Dar Varnių seminarijos klieriko A. Baranausko parašytos ,,Artojų giesmės“. Foto iš maironiomuziejus.lt

Janina Macukonienė, e-ausra.pl

Žymiųjų žmonių asmeninės bibliotekos – dažnas jais besidominčiųjų tyrimo objektas. Tokia biblioteka tartum veidrodis atskleidžia jos savininko susidomėjimus, pomėgius, intelektualinį akiratį; daug pasako apie jo ryšius su kitais žmonėmis ar institucijomis.

Antano Baranausko asmeninės bibliotekos tyrimo 2014 m. ėmėsi Anykščių muziejininkai Inga Liepaitė ir Antanas Verbickas. Jie išsamiai aprašė Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje esančius eksponatus – A. Baranauskui ir jo tėvams bei broliams priklausiusias knygas, kurių buvo 31 vnt., bei ieškojo kituose rinkiniuose nuklydusių kadaise vyskupo ir poeto įgytų leidinių.

Vienas iš didžiųjų atradimų buvo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje aptiktos šešios kažkada Baranauskui priklausiusios knygos, tarp kurių – su jo nuosavybės įrašu K. Donelaičio „Lietuvių poezija“, išleista 1865 m. Dar po vieną knygą pavyko surasti Maironio lietuvių literatūros muziejuje ir privačioje Stanislovo Abramavičiaus kolekcijoje. Visi tie 40 bibliografinių vienetų knygoje „Antano Baranausko asmeninė biblioteka“ jos autorių tiksliai aprašyti. Apskritai jų ilgų paieškų vaisius tikrai negausus. Iš įvairių A. Baranausko biografinių dokumentų, laiškų, dienoraščio žinome, kad jo susidomėjimas knygomis visais gyvenimo etapais buvęs tikrai didelis – tai buvo šio didžiojo erudito darbo ir savišvietos įrankis, tad per visą gyvenimą sukauptų knygų kiekis turėjo būti įspūdingas.

1848–1849 m. tarnaudamas liokajumi pas Gelvonų kleboną Antanas turėjo progos laisvalaikiu skaityti knygas iš klebonijos bibliotekėlės. Kaip nelabai tinkąs liokajaus pareigoms grįžo prie darbų tėvo ūkyje, tačiau jo polinkis į knygą ir mokslą buvo toks didelis, kad dėl to nelabai tinkamai atlikdavo ir ūkio darbus, o savo nuolatiniais pasakojimais atitraukdavo taip pat nuo darbų namiškius.

Tais laikais, kai gimė Antanas Baranauskas (1835 m.), knyga valstiečio šeimoje buvo retas dalykas. Tačiau pas Baronus jau buvo senelio kantičkos, kurias pasiėmęs Antanas eidavo giedoti į šermenis. Žinome, kad jo tėvas, šalia ūkininkavimo, ėjo ir mokesčių rinkėjo pareigas, o šiam darbui reikėjo ne tik raštingumo. Baronų šeimoje tikrai buvo knyga apie šventųjų gyvenimą, kurią tėvas garsiai vaikams skaitydavo, ir maldų knygos, kurių viena priklausiusi motinai Teklei Pavilonytei-Baranauskienei. Išlikusi taip pat knyga, priklausiusi A. Baranausko vyresniajam broliui Jonui. Reiktų manyti, kad būsimo vyskupo gimtuose namuose knygų buvę ir daugiau, kad jos buvo skaitomos, vertinamos ir gerbiamos.

1841–1843 m. Antanukas mokėsi Anykščių pradžios mokykloje lenkų kalba, o 1945–1948 m. žiemą lankė rusišką mokyklą. Tuo metu vakarais prie balanos balsu skaitydavo namiškiams, kurie būdavo užsiėmę įvairiais rankų darbais. Tai teikė poetui malonių įspūdžių, kuriuos vėliau aprašė eilėraštyje „Ilgesiui“: „Arba kai iš savo mokyklinio krepšelio / Ištrauki knygą ir ant mirusių tautų ir amžių / Jos žiburėlis plyksteli, / Kiekvienas tave myluoja ir klauso.“ 1848–1849 m. tarnaudamas liokajumi pas Gelvonų kleboną Antanas turėjo progos laisvalaikiu skaityti knygas iš klebonijos bibliotekėlės. Kaip nelabai tinkąs liokajaus pareigoms grįžo prie darbų tėvo ūkyje, tačiau jo polinkis į knygą ir mokslą buvo toks didelis, kad dėl to nelabai tinkamai atlikdavo ir ūkio darbus, o savo nuolatiniais pasakojimais atitraukdavo taip pat nuo darbų namiškius.

1851–1853 m. A. Baranauskas mokėsi Rumšiškėse raštininkų mokykloje. Jos tikslas buvo paruošti konkrečiam darbui raštinėje, nesirūpinant mokinių platesniu išsilavinimu. Savo dienoraštyje poetas taip apibūdina toje mokykloje praleistą laiką: „Nieko neišmokau ir dvejus metus sugaišau nieko nelaimėjęs.“ Tačiau pats pobūvis Rumšiškėse buvo jam visgi labai naudingas, nes čia susipažino su vietos klebonu Feliksu Višinskiu, kuris leido jam naudotis savo biblioteka ir įžvelgė jaunuolio poetinį talentą. „O daug išmokau, bet tai geradario Jo Malonybės kun. Višinskio dėka, kuris rėmė mane visos bibliotekos knygomis, iš kurių daug gražių dalykų išmokau, tai yra praskaidrinau savo protą.“ Kad knygų skaitymas jaunajam Baranauskui atrodė labai svarbus, byloja ir tai, jog viena iš griežtų elgesio taisyklių, kurias pats sau suformulavo, buvo: „Atliekamu nuo pareigų laiku skaityti naudingas knygas.“ Skaitymui išnaudojo ir raštininko praktikos Kauno valstybinių turtų rūmuose laiką. Mėnesį čia būdamas Krasickio raštus skolino iš teismo skyriaus asesoriaus K. Sopuckos.

Dirbdamas Žemaitijoje raštininko padėjėju vėl Baranauskas ieškojo kontaktų su knyga. Čia jam padėjo Vainuto klebonas Liudvikas Butkevičius, kuris ne tik skolino knygas, bet ir paskatino mokytis lotynų kalbos. Galima manyti, kad jau Rumšiškėse būsimas poetas buvo įsigijęs ir vieną kitą nuosavą knygą, o iš Vainuto laikų jo nuosavybės ženklu pažymėtas lotynų–lenkų kalbų žodynas ir F. Schlegelio „Gyvenimo filosofija“. Savo intelektualinį akiratį Baranauskas labai praplėtė susipažinęs su Platonu ir Tekle Borisevičiais: „Ponas Borisevičius, literatūros mylėtojas, patyręs, kad knygų skaitymą laikau mieliausia pramoga, paskatino ir toliau nuolat stropiai mokytis bei skaityti ir pažadėjo kiek galėdamas siųsti knygų iš savo bibliotekos ir kurių galės gauti.“ Netrukus pradedantis poetas susipažino su ponios Borisevičienės seserimi, poete Karolina Praniauskaite. Ši pažintis daug lėmė Baranausko poetinio talento raidoje, pasirenkant dvasininko kelią ir, žinoma, praplėtė literatūrinį akiratį. Dienoraštyje likę įrašų, kad gyvendamas Vainute raštininko pagalbininkas skolino draugams ne vieną knygą, taigi jau buvo sukaupęs asmeninę bibliotekėlę.

Nors tikslių duomenų apie Kaune esančios vyskupo bibliotekos dydį nėra, manoma, kad buvo joje nuo 3000 iki 6000 knygų. Jų įsigydavo įvairiai: pirko knygynuose, antikvaruose, varžytinėse, gabeno arba paštu užsisakydavo iš užsienio, perrašydavo retus skolintus spaudinius ir daug gaudavo dovanų iš mokslininkų, su kuriais bendradarbiavo. Dauguma literatūros buvo lenkų, vokiečių, rusų, lotynų kalbomis (nuo 1864 m. galiojo spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas).

1856 m. rugsėjo 1 d. įstojus į Varnių kunigų seminariją Baranauskui atsivėrė turtingos seminarijos bibliotekos knygų pasaulis. Iš seminarijos profesoriaus A. Gabševičiaus jis, kaip ištikimas klierikas, gaudavo ir cenzūros draudžiamos literatūros, nors pasiskųsdavo, kad skaitymui gali skirti tik tiek laiko, kiek lieka nuo mokslo. Baranauskas savo gyvenimo misija laikė pašaukimą tarnauti Dievui ir mokytis, o mokslo šaltiniu laikė knygą, kurią reikia, pagal jį, skaityti išgyvenant visa širdimi ir siekiant pažinimo: „Kas knygą skaito dėl grožio, / Dykų mislių viduj pilnas, / Iš to žmogaus lyg iš ožio / Anei pieno, anei vilnos.“ („Knygos malda“) Seminarijoje sklido M. Valančiaus ir S. Daukanto patriotinės idėjos. Išliko pora minėtų autorių knygų iš šio laikotarpio su A. Baranausko nuosavybės ženklu. Čia A. Baranausko geriausi draugai buvo K. Kairys ir P. Viksva. Jie tarpusavy dalijosi knygomis ir vienas kitam jas rekomendavo. Tai atsispindi jų susirašinėjime išsiskyrus. Svarbi laiškų tema buvo, kokios naujos knygos pasirodė ir kaip jas galima įsigyti. Besimokydamas seminarijoje Varniuose, vėliau 1858–1862 m. studijuodamas Sankt Peterburgo akademijoje, po to dvejus metus besilavindamas Miuncheno universitete, Baranauskas, be abejo, ne tik naudojosi bibliotekomis, bet ir įsigijo daug nuosavų knygų, nes tuo metu jis jau pradėjo domėtis kalbotyra, filosofija, gilino teologijos žinias bei sugebėdavo susitaupyti lėšų šių sričių literatūrai.

Nuo 1864 m. gruodžio A. Baranauskas, sugrįžęs į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, visus metus dirbo pastoralinės teologijos dėstytoju, kapelionu ir bibliotekininku, tačiau vidaus reikalų ministro įsakymu iš šių pareigų buvo atleistas. A. Valančiaus raginamas, grįžo į Kauną, kur netrukus tapo Kauno kunigų seminarijos profesoriumi. Šiuo gyvenimo laikotarpiu ypač domėjosi knygomis, nes jos buvo reikalingos ir ruošiantis paskaitoms. Be to, profesorius aistringai domėjosi kalbotyra, pats tyrinėjo lietuvių kalbos tarmes, jas klasifikavo (iki šiol aktualus Baranausko sudarytas tarmių žemėlapis), susirašinėjo su kitais kalbininkais, keitėsi veikalais, rašė kalbinius straipsnius. Nuo 1974 m. ėjo seminarijos inspektoriaus ir bibliotekos vedėjo pareigas. Knygos, parvežtos į Kauną iš panaikintos turtingos Varnių seminarijos bibliotekos, buvo tvarkomos pagal Baranausko sudarytą klasifikaciją, kataloguojamos, žymimos ekslibrisu ir įrašytu katalogo numeriu. 1883 m. Kauno seminarijos bibliotekoje buvo 11216 tomų. 1887 m. A. Baranauskas tapo Žemaičių vyskupu sufraganu. Nuo tada pradėjo domėtis matematika ir jo asmeninė biblioteka pasipildė taip pat šios srities leidiniais.

Apskritai Kaune Baranauskas išgyveno daugiau kaip 30 metų. Ėjo atsakingas pareigas, buvo garbingas, pasiturintis žmogus, mokslininkas, literatas ir didelis knygų bičiulis. Knygos „Antano Baranausko asmeninė biblioteka“ autoriams nepavyko surasti jo asmeninių knygų sąrašo, tačiau liko jį lankiusių suomių rašytojos Mailos Talvi ir jos vyro kalbininko Josseppio Juliuso Mikkolos iškalbingas vyskupo bibliotekos apibūdinimas: „(…) paskui nuėjome pasveikinti lietuvių kalbos tyrinėtoją vyskupą Baranauską. Šis vyras buvo išvaizdus, taip pat ir jo namai smarkiai skyrėsi nuo kitų namų. Vyskupas mus priėmė labai draugiškai, šventiškoje savo bibliotekoje [pabraukta aut.] pavaišino arbata ir dainavo paties sukurtas ir subalsuotas lietuviškas dainas.“ Nors tikslių duomenų apie Kaune esančios vyskupo bibliotekos dydį nėra, manoma, kad buvo joje nuo 3000 iki 6000 knygų. Jų įsigydavo įvairiai: pirko knygynuose, antikvaruose, varžytinėse, gabeno arba paštu užsisakydavo iš užsienio, perrašydavo retus skolintus spaudinius ir daug gaudavo dovanų iš mokslininkų, su kuriais bendradarbiavo. Dauguma literatūros buvo lenkų, vokiečių, rusų, lotynų kalbomis (nuo 1864 m. galiojo spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas). Tačiau žinoma, kad Baranauskas turėjo ir Daukšos „Postilę“, ir Daukanto veikalus, ir Valančiaus knygeles, buvo sukaupęs nemažai lietuviškų leidinių, išleistų prieš 1864-uosius, turėjo ir draudžiamos literatūros (rašė raštus įtakingiems rusų valdininkams, skatindamas panaikinti spaudos draudimą). Kaip kalbininkas, rinko lietuvių kalbinę medžiagą, o kaip seminarijoje dėstantis lietuviškai homiletiką – pats rašė lietuvių kalbos gramatiką ir kaupė literatūrą šia tema.

1908 m. remontuojant seminarijos patalpas, kai biblioteką planuota perkelti į erdvesnius kambarius, „suneštos knygos buvo suverstos į bendrą krūvą viduryje kambario“. J. Reitelaičio tvirtinimu, „visa biblioteka į kitas patalpas perkelta nedalyvaujant bibliotekininkams. Perkėlimą esą atliko kun. Jelbžikauskas padedamas kelių pirmo kurso klerikų lenkelių, kurie gyręsi, kad jie ano paliepti visas senas knygas ir rašytus sąsiuvinius deginę pečiuose, kad net šie buvę raudoni iš karščio“. Kunigas Romualdas Jalbžikovskis (Romuald Jałbrzykowski) jaunus klierikus „įkinkęs buvo biblioteką apvalyti iš nereikalingo šlamšto: sudeginti kunigų rašytąsias temas ir sušmaukštas knygas. Jie tris savaites valė biblioteką“.

1897-ųjų gruodį A. Baranauskas, paskirtas vyskupu, kėlėsi į Seinus su asmeniniais daiktais ir, žinoma, biblioteka. Dalį savo daiktų ir kažkiek knygų, kaip rodo tyrimai, perdavė giminėms į Anykščius, tačiau didžioji dalis bibliotekos su spintomis keliavo į Seinus. Vyskupo turtui pervežti Kauno klebonai suorganizavo didelę talką, tačiau šaltu metų laiku keliaujant arkliniais vežimais tokį didelį atstumą buvę ir nuostolių. Būtų įdomu sužinoti, kaip atrodė vyskupo apartamentai gyvenant Seinuose, kuriose patalpose buvo įrengta biblioteka, kiek tiksliai joje buvę knygų… Šie klausimai gal ir liks be atsakymų, išliko tik vienos bibliotekinės spintos nuotrauka, fotelis, vienas kitas mažmožis. Penkerius metus išgyvenęs Seinuose vyskupas jau nelabai turėjo laiko moksliniams tyrimams ir poetinei kūrybai. Užklupo jį administraciniai vyskupijos reikalai, tautinės nesantaikos problemos. O savo tiesiogines pareigas atlikdavo labai stropiai. Išplėšęs laiko, negailėdamas sveikatos, vertė į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą. Tuo metu turbūt mažiau dėmesio skyrė ir savo bibliotekos plėtimui. Versdamas Bibliją, Baranauskas ir atidavė savo dvasią.

Po staigios mirties kažkiek jam priklausiusių smulkių daiktų ir knygų, kiek tilpo lagamine, parsivežė į Anykščius grįždamas iš laidotuvių brolis Anupras. Kitas turtas turbūt liko Seinuose, o biblioteka buvo parduota iš varžytinių. Varžėsi Seinų kunigų seminarijos rektorius kanauninkas Jonas Giedraitis ir Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos kanauninkas Antanas Pavilonis. Laimėjo kanauninkas J. Giedraitis ir tokiu būdu vyskupo biblioteka turėjo būti įjungta į Seinų kunigų seminarijos biblioteką. Nuo 1907 m. čia dirbęs bibliotekininku klierikas Jonas Reitelaitis (vėliau tapęs įžymiu istoriku, kraštotyrininku) teigia: „Labai buvo padidinęs seminarijos biblijoteką mirusio vyskupo Baranausko knygynas.“ Kunigas Vaclovas Strimaitis taip pat liudija: „Baranausko biblioteka buvo seminarijos knygyne net ir su spintomis.“ I. Liepaitė ir A. Verbickas po ilgų tyrimų nustatė, kad Baranausko asmeninėje bibliotekoje paskutiniais jo gyvenimo metais turėjo būti 3–5 tūkstančiai knygų. Savo teiginį pagrindžia taip: „(…) atsižvelgdami į jo išsilavinimą, materialines galimybes ir bažnytinio hierarcho statusą bei pareigas, taip pat į liudijimus apie vykusias varžytines.“

Mums šiuo metu labai svarbu sužinoti, kur dingo vertingiausios Baranausko knygos, tikrai buvusios Seinuose: jo rankraščiai, nuorašai, Daukšos „Postilė“, kurios likęs šiuo metu visoje Lietuvoje vos 1 egzempliorius… Atsakymas į šį klausimą, deja, labai liūdnas, taip pat buvo surastas: „(…) ligi 1907 metų ta biblioteka gulėjo sudėta pirmame aukšte vienu langu nedideliame kambaryje“ (pagal kun. Strimaitį). 1908 m. remontuojant seminarijos patalpas, kai biblioteką planuota perkelti į erdvesnius kambarius, „suneštos knygos buvo suverstos į bendrą krūvą viduryje kambario“. J. Reitelaičio tvirtinimu, „visa biblioteka į kitas patalpas perkelta nedalyvaujant bibliotekininkams. Perkėlimą esą atliko kun. Jelbžikauskas padedamas kelių pirmo kurso klerikų lenkelių, kurie gyręsi, kad jie ano paliepti visas senas knygas ir rašytus sąsiuvinius deginę pečiuose, kad net šie buvę raudoni iš karščio“. Kunigas Romualdas Jalbžikovskis (Romuald Jałbrzykowski) jaunus klierikus „įkinkęs buvo biblioteką apvalyti iš nereikalingo šlamšto: sudeginti kunigų rašytąsias temas ir sušmaukštas knygas. Jie tris savaites valė biblioteką, tris savaites karštas buvo kakalis, bet, jų pačių pasakymu, jis neturėjo supratimo (pirmakursiai buvo ir iš negabiųjų), kurios ten supleškėjo knygos naudingos, kurios nenaudingos. Sudėvėtas sukūrino visas ir rankraščius visus“.

Apie R. Jalbžikovskio žiaurų elgesį lietuvių ir visko, kas lietuviška, atžvilgiu jau rašyta „Aušros“ puslapiuose. Šis jo „žygdarbis“ buvo nukreiptas prieš lietuvių raštiją, kultūros paveldą ir bendražmogiškąsias vertybes. Aišku, jokio sąrašo, kokios knygos tada buvo sudegintos, nėra. O supleškėjo ne tik knygos iš A. Baranausko buvusios bibliotekos, bet ir tos, kurias anksčiau seminarija buvo įsigijusi ir kurios minėtam kunigui nepatiko. Dalis A. Baranausko bibliotekos, be abejo, išliko, bet panaikinus 1915 m. seminariją Seinuose kažkiek knygų išvežta į Mogiliovą, vėliau į Sankt Peterburgą. 1918 m. įkūrus lietuvišką Seinų seminariją jau sumažėjusi biblioteka vėl tarnavo klierikams ir dėstytojams, tačiau neilgai. Po 1919 m. „sukilimo“ ji buvo išdraskyta. Kažkiek knygų turėjo patekti į perkeltą Seinų seminariją, galutinai atsidūrusią Vilkaviškyje, dalis turbūt į Lomžos seminariją, tačiau šiuo metu ten jų nerasta. Tyrėjams pavyko aptikti tik keletą buvusių A. Baranausko bibliotekos knygų, kurios turėjo ir Seinų seminarijos bibliotekos antspaudą, Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje. Turbūt jos išliko vien todėl, kad jas buvo pasiskolinęs J. Reitelaitis ir nesuspėjęs grąžinti.

Liūdnas lietuvių paveldo likimas Seinuose. O dar liūdniau, jog iki šiol nematyti, kad padėtis šiuo reikalu gerėtų.