Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, Vilnius

Vilniaus Gedimino Technikos universitetas kasmet organizuoja Mokslo istorikų konferencijas (konferencijų organizatorius prof. Algimantas Nakas), kuriose pagerbiamos ir Lietuvos mokslui nusipelniusios asmenybės. 2013 m. sukanka 140 m. kai gimė Pranas Markūnas (1873 01 01–1964 03 17) – Lietuvos statybos inžinierius, gelžbetonio konstrukcijų projektavimo ir statybos Lietuvoje vienas iš pradininkų (1).

P. Markūnas – itin daug nusipelnęs savo gimtajam kraštui Andrioniškiui (gimęs Anykščių rajono, Andrioniškio valsčiaus Butkiškio kaime ir palaidotas Andrioniškio kapinėse). Jis buvo giliai tikinti asmenybė, tad neatsitiktinai padėjo ne tik talkindamas projektuojant, bet paaukodamas – finansuodamas naujos trečiosios jau mūrinės Šv. Petro ir Povilo katalikų bažnyčios statybą Andrioniškyje. Tikinčiųjų patogumui, netoli bažnyčios 1941 m. pastatė ir gelžbetoninį tiltą per Šventąją… Be to, Panevėžyje Kristaus Karaliaus katedrai pastatė gelžbetonio bokštą (1930).

Trečiosios, P. Markūno mecenuotos bažnyčios Andrioniškyje pastatymo laikas visų, apie bažnyčią ar parapiją rašiusių asmenų nurodomas – 1935 metai, o parapijos sukūrimo laikas – 1936 metai.

Rengiantis Prano Markūno artėjančiam jubiliejui, remiantis pirmąsyk publikuojama archyvine medžiaga, atitaisomos literatūroje jau įsigaliojusios minėtos datos į 1937-uosius metus.

Panevėžio vyskupijos kurijoje išnagrinėta medžiaga esanti Andrioniškio parapijos (2), o taip pat kunigų Juozapo Dargužo (1867 07 16–1890 12 02–1949 09 29 (3)) (4) bei Mato Šermukšnio (1902 03 15–1930 06 14–1978 02 06) (5) bylose surasta nauja medžiaga, patikslina bažnyčios pastatymo bei parapijos sukūrimo laiką: Andrioniškio šv. Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1937 m., tais pačiais metais įkurta ir parapija.

Teigtina, kad pirmasis 1935 metų datą nurodė 1946–1950 m. Andrioniškio parapijoje administratoriumi dirbęs kun. Juozapas Ražanskas (1910 04 12–1935 06 15–1972 08 27), Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03) pageidaujant, 1947 m. aprašęs bažnyčios ir parapijos istoriją (6). Šia data, kaip minėta, remiasi ir visi vėlesni tyrinėtojai.

Bažnyčios Andrioniškyje

Kunigaikščių Čartoriskių Andrioniškyje 1726 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, laikui bėgant suseno. Penionių dvaro savininkas Peniankis (Peniauskas, Penionskis) 1789–1790 m. pastatė naują medinę bažnyčią (tuomet Andrioniškio bažnyčia buvo Utenos dekanato Anykščių parapijos filija), kuri retsykiais vis pataisoma išstovėjo ne iki 1935 (taip įsigalėję literatūroje), o iki 1934 m. Antroji bažnyčia detalizuota 1925 m. inventoriuje, sudarytame remiantis 1921 m. inventoriumi…

Pirmąsyk publikuojame duomenis iš 1925 m. inventoriaus, kuris saugomas byloje „Andrioniškis“ (tai 13 didelio formato lapų dokumentas) (7):

Antroji Andrioniškio bažnyčia 1925 m. inventoriaus duomenimis

Bažnyčia medinė – pušies medžio, pailga susideda iš presbiterijos, navos ir dviejų zakristijų. Lubos ir grindys pušies medžio. Pereinamojoje zakristijoje 1 langas, antroje – 2, bažnyčioje 6 langai. Paprasto stiklo langai (turi geležinius krotus, grotas) mediniais rėmais. Seniau viršus langų buvo spalvoto stiklo, bet dalis jų išbyrėjo, tad sudėtas paprastas.

Bažnyčioje 4 durys: visos pušinės, ant geležinių kalbių, didžiosios suveriamos ir viduje užkabinamos. Kitos iš lauko į pereinamąją zakristiją su geru užraktu; antrosios – iš pereinamosios zakristijos į bažnyčią – užkišamos geležiniu skląsčiu ir trečiosios – į antrąją zakristiją užrakinamos geležiniu užraktu.

Bažnyčios nava 1917 m. dengta lentelėmis, 1920 m. naujai dengta presbiterija, o abiejų zakristijų – senas gontų stogas.

Virš didžiųjų durų bokštelis sukaltas iš lentų

2 kryžiai: vienas virš bokštelio, kitas virš Didžiojo altoriaus.

Sienos viduje nudažytos juosvai, iš lauko apkaltos lentelėmis.

Bažnyčia 8 sieksnių ilgumo, 4 sieksnių ir 2 aršinų pločio, 9 – aukščio. Bažnyčia labai sena.

Konstatuota, kad tik lubos geros, o viskas persenę, vos laikosi.

Bažnyčia benedikuota kunigo Martino Mankevičiaus Šv. Petro ir Povilo vardu.

xxx

Šventoriuje buvo kapinės, tad yra akmeninių ir geležinių kryžių. Šventorius apie 29 sieksnius ilgio ir apie 26 sieksnius pločio, aptvertas mūru. 1921 m. mūras apdengtas nauju lentų stogu.

Šventoriaus kampe priešais didžiąsias duris yra 3 aršinų aukščio gontų stogo sena medinė varpinė, stovinti ant akmeninių pamatų. Virš varpinės medinis kryžius. 1915 m. rusai varpus išsivežė į Rusiją.

Šventoriuje 4 vartai: didieji – nuo turgaus geležiniai, suveriami. Mažesni – trys ir visi mediniai: vieni į kleboniją, kiti – į špitolę ir treti – iš šventoriaus galo.

¼ km nuo miestelio, apaugę pušelėmis, kapai. 1/3 jų nepašventinta (nekrikštytiems kūdikiams, nekatalikams, savižudžiams). Kapai aptverti stačių lentelių tvora, stulpai mediniai – supuvę, tad aptvėrimas vietom iširęs. Vartai mediniai be užrakto.

Bažnyčioje trys mediniai (pušies medžio) vietos meistrų darbo altoriai: didysis – papuoštas keturiomis kolonomis, nudažytas baltai su paauksuotais pakraščiais. Tabernakulis medinis (baltai dažytas), virš jo du bokšteliai ir avinėlis. Žemesnėje altoriaus dalyje Šv. Apaštalų Petro ir Povilo paveikslas, aukštesnėje – kryžius su kančia (mediniai). Altoriaus mensa pušies medžio. Dešiniajame (nuo durų) altoriuje apatinėje dalyje „Šv. Baltramiejaus“ paveikslas, viršutinėje – Kristaus vainikavimas erškėčiais. Kairiajame altoriuje „Šv. Jurgis ant arklio“ viršutinėje dalyje „Švč. Mergelės Marijos“. Abu šoniniai altoriai, kaip ir didysis vienodai papuošti.

Medinė krikštytuvė presbiterijoje. Indas krikšto vandeniui – varinis, šv. Aliejai laikomi krikštytuvėje.

Įėjus į bažnyčią, kairėje pusėje prie pereinamosios zakristijos pušies medžio baltai nudažyta sakykla. Įėjimas mediniais laiptais iš pereinamosios zakristijos.

Bažnyčioje 4 klausyklos, tačiau 1925 m. dvi jų buvo jau nebetikusios.

6 pušies medžio suolai, kadaise buvę dažyti, tačiau nusitrynę. Tik trys dvarininkų suolai, kuriais šie nebesinaudoja, kiek geresni už kitus.

Altorius atskiria kroteliai (grotelės), tad jų trys: jie pušies medžio ir jau seni. Choro parėmimas medinis, kroteliai – mediniai. Penkių balsų be pedalų (manualų) nauji vargonai pastatyti 1924 m.

Inventoriuje išvardyti judamieji bažnyčios nuosavybės dalykai, tarp jų mediniai dalykai ir kitokios medžiagos, bažnyčios aparatai ir skalbiniai, bažnytinės knygos – jų 60 (24+21+11+4) pavadinimų. Išvardintos ir Metrikų knygos jų 18: 7 Krikštų (8) ir 6 Mirusiųjų (9) metrikų knygos bei įvairių kitų raštų knygos.

Andrioniškio bažnyčios kuratorius kun. Juozapas Dargužas

Nekalbant apie ankstesnius Andrioniškyje dirbusius dvasininkus, paminėsime, kad 1925 m. gruodžio 28 d. raštu kun. Juozapas Dargužas (1867 07 01–1890 12 02–1949 09 29) nuo 1926 m. sausio 1 d. paskirtas Andrioniškio bažnyčios kuratu. Buvęs Andrioniškio filijos kuratas kun. Jurgis Kazakevičius (1880 11 24–1915 (1905?) 05 17–mirė po 1940) (kitur rašyta Kazokevičius) 1926 m. sausio 25 d. Andrioniškio bažnyčios inventorių ir parapiją perdavė kun. J. Dargužui.

Andrioniškio filijoje kun. J. Dargužas dirbo 1926–1936 m. Kunigas daug iškentėjęs ir patyręs neteisybės: dirbdamas Kužiuose – prasidėjus karui čia sudegė bažnyčia ir parapijos pastatai, o kun. J. Dargužas, įskųstas rusams, 1915 m. suimtas ir laikytas kalėjimuose; 1918 m., sudėtingai – tik su Žemaičių vyskupo pagalba – sugrįžęs ir paskirtas į Gaidę iš čia 1921 m. turėjo bėgti nuo lenkų. Tad 1926 m. įkurtos Panevėžio vyskupijos vyskupas K. Paltarokas puikiai suprato jo sveikatos būklę bei kietoką, nervingą būdą ir savotišką charakterį…

1930 m. rugpjūčio 28–29 d. Andrioniškį vizitavęs vysk. K. Paltarokas, 191 asmeniui suteikė Sutvirtinimo Sakramentą. Kuratas kun. J. Dargužas vyskupui akcentavo labiausiai pastebimas ydas: „šokiai iki vėlumos, girtuoklystė, naminės degtinės varymas, atšalimas tikėjime ypač vyrų: jei apleidžia šventadieniais bažnyčią, neklauso pamokslų; skaitymas vadinamųjų neutralių laikraščių“. Paminėtos Andrioniškyje tuo metu veikusios katalikiškos organizacijos: Švč. Sakramento (jungusi 70 narių), Tretininkų (96), Krikščioniško mokslo (56), Pavasarininkų (20) ir Gyvojo Rožinio (9) draugijos ir brolijos. Vizitacijos įraše pastebėta, kad bažnyčia sena, reikalinga remonto. Klebonija, kaip ir kiti beneficijos pastatai, taip pat reikalauja remonto.

Vyskupo apsilankymas buvo gražus paakinimas naujos bažnyčios statybai….

Naujos bažnyčios statybos pradžia

Andrioniškiečio inžinieriaus Prano Markūno rūpesčiu ir jo pinigais, parapijiečių darbu, pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą vietoje senos medinės bažnyčios 1933 m. birželio pabaigoje pradėta statyti nauja mūrinė. Statant bažnyčią kun. J. Dargužas dirbo atsidėjęs, su didžiausiu pasišventimu. Pėsčiomis vaikščiodamas po kaimus bei viensėdijas ir ragino parapijiečius skubiai vežti medžiagą statomai bažnyčiai – 1933 m. rašė Anykščių dekanas.

Dar 1934 m. vyskupas K. Paltarokas, atsižvelgdamas į Andrioniškio parapijiečių prašymus, kun. J. Dargužui pasiūlė tik ką įsteigtą Pasvalio altariją, tačiau kunigui pageidaujant, jis dar vieneriems metams paliktas Andrioniškyje tęsti statybos darbų. Įdomus vyskupo 1934 m. raštas, primenantis, kad dar nepašventintas Andrioniškio bažnyčios pamatinis akmuo, nors jau vyksta statyba ir paraginta kuo greičiau tai atlikti. Tad literatūroje minima Anykščių klebono kun. Juozapo Norvilos (1885–1909–1938 03 17) bažnyčios pašventinimo data – 1935 m., reikia manyti, tebuvo tik statomos bažnyčios šventinimas.

Andrioniškio kuratas ir klebonas kun. Matas Šermukšnis

Itin daug Andrioniškiui nusipelnė kitas taip pat sudėtingos lemties kunigas Matas Šermukšnis (1902 03 15–1930 06 14–1978 02 06): jam dirbant užbaigta bažnyčios statyba, Andrioniškio filija – tapo parapija. Andrioniškyje dirbęs 1936–1944 metais, vėliau buvo suimtas ir ilgiems metams išvežtas į Sibirą.

1936 m. liepos 22 d. kun. M. Šermukšnis kurato – administratoriaus pareigoms vysk. K. Paltaroko paskirtas į Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapija (tada dar Anykščių filiją) statyti bažnyčios, kuri, kaip vyskupas skyrimo rašte pažymi – jau buvo iki langų pamūryta (išskirta A. V.). Atkreiptinas dėmesys į šį įrašą, liudijantį, kad bažnyčia niekaip negalėjo būti pastatyta 1935 m., kadangi 1936 m. rudenį ji tebuvo išmūryta iki langų.

Rugsėjo 1 d. kun. M. Šermukšnis, dalyvaujant Anykščių klebonui kun. J. Norvilai, iš kun. J. Dargužo perėmė Andrioniškio bažnyčios ir beneficijos inventorių

Kun. J. Dargužui pageidaujant, jam leista, apsigyventi monsionoriumi (altarista) Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijoje. 1949 m. rugsėjo 29 d. kun. J. Dargužas mirė. Palaidotas Linkuvos parapijos kapinėse dalyvaujant dešimčiai kunigų, skaitlingai tikinčiųjų miniai. Greta jo vėliau bus palaidotas paskutinius gyvenimo metus Linkuvoje praleidęs kun. Jonas Jagminas (1874 09 20–1898 05 30–1954 01 26). Abiem kunigams pastatytas bendras cementinis antkapinis paminklas.

xxx

Kun. M. Šermukšnis, tapęs Andrioniškio bažnyčios kuratoriumi tęsė bažnyčios statybos darbus ir 1937m. sėkmingai juos užbaigė. Andrioniškio bažnyčia – akmenų ir plytų mūro (29 × 13,5 m.), liaudies architektūros formų, kryžminio plano, su bokšteliu, vienanavė, turi dvi zakristijas, presbiteriją, 3 altorius, su dviem vitražiniais langais. Ją 1940 m. rugpjūčio 14 d. Šv. apaštalų Petro ir Povilo vardu konsekravo Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Dera pastebėti, kad Lietuvoje yra 25-ios Šv. apaštalų Petro ir Povilo vardais tituluotos bažnyčios.

Kitas Andrioniškio bažnyčios 1937 m. pastatymo laiką nurodantis faktas – įrašas bažnyčioje netoli altoriaus kairėje pusėje pakabintoje atminimo lentoje: „Dievo namai, pradėti Šventaisiais 1933 metais, baigti jubiliejiniais Krikščionybės Lietuvoje įsigalėjimo 550 metais, andrioniškiečio inžinieriaus Prano Markūno lėšomis bei rūpesčiu, parapijiečių darbu“. Nebereikia priminti, kad mintyse turimi 1387-ieji krikščionybės Lietuvoje įsigalėjimo metai, kurių 550-asis jubiliejus Lietuvoje buvo minimas 1937 m.

Trečias faktas bažnyčios pastatymo laiką atkeliantis į 1937 m. – Panevėžio vyskupijos Andrioniškio parapijos apyskaitos už 1936 ir 1937 m. (10) Čia nurodomi ir kiti 1936–1937 m. atlikti darbai, vykę kartu su bažnyčios statyba: bažnyčioje pastatytas Dievo stalas, pastatyti tris altoriai, bažnyčia išdekoruota, padarytos dvi naujos klausyklos visos durys iš lauko pusės papuoštos granitu ir aplink ištinkuotos. Pastatyta naują kleboniją.

1938 m. kun. M. Šermukšnio iniciatyva, P. Markūno lėšomis, menininkas Zakarkas (literatūroje rašyta Zacharka) gyvenantis Šiaušliuose išdažė ir išdekoravo bažnyčios vidų. Bažnyčios fundatorius P. Markūnas įtaisė dar ir tris varpus.

Bronius Kviklys rašo, kad vyskupui K. Paltarokui pristačius inž. P. Markūną Šv. Tėvui, Pijus XII inžinierių Praną Markūną apdovanojo Šv. Grigaliaus ordinu (11) (tačiau šį faktą patvirtinančių dokumentų kol kas nepavyko surasti).

Manoma, kad senojoje Andrioniškio bažnyčioje buvo Vilniaus vargonų meistro Juozapo Radavičiaus (1857–1911) ar meistro Martyno Masalskio (1858–1954) XIX a. pabaigoje gaminti vargonai, kurie paskui ne kartą pertvarkyti.

Pastačius naują bažnyčią vargonai buvo perkelti iš senosios bažnyčios. 1936–1940 m. juos montavo Kauno vargonų meistras Jurgis Astrauskas. Vargonai buvo naudojami iki 2000 m., kol jais groti tapo nebeįmanoma, nuo to laiko bažnyčioje naudojami elektriniai vargonėliai.

Andrioniškio parapija

Andrioniškio kuratoriaus kun. Mato Šermukšnio rūpesčiu Andrioniškio filija 1937 m. tapo parapija, nors literatūroje nurodoma 1936 metų data. 1937 metus patvirtina ir Elenchai (senieji Katalikų Bažnyčios žinynai). Tik 1938 m. Elenchuose Andrioniškis įrašytas kaip savarankiška parapija). Jei 1936 m. apyskaitoje rašoma Andrioniškio filija, tai 1937 m. pirmąsyk įrašyta parapija. Andrioniškio parapijos byloje esančioje 1937 m. parapijos apyskaitoje nurodyti jai priklausantys pastatai, žemė, įsigyti daiktai, atlikti darbai.

1937 m. parapijos įsikūrimą liudija ir 1937 m. rugsėjo 1 d. sudarytas dekanalinės bažnyčios beneficijos trobesių priežiūros komisijos protokolas. Komisijos nariais buvo Debeikių klebonas Anykščių dekanas kun. Kazimieras Mikelinskas (1889 09 08–1914–1957 12 30), kan. Juozapas Norvila, kun. Bronislovas Masiokas (1901 05 26–1928 03 24–1973 05 21), Andrioniškio klebonas kun. Matas Šermukšnis ir bažnyčios komiteto nariai: Stasys Kaušpėda, Klemas Zlatkus ir V. Kiaulevičius.

Elenchai bei minėti dokumentai Andrioniškio tapimą savarankiška parapija ją pajaunina vienais metais, atkelia į 1937 metus.

Tad kun. Mato Šermukšnio įdėlis Andrioniškio tikintiesiems itin didelis: ne tik užbaigta bažnyčios statyba bet ir buvusi Anykščių parapijos filija, kunigo dėka, tapo savarankiška Andrioniškio parapija su 2323 parapijiečiais. Parapija išsidriekusi 16 km ilgiu pagal Šventosios upę. Pažymėtina, kad kun. M. Šermukšniui dirbant Andrioniškyje čia suaktyvėjo katalikiškų organizacijų veikla. Žinoma, kad jau 1936 m. kunigas tikybą dėstė penkiose mokyklose.

1938 m. kun. M. Šermukšnio iniciatyva Andrioniškio bažnyčiai įrengtos naujos reljefinės stacijos (1000 lt), nupirkta lempa už 150 lt, už 80 lt kilimas, o už 130 lt juoda kapa. Parapijos salei uždengtas gontų stogas, įdėtos medinės grindys, įstatyti 5 langai, dvejos durys ir padaryta scena.

Vysk. K. Paltarokas atsiminimuose rašo, kad kun. M. Šermukšniui, gyvenančiam už 10 km. nuo Inkūnų, buvo pavedęs rūpintis inkūniečių reikalais. Kunigas suvežė gautą miško medžiagą ir kartą kitą koplyčioje laikė Mišias. Netrukus medinės bažnyčios statybos darbai buvo pavesti kun. Jonui Uogintui (1911 03 13–1937 05 22–1988 10 11). Bažnyčia Inkūnuose 1942 m. buvo pastatyta ir 1942 spalio 18 d. pašventinta Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos titulu.

Kun. J. Šermukšnis dėl pablogėjusios sveikatos 1944 m. iš Andrioniškio pasiprašė atostogų (pusei metų, po to dar pusei). Nepaisant slapstymosi jis 1946 m. buvo suimtas ir be jokio teismo išvežtas iš Lietuvos į Karagandą. Tik po dešimties metų, 1956 m. iš Maskvos atvažiavusi penkių vyrų komisija, peržiūrėjo bylas ir paleido į laisvę.

Sugrįžęs iš Sibiro dirbo: Joniškėlyje (1956–1957), Pabiržėje (1957–1966 ) ir Vaškuose, teko pavaduoti ir gretimose parapijose susirgusius ar išvykusius kunigus. Vaškuose dirbo 12 metų – iki mirties. Mirė 1978 m. vasario 7 d. Kun. M. Šermukšnis palaidotas Vaškų bažnyčios šventoriuje. Prie jo kapo kun. Vytautas Antanas Jasiūnas (1930–1961 03 29–1991 02 01) pastatė gražų paminklą.

xxx

2005 m. Andrioniškio bažnyčia gražiai paminėjusi savo 70-metį, o šįmet – 2012 m., atstačius pastatymo laiką, gali švęsti patikslintą bažnyčios pastatymo datą – 75-metį.

Šiuo metu bažnyčia yra valstybės saugomas architektūros paminklas. Bažnyčioje yra vertingas paveikslas „Šv. Baltramiejus“ (aliejus, drobė). Ilgą laiką šventoriaus vartus puošė XIX a. medinės skulptūros „Arkangelas Gabrielius“, „Kristus, nešantis kryžių“ ir „Šv. Petras“, tačiau 1994 m.  buvo pavogtos. Dabar vartų nišose įdėtos vietinio meistro Gintaro Sinkevičiaus išdrožtos skulptūrėlės.

2005 m. bažnyčioje buvo sumontuoti 6 nauji modernūs geometrinio ornamento vitražai, kuriuos sukūrė dailininko Dailės Akademijos prof. Algirdo Dovydėno suburti tarptautinio simpoziumo dalyviai: Lina Nenartonytė, Algirdas Dovydėnas ir Ieva Paltanavičiūtė, o 2007 m. – dar du dailininkės Ievos Paltanavičiūtės vitražai papuošė bažnyčią.Viražus atliko meistrai K. ir Č. Šimoniai, jie įrengti parlamentaro kraštiečio Vytauto Galvono ir AB „Nalšia“ prezidento Algirdo Šemetos lėšomis.

Literatūra:

1. Nakas A., Kaminskas K. Pranas Markūnas: Statybų konstruktoriaus gimimo 120-osioms metinėms, 1873 01 01–1964 03 17 // Statyba ir architektūra. 1993. Nr. 4, 5.

2. Panevėžio vyskupijos kurijos archyvas (toliau: PVKA). B. Andrioniškis; PVKA. B. Andrioniškis. Šv. Apašt. Petro ir Povilo.

3. Prie kunigų pavardžių nurodomos trys datos: gimimo, įšventinimo į kunigus ir mirties; prie vyskupų: gimimo, įšventinimo į kunigus, konsekracijos į vyskupus ir mirties.

4. PVKA. B. Kun. Dargužas Juozapas 1867 07 16* 1890 12 02* 1949 09 29.

5. PVKA. B. Kun. Šermukšnis Matas 1902 03 15*1930 06 14*1978 02 06.

6. Ražanskas J. Andrioniškis // Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla / Redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius; Katalikų akademija. 1998. P. 41–43.

7. Inventorius Andrioniškio bažnyčios sustatytas 1925 metais. L. 13 // PVKA. B. Andrioniškis.

8. Nuo 1835 metų sausio 1 d. iki 1853 m. balandžio 6 d.; nuo 1848 m. birželio 8 d. iki 1860 m. kovo 1 d.; nuo 1860 m. balandžio 6 d. iki 1873 m. gegužės 28 d.; nuo 1873 m. birželio 3 d. iki 1894 m. liepos 11 d.; nuo 1894 m. liepos 24 d. iki 1907 m. gruodžio 17 d.; nuo 1908 m. sausio 1 d. iki 1919 m. gruodžio 27 d. ir nuo 1920 m. sausio 4 d.

9. Nuo 1835 m. sausio 6 d. iki 1863 m. vasario 26 d.; nuo 1848 m. liepos 19 d. iki 1872 m. lapkričio 19 d.; nuo 1872 m. lapkričio 25 d. iki 1898 m. rugpjūčio 13 d.; nuo 1898 m. spalio 1 d. iki 1910 m. gruodžio 30 d.; nuo 1911 m. sausio 1 d. iki 1919 m. gruodžio 30 d. ir nuo 1920 m. sausio 10 d.

10. Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanato Andrioniškio filijos už 1936 m. apyskaita; Panevėžio vyskupijos Andrioniškio parapijos apyskaita už 1937 m. // PVKA. B. Andrioniškis.

11. Kviklys B. Andrioniškis // Lietuvos Bažnyčios. Panevėžio vyskupija. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984. T. 4. P. 87.

Asmeninio autorės archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. Andrioniškio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

2. Atminimo lenta Andrioniškio bažnyčios viduje

3. Andrioniškio bažnyčioje prie stacijų prof. Algimantas Nakas (kairėje) su Andrioniškio seniūnu Sauliumi Rasalu 2011 m. balandžio 27 d.

Voruta. – 2012, rug. 15, nr. 19 (757), p. 14.

Voruta. – 2012, rug. 29, nr. 20 (758), p. 14.