėnesiais sprendimai dėl departamento ir urėdijų darbuotojų pareigų keitimo ir kilnojimų į kitas darbovietes buvo priimami A. Matulionio nuožiūra. Vėliau, suformavus kadrų ir spec. darbo skyrius bei pasikeitus A. Matulionio pareigoms (Panemunės urėdas, Vyriausios miškų valdybos viršininko pavaduotojas), kadrų peržiūrėjimo tvarka pasikeitė. M. Jameikis į buvusią A. Matulionio veiklą žiūrėjo gan kritiškai, bet ir jis galiausiai savo atsiminimuose pripažino, kad ta veikla „nesąmoningai“ leido daugeliui miškininkų išvengti 1941 birželio 13 – 17 d. represijų. Masinės represijos pradėtos planuoti kiek vėliau. Miškų departamente jas planavo, analizuodami kadrų bylas, kadrų ir spec. darbo skyriai.
A. Kvedaras, savo direktoriavimo pradžioje, bandė pagelbėti netgi kitų profesijų žmonėms. Pavyzdžiui, Antanas Dekeris liudija, kad iškart po okupacijos išvaikius daugumą Lietuvos policijos darbuotojų, A. Kvedaras buvusį Kauno policijos II nuovados viršininką įdarbino nuošalios Vilkaviškio stoties medienos sandėlio vedėju, o Justas Pilyponis – kad prieš vietos partinę bei rajoninę valdžią gynė Kaišiadorių urėdą Vladą Augustaitį, kuris eigulių pareigoms buvo įdarbinęs net 10 buvusių policininkų. Buvusių policininkų buvo įdarbinta ir kai kuriose kitose urėdijose eigulių bei raštininkų pareigoms. Vargu ar galėjo būti, kad tokių faktų nežinojo A. Matulionis. Tad galima tvirtinti, kad Lietuvos miškų ūkiui pasisekė, kad jo vadovais sovietmečio pradžioje tapo šie du žmonės.
Darbuotojų kilnojimo pobūdis
Pirmiausia po birželio „išvadavimo“ nuo liepos mėnesio prasidėjo aukštesniųjų departamento pareigūnų ir urėdų perkėlinėjimai. Liepos mėnesį buvo pakeistas Lietmedžio vyriausias direktorius, Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos direktorius, 7 aukšti departamento pareigūnai perkelti į urėdijas. Iš buvusių 44 urėdų 2 atleisti visiškai, 9 pervesti į girininkus, 20 perkelti į kitas urėdijas eiti tas pačias pareigas (iš jų 6 pažeminus kategoriją), 3 urėdai pervesti į Miškų departamentą (paaukštinti). Taigi iš 44 urėdų 34 buvo vienaip ar kitaip iškeldinti per vieną mėnesį. 2 girininkai paskirti urėdais ir 6 urėdų pavaduotojai paskirti urėdais. Iš viso per mėnesį vienaip ar kitaip kaitalioti 45 vadovai. Sekantį mėnesį, nuo rugpjūčio pirmos dienos, buvo parašyti net 142 kadrų pokyčiams skirti įsakymai, tame tarpe dar 43 įsakymai, skirti urėdų „stumdymui“. Iš viso iki 1941 m. birželio mėn. tik 4 respublikos urėdai liko esmingiau nepakeitę pareigų bei darbo vietų ir iš jų 3 birželio mėn. buvo ištremti. O iš viso padaryta per 900 vadovų, specialistų ir tarnautojų perkėlimų ir pareigų keitimų, kai prijungus Vilniaus kraštą šių kategorijų darbuotojų etatinių vietų skaičius 1940 m pabaigoje pasiekė apie 1150 asmenų. Tad miškininkų ir kitų miško ūkio darbuotojų, išskyrus eigulius ir darbininkus, perkeldinėjimus ir pareigybių kaitaliojimus galime laikyti visuotiniu pirmosios okupacijos bruožu, nes tai palietė apie 80 proc. darbuotojų. Suprantama, kad viengungiams jauniems žmonėms kėlimasis į kitą vietovę didelių problemų nekėlė, nors Vilniaus kraštas dėl kalbos barjero bei dažno priešiško vietinių gyventojų nusistatymo, nebuvo patraukliu dalyku net kylant karjeros laiptais. Tuo tarpu sėsliai įsikūrusioms didesnėms šeimoms kildavo daug gyvenimiškų problemų. Todėl daugelis miškininkų į Vilniaus kraštą vyko kaip į komandiruotę, šeimas palikę senose vietose. Daugiau problemų nei malonumo teikė ir perkeldinėjimai kituose Lietuvos regionuose. Dėl šių priežasčių keliolika žmonių paliko tarnybas.
Antanas Rukuiža (1887 – 1973), paskutinis tarpukario nepriklausomos Lietuvos miškų departamento direktorius, 1944 pasitraukęs į vakarus ir vėliau emigravęs į JAV
Reformuojant valdymą, pradėta nuo departamento pavaldumo ir organizacinės struktūros. Pavaldumas keistas du kartus, o po trečios – 1941.03.13 reformos sukurtas savarankiškas Miško pramonės komisariatas. Jo sudėtyje įkurta Vyriausioji miškų valdyba ir Medžio pramonės specializuoti trestai. Komisaru buvo paskirtas Jurgis Glušauskas, prieš tai buvęs socialinių reikalų ministru. Jam pavaduotoju iš Maskvos buvo atsiustas Aleksandas Ponomariovas. Tuo tarpu A. Kvedaras išliko komisariato sudėtyje funkcionuojančios Vyriausios miškų valdybos vadovu, o A. Matulionis paskirtas jo pavaduotoju. Nuo šio laikotarpio darbuotojų kilnojimas ir jų pareigybių keitimas sumažėjo. Tačiau masiniai perkeldinėjimai ir pareigų kaitaliojimas jau buvo atlikti anksčiau.
Represijų planavimas
Daromi pareigų pakeitimai ir kilnojimai matyt ženkliai apsunkino paruošiamuosius darbus okupantų organizuojamam pirmajam trėmimui. „Liaudies priešų“ paieškos sudarant tremiamųjų sąrašus pasidarė sudėtingesnės, nes vietiniai kolaborantai dalyvavę sąrašų sudaryme apie naujai atkeltus darbuotojus neturėjo informacijos. Todėl Lietuvos miškų pareigūnų per pirmąjį išvežimą buvo išvežta santykinai mažiau nei Latvijoje ir Estijoje. Dėl to, persimetęs tarnauti įsiveržusiems vokiečiams, buvęs miško pramonės komisaras Jurgis Glušauskas visus nuopelnus bandė priskirti sau. Jis straipsnyje „Negirdėtas smurtas socializmo vardu“ aiškino neva Lietuvoje miškininkų buvo represuota mažiau todėl, kad jis dirbdamas komisaru sabotavo urėdijų pertvarkymą į sovietinio tipo miško ūkius. Tačiau netgi 1944 m į vakarus pasitraukę miškininkai pripažįsta, kad visų pirma perkeldinėjimai padėjo išsaugoti dalį miškininkų kadrų.
Represuojamų miškininkų sąrašai buvo sudaromi peržiūrint departamente esančias kadrų bylas ir vietose panaudojant komunistinių aktyvistų bei atsiradusių naujos valdžios rėmėjų, parodymus. Vladas Bartuška, 1941 m dirbęs Varėnos urėdo pavaduotoju ir 1944 m pasitraukęs į vakarus savo prisiminimuose („Girios aidas“, p. 20-29) pateikia tokius faktus. 1941 m gegužės pradžioje jo namuose buvo apgyvendintas vienas iš 4 į Varėną atvykusių rusų NKVD karininkų. Šie keturi karininkai kartu su vietinės naujos valdžios atstovais bei komunistiniais aktyvistais maždaug savaitę laiko dirbdami naktimis ruošė represuojamųjų sąrašus bei bylas. Tame darbe dalyvavo ir komunistuojantis urėdijos sekretorius Juozas Šakūnas. V. Bartuška spėja, kad dėl jo šeimos įtraukimo buvo diskutuojama ir kad J. Šakūnas jį užstojo. (Apie tai, kad jų šeimos neišveš pranešusi Šakūno žmona). V. Bartuška vis tiek su šeima išvyko slėptis į Marijampolės apskritį, o įsiveržus vokiečiams perėjo dirbti urėdo pavaduotoju Alytuje į Dzūkų urėdiją. Iš Varėnos urėdijos mūsų surinktais duomenimis tada buvo represuoti 8 darbuotojai su šeimomis: urėdo Kazimiero Čepo, girininko Tomo Pūčio, girininko Stanislovo Štencelio, urėdijos raštininko Juozo Biliaus ir eigulių Avaraciejaus Jokio, Juliaus Kvaraciejaus, Tamulevičiaus (po tremties repatrijavo į Lenkiją) ir Gabrielius Trainavičius. Be jų tą lemtingą birželį dar žuvo eigulys Domas Ožkutis ir neaiškiom aplinkybėm buvo represuotas, o gal pabėgo į Lenkiją Marcinkonių girininkas Juozas Dubaševskis. Taigi, per pirmąją didžiausią represijų bangą Varėnos urėdija prarado 10 darbuotojų, o parenkant aukas aktyviai dalyvavo vietiniai kolaborantai.
Represijų apimtis ir kiti rodikliai
Dabar panagrinėkime bendrus pirmosios sovietinės okupacijos represijų rodiklius. Pagal LGGRTC duomenis miškų žinyboje nuo kariuomenės įvedimo iki 1940 m. pabaigos buvo iš viso areštuota 18 dirbusiųjų. Vadovaujančių miškininkų tarpe vienas iš pirmųjų buvo suimtas aukščiausią tarnybinę poziciją (Žemės ūkio ministerijos generalinio sekretoriaus) turėjęs Juozas Skaisgiris. Jis buvo suimtas 1940 m liepos 12 d. Pagrindas suėmimui, kaip ir kitų valstybės veikėjų, buvo VSD direktoriaus Antano Sniečkaus patvirtintas „Priešvalstybinių elementų likvidavimo planas“. Vienas kitas suėmimas buvo ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir periferijoje.
Juozas Skaisgiris (1901-1977), miškininkas, Žemės ūkio ministerijos, kuriai priklausė Miškų departamentas, generalinis sekretorius. Represuotas 1940 07 12.
Tačiau kryptingas paruošiamasis darbas didelėms represijoms prasidėjo kiek vėliau – 1940 m. pabaigoje Miškų departamente, kaip jau minėjome, sukomplektavus kadrų ir spec. darbo skyrius, turėjusius tiesioginius ryšius su NKVD ir saugumo struktūromis. Pirmasis NKVD kadras, atėjęs dar prieš skyrių įkūrimą buvo Šolemas Furmanskis, įdarbintas 1940 08 16 antros eilės sekretoriaus pareigoms (ŽŪ ministro Įsakymas Nr. 167, par. 33). Jis ir vadovavo skyrių suformavimui. Abu skyriai pirmoje eilėje ėmė „apdoroti“ personalo asmens bylas ir vieną po kito rekomenduoti atleisti senuosius bei priiminėti naujuosius departamento darbuotojus, nepaisydami anksčiau A. Kvedaro ir A. Matulionio padarytų perkeldinėjimų. Matyt, iki 1941 m vasario pradžios „apdorojimas“ buvo baigtas, nes nuo šio mėnesio 5 dienos baigiamuoju akordu buvo išmesta apie pora dešimčių senųjų departamento tarnautojų. Eksploatacijos skyriuje iš 15 darbuotojų išliko tik 6. Kiti skyriai nukentėjo mažiau. Kaip paliudija Mečys Jameikis iš buvusio Miškų departamento senųjų kadrų iki pirmojo masinio birželio mėn. trėmimo maždaug pusė buvo pakeisti naujais, kurių dalis jau net nekalbėjo lietuviškai. Kadangi vietose urėdai turėjo teisę priimti į darbą tik eigulius ir darbininkus, tad departamente faktiškai buvo viso personalo asmens bylos ir ruošiant represuojamų sąrašus jos be abejo buvo peržiūrėtos bei pagal iš aukščiau „nuleistas“ instrukcijas padaryta pirminė „liaudies priešų“. Tačiau vietose veikė jėgos struktūrų sudarytos darbo grupės, kurios rėmėsi vietinių aktyvistų parodymais ir kaip tik jų dėka į represijų mėsmalę pateko dauguma eigulių ir žemesnių pareigybių darbuotojų. Taip miškininkų tarpe atsirado pirmieji kolaborantai su okupacine valdžia.
Birželio 22 d., prasidėjus karo veiksmams, su besitraukiančia sovietine armija pasitraukė į miškų žinybą atsiusti socializmo statybos specialistai ir žinybos vadovai. Iš viso tai galėjo būti 20 – 30 asmenų. Bet sugrįžkime prie represavimo pasekmių.
Pagal pareigybes nukentėjusieji skirstėsi taip:
– aukščiausi žinybos pareigūnai (ministrai, ministerijų sekretoriai) 1
– urėdai, jų pavaduotojai, urėdai – pensininkai 10
– girininkai 71
– eiguliai ir medienos sandėlių sargai 57
– kiti techniniai darbuotojai ir tarnautojai 42
– miškų mokymo institucijų darbuotojai (profesoriai, dėstytojai,
mokytojai) 3
– pensininkai ar laikinai nedirbę miškininkai 3
– neidentifikuotų pareigybių miškininkai ar kiti sistemos darbuotojai 13
Iš viso: 200
Taigi, daugiausia nukentėjusių – 90 yra specialistai – miškininkai, užėmę aukštesnės ir vidurinės grandies vadovų (urėdų, jų pavaduotojų, girininkų, dėstytojų) pareigas, santykinai daug nukentėjusių ir tarnautojų bei techninių darbuotojų (raštininkų, prižiūrėtojų, buhalterių ir pan.) – 42, eigulių santykinai nukentėjo mažesnis procentas nuo bendro jų kiekio, bet absoliučiais skaičiais (57) jie yra antroje vietoje, o turint galvoje, kad iš 13-kos neidentifikuotų pareigybių daugumą tikriausia sudarė eiguliai, tai galima tvirtinti, kad okupantai nesigailėjo represuoti ir žemiausios grandies pareigūnų.
Daugiausia nukentėjusių – net 170 arba per 85% tenka 1941 m. Tai didžiojo birželio mėnesio trėmimo prieš pat karo pradžią aukos. Likusieji 30 arba 15% buvo represuoti okupacijos pradžioje – 1940 m. (tame tarpe vienas 1939 m.).
Pagal nukentėjimo pobūdį išskyrėme tokias grupes:
– žuvusieji (nužudyti arešto arba kvotos metu, nuteisti sušaudyti, žuvę ar mirę įkalinimo lageriuose arba tremties vietose, žuvę neaiškiomis aplinkybėmis, dingę be žinios) – 49,5 %;
– išlikę gyvi ir sugrįžę į tėvynę, dirbo vėl miškų žinyboje – 9 %;
– dirbti į žinybą negrįžo (pasiliko Sibire, repatrijavo į Lenkiją, grįžo į Lietuvą, bet dirbo kitur ar dėl amžiaus arba sveikatos būklės visai nedirbo, likimas nežinomas ir pan.) – 41,5 %.
Algirdas Matulionis (1911 – 1980), po okupacijos paskirtas Vyriausios miškų valdybos vadovo pavaduotoju, karo metais – TSRS 16-tos lietuviškos divizijos karininkas, nuo 1947 iki 1978 Lietuvos TSR Miškų ūkio ministras
Taigi, matome, kad pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpis buvo itin žiaurus – beveik pusė represuotų buvo nužudyti arba išmirė lageriuose ir tremties vietose. Iš mūsų sąraše nustatytų 99 žuvusių, 66 pavardės yra LGGRTC sąraše. likusieji iš kitų šaltinių. Iš 66 žuvusių pagal LGGRTC duomenis 12 sušaudyta pagal teismo nuosprendį, 12 tiesiog nušauti ar net nukankinti NKVD kareivių pirmomis suėmimo dienomis, likusieji 42 išmirę lageriuose bei tremtyje. Dažniausi atvejai, kai 1941 birželio 13 – 17 dienų tremiami urėdijų tarnautojai buvo atskiriami nuo kitų šeimos narių, nuvežami į lagerius, ten „teisiami“ ar be teismo įkalinami, o šeimos nariai buvo gabenami į tremties vietas, tiek apgyvendintose, tiek negyvenamose vietovėse, kur dažnai kūrėsi pliko lauko sąlygomis. Išlikusieji gyvi sugrįžo į šeimas daugiausia jau po Stalino mirties.
Apibendrinimas
Apibendrinant Lietuvos valstybinio miškų ūkio darbuotojų likimus nagrinėjamame laikotarpyje pirmiausia reikia pabrėžti bent dvi specifiškas miškų žinybai aplinkybes:
- Atgavus Vilniaus kraštą čia dirbusių lenkų miškininkų nušalinimas nuo darbo arba terminuotas įdarbinimas neetatinėms pareigoms, kol išmoks valstybinę kalbą, palietė daugelio kitų regionų Lietuvos miškininkų gyvenimą. Dėl to prasidėjo urėdų, girininkų, buhalterių ir iš dalies kitų tarnautojų perkėlimai iš Didžiosios Lietuvos urėdijų į Vilniaus kraštą, kuris okupacijos išvakarėse iššaukė esminį kadrų judėjimą visoje miškų tarnyboje.
- Nesant bent kiek žymesnių komunistinio pogrindžio veikėjų miškininkų tarpe, po faktiškos okupacijos pradžios paskirtas tiesioginis žinybos vadovas A. Kvedaras ir specialus įgaliotinis kadrų pertvarkymui A. Matulionis, rūpinosi ne tiek „žinybos išvalymu nuo kontrrevoliucinio elemento“, o specialistų išsaugojimu, tam naudodami pareigų ir darboviečių keitimus (pažeminimus, paaukštinimus bei tarnybinius kilnojimus iš vienos urėdijos į kitą). Tačiau jau 1940 m pabaigoje, perėmus kadrų kontrolę tiesioginiams okupantų jėgos struktūrų statytiniams, jų įtaka kadrų politikai sumažėjo.
- Nuo 1940 08 16 pradėjęs dirbti buvusiame Miškų departamente II eilės sekretoriaus pareigose Šolemas Furmanskis iki metų pabaigos sukomplektavo iš naujų žmonių kadrų ir spec. darbo skyrius, tiesiogiai palaikiusius ryšius su NKVD struktūromis. Šie skyriai atliko departamento tarnautojų „valymą“ ir dirbdami su archyvinėmis kadrų bylomis ruošė represuojamųjų sąrašus visai žinybai, išskyrus tas pareigybes, kurios nebuvo departamento kompetencijoje. Pastarajai kategorijai priklausė eiguliai, medienos ruošos prižiūrėtojai, sandėlių sargai ir kt. Šios kategorijos represuojami asmenys buvo parenkami vietose veikusių NKVD karininkų vadovaujamų grupių, bendradarbiaujant su atsiradusiais okupacinės valdžios rėmėjais.
Dėl 1 ir 2 punkte nurodytų priežasčių vadovaujančias pareigas turėję miškininkai per pirmąją okupaciją patyrė santykinai mažesnius nuostolius represijų prasme nei kiti valstybės pareigūnai bei tarnautojai ar Latvijos bei Estijos miškininkai. Vis tik iki karo su Vokietija pradžios buvo represuota 200 miško ūkio darbuotojų. Iš jų net pusė žuvo, o po Stalino mirties į darbą Lietuvos miškų žinyboje sugrįžo tik 9 proc.
Arvydas Vilkaitis (1929 – 1997), 1941 m tremtinys vėliau tapęs miškininku, vienas geriausių XX a. antros pusės Lietuvos girininkų ir jo atsiminimų knyga
Atsiųsti „socializmo statybos“ specialistai, sovietinės valdžios paskirti žinybos vadovai (išskyrus Jurgį Glušauską) ir keletas aktyvistų, iš viso apie 20 – 30 žmonių, prasidėjus karui su Vokietija, pasitraukė į Rusijos gilumą. Anksčiau apie dvi dešimtys specialistų išėjo iš darbo miškų sistemoje patys nenorėdami dirbti Vilniaus krašte arba nesutikdami dėl pareigų pakeitimo. Tad iš viso žinyba per pirmąją okupaciją prarado apie 250 žmonių, kai iš viso joje tuomet dirbo apie 4250 etatinių darbuotojų. Svarbiausių pareigybių: urėdų, jų pavaduotojų, girininkų su girininkijomis ir girininkų be girininkijų tuomet dirbo apie 650 iš jų buvo represuotas 81 asmuo arba 12,5 proc. Tai gan rimtas smūgis, bet žinyba dar galėjo išsigydyti žaizdas ir tęsti darbą išsaugant tas pačias administracines struktūras.
Šaltiniai
Girios aidas, Lietuvių miškininkų išeivių vardynas, Čikaga, 1989
Girių skausmas, Lietuvos miškininkai – okupacijos aukos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos leidinys, Kaunas, 2004
Elenos Stulgienės ir Ritos Godliauskienės iš LGGRTC duomenų bazių bei leidinių sudaryti 1939 – 1953 represuotų miškininkų sąrašai, 2008 12 31 ir 2010 01 01 būklei
Lietuvių archyvas, Bolševizmo metai, III. Kaunas, 1942, p. 72-90
Lietuvos miškininkai, Biografinis žinynas. A-L, M-Ž, I ir II d. Sudarytojas Gediminas Isokas. Vilnius, 1997
„Mūsų girios”,1939 Nr.11, Nr. 12, Iš Žemės ūkio ministro įsakymų knygos, p.601-605, 662,663
„Mūsų girios”, Nr. 7, 1943, Žuvusieji ir išvežtieji miškų žinybos darbuotojai, p.63-66
Samuelis Karčiauskas, Archyviniai dokumentų kopijų rinkiniai daktarinei disertacijai, rankraštis, 1963-1976
Stasio Bartaševičiaus 1994 m. sudarytas sąrašas “Miškininkų netektys”, pagal urėdijų pateiktus duomenis rankraštis
Sibiro Alma Mater 1941-1991 m., sudarytojas Romualdas Baltutis, Šiauliai, 2005
Svarbesnė literatūra
J. Brazaitis, Pirmoji sovietinė okupacija (1940-1941), Lietuvių enciklopedija, 15t., p. 356-363
Algirdas Brukas, Ir jiems ošė girios, Kaunas, 2019
Benediktas Gintautas Gindrėnas, Atsiminimai, 2017, rankraštis, VMI archyvas, p.1-34
M. Jameikis, Miškų departamentas bolševikų okupacijos metu 1940-1941, Lietuvos girių milžinai, Čikaga, 1950, p. 80-100
Lietuvos miškų statistika, 1937 m., Kaunas, 1939
Lietuvos miškų metraštis XX amžius, Vyriausias redaktorius Leonardas Kairiūkštis, Vilnius, 2003, p.112
Lietuvos miškų departamento metraštis, 1918-1938, Kaunas, 1940
J. Pilyponis, Kaišiadorių urėdijos išvežtieji tarnautojai, „Mūsų girios“, 1943, Nr. rugpjūčio-spalio mėn.
Antanas Skaisgiris, Laisvės praradimo kaina, Vilnius, 2011
Arvydas Vilkaitis, Gyvensim, Kaunas, 1990
Arvydas Vilkaitis, Tremtinio dalia, Vilnius, 1999
