Socialinių tinklų nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Skaidrus, bet vėsus pavasaris šuoliuoja per Lietuvą, nešdamas su savimi dirbtinę darbo žmonių šventę, lietuviškos spaudos atgavimo, radijo darbuotojų, žiniasklaidos, visokias kitokias atmintinas dienas, kol galų gale atsiduria į Europos dieną arba į Rusijoje tebevadinamą Pergalės Antrajame pasauliniame kare dieną.

Mes jau ne kartą rašėme, kad į sovietinį pasipriešinimą nacistinei Vokietijai buvo įtraukta ir tuo metu okupuota Lietuva, o po pusės karo metų suformuota 16-oji lietuviškoji šaulių divizija tapo savotiška okupantų įkaite. Gi po pusantrų metų iš 10 250 divizijos karių ir karininkų tik 36 proc. sudarė lietuviai. Įdomu, kad galutinai ji buvo išformuota tik 1956 m. birželį, kai buvo perkelta į Uralo karinę apygardą.

Taigi, pergalė. Jos nerašome iš didžiosios raidės, nes tai nebuvo sovietų okupuotų šalių laimėjimas. Juo labiau, kad netrukus Sovietų Sąjunga, lyg atsidėkodama Vakarams už neįkainojamą pagalbą kare, tapo nesutaikomu jų priešu. Iš besiginančios valstybės ji virto visos Rytų Europos okupantu ir galų gale – agresoriumi. Šiandien karą Ukrainoje pradėjusi Rusija pati bijo švęsti tą pergalę: ukrainiečiai rusams neduoda ramybės net Maskvoje.

Ekspertai negali įvardinti, kas gi pasikėsino į Putino rezidenciją Kremliuje, kai du nepilotuojami aparatai naktį į gegužės 3-ąją atakavo Senato rūmų kupolą. Sprogęs dronas tik apgadino vėliavą laikantį bokštelį, bet Kremliaus propaganda pagal iš anksto parengtą juokingą versiją pranešė, kad tai Ukrainos įvykdytas teroro aktas prieš vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą. Tarsi naktį ant kupolo užlipęs Putinas būtų žvalgęsis į žvaigždes… O gal tai buvo tik išpuolio imitacija?

Kaip ten bebūtų, Kremlių pasiekę dronai (dar manoma, kad tai pačių rusų keršytojų sumanymas) įrodė, kokia skylėta Rusijos kariuomenės oro gynyba. Ir čia sustoju svarstyti visas tokios pirmos nuo karo laikų atakos prieš Kremlių aplinkybes, tik primenu: tai netiesa. Išpuolio prieš Kremlių būta ir anksčiau. Tiesa, jis buvo visai kitokio pobūdžio, bet taip pat įrodė, kokia bejėgiška ir nesaugi buvo tuometinė Sovietų Sąjungos politinė būstinė.

Turiu galvoje 19-mečio vokiečio iš Hamburgo Mathiaso Rusto avantiūrą, kai 1987-ųjų gegužės 28 d. vakarą, apie 19 val., jauno lakūno valdomas nedidelis sportinis lėktuvas „Cessna-172“ nusileido Raudonojoje aikštėje ir sustojo prie sakralinio Lenino mauzoliejaus. Prie jo iškart susirinko minia žioplių. Iš kabinos išlipo jaunas vokietis ir ėmė dalinti autografus. Kažkas tarstelėjo, kad taip kuriamas filmas, ir atvykėlis yra garsus aktorius… Išsilaipinimas iš tikrųjų buvo filmuojamas mėgėjo operatoriaus iki to momento, kol milicija ir Kremliaus apsauga apsupo lėktuvą…

Sumanymas buvo įžūlus. Tuomet visoje sąjungoje buvo švenčiama Pasieniečio diena, o Leningrado karinėje apygardoje vyko oro pajėgų pratybos, tad ar karininkai buvo neblaivūs, ar mažas lėktuvėlis niekam nebuvo įdomus, bet lakūnas sėkmingai kirto sieną Kochtla Jarvės rajone, nusileido netoli Pskovo, pievelėje užkando ir pailsėjo, ir, nepastebėtas radarų, pasuko į Maskvą. Tiesa, vienas budintis radiolokacinės stoties karininkas savo vadui pranešė apie įtartiną objektą pasienyje, bet… gavo papeikimą, kad trikdo iš anksto suplanuotų pratybų scenarijų. Maskvos priešlėktuvinės gynybos štabo karininkas įtikinėjo savo viršininkus, kad danguje pastebėjęs NSO, prasiskverbusį pro antrąjį Maskvos gynybos žiedą, bet jam patarė nepaistyti niekų. Vėliau apie 2000 karininkų buvo atleista, atimti jų laipsniai…

Sučiuptas oro avantiūristas tvirtino, kad šiuo savo poelgiu jis sugalvojęs duoti stimulą Šaltojo karo pabaigai ir santykių tarp Rytų ir Vakarų normalizavimui. Tokių kilnių tikslų turėjęs jaunas „tarptautinis chuliganas“ M. Rustas buvo nuteistas ketveriems metams, bet  Lefortovo kalėjime praleido tik 14 mėnesių, kol 1988 m. rugpjūtį buvo gražintas dar Berlyno sienos nenugriovusiai Vokietijai. M. Gorbačiovas dėl tokio mažmožio nenorėjo aštrinti santykių su Vakarais…

Niekuo nepasižymintis, netrukus 55-rių sulauksiantis vokiečių vaikinas (Hamburge buvo sučiuptas dėl kašmyro vilnos megztinio vagystės iš parduotuvės, sužalojo savo bendradarbę) tėvynėje tapo tikru didvyriu, kovotoju už taiką. Estijoje, Talino Saka parke, jam pastatytas paminklas.

Bet jis įrodė, kokia skylėta yra gynyba, koks nesaugus Kremlius ir jame sėdintys, dar ir šiandien apie pergalę svajojantys generolai. Tuometinė ir dabartinė avantiūra prieš Kremlių nors ir panašios į išpuolio imitaciją, žinoma, kelia tik šypseną, bet kartu patvirtina agresoriaus pažeidžiamumą. Putinas nesaugus nei Kremliuje, nei savo bunkeryje. Tad ar gali jis tikėtis pergalės Ukrainoje?