Z. Brzezinskio susitikimas „Vilniaus banke“ 1998 m. P.S. Krivicko nuotr.

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

Rusijos niekšiškai sukeltas karas Ukrainoje sudrebino visą pasaulį. Daugeliui kyla klausimas, kaip galima brutaliai užpulti kaimyninę suverenią valstybę, visateisę Jungtinių Tautų organizacijos ir kitų tarptautinių institucijų narę.

      Pasirodo, užpuolikams užteko vadovautis profašistiniu „rusų pasaulio“ mitu ir Ukrainos, kaip nepriklausomos valstybės, paneigimu. Atseit, ji atsiradusi Leninui paliepus, vartojanti „iškreiptą“ rusų kalbos tarmę ir todėl turinti paklusti Maskvos diktatui. Remiantis panašia banditine „logika“, Vokietija vėl turėtų „atsiimti“ Austriją (kaip kad buvo padaręs Hitleris 1938 m.) bei dalį Šveicarijos, nes ten kalbama vokiškai. Ispanija galėtų plėsti „ispanų pasaulį“ užvaldydama Meksiką ir Argentiną, Portugalija – Braziliją, o Didžioji Britanija – ankstesnes kolonijas, pirmiausia – Indiją.

 Nuo „sąjungos“ iki „imperijos“

      Visgi Putino svaičiojimai apie „rusų pasaulį“ nėra originalus išmislas. Pelnytai prisimenamas, kaip JAV politikos patriarchas, buvęs tos šalies prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbignievas Brzezinskis (1928–2017) prieš trejetą dešimtmečių rašė: „Vis dažniau pasigirsta šaižių rusų balsų, apverkiančių imperijos žūtį ir smerkiančių  pokomunistinės Rusijos lyderius už tariamai pernelyg didelį orientavimąsi į Vakarus. Šie balsai teigia, kad Rusijos vidaus politikos tikslas privalo būti „sąjungos“ (eufemizmas, vartojamas vietoj „imperijos“) atkūrimas.“ (Z. Brzezinskis. Nebevaldomas pasaulis, globalinė sumaištis XXI amžiaus išvakarėse. 1993 Niujorkas, 1998 Vilnius).

       Šis atkūrimas, pasak Z. Brzezinskio, buvo tapęs Rusijos prezidento Boriso Jelcino priešininkų vis atviriau skelbiamu tikslu. Viceprezidentas Aleksandras Ruckojus susikrovė politinį kapitalą apeliuodamas į Rusijos garbę ir neigiamus Rusijos imperinės galios žlugimo padarinius. A. Ruckojus laikėsi itin griežtos pozicijos Ukrainos nepriklausomybės atžvilgiu, jis smerkė rusų ir ukrainiečių atsiskyrimą, propagavo nuolatinę Kijevo spaudimo politiką. Tai darydamas jis ne kartą – daugybėje kalbų ir straipsnių – priminė šlovingą Rusijos praeitį, aukštino imperinės Rusijos žygdarbius. Štai dar vienas Putino istorijos „mokslo“ šaltinis.

     Keista prisiminti aiškų neatitikimą tarp šio politiko imperinio užsiangažavimo ir darbo Boriso Jelcino komandoje. Teko iš arti A. Ruckojų matyti Lietuvos ambasadoje Maskvoje. Tai įvyko 1991 metų liepą, kai buvo pasirašyta pirmoji Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių pagrindų  sutartis.  Ją pasirašant greta Rusijos vadovo Jelcino stovėjo ir viceprezidentas A. Ruckojus bei maloniai šypsojosi Lietuvos delegacijai, o, liaudiškai tariant, „velnią mislijo“.

     Z. Brzezinskis įžvalgiai nuspėjo, kad jei atgavusios nepriklausomybę Ukrainos socioekonominiai sunkumai pasidarys dideli, 10 milijonų rusų mažuma (iš 52 milijonų Ukrainos gyventojų), susitelkusi pramoninėse Charkovo ir Donecko srityse, gali pradėti atvirai reikšti nepasitenkinimą valdžia. „Tai gali išprovokuoti Kremlių daryti Ukrainai spaudimą pirmiausia suteikti šiai mažumai ypatingą statusą, po to jos skundais dėl gyvenimo sunkumų galima būtų pasinaudoti destabilizuojant Ukrainos valstybę. Šioje situacijoje slypi rimtos kolizijos užuomazga,“ – teigė Z. Brzezinskis. Argi ne taip? Ypač matant, ką šiandien daro Rusijos agresoriai, naudodami „išdegintos žemės“ taktiką, bet taip ir neįstengdami palaužti Ukrainos armijos ir piliečių ryžto.

Koks yra geografinis smurto perimetras?

     Patyrusio politiko žvilgsnis siekė dar toliau ir dar plačiau. Jis teigė, jog geografinį smurto verpeto perimetrą Eurazijos žemėlapyje galima apibrėžti stačiakampiu. Iš rytų į vakarus jis driekiasi nuo Adrijos jūros per Balkanus iki pat Kinijos Sincziano provincijos; eidamas iš pietų į šiaurę, jis daro kilpą aplink Persijos įlanką, apglėbia Artimųjų Rytų dalį, po to – Iraną, Pakistaną ir Afganistaną, visą Vidurinę Aziją iki Rusijos ir Kazachstano sienos šiaurėje, bei eina Rusijos ir Ukrainos siena. Tad, be pietinės buvusios Sovietų Sąjungos dalies stačiakampis apima Pietų Europos dalį, Artimuosius Rytus ir Persijos įlankos regioną.

       Šią sritį sudaro beveik trisdešimt valstybių, dauguma jų yra ankstyvoje tautų formavimosi stadijoje. Dauguma jų taip pat ir politiškai neapsisprendę. Beveik nė viena iš jų nėra etniškai vienalytė; jose gyvena apie 400 milijonų žmonių, o smurtas tarp jose gyvenančių kelių dešimčių etninių grupių ar genčių – dažnai atskirų kalbos, papročių ir ypač religijos – jau gimsta ir gali kuo žiauriausiai prasiveržti, kurstant bundančią šių žmonių politinę sąmonę. Devintojo dešimtmečio Libano arba paskutiniojo XX a. dešimtmečio Kurdistano ir buvusios Jugoslavijos tragedijos buvo  pirmieji pavojingiausių Eurazijos stačiakampio reiškinių vaizdai.

      Todėl neatsitiktinai pusė viso pasaulio valstybių, turinčių ar netrukus turėsiančių masinio naikinimo ginklus, telpa šiame Eurazijos stačiakampyje. (Rytų Azija tampa dar vienu masinio naikinimo ginklų kaupimo regionu). „Pavojingiausiame pasaulio stačiakampyje smurtas gali prasiveržti daugelyje jo dalių, įvairiausiomis kombinacijomis. Net tarp Rusijos ir Ukrainos, ypač jei dėl Ukrainos vidaus poblemų gausi rusų mažuma panorėtų atsiskirti,“ – numatė Z. Brzezinskis. Jis perspėjo, kad reikia numatyti ilgalaikę įtampą, o kartais ir atviro smurto proveržius rimstant audrai posovietinėje Eurazijoje.

Kiek realios Rusijos ir Kinijos užmačios?

       Anot Z. Brzezinskio, būtų per drąsu teigti, kad Rusija nemėgins atkurti senosios imperijos. Tačiau tokiems mėginimams, be abejo, priešinsis naujos nerusiškosios valstybės, ir tai gali suvaržyti senąjį Kremliaus imperializmą. Tačiau turint galvoje kai kurių naujų nerusiškųjų valstybių silpnumą galima tikėtis tam tikros Rusijos įtakos ir net valdžios grįžimo. Gali atsirasti tam tikra nauja struktūra, vis dar eufemistiškai vadinama „sandrauga“, kurios valdžia vėl bus Maskvos rankose. Dėl šios aplinkybės greičiausiai sustiprės nepasitenkinimas tų šalių, kurios iš tikrųjų siekia išsaugoti savo neseniai iškovotą nacionalinę laisvę. Šiaip ar taip, Rusijos tapatybės krizė tikriausiai nebus išspręsta visiškai taikiai.

       Taigi ir toliau pasaulio politiniuose reikaluose vyraus problemos ir konfliktai, kurie iš esmės yra regioninuio pobūdžio sąlygų, istorijos ir interesų rezultatas. Politinė galia pasaulyje pasiskirstys tarp kelių grupių, nevienodai stabilių ir homogeniškų, o Amerika ne tik viešpataus vienoje iš jų, bet ir smarkiai kišis į keleto kitų reikalus. Tačiau net Amerikos galios neužteks užgesinti gaisrams, kurie kils, jei politinis pabudimas iki šiol snaudusiose valstybėse pasireikš periodiškais regioninės prievartos proveržiais. Z. Brzezinskio manymu, ypač Rusijai ir Ukrainai artimiausiais dešimtmečiais teks išgyventi sunkias vidaus krizes.

       Tiesa, reikia nepamiršti, kad didės Kinijos pagunda imtis vadovaujančio vaidmens. Ko gera, ji dar padidėja ryškėjant kai kurių besivystančių šalių lyderių – ypač buvusių komunistinių Rusijos ir Ukrainos – polinkiui liaupsinti Kinijos modelį, skatinant kinus drąsiau kalbėti apie konceptualius savo sėkmės pagrindus. Išaugęs prestižas (ir galia) gali paskatinti kontinentinę Kiniją eklektiškai suplakti marksizmą (sprendžiant įvairius socialinius klausimus), kvazifašizmą (nustatant valstybės vaidmenį socialinių prioritetų formavimui), nacionalizmą (kaip politinio sutelktumo šaltinį) ir kapitalizmą (ekonomikos plėtrai palaikyti). Tuomet Kinija galėtų iškilti, kaip alternatyvios raidos koncepcijos pavyzdys ir mesti iššūkį dabartiniam globalinės galios pasiskirstymui. Ar nepanašu į naujųjų Rusijos imperialistų užmojus?

Turiningo gyvenimo gairės

      1938 m. Z. Brzezinskio tėvas išvyko dirbti diplomatu į Lenkijos konsulatą Kanadoje. Čia šeimą užklupo Antrasis pasaulinis karas. Z. Brzezinskis studijavo politinius mokslus Kanados ir JAV universitetuose. Buvo JAV prezidento Džimio Karterio patarėju nacionalinio saugumo klausimais.  Vienas pirmųjų numatė neišvengiamą komunistinės sistemos krizę ir žlugimą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę,  Z. Brzezinskis tapo jos advokatu JAV ir visame pasaulyje. Rėmė Vidurio Europos, tarp jų ir Baltijos šalių, įstojimą į NATO. Lankėsi Lietuvoje 1995 ir 1998 metais.
Yra daugelio universitetų, tarp jų ir Vilniaus, Garbės daktaras (1998 m.).

        Lietuvių kalba išleistos savo knygos pratarmėje Z. Bžezinskis rašė: „Lietuva – šalis, kuria žaviuosi ir kuriai jaučiu asmeninį prieraišumą. Aš žavėjausi lietuvių ryžtu siekiant nepriklausomybės, priešinantis tironijai ir galiausiai nugalint […]. Taip pat jaučiu švelnumą lietuviams, nes žinau, kad nepaisant daugelio nesutarimų, liečiančių Lietuvos–Lenkijos istoriją, yra egzistavęs ypatingas ryšys tarp Lietuvos ir Lenkijos. Vilniaus miestas – lenkams Wilno – įkūnija šiuos ypatingus santykius, ir esu tvirtai įsitikinęs, kad jie laikui bėgant taps vis glaudesni.“

     Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) Taryba nusprendė pagerbti įžymųjį politiką, nutardama instituto auditorijai skirti Z. Brzezinskio vardą. Taip pat numatoma surinkti archyvinę medžiagą apie vieną svarbiausių antrosios XX amžiaus pusės JAV diplomatų ir akademikų. Žinant Z. Brzezinskio ryšius su Lietuva ir VU TSPMI, daugiausia dėmesio bus skiriama pavaizduoti jo vaidmenį derybose dėl Lietuvos stojimo į NATO bei akademinius pasiekimus. Itin modernioje, atnaujintoje auditorijoje vyks užsienio svečių paskaitos, diskusijos su akademikais, politikos formuotojais, diplomatais. Bendradarbiaujant su Z. Brzezinskio giminaičiais, archyvą ir biblioteką surinkti padės docentas Deividas Šlekys ir jo vadovaujama studentų komanda.

*     *     *

     Likimo dovana iš arti pamatyti tokį žmogų, kurio įžvalgos turėjo lemtingos reikšmės viso pasaulio  likimui. Tokia proga man nutiko 1998 metų rudenį, kai Z. Brzezinskis vėl lankėsi Vilniuje ir išreiškė pageidavimą apsilankyti lietuviškame komerciniame banke. Tuo metu dar nebuvo parduotas švedams „Vilniaus bankas“ ir išties garsėjo, kaip rimta lietuviška finansinė įmonė, kurios Marketingo departamente teko darbuotis einant atstovo spaudai pareigas. Tuometinis „Vilniaus banko“ valdybos prezidentas Julius Niedvaras ir kiti bendradarbiai papasakojo svečiui apie nelengvas pastangas kuriant pirmąją Lietuvoje savarankišką komercinę finansų instituciją. Ji pačioje pradžioje vadinosi „Spaudos banku“, nes įstatinį kapitalą sudarė žiniasklados ir poligrafijos įmonių įnašai. Aukštasis svečias, atidžiai išklausęs naujųjų bankininkų pasakojimų, palinkėjo jiems sėkmės stiprinant šalies ekonomiką.