Audrius DABROVOLSKAS, Vilnius, www.voruta.lt

Įsigalėjus internetui beveik visose gyvenimo srityse šiuo metu turbūt nepagalvotume apie pilietinio sąmoningumo skatinimą naudojant kitas formas nei suteikia internetas, socialiniai tinklai ir pan. O sovietiniais metais, 6–7 dešimtmetyje, minčių išsakymas skaitmeninėje erdvėje nebuvo įmanomas, o juolab tokių minčių, kurios kardinaliai skirtųsi nuo oficialios komunistinės ideologijos.

Nesusitaikymą su sovietine realybe galėjai turėti savo viduje, bet galėjai jį ir parodyti. Šiais laikais žmonės vis dar susiburia į viešus mitingus, kuriuose išreiškia valią, kritikuoja valdžios priimamus sprendimus ar esamą situaciją.

Bet sutikime, jog internetas suteikia itin operatyvias galimybes parašyti savo nuomonę komentaro forma net neišeinant iš namų, o atsekti, iš kurio kompiuterio buvo išsiųsta viena ar kita žinutė, tikriausiai yra lengviau nei nustatyti atitinkamo lapelio autoriaus rašyseną ir pagal ją identifikuoti autorių.

Taigi kai Sovietų Sąjungos valdžioje buvo Nikita Chruščiovas ir Leonidas Brežnevas, ginkluoto pasipriešinimo negalėjo būti. Lietuvoje partizaninis pasipriešinimas nuslopintas 1953 m. Tuo metu aktyviausioji jaunuomenės dalis pradėjo ieškoti kitokių pasipriešinimo sovietiniam režimui formų. Išmėtyti atsišaukimai gatvėse, mokyklose, mašinose, priklijuoti viešose vietose, rodė ne vien sistemingą jų platinimą, bet ir norą tiesiog turėti savo poziciją ir nuomonę.

Atsišaukimų platinimas buvo paplitęs tiek tarp pogrindinių jaunimo organizacijų, tiek tarp pavienių asmenų, kurie sovietinės valdžios buvo klasifikuojami kaip nacionalistai. Tiek pogrindinės jaunimo organizacijos, tiek pavieniai jaunuoliai atsišaukimus spausdino ir platino norėdami parodyti savo nesusitaikymą su okupacija, siekdami kovoti prieš okupacinį režimą. Priežastys, kurios lėmė tokį jaunuolių nesusitaikymą su okupacija: šeimos nuostatos, patirtis; vietinė bendruomenė, aplinka, kuri formavo neigiamą požiūrį į sovietinį režimą; žinių ir saviraiškos siekis. Pasipriešinimo organizacijos šią formą laikė viena iš svarbiausių savo veiklos krypčių.

Antisovietinės jaunimo organizacijos „Laisvę Lietuvai“ nariai, ši organizacija buvo pagarsėjusi ypač drąsiomis antisovietinėmis akcijomis, 1957 m. gruodžio 31 d. sugalvojo išplatinti 200 atsišaukimų, kuriuos padaugino fotografiniu būdu. Atsišaukimuose jie akcentavo kovą už nepriklausomybę, jaunimo auklėjimą. Jaunuoliai pasiskirstė ir tą naktį juos išplatino Kauno mieste – Kęstučio ir Donelaičio gatvėse, Laisvės alėjoje, Savanorių prospekte, o Nijolė Gaškaitė apie 70 atsišaukimų nusinešė į Statybos fakulteto šokių vakarą, kur pusę dvyliktos nakties, periodiškai užgesinant šviesas šokių aikštelėje, ji pažėrė atsišaukimus salės viduryje, tarp šokančiųjų (1).

1961 m. atsišaukimai, kurie išspausdinti rašomąja mašinėle, išplatinti Vilniuje, tuometinėse K. Požėlos, Komunarų, Gogolio, P. Cvirkos, L. Giros, Totorių gatvėse, Lenino prospekte ir Gedimino aikštėje. Jie buvo priklijuoti prie namų sienų ir išmėtyti (2). Ekspertai padarė išvadą, jog šie lapeliai atspausdinti netgi keliomis rašomosiomis mašinėlėmis, o šriftas negali būti identifikuotas dėl per trumpo teksto, esančio lapeliuose ir dėl to, jog jis neturi defektų, pagal kuriuos „būtų galima išskirti reikiamų identifikacijai požymių kompleksą“ (3).

Tais pačiais metais Kaune keturi antisovietinio turinio lapeliai įmesti į gyventojų pašto dėžutes ir į neužrakintą mašiną „Volga“, kuriuose buvo užrašytas toks tekstas: „Šalin komunizmą! Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva“ ir pasirašyta slapyvardžiu „Vytis“ (4). Vėliau sovietinis saugumas nustatė aplinkybes, kaip lapeliai buvo pagaminti ir išplatinti: išplatinusio atsišaukimus jaunuolio sesė atlikinėjo praktiką tuometinėje „Karolio Požėlos“ spaustuvėje ir buvo pasiėmusi jį kartu. Berniukas niekam nematant iš spaustuvės pasiėmė porą saujų spaustuvinio šrifto ir parsinešė namo (5).

1962 m. rudenį lapeliai rasti Vilniaus miesto daržuose, patvoriuose ir keliuose iš jų buvo pastebėtas atsispaudęs kažkokio uždavinio sprendimas (6). Atlikta grafinė ekspertizė atskleidė, jog lapeliai atspausdinti viena kliše, ant mokyklinio sąsiuvinio popieriaus, panaudojant juodą tušą, o juose atsispaudęs tekstas yra „įcentrinio pagreičio formulės išvedimas, dėstomas vidurinių mokyklų 9 klasėje mokslo metų pradžioje“ (7).

Sovietininis saugumas nesuprato atsišaukimų platinimo tikslo, nes jie buvo parašyti rusiškai ir juose raginama kovoti prieš rusus: „Lapeliuose keliamas lozungas daugiau nacionalistinio pobūdžio, tačiau autoriaus nacionalizmas iš viso nesuprantamas, nes lapeliai atspausdinti rusų kalboje, o juose autorius kviečia kovoti prieš rusus. Be to, antitarybinių lapelių rusų kalboje platinimas nėra būdingas Lietuvos TSR sąlygomis“ (8).

Patriotinį sąmoningumą parodydavo ir dar jaunesni, šeštoje klasėje besimokantys mokiniai. Du berniukai 1969 m. Tauragėje po pamokų pjūkleliu iš faneros pagamino „specialų trafaretą su tekstu „Mirtis komunistams“, kuriuo ant mokyklinio sąsiuvinio lapų rašalu atspausdino 2 lapelius ir tą patį vakarą juos išplatino mokykloje“ (9), priklijuodami prie mokyklos Komjaunimo komiteto durų ir ant skelbimų lentos. Tokias akcijas šie mokiniai tęsė ir vėliau, kol nebuvo „susemti“ KGB saugumiečių (10).

Pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai jaunuoliai traukiniu vykdavo į kitus miestus ir ten išplatindavo dalį atsišaukimų. Taip būdavo daug sunkiau susekti platintojus, nes jie „mėtydavo“ pėdas. Išsidėstymo įvairiuose miestuose principu veikė įvairios jaunimo antisovietinės organizacijos, tarp jų VDS – Vieningoji darbo sąjunga, kuri turėjo du skyrius, organizavusius neginkluotą pasipriešinimą sovietiniam režimui Kaune ir Vilniuje.

Apskritai šeštajame – septintajame dešimtmetyje Lietuvos aktyviąją visuomenės dalį paveikė Vengrijos „Budapešto ruduo“ ir Čekoslovakijos „Prahos pavasaris“. Po šių revoliucijų sekė antisovietinių atsišaukimų platinimo ir kitų neginkluoto pasipriešinimo formų Lietuvoje padidėjimas. Tiek atsišaukimų platinimas, tiek kitos formos – religinių ir tautinių švenčių minėjimas, antisovietiniai užrašai ant pastatų, gatvių, Vakarų gyvensenos kopijavimas, atskleidė aktyviausios Lietuvos jaunuomenės dalies nesusitaikymą su sovietine realybe ir norą priešintis, kad ir pasyviai. Šios formos padarė įtaką tolesnei Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai raidai iki tol, kol Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta.

1. N. Žemaitienė, II dalis. Pogrindinė organizacija „Laisvę Lietuvai“, Internetinė prieiga – http://www.genocid.lt/Leidyba/9/zemaitiene.htm

(Žiūrėta 2010–03–28)

2. VSK prie LTSRMT tardymo skyriaus tardytojo Vytės 1967 01 26 nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą. LYA, f. K-1, ap. 43, b. 114, l. 80

3. Ten pat, l. 81

4. VSK prie LTSRMT tardymo skyriaus vyr. tardytojo Budrio 1965 11 10 nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą. LYA, f. K-1, ap. 43, b. 116, l. 65

5. Ten pat, l. 68

6. VSK prie LTSRMT tardymo skyriaus tardytojo Vilimo 1965 08 31 nutarimas. LYA, f. K-1, ap. 43, b. 132, l. 124

7. Ten pat, l. 124

8. Ten pat, l. 125

9. VSK prie LTSRMT tardymo skyriaus tardytojo Lazarevičiaus 1969 04 09 nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą. LYA, f. K-1,ap. 43, b. 174, l. 130-131

10. Ten pat, l. 131

Nuotraukoje: Būsimieji VDS organizacijos nariai: V. Bukauskas, C. Ajauskas, T. Jagelavičius, A. Kreimeris kartu su klasės auklėtoju M. Gerbiniu (1948 m.)

Voruta. – 2012, liep. 21, nr. 15 (753), p. 11.