Mes be Vilniaus nenurimsim. 1918-1928 m.  Šilutės Hugo Šojaus muziejus, limis.lt nuotr. 

Algirdas Grigaravičius, Vilnius, www.voruta.lt

Užimtame Raudonosios armijos dalinių mieste Vilniaus lietuvių komitetas 1920 m. liepos 18 d. sukvietė vokiečių, lenkų, žydų ir profesinių sąjungų atstovus aptarti savivaldos įstaigų sudarymo klausimų.[1] Visuomeninė iniciatyva žvalgytuvėmis ir baigėsi, o spalio 6 d. steigiamajame Vilniaus aps. Krašto gynimo komiteto posėdyje, dalyvaujant krikščionių demokratų atstovams Jackevičiui ir A. Juškai, liaudininkų – daktarui D. Alseikai, A. Valaičiui, Šaulių sąjungos – Pov. Šalčiui, žydų organizacijų – daktarams J. Vygodskiui, C. Šabadui, Gudų nacionalinio komiteto – S. Kanapelkai, nutarta jį įsteigti.

Gudų atstovas perskaitė deklaraciją, kurioje sutiko dalyvauti bendrame darbe. J. Vygodskis pareiškė, kad bendras tikslas sujungė lietuvius, gudus ir žydus, o dabartinis – patraukti lenkus ir kovoti su Lenkija. Daktaras Šabadas pridūrė, jog demokratinė Lietuva patrauks visus.[2] Pritraukti tautines mažumas bandyta ir daug anksčiau. 1918 m. gegužės 24 d. P. Klimas ir J. Šernas derėjosi su gudų atstovais (A Bachanovič, P. Minkov) dėl dalyvavimo LT, o 28 d. rašte antrasis kaip Tarybos sekretorius Gardino gubernijos gudų jungtinio visuomeninių organizacijų CK valdybai pranešė, kad Vilniuje, kaip Lietuvos sostinėje, liepos 2-4 d. vyks iškilmės, skirtos nepriklausomybės atkūrimui pažymėti, jose laukiama ir delegacijos tų teritorijų, kurios ekonomiškai ir istoriškai palinkusios į Lietuvą ir nori susijungti su nepriklausoma Lietuvos valstybe.[3]

Vyriausiasis šaulių sąjungos karo instruktorius majoras Stasys Zaskevičius 1921 m. rugsėjo 24 d. rašte su grifu „slaptai asmeniškai“ informavo krašto apsaugos ministrą, kad išvakarėse suvažiavę į Kauną apskričių karo komendantai neigiamai vertino Lietuvos šaulių sąjungą, kuri kaip kovinis vienetas jų nuomone nėra naudinga, konspiraciniame darbe visiška demoralizacija iš šaulių padalinių vadovybės pusės, „netvarkingas ir bledingas ginklų naudojimas saviems reikalams, sauvalės kratos, gyvulių ir net žmonių užmušinėjimai, įplaukimai sąjungon priešvalstybinio gaivalo, jos partyvingumas, atsisakymas reikalui užėjus mūšin eiti, o kas svarbiausia, pavojus iš pusės Šaulių sąjungos tos dalies, kuri sustiprėjus ginklu gali padaryti krašte perversmą.“ LŠS trūksta patyrusios vadovybės, teigiami momentai, kad naikino degtindarius, gaudė dezertyrus ir valė „apskirbas nuo priešvalstybinio elemento“. Karo komendantai pageidavo atimti iš šaulių ginklus ir juos laikyti sandėliuose, o į sąjungą priminėti tik jų rekomenduotus asmenis.[4]

Vyriausiasis karo instruktorius nuo 1921 m. gruodžio 9 d. visą savaitę kartojo prašymą KAM duoti 400 bombų, 80 detonatorių, 4 000 šovinių ir 80 revolverių. Pagal gruodžio 5 d. „Instrukciją B“, kurią perskaičius reikėjo sunaikinti ir apie tai pranešti Kaunui, prieš rinkimus į Vidurio Lietuvos seimą buvo numatyta „mažajam terorui“ panaudoti atskiras partizanų grupes „nuiminėti sargyboms, naikinti urnoms, arba net deginti biurus, kur eis rinkimai“. Aktyviai platintos lietuviškos proklamacijos apie Valkininkus ir Marcinkonis.[5] Lapkričio 23 d. II-ojo šaulių lauko štabo vyresnysis leitenantas Pridotkas instruktoriui pranešė, jog yra užmezgęs ryšius su užfrontės baltgudžiais Gardino, Volkovysko, Lydos ir Slucko rajonuose ir turi savo žinioje devynis patikimus rajonų viršininkus, pridurdamas apie perbėgėlius iš lenkų pusės, kurie vengia tarnybos Lenkijos kariuomenėje, tačiau nenori stoti į lietuvišką.[6] Instruktoriaus štabo leitenantas Švažas 1922 m. sausio 9 d. informavo vadovybę, kad Trakų apskrities pasienyje rinkimams sutrukdyti „Rodunės rajone palei Lydą“ pasiųsti devyni agentai, turį su savimi granatų sprogdinti rinkiminėms būstinėms, tačiau apsilankius vyriausiame karo instruktoriaus štabe Mikas Mikelkevičius nuo tiltų ir karinės amunicijos sandėlių sprogdinimų patarė susilaikyti. Šaulių partizanų grupės išliko ir vėliau. Gruodžio 4 d. krašto apsaugos ministras painformuotas, kad Seinų rajone yra parengta 26 asmenų grupė.[7]

1927 m. gegužės 5 d. M. Šalčių sulaikė latvių politinė policija, įtariant šnipinėjimu Lenkijos naudai. Dingstis tokiam žingsniui – jo apsilankymas Rygoje Švietimo ministerijos baltgudžių skyriuje, prisistačius karo atašė. Tačiau po kelių skambučių neiškratytą paleido. URM generalinis sekretorius Bronius Balutis 20 d. atstovui Jonui Aukštuoliui pranešė, jog sulaikymo incidentą reikia laikyti baigtu. M. Šalčius 1926 m. buvo paskirtas atašė be atlyginimo prie vicekonsulato Daugpilyje. Po tokio įvykio Užsienio reikalų ministerija jam patarė į darbą negrįžti ir atleido iš pareigų. J. Aukštuolis gegužės 6 d. rašė B. Balučiui, jog praeitų metų gruodį važiavo į Maskvą su Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininko Teodoro Daukanto ir krašto apsaugos ministro Juozo Papečkio žinia, išsirūpinęs Sovietų Rusijos konsulate Daugpilyje pažymėjimą, kad jo bagažas nebūtų tikrinamas. Veikęs labai neatsargiai, jo kelionės į Maskvą ir Rygą, vizitai kitų valstybių konsulatuose ir pas ne kuriuos asmenis labai krenta į akis latvių politinei policijai. Visgi kone kasdien lankė pasiuntinį, minėdamas kad atvyko „Vyriausiojo štabo slaptais reikalais“. Pats M. Šalčius gegužės 9 d. raporte kariškiams savo paskyrimą Daugpilyje laikė nevykusiu ir neapdairiu, apie ką ne sykį įspėjęs viršininkus.[8]

1938 m. sausio 8 d. atsargos majoras Pranas Klimaitis (1885-1940), buvęs nuo 1922 m. spalio 12 d. LŠS viršininku, krašto apsaugos ministrui pareiškė, kad pirmasis pasiūlė Klaipėdos vadavimo sumanymą, sutelkė tam žygiui vadovybę, kurios padedamas parengė sėkmingai įgyvendintą planą („man asmeniškai dalyvaujant žygyje, neva vado padėjėjo ir pavaduotojo rolėje.“). Prisiminė, jog suredagavo Didžiojo Vilniaus seimo nutarimus, kurie J. Basanavičiui pritarus „seimo visumos beveik be pataisų priimti“, jo, Juozo Gabrio ir Ernesto Galvanausko pastangomis buvę atspausdinti ir plačiai paskleisti tarp žmonių. Taip rašė prašydamas pensijos. Ministras vasario 25 d. premjerą informavo, jog už Klaipėdą buvo pristatytas Vyties Kryžiaus ordinui, bet ordino taryba nerado pakankamo pagrindo apdovanoti, prašė skirti 350 litų pensiją, priminęs kad P. Klimaičiui žymia dalimi priklauso Klaipėdos krašto atvadavimo sumanymas ir jo parengimas. Deja, mirė skolingas Valstybės taupomosioms kasoms 12 000 litų, sirgdamas džiova.[9] 

A.Smetona ir A. Voldemaras iki Vidurio Lietuvos įjungimo į Lenkijos sudėtį, turėjo vilties sutarti su lenkų dvarininkais ir inteligentija, nes vylėsi didelės Lietuvos taikos sutartimi su Rusija nustatytose ribose, kurias manė esant pakankamomis užsitikrinant ekonominį nepriklausomybės pagrindą, dar daugiau palankesnių vertinimų tokios prielaidos kontekste sulaukdavo žydai kaip gausus miestiečių sluoksnis ir buvę tradiciniai partneriai rinkimuose į Rusijos Dūmas, turintys ryšių įtakinguose sluoksniuose užsienyje. Pažangininkų lyderiai, žvelgdami į šias mažumas kaip esamos ir būsimos Lietuvos piliečius, stengėsi aiškiai skirti Lietuvos vidaus ir santykių su Lenkija klausimus. Todėl patikslinant A. Kasparavičiaus išvadą dėl tautininkų 1920-1921 m. turėtos savitos, ne vien opozicinės, Lietuvos – Lenkijos santykių sureguliavimo koncepcijos, reikėtų pridurti, jog ji rėmėsi etapiniu vidaus ir užsienio santykių sureguliavimo principu, pagrįstu ne tautiniu, o valstybinės perspektyvos požiūriu.[10] O spręsti lenkų kalbos klausimą Suomijos švedų pavyzdžiu pažangininkų lyderiai siūlė, prisimindami ir primindami lenkų pusei A. Voldemaro – A. Ronikerio 1918 m. birželio 30 d. susitarimą Berlyne, po kuriuo buvo ir A. Voldemaro parašas.[11] Tačiau kategoriškas P. Hymanso projektų atmetimas iki 1921 m. gruodžio pažangininkų autoriams buvo pagrindinis valdžios kritikos koziris, kaip yra pažymėjęs A. Abromaitis įvairiais būdais puolant vyriausybę, neabejojant, jog ši su jais sutikusi.[12]

Vėliau, 1924 m. vasarą, rašydamas apie tautinių mažumų problemas, A. Voldemaras pažymėjo, kad po I pasaulinio karo didžiųjų valstybių dėka jos tapo tarptautinės politikos objektu. Lietuvoje turinčios gauti proporcionaliai tiek teisių, kokį svorį turi valstybėje („kiek reiškia pati mažuma“). Istoriškai tai atgarsis iš LDK, kai lietuviai buvo valstybės „savininkai“ ir toleravo kitataučius ne katalikus tiek, kiek jie buvo įgiję galios karine ir turtine prasme. Laukiant teritorijos padidėjimo – Vilniaus su Gardinu, lietuviams mažumų klausimas yra net gyvybės klausimu. Gudai 1918-1919 m. buvo linkę dėtis su lietuviais dėl mažesnio pavojaus nutautėti, o dabar, konstatuoja profesorius, sprendžiant mažumų problemas Lietuva atsilieka ir nuo Lenkijos. Čia gudai atvirai iš parlamentinės tribūnos skelbia linkstantys Maskvos pusėn prieš Varšuvą, o Lietuvoje jiems neleidžiama rinkti aukų lenkų okupuotiems paremti. Žydiškų iškabų tepliojimas ir kumščio politika – visa valdžioje esančių išmintis. Kai kurie žymesni Vilniaus lietuviai, nustoję tikėti Kaunu, kreipia žvilgsnius į Maskvą, laukdami beneateis iš ten išvadavimas iš lenkų jungo.[13] Vasarai baigiantis apie tai dėstė ir A. Smetona. Jis rašė diplomatiškiau – pagrindinė tauta turi patenkinti teisėtus istorinių mažumų reikalavimus, šalinant kliūtis vieningame valstybės kūrimo darbe. Daugiausia žadėta žydams – kultūrinė autonomija ir atskiras jų reikalų ministras. Autonomijos ir institucijos naikinimą pirmasis prezidentas laikė nevalstybiniais, o partinių įgeidžių paskatintais veiksmais, mažumai neįtinkant viešpataujančioms partijoms, pačios valdžios aukojama valstybės idėja ir teisėta tvarka. Tai atima viltį išlaikyti savo rankose Klaipėdą ir kada nors atgauti Vilnių. Valdančiosios partijos izoliuojasi nuo mažumų, o geruoju sugyvena tik su Latvija, kuri kaip ir Vokietija, Rusija ar Lenkija irgi juokiasi iš mūsų.[14] Vertindamas Augustino Janulaičio veikalą „Žydai Lietuvoje“, A. Smetona ragino inteligentus, vienaip ar kitaip prisidedančius, kuriant nepriklausomą Lietuvą, gilintis į praeitį ir žinoti daugiau negu ligi šiol, nes turi rūpėti valstybinis, o ne siauros prasmės tautinis uždavinys, todėl svarbu pažinti nelietuviškus Lietuvos valstybės elementus. Motyvuojant istorinį pažinimą būtinumu sieti su dabarties analize, Adomo Mickevičiaus eilute pabrėžiant – „aprėpti visą tautą, jos buvusias ir būsimas kartas“, siekiant numatyti ateitį, neišskirti akla meile tautos dalies, luomo, sluoksnio ar kartos, valstybiškai bendraujant su žydais, neturi būti svetima ir jų istorija, nors tai nėra vien malonūs istorijos lapai.[15]

1925 m. birželio 26-27 d. LTS suvažiavimo rezoliucija Vilniaus klausimu neapsėjo be ideologinių emblemų, tačiau atliepdama visuomenės nuotaikoms, reikalavo maksimalaus atsidavimo „gyvybės klausime“: „<…> vestoji iki šiai dienai politika leido Lenkams sustiprėti užgrobtuose kraštuose, didžiosioms valstybėms pripažinus juos Lenkijai, kreipia Lietuvos visuomenės dėmesį į didėjantį pavojų galutinai prarasti Vilnių su Gardinu [jis pavadintas antrąja Vytauto Didžiojo sostine] ir ragina ją, einant visiems iš vieno ir nesigailint jokių aukų, remti tąją vyriausybės politiką, kuri ves [prie] Vilniaus su Gardinu atvadavimo“.[16]

Z. Žemaitis, M. Biržiška, P. Klimaitis, L. Gira, profesorius Pranas Augustaitis 1924 m. gegužės 8 d. pareiškime Kauno miesto ir apskrities viršininko prašė įregistruoti Vilniaus lietuvių sąjungos įstatus.[17] Vienas iš steigėjų P. Klimaitis buvo LŠS viršininkas ir žvalgybos karininkas (1938 m. sausio 8 d. autobiografijoje jis pabrėžė, kad vadovaudamas šauliams žymiai prisidėjo prie Klaipėdos atgavimo, buvo pristatytas Vyties kryžiui, bet negavo, prašant valstybinės pensijos, priminė ir ankstesnius savo nuopelnus – dirbdamas „Vilniaus žiniose“, ypač kėlė mokyklų lietuvinimo klausimą, pirmasis prabilo apie Lietuvos autonomiją).[18] Tačiau reikalai užsitęsė ir tik 1925 m. vasario 14 d. ji tapo įregistruota kaip Vilniečių sąjunga.[19] Steigėjų tarpe buvo Marcė Kubiliūtė, dirbusi Vilniuje žvalgybos rezidente, o vėliau tvarkiusi Užsienio reikalų ministerijos slaptąjį archyvą.[20] Šios sąjungos pirmininkas Z. Žemaitis, 1926 m. sausio 31 d. pakeitęs laikinosios valdybos pirmininką Andrių Rondomanskį, ne kartą kreipėsi į Ministrų Kabinetą dėl kolegijos ar kitos institucijos Vilnijos reikalams prie Vyriausybės įsteigimo. A. Voldemaras buvo užsimojęs organizuoti Vilniaus reikalų komisariatą. 1922 m. kovą-gegužę Steigiamajame seime bandyta kurti Lietuvos Rytų reikalų tarybą. Sumanymą inicijavo seimo Lietuvos Rytų komisija. Kovo 25 d. susirinkime Lenkų frakcijos nariai Adolf Grajevski, Bronislav Laus ir A. Snislevski atsakė negalį joje dalyvauti, nes Vilniaus krašto gyventojai jau apsisprendė. Vilniaus lietuvių veikėjai per J. Basanavičiaus laidotuves su Lietuvos delegacija vykusiuose susitikimuose buvo nepatenkinti, kad Vilnijos reikalus kuruoja Užsienio reikalų ministerijos valdininkas, tai įvertinant – Lietuvai jos sostinė yra užsienis. Z. Žemaičio 1927 m. lapkričio 27 d. paaiškinimuose premjerui A. Voldemarui dėl sumanymo steigti Vilniaus krašto tarybą kaip patariamąjį organą prie MK primenama, kad 1921 m. gruodžio 8 d. Steigiamojo seimo deklaracija dėl Vilniaus krašto ten padarė „geriausią įspūdį“, tačiau priimta iki Vilniaus užgrobimo 1920 m. spalio 9 d. būtų galėjusi kreipti įvykius kitokia linkme.[21] 1920-1922 m. veikusi Lietuvos Rytų komisija daug padarė, tardamasi su tautinių ir politinių grupių atstovais, jos nuopelnas, kad lietuviai nedalyvavo rinkimuose į Vidurio Lietuvos seimą (1922 m. sausio 8 d.). Z. Žemaičio po A. Voldemaro atstatydinimo surašytame „Mūsų veikimo Vilniaus krašte ir akcijos dėl krašto sutvarkymo reikalu paaiškinime prie Vilniaus reikalų tarybos sumanymo“ sukilimo neatsisakyta: „Vilnių galime atgauti a) naujų karų sūkury; b) Lenkijos okupuotiems kraštams sukilus ir kaimynėms valstybėms tuos sukilimus materiališkai ir politiškai parėmus; c) ramesnės evoliucijos keliu Rytų Europai pacifikuojantis ir kitoms valstybėms spaudžiant Lenkiją, šiai sutikus duoti Vilniaus kraštui ypatingą statutą, kuris būtų etapu tam kraštui susiartinti su Lietuva (pav. Laisvas kraštas tuo tarpu militarinėje Lenkijos globoje, beveik nepriklausomas kantonas, kondominium su Lietuva ir pan.)“. Pati kova dėl sostinės turi nesiliauti iki galutinio laimėjimo, privalo vienyti visą tautą, ugdyti ir grūdinti jos jėgas, turi būti intensyviai vedama net ir tada, jeigu neliktų šansų greitai atgauti prarastą kraštą, nes tauta ir valstybė, nesiekdama didesnių tikslų, neišsiugdys „visų savo pajėgų“, tačiau neprivalo nustelbti kitų dalykų, būdama planinga ir „vienu svarbiųjų stimulų“. Svarbiausias Lietuvos įtakos veiksnys krašte – vietiniai lietuviai, o santykiai su kitų tautų atstovais turi būti parengti taip, kad „tinkamu, sprendžiamu momentu susilaukti iš jų pageidaujamų mums deklaracijų ar bent palankaus neutraliteto.“[22]

1920 m. gruodį – 1921 m. pavasarį lietuvių politikai ir diplomatai tapo nuolatiniais SSRS pasiuntinybės interesantais. Sausio 14 d. čia susirinko visa Steigiamojo seimo socialdemokratų frakcija.[23] Taip dėl užgrobto Vilniaus Lietuvos politikų sąmonėje pradėjo konkrečiai reikštis paramos ieškojimo posūkis į Rytus.

L. Truska rašė, kad Vilniaus susigrąžinimo kaip svarbiausio užsienio politikos uždavinio orientyrus A. Smetona brėžė dar 1921 m., o dėmesys Rusijai ir Vokietijai atsirado, nusivylus Vakarų valstybėmis, kurios konflikte rėmė lenkus. Didžiąja geopolitine pirmojo prezidento klaida pavadino tikėjimą, kad Lietuvos padėčiai esant skirtinga nuo Latvijos ir Estijos, tarp Maskvos ir Berlyno neįmanomas sandėris, kurio auka būtų Lietuva. L. Truskos išvada – prosovietinė orientacija nebuvo istorinė klaida, nes padėjo atgauti Vilnių.[24] Lietuvos užsienio politikos vairuotojai negalėjo nesiskaityti su tautai gyvybiniu tapusiu klausimu, nes valdantieji ir valdomieji susiję daugiau tarpusavio priklausomybės ryšiais nei nepridengta prievarta. Vilniaus klausimą lyginant su antraeilės svarbos ideologiniu kooperacijos pabrėžimu, kur visus stengiamasi įsukti į suinteresuotų vartotojų ratą, laikant tai nuosavybės ir atsakomybės ugdymo mokykla, jis tapo baigiamuoju lietuvių tautos formavimosi akordu, įtvirtinant tautinį sąmoningumą ir priedermes. Vilniaus klausimas, toks būtinas tautinei konsolidacijai valstybės kūryboje, atliko paleisto iš butelio džino vaidmenį ir suvalstybino lietuvių sąmonę. Kita vertus, negalima atmesti ir socialdemokrato V. Čepinskio nuomonės, išsakytos 1934 m. gegužės 7 d. Kaune politinio klubo organizuotoje diskusijoje, kai didėjančios Vokietijos grėsmės kontekste, jis pasisakė už santykių su Lenkija sureguliavimą, Vilniaus klausimą pavadino politinės sėkmės arkliuku, žmonių bukinimu nacionalistinėmis aistromis, ir šokiravo tuometinę publiką, teigdamas kad Lietuva šiuo metu per silpna ir, atgavusi Vilnių, žlugtų kaip valstybė ir tauta.[25]

E. Gimžauskas, remdamasis baltarusių istoriku I. Kovkel, rašė, kad 1922 m. kovą Vilniaus krašte buvo bandyta organizuoti sukilimą. Pagal Lietuvos kariuomenės generalinio štabo planą Vilnijoje turėjo veikti lietuviai, o Gardino apylinkėse – gudai. Sukilimą rengė pagrindinė baltarusių partija – socialistai revoliucionieriai. 1919 m. pabaigoje prie jų prisidėjęs V. Lastauskis Kaune 1921 m. vasarį įkūrė partijos Užsienio grupių biurą, kuris balandyje pritarė kursui į visaliaudinį sukilimą. Paskelbtoje partijos programoje – nepriklausoma socialistinė Baltarusija be privačios žemės nuosavybės su jos darbine norma valstiečiams, kuriems priskiriamas pagrindinis vaidmuo šalies gyvenime. Neabejotina agraristinės ideologijos, būdingos valstietiškoms Vidurio ir Rytų Europos partijoms pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, įtaka. Baltarusijos Liaudies Respublikos vyriausybė savo emisarus paskyrė Vilnijai, Gardinui ir Sovietų Baltarusijai – A. Karabač, S. Baran, V. Prokulevič.[26] 1921 m. rudenį jau buvo suformuotos keturios karinės diversinės grupės. Matyt, lietuvių kariškiai taip toli veikti nenorėjo. Tačiau lenkai užbėgo už akių ir suardė organizacinį tinklą, suimdami dešimtis žmonių ir surengę teismo procesus Balstogėje bei Gardine.[27]

Baltarusių eserus siejo bendri ryšiai su Vilnijos komunistinėmis organizacijomis. Lenkijos komunistų darbininkų partijos 1923 m. rugsėjį-spalį suvažiavime Maskvoje leista kurti autonomines Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos kompartijas. Spalio pabaigoje įvyko Vakarų Baltarusijos ir Vilniaus krašto komunistinių organizacijų atstovų suvažiavimas. Buvo įsteigta Vakarų Baltarusijos kompartija (VBKP), prie kurios prisidėjo Baltarusijos eserų partijos kairiojo sparno įkurta Baltarusių revoliucinė organizacija. Komunistai nuo pat 1920 m. egzistuojantį Vilniaus krašte partizaninį judėjimą stengėsi kontroliuoti ir nukreipti prisijungimo prie Sovietų Baltarusijos linkme. 1924 m. lapkričio 30 d. per II VBKP konferenciją nutarta imtis organizacinio ir politinio ginkluoto sukilimo parengimo, ką atšaukė tik III partinė konferencija 1926 m. sausį.[28] Akivaizdus baltarusių politinių grupuočių įsukimas į sovietinę politiką pelnė jiems ne visai patikimų sąjungininkų statusą ir Lietuvoje jų asmeniniai likimai klostėsi gana nepalankiai. A. Matačius 1931 m. spalio 15 d. laiške Vilniui vaduoti sąjungos pirmininkui M. Biržiškai apie tautiečių padėtį atsiliepė gana niūriai: laikomi svetimšaliais emigrantais, badauja, buvę lietuvių talkininkai, vargo stumiami, išsiblaškė, kas grįžo į Sovietų Baltarusiją, kas stojo net lenkams tarnauti, o Lietuvoje vargti liko patys ištvermingiausieji.[29]

A. Meysztowicziaus rašinio apie tris jo valdymo Vilniuje mėnesius žinias panaudojęs D. Szpoper rašo, kad Vilniaus prokuratūros tyrimas parodė, jog egzistuoja iš Kauno valdomas diversinis šnipų tinklas, kuris kūrė slaptas ginkluotų partizanų grupes ir buvo susijęs su sovietine Rusija. Varšuvos atsiųstojo situacijai ištirti viešųjų darbų ministro Gabrieliaus Narutowicziaus padėjėjas Michalas Kossakowskis misijos Vilniuje aprašyme minėjo aptiktą slaptą vyriausybę, organizuojamą iš Kauno, sukauptus ginklus ir pinigus, rengtą sąmokslą, turėjusį apimti visus krašto kaimus, ir pažymėjo, kad buvo siekiama nuversti esamą valdžią ir atiduoti valdymą Lietuvai.[30]

V. Vareikis skirtingai nuo kitų autorių neteigia, kad Vilniaus krašte vykstant rinkimams į Vidurio Lietuvos seimą, lietuviai planavo sukilimą. Sąjungos žinių koncentravimo biuro 1921 m. gruodžio 5 d. instrukcija numatė priešrinkiminę agitaciją ir teroristinius veiksmus – rinkiminių urnų naikinimą, patalpų padegimus ir grasinimus rinkėjams. Akcijai iš Krašto apsaugos ministerijos šauliai paprašė 100 granatų, 80 revolverių ir 4 000 šovinių. Prieš pat Kalėdas gautos tik granatos, todėl drastiškesnio poveikio sumanymas neturėjo. 1922 m. sausio 20 d. buvo atliktos kratos krašto lietuvių ir baltarusių veikėjų butuose, Vilniaus lietuvių komiteto būstinėje, laikraščių „Vilnietis“ ir „Glos Litwy“ redakcijose. Ypač domėtasi agitacine priešrinkimine literatūra, atgabenta iš Lietuvos. Nepaneigiamai neįrodžius „teroristinės kaltės“, vasario 4 d. Vidurio Lietuvos Laikinosios valdančiosios komisijos pirmininko A. Meištavičiaus įsakymu 33 aktyviausi lietuvių ir baltarusių veikėjai, apkaltinti šnipinėjimu ir antivalstybine veikla, iš Lukiškių buvo deportuoti į Lietuvą.[31] Kaunas juos pasitiko kaip kankinius didvyrius.

Rengiantis Klaipėdą prijungti, kariuomenei modernizuoti vyriausybė prašė iš Sovietų Rusijos 100 000 vokiškų šautuvų. Pasiuntinys I. Koževnikovas apie prašymą savo vyresnybei atsiliepė kaip beviltišką. Tačiau 1922 m. lapkričio 20 d. per susitikimą su premjeru E. Galvanausku jau kitas pasiuntinys Aleksandras Paikes pasiūlė sustiprinti partizaninį judėjimą Vilnijoje, atitraukiant dėmesį nuo Klaipėdos.[32] V. Krėvė pažiūrėjo entuziastingai, manydamas esant galimybės koordinuoti prosovietinių partizanų ir šaulių veiksmus. 1922 m. spalio 3 d. konfidencialiame baltarusių parengtame „Priede rašto apie baltarusių-lietuvių santykius“ viena iš priemonių jiems stiprinti nurodoma konspiracinė veikla kartu su šauliais, vedant politinę kovą su lenkų okupantais Vilniaus krašte, tačiau nėra tvirtai nustatytos bendros kovos programos.[33] Paprašyta paremti gudų delegacijos vykimą į Ameriką. Lietuvos vyriausybė pradėjo konsultacijas su baltarusiais. Pradėtas rengti naujas lietuvių ir baltarusių sutarties „Dėl tarpusavio pagalbos Lenkijos okupuotoje teritorijoje“ projektas, kuris kitų metų kovo 21 d., apsvarstytas Baltarusijos Liaudies Respublikos vyriausybės, buvo įteiktas MK susipažinti. Viename iš punktų įsipareigojama organizuoti „baltarusių liaudies revoliucines kovines pajėgas, numatytas specialiame konspiraciniame susitarime ir artimai veikiančias su LŠS“.[34] Prie ypatingojo gudų bataliono numatyta steigti karinių instruktorių mokyklą. Svarstymai užsitęsė per vasarą ir reikalas neužsibaigė parašais. Jau gegužę apsilankę sovietinėje pasiuntinybėje keli gudų partizanai paprašė pagalbos, nes Lietuvos valdžia nustojo rėmusi pinigais, ginklais ir apranga, kaltina bolševizmu, suėmė dalį vadų, o kitus, laikydama nepatikimais, nuginkluoja ir sodina į kalėjimą.[35] Tačiau gudų politinių grupuočių tarpe sovietiniai diplomatai sėjo nepasitikėjimą lietuviais, dalį jų įtraukdami į sovietinio Minsko orbitą, Lietuvos vyriausybei trūko lėšų, kurias Vilniuje baltarusiams pradėjo siūlyti lenkai, žadėdami patenkinti kultūrinius poreikius. Rugpjūčio 10 d. kaip nepatikimas išformuotas ypatingasis gudų batalionas, o rudenį baltarusių vyriausybė, patyliukais užsitikrinusi Čekoslovakijos pagalbą, persikėlė į Prahą. „Gudų „skydas“ Vilniaus klausime tapo daug mažiau priklausomu ir nutolo nuo Lietuvos.

O tolimesnėse vizijose su jos pagalba netrukus prisijungti Vilnių, surengus panašų sukilimą kaip Klaipėdoje. 1923 m. spalio mėnesio ataskaitoje Užsienio reikalų liaudies komisariatui pasiuntinys I. Lorencas pranešė, kad Voldemaras ir Šaulių sąjungos pirmininkas Krėvė pasiūlę jam Vilnijoje kurti bendrą lietuvių ir sovietų karinį pogrindį, surengsiantį antilenkišką sukilimą. Net tokio pogrindžio šūkį sugalvoję „Padalyti dvarus ir išrauti klerikalizmą“. Pasiūlymas nebuvo atmestas, tačiau oficialių Lietuvos valdžios žingsnių nesulaukta – E. Galvanausko vyriausybė, kaip rašo Z. Butkus, tokiam sandėriui nesiryžo.[36]

1923 m. rugsėjį lietuvių politikai galėjo šiek tiek pasidžiaugti. Tuo metu vykstant Tautų sąjungos asamblėjai, posėdžiavo Lenkijos pavergtųjų tautų ─ ukrainiečių, baltarusių, vokiečių, lietuvių – atstovų kongresas. Jų protesto akcijų dėka buvo pakenkta Lenkijos prestižui ir jos neišrinko nuolatine sąjungos tarybos nare.[37] Sėkmė paskatino J. Purickį, URM ekonomikos ir politikos departamento direktorių, siūlyti inicijuoti Lenkijos pavergtųjų tautų sąjungą bei jos slaptą Vykdomąjį komitetą, kuris rinktų žinias apie lenkų vykdomus persekiojimus ir platintų Europoje protestus.[38]

1923 m. spalio pradžioje V. Krėvė ir A. Voldemaras tikino sovietinius diplomatus, kad valdžia stengiasi LŠS pajungti sau: neleidžia Vilnijoje vesti ginkluotos kovos, neduoda ginklų ir lėšų, draudžia šauliams kirsti demarkacinę liniją.[39]

1925 m. sausyje URM siųstas J. Purickis lankėsi Berlyne ir Prahoje, kad atkurtų ryšius su Vokietijoje ir Čekoslovakijoje buvusiomis baltarusių politinėmis grupuotėmis ir užmegztų glaudesnius kontaktus su ukrainiečių emigracijos veikėjais. Kaune pradėtas formuoti Gudų tautinis komitetas. Vyriausybė bandė kalbėtis su visomis konfrontuojančiomis gudų politinėmis grupėmis.[40] Padėtis keitėsi, kai kovą LŠS pirmininku tapo vienas jos kūrėjų M. Šalčius. Jis dar 1922 m. vasarį kaip „Eltos“ direktorius su delegacija lankėsi Prahoje, kur ieškojo čekų paramos dėl Vilniaus ir, matyt, kontaktų su gudų ir ukrainiečių emigrantų organizacijomis, gegužę pabuvojo Palangoje, Liepojoje, Klaipėdoje, o gruodį uostamiestyje tapo Lietuvos atstovybės spaudos skyriaus vedėju, užsiimdamas propaganda, žvalgyba ir žinių rinkimu. Svarstant LŠS statuto projektą, 1925 m. antrąjį pusmetį gynė V. Putvinskio puoselėtą jos visuomeniškumą. Rugpjūčio 21 d. Karo tarybos buvo priimtas laikinasis statutas, palikęs susidariusią padėtį, tačiau vyriausybė ir toliau linko į sąjungos perdavimą Krašto apsaugos ministerijai.

A. Žemaitytė-Veilentienė rašė, kad 1925 m. birželio 5 d. J. Purickis Centro valdybai pristatė planą atsiimti Vilnių Lenkijos pavergtųjų tautų – lietuvių, gudų, ukrainiečių ir vokiečių sukilimo būdu, gaunant Vokietijos ir SSRS diplomatinę ir karinę pagalbą. Jam pritarė ir MK.[41] 1925 m. lapkričio 26 d. Rusijos KP (B) CK Politinis biuras svarstė Lietuvos pasiūlymus dėl derybų prekybinės sutarties klausimais pradžios ir politinės sutarties apie tarpusavio nepuolimą, patvirtinant 1920 m. Taikos sutartimi nustatytas sienas. Buvo nuspręsta reaguoti „ramiai“. Gruodžio 23 d. trumpai sustojęs Kaune užsienio politikos liaudies komisaras V. Čičerinas užsienio reikalų ministrą M. Reinį pakvietė atvykti ir pradėti derėtis į Maskvą.[42] Tautininkų politinė linija – ieškoti Vilniaus klausimui paramos Rytuose ir Vokietijoje – tapo posūkio sprendimu. Jai pritarė liaudininkai bei dalis krikščionių demokratų. A. Smetona ir A. Voldemaras galėjo triumfuoti. Ūkininkų sąjungos spaudoje 1925 m. vasarą rašyta, kad Vokietija negali būti drauge ir padėti susigrąžinti Vilnių. Penktųjų Vilniaus praradimo metinių proga pasirodė „antipurickiškas“ Nevygando slapyvardžiu pasirašytas analitinis straipsnis „Vilniaus klausimas tikrenybėje“. Svarstyta naujo karo Europoje galimybė ir Vilniaus atgavimo perspektyvos – Rusija nepatikima, tačiau ir su Vokietija dėtis problemiška. Tačiau po mėnesio teigta, kad Rusija grįžta į Europą, atgaudama prarastas pozicijas, o lietuviams iš rusų ir anglų varžymosi Pabaltijyje bus tik naudos.[43]

Vilniaus vadavimo planas buvo suderintas tarp LŠS, Vilniečių ir Vilniui vaduoti sąjungų, Gudų draugijos ir valdžios įstaigų. Rengimu rūpinosi LŠS Ypatingasis skyrius, kuriam turėjo padėti Vilnijos vadavimo komitetas, sudarytas iš M. Biržiškos, J. Purickio ir M. Šalčiaus. 1925 m. spalio 5 d. įvykusiame posėdyje dalyvavo ir gudų atstovai. Tačiau dėl bendro veikimo Vilnijoje ir jo perspektyvų nesutarta.[44] Savo 1925-1926 m. ataskaitoje apie darbą LŠS Ypatingajame skyriuje „Dėl M. Šalčiaus buvimo Daugpily ir kelionės Maskvon“ buvęs LŠS pirmininkas rašė, kad konkrečių veiksmų planą sudarė su karine ukrainiečių organizacija ir V. Lastauskio vadovaujama gudų grupe.[45] Kelis kartus važinėjo į Dancigą, kur matėsi su gudų ir ukrainiečių veikėjais Lenkijoje, turėjo keletą pasitarimų su vietiniais tų tautų veikėjais Kaune, palaikė ryšius su daktaru D. Alseika, kunigais P. Kraujaliu, K. Čibiru ir kitais Vilniaus lietuvių veikėjais, keletą kartų davė pinigus gudų ir ukrainiečių akcijoms Lenkijoje. Buvo galvota tartis su šių Lenkijos mažumų veikėjais SSRS teritorijoje, siunčiant ten pabėgėliais apsimetusius savus žmones, kam 1926 m. vasarą pritarė krašto apsaugos viceministras Juozas Papečkys, o KAM informacijų skyriaus viršininkas Stasys Zaskevičius rūpinosi, kad jam ir M. Biržiškai būtų išduotos vizos kelionei į Minską. Pats M. Šalčius po pasitraukimo iš LŠS pirmininko pareigų dėl M. Sleževičiaus vyriausybės kaltinimų, jog 1925 m. pašalino iš rinktinių vadų asmenis, daugiau užsiėmusius partine propaganda, o ne šauliška veikla, išvyko dirbti konsulu į Daugpilį, kur suorganizavo vietos lietuvių draugiją, rado ryšininkų kontaktams su vilniečiais, užmezgė ryšius su Latvijos gudais ir sovietiniu karo atašė Baltijos šalyse Ivanu Kločko. Gruodžio 15 d. dėl veiklos derinimo Vilnijoje susitiko Maskvoje su Kijakovskiu, kuravusiu „konfidencialų“ sovietų darbą prieš Lenkiją. Tolimesni įvykiai buvusiajam LŠS pirmininkui klostėsi tragiškai, ir jis išvyko pakeliauti po pasaulį.

[1] LMABRS, F. 20-6264, L. 2.

[2] LMABRS, F. 255-740, L. 5, 6.

[3] Ten pat, s. v. 1026, L. 4, 10 a. p.

[4] LCVA, F. 1054, AP. 1, B. 19, L. 15.

[5] LCVA, F. 1054, AP. 1, B. 14, L. 13 a. p., 29 a. p., 32-33, 35, 43, 52.

[6] LCVA, F. 1054, B. 18, L. 21.

[7] LCVA, F. 1054, AP. 1, B. 15, L. 46, 49, 60.

[8] LCVA, F. 383, AP. 7, B. 699, L. 120, 123, 127-129, 132.

[9] LCVA, F. 1787, AP. 1, B. 75, L. 11, 14, 15 ir a. p., 17; Žr. jo tarnybos bylą: F. 930, AP. 2, B. 413.

[10] A. Kasperavičius, Alternatyvos ginklui. Tautininkai ir „Vidurio Lietuva“, Darbai ir dienos, t. 40. , Kaunas, 2004, P. 235.

[11] Ten pat, P. 229.

[12] A. Abromaitis, Kaip kito požiūris į Lenkiją. Lietuvos viešoji nuomonė 1920-1923 metais, Ten pat, P. 218.

[13] A. Voldemaras, Tautinių mažumų reikalu. Tautos vairas, 1924 07 24, nr. 20, P. 3-5.

[14] A. Sm., Valdžia ir tautinės mažumos, Ten pat, 1924 09 25, nr. 27, P. 1-3.

[15] A. Sm., Žydai Lietuvoje, Ten pat, 1924 04 03, nr. 4, P. 9-11.

[16] A. Jonikys, Tautininkų suvažiavimui praėjus, Lietuvis, 1925 07 10, nr. 27, P. 13.

[17] VUBRS, F. 129-274, L. 1

[18] LCVA, F. 1787, aP. 1, B. 75, L. 14-15.

[19] LMABRS, F. 20, s.v. 6277, L. 14-16.

[20] LCVA, F. 402, aP. 4, B. 390, L. 1, 2.

[21] VUBRS, F. 129-800, L. 1-2.

[22] Ten pat, s. v. 267, L. 1-3.

[23] A. Kasparavičius, Don Kichotas prieš Prometėją (Tarpukario lietuvių-lenkų iracionalioji diplomatija), Darbai ir dienos, t. 30, Lietuva diplomatijos kuluaruose, Kaunas, 2002, .P. 52.

[24] L. Truska. Kas traukė į Rusijos glėbį? (geopolitinė Lietuvos orientacija 1918-1940 metais), Darbai ir dienos, t. 30, Lietuva diplomatijos kuluaruose, Kaunas, 2002, P. 41, 45.

[25] Z. Mačionis, J. Čepinskis, Profesorius V. Čepinskis, Vilnius, 1992, P. 92.

[26] Г. И. Ермашкевичь, Ф. Романовский и др. История политических партий России и Беларуси (конец ХIX – первая четверть ХХ века), Минск, 2001, с. 82, 91-93.

[27] E. Gimžauskas, Baltarusių veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei 1915-1923, Vilnius, 2003, P. 142-143.

[28] Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža, 2 tomas, 1920-1940, Vilnius, 1978, P. 468, 473-474.

[29] LMABRS, F. 165, s.v. 185, L. 33-35.

[30] D. Szpoper, Tarp Kauno Lietuvos ir Respublikos. Aleksandro Meysztowicziaus asmenybė, Darbai ir dienos, t. 40, Kaunas, 2004, P. 165.

[31] V. Vareikis, Lietuvos šaulių sąjungos politinė ir karinė veikla (1919-1923), Daktaro disertacija, Vilnius, 1999. LIIR, F. 6, s.v. 55, L. 82-84. Artimą oficialiajai ištrėmimo versiją savo atsiminimuose pateikė Viktoras Biržiška. Žr. V. Biržiška, Neužgijusios žaizdos, Atsiminimai iš Vilniaus 1920-1922 m., Kaunas, 1936, P. 165-208.

[32] A. Kasparavičius, Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose, Lietuvos nepriklausomybei – 80, Straipsnių rinkinys, Vilnius, 1999, P. 22, 23.

[33] VUBRS, F. 129, s.v. 800, L. 3, 6.

[34] A. Kasparavičius, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Liaudies Respublikos slapto susitarimo projektas, Lietuvos istorijos metraštis, 1998 metai, Vilnius, 1999, P. 227, 229.

[35] E. Gimžauskas, Baltarusių veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei 1915-1923 m., Vilnius, 2003, P. 150.

[36] Z. Butkus, Bendrininkų kėslai (Vokietijos ir SSRS požiūris į Klaipėdos problemą 1923-1939 metais), Darbai ir dienos, t. 21, Karų Lietuva, Kaunas, 2000, P. 197-198.

[37] G. Vilkelis, Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų Sąjungoje, Vilnius, 2006, P. 123-124.

[38] A. Kasparavičius, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Liaudies Respublikos 1923 m. slapto susitarimo projektas, Lietuvos istorijos metraštis, 1998 metai, Vilnius, 1999, P. 219.

[39] A. Kasparavičius, Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose, Lietuvos nepriklausomybei – 80, Straipsnių rinkinys, Vilnius, 1999, P. 25.

[40] A. Kasparavičius, Gudų korta Kauno ir Maskvos diplomatiniuose žaidimuose 1920-1925 metais, Lituanistica, 1997, nr. 1, P. 14-15.

[41] A. Žemaitytė-Veilentienė, Matas Šalčius kovose už Lietuvos nepriklausomybę, Karo archyvas, XVI, Vilnius, 2002, P. 132.

[42] Политбюро ЦК РКП(Б)-ВКП(б) и Европа. Решения „Особой папки“ 1923-1939, Москва, 2001, С. 75-76

[43] A. Trimakas, Ar galima užmiršti Vilnių?, Ūkininkas, 1925 06 14, nr. 24, P. 2; Kas mūsų priešai?, Ten pat, 1925 07 12, nr. 28, P. 2-3; Nevygandas, Vilniaus klausimo tikrenybė, Ten pat, 1925 10 10, nr. 41, P. 1-6; Rusija ir Pabaltė, Ten pat, 1925 11 28, nr. 48, P. 1.

[44] A. Kasparavičius, Gudų korta Kauno ir Maskvos diplomatiniame žaidime 1920-1925 metais, Lituanistica, 1997, nr. 1б, P. 18.

[45] LNMBR, F. 189, laikinas s.v. 191, L. 17, 19-21; Analogišką spausdintą ataskaitą žr.: LCVA, F. 383, aP. 7, B. 1440, L. 98-101. Prieš šį dokumentą yra nedatuotas ir nepasirašytas „Vilniaus vadavimo planas, priimtas 1923-1926 m. eilėj pasitarimų Šaulių S-gos, Ukrainiečių karo organizacijos ir gudų veikėjų atstovų“ (L. 93-97). Ankstesnius planavimo atsiimti ginklu Vilnių bandymus žr. Ten pat, B. 134; B. 137, L. 29-34; B. 274, L. 10-12.