LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Garsiausi sovietinės lietuvių literatūros vardai Petras Cvirka ir Teofilis Tilvytis, nors ir „daug pamazgų yra išpylę ant nepriklausomosios Lietuvos, tačiau ir patys galėjo tada džiaugtis didesne kūrybos laisve, kaip dabartinės jų išgirtos santvarkos metu“, – 1956 m. per „Amerikos balso“ radiją Vinco  Maciūno pasakojimą  apie P. Cvirkos ir  T. Tilvyčio kūryboje buvusias užuominas apie rusų valdžią skaitė žurnalistas Jurgis  Blekaitis. 

Cvirka ir Tilvytis priklauso prie labiausiai garsinamų sovietinės lietuvių literatūros vardų. Abu jie literatūroje pasirodė dar nepriklausomos Lietuvos laikais. Iš jų gabesnis Cvirka buvo jau davęs kelias apysakų knygas, o antraeilis rašytojas Tilvytis daugiausia buvo žinomas kaip pusiau bulvarinio humoristikos laikraštuko „Kuntaplio“ bendradarbis.

Betgi nors daug pamazgų jiedu yra išpylę ant nepriklausomosios Lietuvos, tačiau net ir jie patys galėjo tada džiaugtis didesne kūrybos laisve, kaip dabartinės jų išgirtos santvarkos metu. Pajuto tai ir pats Cvirka, kai gavo spaudai parengti naujas savo raštų laidas. Su pieštuku rankoje jis atidžiai išcenzūravo pats savo knygas, rūpestingai išbraukinėdamas žodžius ir posakius, kurie bent kiek būtų skambėję kaip rusiškumo pašaipa, nors tai tebūtų buvę šiaip jau linksmas pajuokavimas.

Visa tai labai vaizdžiai parodo Cvirkos raštų rinkinin įdėti fotografiškai atmušti kai kurie seniau jo spausdintųjų knygų puslapiai su Cvirkos padarytais pataisymais. Kartais teatrodo buvusios tik nekaltos smulkmenos, bet bolševikinį įtaringumą gerai pats pažįstas Cvirka jas dėl visa ko išbraukė.

Štai vienoje jo pasakoje iš „Cukrinių avinėlių“ buvo pirma tokie sakiniai: „Pagal Simutį išeina, kad šunys, net avys už mus gudresnės. Tai kaip jos skaito? Gal rusiškai? Dėdė Kasparas buvo kareivis – gali mokėti rusiškai, bet Kūdokų žėbris, toks senas katinas – ne ne… Simukas spiriasi, kad gal jie ne rusiškai, bet vis dėlto skaito.“

Cvirka puikiai žinojo, kad už tokį pajuokavimą iš rusiškojo rašto gali sulaukti nemalonių pastabų, todėl anuos sakinius ir išbraukė.

Cenzūruoja Cvirka savo pasaką toliau, radęs ten tokius sakinius: „Vienąkart Simukas matė, kaip katė su kojomis blogai parašė apie jų šunį Kudlį. O tas viską perskaitė ir sugavęs katę sudraskė. Katė net šaukusi „nerašysiu, broleli, daugiau nerašysiu“. Jų šuo nė valandėlės negali pabūti neskaitęs. Bėga vis nosį nuleidęs, vizgina uodegą ir skaito.“

Rodos, čia tik šiaip sau pasakėlė, betgi tiesiog šaltas prakaitas turėjo išpilti Cvirką tik pagalvojus, kokios aliuzijos būtų galėjusios kuriam nors skaitytojui kilti beskaitant apie šunį Kudlį, kuris moka rusiškai, viską šniukštinėdamas tik skaito ir drasko nepalankiai apie jį rašančius. Žinoma, visus tuos sakinius negailestingu cenzoriaus pieštuku Cvirka pats pasiskubino išbraukti.

Savo apysakoje „Frank Kruk“ Cvirka buvo pasišaipęs iš rusų laikų mokyklos Lietuvoje, kuri vaikus išmokydavusi per ištisus metus tik „petušok“ ir „grebešok“. Žinoma, tai irgi turėjo būti išbraukta, nes nevalia juokauti iš rusų kalbos. Juoba nevalia užsiminti, kad senoji mokykla, tegu ir carinė, rusino Lietuvą.

Tos mokyklos mokytojas, kurį Cvirka buvo pavaizdavęs savo pašaipia plunksna, savo kalboje priežodiškai vis minėdavo carą Aleksandrą. Betgi dabar bolševikai ima jau garbinti carus, kaip Petrą Didįjį ir kitus. Tad Cvirka juto, kad gali būti nebesaugu pasišaipyti ir iš caro Aleksandro, tad nei iš šio, nei iš to Aleksandrą pakeitė Mikalojumi, mat čia jautėsi nesulauksiąs kokių priekabių, nes juk carą Mikalojų patys bolševikai yra nugalabiję.

Panašių rūpesčių kaip Cvirka, taisydamas savo ankstyvesniuosius raštus, turėjo ir Tilvytis. Dabar uoliai garbinąs rusų tariamas malones lietuvių tautai Tilvytis seniau pats savo raštuose smerkė neigiamą rusiškumo įtaką Lietuvos žmonėms.

Štai savo poemoje „Dičius“ seniau Tilvytis su kartėliu rašė: „Kalta slaviška dvasia mūs aukštose kėdėse. Pūva mūs tautos kamienas su maskoliškom šaknim. Nesutiksit su manim?“

Savaime aišku, kad Tilvytis dabar nebegalėjo palikti taip, kaip seniau nuoširdžiai galvojo, tad, prisiderindamas prie dabartinių reikalavimų, „slavišką dvasią“ ištaisė į „tuštumos dvasią“, o „maskoliškas šaknis“ pakeitė „buržuazinėm šaknim“.

Toje pat poemoje vaizduodamas kyšininką valdininką Miką Varpą, Tilvytis buvo priminęs – jis Maskvoje mokslą ėjo. Iš viso siedamas tokius nesąžiningus karjeristus su rusų įtaka, Tilvytis su karčia ironija rašė: „Daug šviesuolių Lietuvos atsirado iš Maskvos.“ Suprantama, kad veltui beieškotume tų eilučių naujoje Tilvyčio poemos laidoje.