www.voruta.lt

Boriso Sokolovo knyga „Antrojo pasaulinio karo mitai ir tiesa“ – tai ilgus dešimtmečius Sovietų Sąjungoje ir dabartinėje Rusijoje puoselėto „Didžiojo Tėvynės karo“ mito nuvainikavimas. Mito, tapusio valstybinės ideologijos ir nacionalinės idėjos dalimi, vidinės ir išorinės propagandos ginklu.

Pergalė vadinamajame „Didžiajame Tėvynės kare“ – bene vienintelis praėjusio amžiaus istorinis įvykis, kuriuo didžiuojasi ir apie kurį teigiamai atsiliepia dauguma Rusijos piliečių. Daugelis iki šiol šventai įsitikinę, kad kuo taikiausiai nusiteikusi Sovietų Sąjunga buvo klastingai užpulta hitlerinės Vokietijos, beveik viena kariavo prieš nacius ir jų satelitus, bet galiausiai niekieno nepadedama išplėšė šlovingą pergalę, „sutriuškinusi rudąjį žvėrį jo paties urve“. Nuolat tvirtinama, kad per visus karo metus raudonarmiečių žuvo ne ką daugiau nei vokiečių, o visi svarbūs laimėjimai pasiekti ne dėl pranašumo gyvąja jėga ir technika, o dėl išimtinai Stalino ir jo maršalų tariamo genialumo. Sąmoningai menkinamas lendlizas, atvirai ignoruojamas neįkainojamas Vakarų sąjungininkų indėlis į bendrą pergalę, be kurio totalitarinis sovietų režimas neabejotinai būtų pralaimėjęs Hitleriui.

Tikroji istorija visiškai kitokia, nei pasakojama sovietinėje ir rusiškoje mitologijoje. Remdamasis faktais, liudininkų prisiminimais ir sausa statistika B. Sokolovas įrodo, kad didžioji dalis dar nuo sovietmečio skiepytų „tiesų“ apie „Didįjį Tėvynės karą“ – smarkiai iškraipyti faktai arba visiškas pramanas.

Stalino valdoma Sovietų Sąjunga planavo didelį karą Europoje, nors moderniai kariauti nebuvo tinkamai pasirengusi. Įsiveržus vokiečiams, netikėtai paaiškėjo, kad eilinis raudonarmietis parengtas kur kas prasčiau už Vermachto karį, o sovietų karininkas – už vokiečių karininką. Nemokėjimas, nesugebėjimas, profesionalumo stoka Raudonajai armijai atsirūgo didžiulėmis gyvosios jėgos ir technikos netektimis. Kai kuriuose fronto ruožuose kur kas mažesnės Vermachto pajėgos nesunkiai triuškino „raudonuosius“ korpusus ir divizijas, kai kur vienam žuvusiam vokiečiui tekdavo dvidešimt – ir daugiau – žuvusių raudonarmiečių. Sovietai sugebėdavo pasiekti pergalių tik tada, kai pranašumas būdavo milžiniškas. Kremliaus šeimininkas nemokėjo kariauti neužverčiant priešo savo karių lavonais.

Tad kodėl Stalinas atsidūrė nugalėtojų gretose, o Vokietija buvo pasmerkta pralaimėti? Visus atsakymus rasite šioje knygoje. Nemažai dėmesio skiriama ir nebūtiems „žygdarbiams“, tokiems kaip  28 panfiloviečių žygdarbis ar Aleksandro Matrosovo žūtis.