Valdovas Margiris. Dalininkas – Artūras Slapšys

Antanas Gedvilas, VšĮ ,,Karšuvos būtovė‘‘ prezidentas , www.voruta.lt

Šiais metais minime 688-ąsias Pilėnų žūties metines ir 695-ąsias didžiosios dalies Žemaitijos pilių sunaikinimo metines, įvykus kruvinam Jono Liuksemburgiečio vadovaujamam žygiui. Abiejuose įvykiuose svarbiausią vaidmenį atliko vadas Margiris. Dar vienas sutapimas yra tas, kad abu įvykiai atsitiko panašiai tokiu pačiu metu – Vasario mėnesio antroje pusėje. Turime progą prisiminti mūsų-lietuvių Tautos didvyrį Margirį. Daugelis skaitytojų  pastebės, kodėl ne Žemaitijos.

Margiris laikomas LDK valdovo Gedimino broliu, o kartu priklausė ir valdančiosios dinastijos šeimai. Šios šeimos valdovais laikomi LDK valdovai Butigeidis 1285-1291m., Butvydas 1291-1295 m.,  Vytenis 1295-1316m., Gediminas 1316-1341m. Istoriniuose šaltiniuose nėra užfiksuotos geografinės vietovės, kuriose valdė, kur buvo jų sostapiliai. Galima tarti drąsiai, kad tai nebuvo nei Trakai, nei Vilnius. Pastarieji galios centrai buvo įkurti 1322, 1323 metais. Ką tik paminėjome jų įkūrimo 700-ąsias metines, bet dar pasitaiko istorikų, kurie tai žinodami, ankstyvesnius valdovus iki Gedimino vis viena sieja su Vilniumi, Kernave, Trakais ir kitomis istorinėmis vietovėmis Aukštaitijoje, ar Rusioje. Tik Traidenis, galimai, valdė Kernavėje.

Istorikai dar šiais laikais nesutaria, kur tiksliai įvyko Pilėnų tragedija, tik jau sutaria, kad tai atsitiko Žemaitijoje. Reikėtų priminti, kad viena iš Žemaitijoje esančių žemių vadinosi Karšuva, jos ribos sutampa su buvusia Tauragės apskritimi, o savo svarba 13-14 a. buvo tapatinama su pačia Žemaitija. Kaip Vilnius ir Trakai įgijo istorinę vertę po to, kada valdovas Gediminas perkėlė Lietuvos sostinę į Vilnių, taip Karšuvos istorija amžių bėgyje pasimiršo, kada iš ten iškėlė sostinę Lietuvos valdovas. Tai atsitiko palaipsniui, Gediminas paliko Lietuvos sostinę-Karšuvos žemių centrinę tvirtovę Ivangėnuose, apie 1320-1322 metus ir pavedė savo broliui Margiriui toliau užtikrinti Lietuvos vakarinių žemių apsaugą nuo kryžiuočių antpuolių. Priežastys labai aiškios, Lietuvos sostinė turėjo būti iškelta arčiau išsiplėtusios didžiosios Lietuvos  centro, tuo pačiu atitraukta nuo Prūsijos pasienio į saugesnę vietą.

1321 metais Gediminas prisijungė Kijevą. Jau 1320 metais paties Margirio vadovaujama kariuomenė sumušė kryžiuočius Medininkų mūšyje, Žemaitijoje. Karšuva pirmuosius užpuolimus patyrė nuo 1285 metų, kurie sutapo su Butigeidžio valdymo pradžia. Karšuvos antpuoliai vis dažnėjo, įsivyravo baimės atmosfera, kurią gerai atspindi Aukaimio pilies sistemingi puolimai, gynėjų Svirtilo ir Draikos išdavystės ir galutinis sunaikinimas 1329 metais.  Gediminas Lietuvos valdovu tapo 1316 metais, o po metų, 1317 metais pirmą kartą buvo sunaikinta Sudargo pilis, kuri blokavo Ragainę ir iš jos rengiamus žygius į Karšuvą, giluminę Žemaitiją ir Lietuvą. Nemuno, Jūros ir Akmenos upių gynybinė sistema neteko svarbiausios Sudargo pilies, net keli Gedimino karvedžiai iš nevilties perbėgo pas kryžiuočius. Štai kokį palikimą gavo Margiris.

Būtina paaiškinti, kodėl Lietuvos sostinė buvo įkurta Prūsijos pasienyje. Pirmieji Lietuvos protaučių susidūrimai su krikščioniškuoju pasauliu įvyko po Vladimiro krikšto 988 metais. Buvę rasai (ugnies garbintojai ir sergėtojai), su kuriais mes turėjome vienodą tikėjimą ir kaimyniškus santykius tapo krikščionimis.  Krikščionybė buvo pati galingiausia pasaulio tvarka, kuri turėjo savo tikslus, plėtė savo įtaką, prisijungdavo vis naujas žemes, naikino ištisas tautas. Rusėnai, priklausę krikščioniškam pasauliui, gavę palaikymą ir galią, tapo šios sistemos dalimi. Pirmiausiai apmokestino duoklėmis ką tik galėjo. Norint išlikti, apsaugoti savo tikėjimą ir žemes, reikėjo ką nors daryti.

Vertinant susidariusias aplinkybes, Lietuvos protaučių kunigaikščiai sudarė karinę politinę organizaciją ir pradėjo lieti savo tautas į bendrą galios darinį ,,Lietuvą‘‘. Pirmą kartą apie Lietuvą sužinome 1009 metais. Sulieta Lietuva buvo valdoma kolektyviai, tą galime matyti iš Voluinės ir Lietuvos valdovų pasirašytos taikos sutarties 1219 metais. Šią sutartį iš rusėnų pusės pasirašė viena Romanova su sūnumis, o iš Lietuvos pusės visi kūningiausi valdovai. Kolektyviai valdant valstybę, labai svarbu pagarba ir lygiateisiškumas vienas kito atžvilgiu, todėl jie vienas kitą vadino kunigaikščiais, o iš jų tarpo išrinktą kunigaikštį bendrų reikalų tvarkymui, vadino Didžiuoju kunigaikščiu. Kitų valstybių atžvilgiu jo galia ir garbė prilygo karaliui, todėl kitų valstybių karaliai jį ir vadindavo karaliumi. Tik Mindaugas vienašališkai užvaldė valstybės valdymą, dėl to įgijo priešų gentainių tarpe, gavo karūną ir pirmasis pasivadino karaliumi. Po Mindaugo valdę valdovai toliau vadinosi pagal nusistovėjusią tradiciją.

Lietuvos statusą ir valdovų titulus Europos valstybių atžvilgiu puikiai aprašė dr. Algimantas Bučys savo knygoje ,,Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto viduramžių Europoje‘‘.  Žemaitijos žemės buvo lygiai taip pat sulietos į Lietuvą, o kas atsitiko su Žemaitija po Mindaugo valdymo yra mums žinoma.  Apie Žemaitijos didvyriškumą, atkaklią kovą, Durbės mūšio pergalę ir visas kovas dėl Lietuvos išlikimo iki Melno sutarties niekada negalime pamiršti. Yra viena aplinkybė, kuri leido Žemaitijai atsilaikyti ir išlikti įvykių avangarde. Mindaugas taip bijojo savo gentainių, o ypatingai Karšuvos valdovų, kad Karšuvą pirmiausiai padovanojo kryžiuočiams. Kartu jis padovanojo ir Lietuvos galios centrą, kuriame jau buvo sukaupta karų patirtis, vieningas valdymas, sukurtos gynybinės sistemos. Tik todėl Žemaitija sugebėjo perlaužti įvykių eigą savo naudai. Alminas po Durbės mūšio ir dar kelių pergalių su Treniota pabandė suvienyti Lietuvą vėl. Nors Mindaugas sutiko vėl kovoti bendrai ir atsisakė karūnos, bet vis viena buvo nužudytas.

Karšuvos galios centrą tikslingiausiai buvo įkurti tuo metu saugiausioje vietoje, už Jotvingių ir Prūsų žemių, už gamtinės kliūties-upės Nemuno, pietinėje Žemaitijos dalyje. Buvo sukurta Nemuno, Jūros ir Akmenos upių  gynybinė sistema sustiprinta piliakalniais. Karšuvos žemės vidiniai keliai apsaugoti piliakalniais. Pati saugiausia ir labiausiai saugoma buvo centrinė tvirtovė Ivangėnuose, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio pilis su visa ūkine valstybės struktūra, aplinkinėmis apsauginėmis pilimis (Nosaičių, Giržadų, Kekulės, Kalniškių, Simėnų, Jakštų), nutolusiomis per matymo atstumą, tikslinėmis gyvenvietėmis: Pilsūdų (pilies saugotojai), Vaidilų (šventikų gyvenvietė), Vėluikių (vėlių laukai, laidojimo vieta) ir priepilio miestu, vadinamu Karšuva (dabar taip vadinasi kaimas).

Pilių struktūra  buvo panaši į Vilniuje įkurtą pilių sistemą su Trakais, Medininkais, Lyda ir Krėva. LDK valdovas Vytenis 1311 metais atliko karinę reformą. Po reformos, valdovo žinioje jau buvo kariuomenės branduolys su įgulomis aplinkinėse pilyse, ūkinis karinis kiemas, kuriame buvo laikomi ir saugomi žirgai, galvijai, smulkesni gyvuliai. Ši vieta vadinosi Karinkalniu, joje buvo įsikūręs apsaugos būrys, ūkio prižiūrėtojai, gardai, stainės, tvartai, prūdas su išgrįstu priėjimu prie vandens gyvulių girdymui. Karinkalnio aukščiausia vieta yra net 20 m aukščiau už valdovo piliavietę, nutolusi apie vieną kilometrą į pietryčius. Nuo aukščiausios vietos buvo galima matyti daugelį Žemaitijos aukščiausių piliakalnių (Gegužių, Medininkų, Kalnujų, Seredžiaus).

Ivangėnų piliavietė LDK laikais buvo sukurta ant jau buvusių IV-V amžiuje skalviškos kilmės piliakalnių. Kad tai skalviškos kilmės žemė, 4-5 amžiaus laikotarpį nustatė akad. Eugenijus Jovaiša, atlikęs Vėluikių kapinyno tyrinėjimus. Geografiškai, piliavietė yra maždaug vidurkelyje tarp Karaliaučiaus ir Rygos, o pačią piliavietę nuo Karinkalnio atskyrė kelias, nutiestas tarp šių miestų 19 amžiaus pirmoje pusėje. Taigi, pasiimame žemėlapį ir patikriname, kaip atrodo geografiškai LDK sostinės vieta. Ją rasime už 6 kilometrų nuo Kryžkalnio į Prūsijos pusę. Kartu pažiūrime kur buvo tuo metu kryžiuočių galios centrai: Klaipėda pastatyta 1252 metais, Mariemburgas pastatytas 1272 metais (naudojamas pagal paskirtį tapo tik 1309 metais, iki tol bijojo Ordino magistras ten persikelti dėl galimo Lietuvių užpuolimo) ir Ragainė, pradėta naudoti rengiantis Lietuvos antpuoliams nuo 13 amžiaus pabaigos. Pagaliau galime suprasti, koks kliuvinys ir puolimų tikslas kryžiuočiams buvo Lietuvių galios centras Ivangėnuose.

1329  metais, vasario 13 dieną, Jono Liuksemburgiečio vadovaujama kryžiuočių jungtinė kariuomenė, su iš anksto nusistatytu ,,Mortelle‘‘ žygio pobūdžiu, pajudėjo link tikslo- sunaikinti visą Karšuvą ir kiek pajėgs Žemaitiją su pilimis ir gynėjais. Detaliai žygio eigą ištyrinėjo ir aprašė istorikas Gediminas Kulikauskas istorinėje monografijoje ,,Dvikova, išgelbėjusi Žemaitiją‘‘. https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2013/06/28/dvikova-isgelbejusizemaitija

Turėčiau pastabų dėl 1329 metų žygio į Žemaitiją geografinio vertinimo. Tyrinėtojo Gedimino Kulikausko straipsnyje ,,Dvikova, išgelbėjusi Žemaitiją‘‘, įvardinamas geografines vietoves galima pakeisti labiau tikėtinomis. Pirmiausia, istorikai iki šiol nesutaria nuo kur buvo pradėtas ir kur buvo pabaigtas šis žygis. Atsižvelgiant į geografines aplinkybes ir žygio pobūdžio iš ,,Mortelle‘‘(kraujo ir ugnies) virtimą į ,,Guerroyable ‘‘ (laikantis garbės ir riteriškumo taisyklių), o galiausiai tapus misionierišku, matome, kad žygis prasidėjo iš Ragainės pusės pagal dažniausiai naudotą karo kelią. Iš Karaliaučiaus į Ragainę dviejų dienų žygis sausuma. Iš Ragainės iki Viešvilės Nemuno ledu. Nuo Viešvilės per Karšuvos girią, Viešvilės upelio ledu, pasiekė Santakas, vėliau netoliese esantį Aukaimį. Aukaimį ir pilį visiškai sunaikino pagal ,,Mortelle‘‘ karo taisykles. Žygio pabaigoje kariavimo veiksmai įgavo misionierišką pobūdį ir paskutinių pilių gynėjai buvo pakrikštyti, sugriautos tik pilys. Labiausiai tikėtina, kad žygis pasibaigė Gedimino pilies, dar kitaip, Padievaičio pilies sunaikinimu ir per Kuršių marių ledą sugrįžtant į Karaliaučių.

Gedimino Kulikausko nuomone, istoriniuose šaltiniuose paminėta Galidane pilis galėtų būti Galindėnų piliakalnis prie Plungės, bet apžvelgus žygio metu sunaikintas pilis, Galindėnai gerokai nutolę nuo žygio maršruto. Visai kas kita, jeigu vietovę pagal sąskambį pakeistumėme į Ivangėnai, labai tikėtina, buvusia LDK sostine. Dabar yra kaimas Skaudvilės seniūnijoje, Tauragės rajono savivaldybėje su visais istorinei sostinei būdingais išlikusiais piliakalniais ir pylimais. Beveik viso kaimo teritorija sutampa su numanomos tvirtovės teritorija. Ivangėnų kaimas ribojasi su Karšuvos kaimu, kas byloja apie 13-14 a. čia buvusį Karšuvos žemių centrą. Tai didžiulė piliavietė su skirtingos paskirties vietovėmis, turinti didelių įtvirtinimų požymių. Straipsnyje minimi Galindėnai, Plungės rajone, yra apytiksliai už 110 km nuo Ivangėnų. Mažai tikėtina, kad Galindėnai galėjo patekti į kryžiuočių suplanuotą žygio teritoriją. Tuo tarpu Ivangėnai yra už dviejų dienų kelio nuo Ragainės pilies ir lengvai pasiekiami Vegeberichtuose nurodytais ir naudotais keliais. Aukaimio pilis galėjo būti ta kažkokia „Ikoina“ kaip tik pakeliui jau galėjo būti sudeginta pagal „Mortelle“, t.y. „mirtinas“, arba „kraujo ir ugnies“, karo taisykles. Po šio sunaikinimo Aukaimio pilis daugiau nebuvo atstatyta, greičiausiai, visa pilies įgula buvo išžudyta. To negalima pasakyti apie kitas Žemaitijos užimtas pilis, kurios, greičiausiai, jau po Margirio ir Jono Liuksemburgiečio dvikovos buvo užimtos, sudegintos, o įgulos pakrikštytos.

Straipsnyje nurodyta vietovė ,,Ikoina‘‘, kur galėjo pasišalinti Margiris po pralaimėtos dvikovos, dar gali būti Jūkainiai, Raseinių rajone, netoli nuo Molavėnų, 17 km nuo Ivangėnų. Pagal buvusį žygio maršrutą, už 10 kilometrų nuo Aukaimio esantys Ivangėnai, galėjo būti ta ,,Galidane‘‘ didelė tvirtovė kurioje yra daugybė saracėnų. Tvirtovės dydis buvo išskirtinis, tinkantis ir derantis LDK buvusiai sostinei, valdovo Margirio tvirtovei. Įvyko dvikova, kur anot kronikos: „…puolė vienas kitą ir sulaužė ietis, o paskui pasiėmė kalavijus ir prasidėjo šaunus mūšis“. Dėl Margirio apsaugos būrio neleistino įsikišimo dvikova buvo nutraukta, o Margiris prisipažino pralaimėjęs. Pasidavė Jonui Liuksemburgiečiui, sumokėjo išpirką ir privalėjo pasitraukti į ,,Ikoine‘‘. Prieš tai susitarė, kad netrukdys Jono Liuksemburgiečio tolimesniam žygiui. Po tokios dvikovos baigties Jonas Liuksemburgietis laikė Margirį garbingu riteriu, o visus žemaičius vertus pakrikštijimo. Tolimesniame žygyje tuo ir užsiėmė.  Pasitraukus Margiriui į ,,Ikoina‘‘, greičiausiai, dėl pagarbos vadui Margiriui, Ivangėnų pilies net nebuvo bandyta užimti, taip pat tam galėjo nepakakti visų kryžiuočių pajėgų. Pagal numanomą maršrutą toliau sekė stambi Gegužių, Medininkų, Girgždutės, Šiauduvos, Gedimino pilys.

Buvęs LDK valdovų karinis ūkinis kiemas išlaikė savo paskirtį ir vadovaujant Margiriui. Karinkalnis yra 30 hektarų teritorija apsupta kalvomis. Greičiausiai, kaip tik čia galėjo laukti pasislėpę Tirio kariai, kada pilėnai, saugomi Eljeno apsaugos, išvarys gyvulius girdyti ir juos užpuolė. Nors Gedimino Kulikausko straipsnyje minima, kad gyvuliai genami į ganyklas, tuo tarpu aprašomas žygis vyko vasario mėnesį. Tai yra dar viena istorikams neaiški žygio aplinkybė, dėl kurios žygį buvo bandyta nukelti į liepos mėnesį. Suklaidino gyvulių gynimas ganyti, kai tuo tarpu, norint pagirdyti gyvulius, jie būdavo du kartus per parą, ryte ir vakare, genami pagirdyti prie vandens telkinio. Keleto šimtų žirgų ir galvijų kitaip pagirdyti nebuvo įmanoma. Pateiktas pastabas galima bus lengviau suprasti perskaičius Gedimino Kulikausko straipsnį ,,Dvikova, išgelbėjusi Žemaitiją‘‘.

Siekiant apibendrinti 1329 metų Jono Liuksemburgiečio žygį į Karšuvą, kartu ir į Žemaitiją, reikia išsakyti dar keletą pastebėjimų. Šis žygis buvo senai planuotas siekiant keršto ir kuo labiau, ar net visiškai sunaikinti Karšuvą. Tai buvo tęstinis, labai stiprus įsiveržimas, bet ne paskutinis. Karšuva po jo neprarado didybės ir galios, Margiris, kad ir kaip buvo viliojamas parsiduoti, pasiduoti, susidėti su kryžiuočiais, bet nepasidavė. Nežiūrint į tai, tai buvo stiprus ženklas žemaičiams, kad kitas toks žygis gali būti paskutinis. Todėl, pasibaigus 1329 metų žygiui, vėl buvo atstatytos pilys, kurių įgulos nebuvo sunaikintos ir pradėta rengtis kitam antpuoliui.

Kaip viena iš tokių priemonių, buvo pradėta statyti Žemaitijos fizinė įtvirtinimų siena už Karšuvos žemių ribos. Buvo nutarta, kad sekančio tokio puolimo neatlaikys ir numatė Karšuvą palikti laikui atėjus. Fizinė siena griauzlių pavidalu buvo pradėta statyti nuo Dubysos intako į Nemuną, dabartinio Seredžiaus iki Jūros upės ištakų, šiandien Rietavas. Bendras sienos ilgis siekė apie 100 kilometrų. Griauzlės – tai kaklo aukštyje nukirsti ir į ištisinę eilę suguldyti medžiai užaštrintomis šakomis. Pro tokią užtvarą greitai praeiti neįmanoma. Grįžtant iš reiso, ties tokia užtvara laukia atpildas ir prisigrobto turto praradimas. Sunku nustatyti tikslią griauzlių užtvaro vietą, bet labiausiai tikėtina, kad ji ėjo senojo Žemaičių plento vietoje. Šį inžinerinį įrenginį lokalizavo ir aprašė dr. Vytenis Almonaitis savo moksliniame darbe ,,Vakarų Lietuva XIII-XV amžiuje‘‘. Istorikas dr. Tomas Baranauskas taip pat mini šią sieną, aprašydamas, kaip Algirdas ir Kęstutis vedė savo kariuomenę į Rudavos mūšį 1370 metais. Aprašoma, kaip kariuomenė praardė 11 praėjimų sienoje, kad per vieną praėjimą galėtų praeiti apie 1000 karių. Žygio maršrutas į priekį ėjo per Kuršių marių ledą. Žygiuota buvo vasario mėnesio viduryje.  Taigi, turime visą istorinių priežastinių ryšių grandinę apie tai, kad Žemaitija turėjo fizinę įtvirtinimų sieną, kuri ją apsaugojo nuo kryžiuočių niokojančių žygių nuo 1329 metų iki 1372 metų.  Taip ir atsitiko kaip buvo numatę Žemaičiai.

Karšuvos galia galutinai buvo palaužta specialaus žygio, suorganizuoto 1336 metų vasario mėnesį, metu. Pilėnų žūtis buvo paskutinis Didingosios Karšuvos mūšis, pralaimėtas 1336 metų vasario 25 dieną.  Lietuva neteko apsaugos, kurią užtikrino Karšuva ir vadas Margiris. Greitai tai pajuto giluminė Lietuva. Žemaitiją saugojo siena, bet kelias Nemunu tapo atviras ir nesaugomas. Jau 1348 metais kryžiuočiai pasistatė naują Dubysburgo pilį Karšuvos žemių pakraštyje. Tai buvo naujas forpostas žygių organizavimui prieš Žemaitiją ir Lietuvą. Tais pačiais, 1348 metais, kryžiuočiai įsiveržė ir plėšė Lietuvą. Lietuviai organizavo pasipriešinimą ir įvyko Strėvos mūšis. Po Nemuno ledu buvo pakišta didžioji lietuvių kariuomenės dalis, kad nepatektų į nelaisvę, pasikorė du Gedimino sūnūs, buvo suduotas pirmasis galingas smūgis Lietuvai. Dubysburgo pilis buvo gana greitai sunaikinta, bet veiksmų teatras persikėlė į Kauną. Kauno pilį blokavo net trys kryžiuočių pilys. Kauno pilis buvo sunaikinta 1362 metais. Lietuvos valdančiąją dinastiją vėl pasiekė pavojus, nors valstybės sostinė iš Karšuvos buvo perkelta 250 kilometrų į šalies gilumą ir įkurta Vilniuje. Žemaitija, 1336 metais neteko vado Margirio, kuris saugojo ir organizavo gynybą. Po Margirio mirties ir Karšuvos praradimo žemaičiais rūpinosi Kęstutis. Jis pats, kaip ir visi gediminaičiai, buvo gimęs Karšuvoje, pietinėje Žemaitijos dalyje, todėl puikiai žinojo ir gynė savo tėvynainius, mokėjo jų tarmę, žinojo papročius. Žemaičių seniūno prireikė tiktai po Kęstučio nužudymo 1382 metais. Dar praėjo keletas metų, kol atsirado poreikis atstovauti žemaičius išsiplėtusioje daugiatautėje  Lietuvos valstybėje.

Pirmasis žemaičių seniūnas Rumbaudas Valimantaitis buvo paskirtas 1386 metais. Mindaugo padovanotų kryžiuočiams žemių gyventojai, kaip pasmerktieji, turėjo kovoti dėl išlikimo  iki pat visiško kryžiuočių sunaikinimo, kada nebeliko subjekto, kuriam buvo padovanotos Žemaitijos žemės. Tik 1422 metais, Melno taikos sutartimi, Vytautas galutinai susigrąžino Karšuvą (įvardinęs savo tėvonija) ir visą Žemaitiją į Lietuvos sudėtį. Įvertinant žemaičių didvyriškumą, patirtas skriaudas, atsižvelgiant į tai, kad visos valdančiosios dinastijos kilties vieta-Karšuva (Vyčių žemė) buvo Žemaitijoje, visi vėlesni Lietuvos valdovai suteikė Žemaitijai privilegijos teisę, kuri gyvavo iki Abiejų tautų respublikos panaikinimo. Bet tai Žemaitijai nesuteikia teisės save laikyti atskira valstybe. Žemaitija nuo pat Lietuvos suliejimo pradžios buvo jos dalis, kol Mindaugas nesuteikė juridinių teisių turėti pretenzijų į ją kryžiuočiams. Išeinant iš aukščiau pasakyto: lietuviai, žemaičiai galite pasidaryti išvadas ir susidaryti savo nuomonę, argumentuotai paprieštarauti išsakytoms mintims. Būtina iš naujo įvertinti suformuotą Mindaugo, kaip karaliaus kultą, įvertinti Gediminaičių dinastijos veiksmus mūsų Tautos, kalbos ir žemių išlikimui.  

  
Būtų labai prasminga pagerbti Margirio, kaip ypatingo Lietuvos valdovo atminimą. Iki šiol mes neturėjome galimybės įvertinti jo likimą, didvyrišką žūtį ginant mūsų Valstybę. Mums žinoma Pilėnų tragedija ir desperatiški Pilėnų vado Margirio veiksmai ir įsivaizduojamos tragedijos scenos mums nesuteikia tokių meninių išraiškos formų, kurias galėtumėme panaudoti statant paminklą Tautos didvyriui. Visai kas kita yra istoriko Gedimino Kulikausko darbas ,,Dvikova, išgelbėjusi Žemaitiją‘‘. Šio pasakojimo dėka, Margiris iškyla kaip sumanus vadas ir mokantis pralaimėti dvikovą, bet savo veiksmais dvikovos metu buvo pripažintas garbingiausiu riteriu, o kartu su juo pripažinti garbingais visi žemaičiai. Dėl to tapo  pakeistos karo žygio taisyklės, kurios tapo iš kraujo, ugnies ir visko kas gyva niokojančio žygio į  žygį, kuris vadovavosi garbės ir riteriško elgesio žygiu. Tolimesnis pilių užėmimas, po dvikovos, buvo ne mažiau galingas ir griaunantis, bet pilių įgulos ir gynėjai nebuvo nužudyti, bet pakrikštyti ir palikti gyvi. Iš šios dvikovos galime paimti menines išraiškos formas paminklui pastatyti. Tuo vadovaujantis, UAB ,,Dizaino studija‘‘ vadovas Stasys Beišys, kuris yra gimęs Karinkalnyje, sukūrė paminklo maketą ir pateikė svarstyti visuomenei. Makete vaizduojama kinetinė (juda vėjyje) skulptūra, kurioje vaizduojama Margirio ir Jono Liuksemburgiečio dvikova. Kovotojai ant žirgų susitinka kautynėms vienas prieš kitą. Margirio skyde būtų pavaizduoti Gediminaičių stulpai (priklausė Gediminaičių dinastinei šeimai), o Jono Liuksemburgiečio skyde-Liuksemburgiečių heraldinė atributika-liūtas ir lelijos.

Dar viena labai svarbi metafora yra tai, kad vyčiai kovoja Vyčių žemėje, pačioje Ivangėnų tvirtovėje, Karinkalnyje, kur dvikova įvyko po to, kada  700 kryžiuočių užpuolė pilėnų gyvulių apsaugos būrį ir atėmė gyvulius.

Dar viena svarbi paminklo misija būtų ta, kad įamžintų Lietuvos Gediminaičių ir Čekijos Liuksemburgiečių valdančiųjų dinastijų kovos ir sugyvenimo įvykius. Žinome net tris dinastijų kartas, kurios turėjo spręsti iškilusius klausimus. Dinastijas atstovavo: Margiris, Gediminas-Jonas, Kęstutis, Algirdas-Karolis IV, Vytautas, Jogaila-Zigmantas.

Siūloma paminklo vieta yra prie pat kelio Ryga-Karaliaučius, atkarpoje Kryžkalnis-Skaudvilė, kuris kerta pačią tvirtovę, ją padalindamas į dvi dalis. Šalia kelio yra dėkinga vieta įrengti automobilių pastatymo aikštelę lankytojams, galima įrengti įvykį aprašantį stendą, įrengti laiptus į aukščiausią piliavietės vietą. Paminklas kartu būtų rytinės piliavietė dalies akcentas, nuo kurio prasidėtų pažintis su buvusia LDK sostine. Labiausiai tikėtina, kad galiausiai ir lietuviai savo vadą Margirį pagerbs tinkamai, kaip tikrą didvyrį drąsiai krūtine gynusį Lietuvą nuo priešų ir didvyriškai žuvusį ginant savo tvirtovę ir pilėnus. Tauragės rajono savivaldybė rezervavo sklypą paminklo statybai 2019 metais, bet atidėjo įgyvendinimo darbus, kad galėtų neskubant bet kokybiškai pasiruošti. Dėl prasidėjusio karo Ukrainoje darbai vis dar nepradėti. Reikėtų turėti galvoje, kad Margiris yra visos Lietuvos didvyris, priklausęs Gediminaičių šeimai, todėl paminklas turėtų įgyti nacionalinio paminklo statusą, kaip ir pati Ivangėnų tvirtovė, buvęs LDK sostapilis iki Vilniaus įkūrimo.

2029 metais sukaks 700 metų nuo įvykusios Margirio ir Jono Liuksemburgiečio dvikovos. Šis proginis straipsnis skirtas tam, kad būtų spėta pastatyti paminklą. Jeigu kas abejoja, dar yra laiko atlikti archeologinius tyrinėjimus, kad  įsitikinti tuo, kas pristatyta šiame pasakojime. Jau yra surasti pilėnų gyvulių kaulai su C14 tyrimu. 2015 metais apie tai buvo pranešta visuomenei ir tikėtasi, kad archeologai tęs darbus detaliam ištyrimui. Deja, archeologai patogiai įsikūrę  parodomąją tyrinėjimų aikštelę Kernavėje, jau dešimtmetį rūpinasi Asvejos ežero skenduoliu ir taip toliau atsirenka tyrinėjimų prioritetus.

Dar norėčiau pastebėti vieną gražų sutapimą. Paminklas Kryžkalnyje, pastatytas visos Lietuvos partizanų atminimui, galėtų būti paminklu ir Pilėnų aukoms atminti. Juk partizanų ir Pilėnų gynėjų aukos tokios pačios, o ir pačio paminklo pastatymui, skulptorius Tadas Gutauskas panaudojo Margirio kalavijo, įsmeigto į piliakalnį, metaforą. Toks paminklas įgautų Tautos nekropolio statusą, tik reikia jį tokiu įvardinti nacionaliniu lygiu. Pačioje piliavietėje to padaryti nepavyktų. Ivangėnų piliavietė turėtų išlikti kiek įmanoma autentiškais pylimais, tik turėtų būti sutvarkyta ir pritaikyta patogiam lankymui. Pasakojimą apie ją būtų galima pristatyti šiandien prieinamomis priemonėmis, vizualizacijomis.