Andrus Maj, www.gudija.lt

Pergalė Didžiajame Tėvynės kare visada buvo kertinis Baltarusijos valstybinės ideologijos akmuo. Pavyzdžiui, kursas „Didysis Tėvynės sovietų liaudies karas (Antrojo pasaulinio karo kontekste)“ senai yra privalomas visų Baltarusijos universitetų studentams, o tokiame pat privalomame dalyke „Baltarusijos valstybės ideologijos pagrindai“ daug dėmesio skiriama karui. Abiem atvejais pergalė traktuojama kaip Baltarusijos valstybingumo priežastis.

Netgi Nepriklausomybės diena Lukašenkos režimo 1996 metais buvo pervadinta Respublikos diena ir perkelta iš Deklaracijos dėl valstybės suvereniteto priėmimo dienos į liepos 3 dieną, kai Raudonoji armija išlaisvino Minską nuo vokiečių okupantų 1944 m.

Istorinis ir patriotinis ugdymas orientuotas į karo ir pergalės jame temą. Naudojama tradicinė sovietinė atminimo praktika (pvz., kariniai paradai gegužės 9 ar liepos 3 d.) ir „karinių įvykių rekonstrukcijos“ (pavyzdžiui, parodomasis birželio 22 dienos mūšio Bresto tvirtovėje spektaklis arba tankų mūšiai). Papildomai, greta esamų sovietinių memorialų, buvo įrengtos naujos „atminties vietos“, pavyzdžiui, vadinamasis istorinis ir kultūrinis kompleksas „Stalino linija“, kuris menkai susijęs su realiais Antrojo pasaulinio karo įvykiais ir kuris buvo sukurtas kaip patogi infrastruktūrinė platforma įvairioms karinėms istorinėms rekonstrukcijoms organizuoti.

Šiandieninėje situacijoje tik valstybė turi teisę puoselėti Antrojo pasaulinio karo istorinę atmintį ir teikti interpretacijas. Tai režimo retorikoje apibrėžiama kaip „istorinės tiesos apie karą“ išsaugojimas. Taigi valstybė (valdžios supratimu – tai Lukašenkos režimas) yra vienintelė pergalės kare paveldėtoja ir rezultatų sergėtoja.

Po 2020 m. politinės krizės ir masinių protestų, kartu su spaudimu pilietinei visuomenei, gerokai sustiprėjo procesas, suteikiantis valdžiai monopolinę teisę vienareikšmiškai interpretuoti Antrojo pasaulinio karo istoriją. Tai buvo valdžios atsakas į iššūkį simbolinėje erdvėje, kurioje protestuotojai masinių mitingų metu naudojosi Didžiojo Tėvynės karo laikų retorika: valdžią vadino fašistine, lygino jėgos struktūrų darbą su genocidu, o kalėjimą Akrescine – su Aušvicu. Dėl to režimas pabandė skubiai perimti šį diskursą ir pradėjo karo atminties monopolizavimo arba faktinę karo atminties nacionalizavimo politiką.

Šiandieninėje situacijoje tik valstybė turi teisę puoselėti Antrojo pasaulinio karo istorinę atmintį ir teikti interpretacijas. Tai režimo retorikoje apibrėžiama kaip „istorinės tiesos apie karą“ išsaugojimas. Taigi valstybė (valdžios supratimu – tai Lukašenkos režimas) yra vienintelė pergalės kare paveldėtoja ir rezultatų sergėtoja. Be jos istorija, atmintis ir pergalė bus peržiūrėti ir išbraukti.

Taigi, valdžia ir jos šalininkai save apibrėžia kaip vienintelius laimėtojų įpėdinius ir palikuonis, priešingai nei alternatyvių politinių jėgų šalininkai, kuriuos valstybinė propaganda vienareikšmiškai va dina išdavikų-kolaborantų įpėdiniais. Šia prasme pergalė tampa simboliniu režimo legitimacijos šaltiniu situacijoje, kai tradiciniai politinės legitimacijos šaltiniai nebeveikia. Atitinkamai, valstybė savo genezę kildina iš pergalės Antrajame pasauliniame kare, todėl santvarkos pasikeitimas interpretuojamas kaip atminties revizija arba pergalės rezultatų paneigimas.

Nacionalizacija pasireiškia ne tik simboliniu Didžiojo Tėvynės karo istorijos panaudojimu savo politinei veiklai pateisinti. Dabar karo atminimas yra valstybingumo / režimo pagrindas, o istorinę politiką pradeda vykdyti ne tradiciškai panašius klausimus sprendžiančios institucijos, tokios kaip Švietimo ministerija ar visuomeninės asociacijos, o priežiūros ir teisėsaugos institucijos – Vidaus reikalų ministerija, Prokuratūra ir Teisingumo ministerija. Pavyzdžiui, Prokuratūra iškėlė bylą dėl genocido ir karo nusikaltimų Antrojo pasaulinio karo metais, užsiima istorijos vadovėlių tikrinimu ir panašiai. Atitinkamai, karo atminties klausimas yra ne praeities interpretacijos dalykas, o objektyvus dabarties reiškinys, lemiantissocialinius-politinius procesus, apibrėžiamas teisinėmis kategorijomis ir aktais.

Ar paleisti į laisvę darbuotojai, masiškai ištremti iš Gudijos dirbti į Vokietiją ir Austriją, papasakos prokurorui apie Raudonosios armijos smurtą, ar apie tai, kaip pokario sovietų valdžia juos laikė antrarūšiais žmonėmis? Ar liudininkai pasakos apie raudonųjų partizanų įvykdytus karo nusikaltimus vokiečių okupuotose teritorijose? Prisiminimai apie nepatogią karo realybę naikinami ir slepiami.

Didžiojo Tėvynės karo problematika valstybės politikoje gerokai peržengia istorinės politikos, kuri anksčiau apsiribojo švietimo ir auklėjimo sfera, iškilmingų renginių organizavimu ar kitomis atminties praktikomis, ribas. Dabar stebime, kaip Generalinė prokuratūra atlieka karo įvykių liudininkų ir jų palikuonių apklausas, tiria karo nusikaltimų vietas.Vidaus reikalų ministerija kaliniams rengia privalomus-savanoriškus rašinių konkursus baltarusių tautos genocido tema, tikrina knygynus ir literatūrą ieškodama kolaboracinių simbolių (kuriais paskelbta 2020 metų protestų simbolika) ir kitų„nacistinių“ elementų. Teisingumo ministerija likviduoja Gardine įsikūrusią nacių stovyklų buvusių nepilnamečių kalinių asociaciją.

Tokios atminties politikos vykdymo priemonės sugrąžina mus prie sovietinio požiūrio į karo istoriją. Ten svarbiausias yra herojiškas veiksnys, o pergalė yra socialistinės sistemos, kurios įpėdiniu dabar save laiko Baltarusijos režimas, pasiekimų ir pranašumo rezultatas. Aukos yra antraeilės svarbos, minimos ne kaip asmenys, o kaip valstybės patirtų nuostolių iliustracija ir kiekybinis nusikaltimų masto rodiklis. Vedama tokios logikos Baltarusijos generalinė prokuratūra apskaičiavo patirtus ekonominius nuostolius kare, o „kolektyviniams Vakarams“ pateikė vekselį konvertuojama valiuta. Valstybinėje propagandoje girdime tik skaičius – šimtus tūkstančių ir milijonų žuvusiųjų, šimtus sudegintų kaimų, bet retai – tikrų aukų pavardes ir gyvenimo aprašymus. Šiuo principu yra sukurta knyga „Baltarusijos liaudies genocidas“, kurios vyriausias redaktorius yra Baltarusijos Respublikos vyriausias prokuroras. Joje galima pamatyti žemėlapius, skaičius, statistiką (iš esmės ji jau seniai žinoma iš Ypatingosios komisijos darbo rezultatų), bet ne aukų pavardes ar žmonių istorijas. Tikrasis knygos tikslas – ne pademonstruoti Gudijos žmonių tragediją Antrojo pasaulinio karo metais, o sumenkinti demokratines jėgas ir protestuojančias mases, kurios tariamai stovi po kolaborantų vėliavomis. Kolaborantų, kuriems įvykdyti genocidą talkino ukrainiečių, lenkų, lietuvių, latvių nacionalistai, t. y., tų šalių, kurios dabar palaiko Gudijos demokratinį judėjimą, atstovai.

Nacionalizuojant karo atminimą, gilėja takoskyra tarp kasdienės ir oficialios istorinės atminties. Panašus atotrūkis buvo pastebėtas net sovietmečiu. Tačiau vėlyvuoju sovietmečiu tokių autorių kaip Bykavas, Adamovičius ir Alieksiejevič kūryba lėmė, kad diskursas apie karą turėjo žmogiškumo elementų: buvo užduodami sunkūs klausimai ir nepatogios temos, susijusios su kasdieniu gyvenimu okupacijos metu, civilių tragedijomis. Dabar matome sugrįžimą į vėlyvąją stalinistinę epochą, kai atmintis tapo sucementuota ir nedviprasmiška. Sunku įsivaizduoti nuoširdų liudytojo ar nukentėjusiojo pokalbį su prokuratūros tyrėju situacijoje, kai nustatyta baudžiamoji atsakomybė už „istorinės tiesos klastojimą“ ir bendrą Raudonosios armijos nekaltumo patosą.

Ar paleisti į laisvę darbuotojai, masiškai ištremti iš Gudijos dirbti į Vokietiją ir Austriją, papasakos prokurorui apie Raudonosios armijos smurtą, ar apie tai, kaip pokario sovietų valdžia juos laikė antrarūšiais žmonėmis? Ar liudininkai pasakos apie raudonųjų partizanų įvykdytus karo nusikaltimus vokiečių okupuotose teritorijose? Prisiminimai apie nepatogią karo realybę naikinami ir slepiami. 1939 metų rugsėjo 1-oji diena, kuri Vakarų Gudijos gyventojams yra juodoji karo pradžios data, užgožiama rugsėjo 17-ąja – naujai paskelbta valstybine švente, Tautinės vienybės per susivienijimą diena. Tuomet Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos teritorija susijungė su Vakarų Gudija, nepaisant SSRS karinės agresijos prieš Lenkiją, kuri, kaip ir kiekvienas karinis veiksmas, paliko žmonėms daug tragiškų prisiminimų. Istorikų dėmesys pokario antisovietinio pasipriešinimo temai gali sukelti baudžiamąjį persekiojimą, nes pagal naująjį įstatymą „Dėl baltarusių gyventojų genocido“ šis istorinis reiškinys yra to paties genocido apraiška ir kitokios interpretacijos bus laikomos nusikalstama veika.

Atminties nacionalizavimo politika deda pamatą būsimiems atminties karams, nes neišvengiamai įvyksiantis visuomenės demokratizavimas suaktyvins polemiką, kuri atskleis užslėptas įtampas ir prieštaravimus paties režimo sukurtame karo įvaizdyje, tapusiame jo simbolinės politikos ir legitimizacijos pagrindu. Antrojo pasaulinio karo atminties nuvalstybinimo ir desovietizavimo procesas taps svarbiu simboliniu demokratinių virsmų šalyje rodikliu.