Vatikano radijo studijoje kun. Marius Dyglys, Žagarės klebonas. O jei Žagarė, tai ir Barbora Žagarietė – būsima, tikimės, palaimintoji. Kokioje stadijoje beatifikacijos byla, kokia jos būklė? Ir iš viso ar galima tikėtis, kada galima tikėtis jos paskelbimo palaimintąja?

– Viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo tikinčiųjų, nuo dedamų pastangų. Žmonės tikrai Lietuvoje meldžiasi, atvyksta, lanko jos gerbimo vietą Žagarėje. Ir, kas nuostabu, susilaukia įvairių malonių. Tai svarbiausias elementas, kuris mums suteikia stiprybės toliau darbuotis beatifikacijos byloje, rinkti istorinę medžiagą. Tai reikalinga,  kad vėliau būtų galima suformuoti galutinius dokumentus, kuriuos pristatysime Šventųjų skelbimo kongregacijai.

Kiti mūsų kandidatai į palaimintuosius, į šventuosius yra persekiojimų laikų kankiniai. Barbora Žagarietė gyveno anksčiau. Kas buvo Barbora Žagarietė?

– Jinai buvo kilminga jaunuolė, gyvenusi Umiastauskų dvare. Nuo pat mažens jai buvo įskiepyti krikščioniški idealai, krikščioniškos vertybės. Įstojo į Rygos benediktinių vienuolyną. Neaiškiomis aplinkybės tėvas ją iš vienuolyno parsivežė atgal į dvarą. Jinai dvare gyveno pamaldų gyvenimą, globojo vargšus. Žmonės ją mylėjo. Jinai stengdavosi sušelpti, padėti ir, žinoma, visąlaik buvo ryšyje su Dievu. Po jos mirties žmonės nenustojo lankyti kapo, maldose dažnai būdavo išgirsti.

Kada buvo rimčiau susidomėta Barboros Žagarietės šventumu ir kada pradėta jį tirti, galvojant apie galimą būsimą paskelbimą palaimintąja?

– Barboros Žagarietės kėlimo į altoriaus garbę istorija yra labai plati. Pati pradžia, galima sakyti, buvo vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais. Vyskupas lankėsi Barboros Žagarietės kriptoje, meldėsi prie žemiškųjų palaikų ir liepė klebonui užvesti knygą, kurioje būtų registruojamos patirtos malonės, įvairios iš Lietuvos ir netgi iš kaimyninių šalių atvykusių žmonių istorijos. Barbora Žagarietė ypatingai rūpėjo taip pat Romoje gyvenusiai margrafienei Janinai Umiastowskai, kuri prieš karą labai domėjosi, siuntė pasiuntinius, siuntė laiškus į Lietuvą ir taipogi norėjo pradėti beatifikacijos bylą. Dėjo daug pastangų, bet kilniam tikslui sutrukdė karas. Po karo Lietuva buvo okupuota, o 1963 m. gegužės 25 d. Barboros palaikai iš Žagarės buvo išvežti. Nežinomas tolesnis palaikų likimas.

Gal galėtumėt porą žodžių pridurti apie palaikų dingimo aplinkybes. Kas gi atsitiko?

– Buvo uždaroma Senosios Žagarės bažnyčia. Sovietiniam saugumui iškilo klausimas kur tuos palaikus padėti, kam juos atiduoti. Jie buvo ištirti, nustatyta, kad gerai išsilaikę. Ir po tų atliktų tyrimų nežinia kur jie dabar yra. Dedamos pastangos, kad jie atsirastų, kad sugrįžtų į Žagarę. Ir ypatingai reikalingos yra tikinčiųjų maldos. Skatiname tikinčiuosius melstis, kad galbūt pati Barbora kam nors apsireikštų ir pasakytų kur jinai esanti. Mes laukiame jos grįžtančios į Žagarę.

Atėjo nepriklausomybės laikai ir turbūt Šiaulių vyskupijos įkūrimas lėmė, kad jau naujoje situacijoje ir naujoje bažnytinėje konfigūracijoje buvo galima formaliai pradėti beatifikacijos bylą.

– 2005 m. rugsėjo 24-oji yra beatifikacijos bylos pradžios diena. Buvo iškilmingai švenčiamos Mišios, suformuotas tribunolas ir jau 10 metų kaip beatifikacijos byla vyksta. Galima džiaugtis, kad sėkmingai vyksta. Sukaupta labai daug istorinės medžiagos, labai daug liudijimų, patyrimų. Žinoma, dar jų trūksta ir dedamos didelės pastangos, kad atsirastų istoriniai šaltiniai, su kuriais mes žengsime toliau ir sieksime, kad Dievo tarnaitė Barbora Žagarietė būtų paskelbta palaimintąja.

Kokios prognozės? Jūs esate postulatorius. Kaip įsivaizduojate, kada galėtų jau visa medžiaga būti sutvarkyta, kad Šventųjų skelbimo kongregacija Romoje galėtų skelbti herojiškų dorybių dekretą ir paskui būtų galima laukti stebuklo?

– Dešimt metų praėjo. Aš manau, kad dar dešimties metų mums reikia.

(Vatikano radijas)