Popiežius, pakeitęs pasaulio veidą
(KAP) 1978 m. spalio 16 d. kardinolas Pericle Felici iš Šv. Petro bazilikos vidurinės lodžijos Šv. Petro aikštėje susirinkusiems nustebusiems tikintiesiems paskelbia: “Habemus Papam – Carolum Sacrae Romanae Ecclesiae Cardinalem Wojtylam”. “Kuris pasirinko Jono Pauliaus II vardą”, – priduria jis. Pasigirsta mandagūs aplodismentai “užsieniečiui”. Tiktai po improvizuotos Jono Pauliaus II kalbos itališkai susirinkusieji užsidega. Naujasis popiežius kalba apie savo baimę imtis atsakingos tarnybos, kurią jis priimąs iš klusnumo Dievui. “Ir jeigu nemokėsiu taisyklingai pasakyti jūsų – mūsų – italų kalba, jūs mane pataisysite”, – sakė naujasis popiežius. Mandagūs aplodismentai virsta ovacijomis. “Emocijų kupinas magiškas momentas”, – taip šitai kitą dieną pavadina Vatikano dienraštis L’Osservatore Romano.
Petro įpėdiniu pirmąkart per 455 metus tapo ne italas. Daugeliui įsimintini liko Jono Pauliaus II pirmosios kalbos žodžiai: “Nebijokite! Atverkite, plačiai atlapokite vartus Kristui. Atverkite jo gelbėjančiai galiai valstybių sienas, ekonomines ir politines sistemas”.
Esminiai elementai, būdingi jo tarnybos laikotarpiui, išryškėjo jau pontifikato programoje, kurią naujasis popiežius pateikė konklavos pabaigoje: ištikimybė Vatikano II Susirinkimui ypatingą dėmesį skiriant tikėjimo skleidimui bei ekumenizmui, taip pat bažnytinei drausmei. Tikėjimo lobynas turi išlikti nepaliestas, vidinė Bažnyčios vienybė privalo būti saugotina, liturginės normos paisytinos, kolegialumas, pavyzdžiui, Vyskupų sinodo pavidalu, skatintinas. Be to, Bažnyčia privalo prisidėti prie tautų taikos, pažangos ir teisingumo. “Turime visomis priemonėmis siekti, kad visos šiandien pasitaikančios neteisingumo formos būtų bendrai pasvertos ir iš tikrųjų užbaigtos, idant visi žmonės galėtų gyventi išties žmogaus orumą atitinkantį gyvenimą”, – sakoma programoje.
Šią programą Jonas Paulius II įgyvendino įspūdingomis iniciatyvomis ir nekonvenciniais gestais, iškilia liturgija ir tylia malda, viešomis kalbomis, žiniomis ir tylia diplomatija. Jonas Paulius II šiuo požiūriu įeina į Bažnyčios istorija kaip vienas didžiųjų ir ryžtingųjų popiežių.
Savo pontifikato metu jis darė didžiulį poveikį “išorei”, pasauliui už Bažnyčios ribų. Jonas Paulius II visada ieškojo ryšio su žmonėmis. Jis surengė daugiau negu 1000 bendrųjų audiencijų, priėmė maždaug 900 valstybių bei vyriausybių vadovų. Savo kelionėmis į užsienį padarė Katalikų Bažnyčią kaip visuotinę naujaip regimą bei jaučiamą. 1981 m. pasikėsinimas nesulaikė jo nuo tiesioginio sąlyčio su “masėmis” ieškojimo, pirmiausia pastoracinių vizitų metu.
Daug Jono Pauliaus II iniciatyvų apibūdintinos kaip „istorinės“. (KAP) Nemažai popiežiaus Jono Pauliaus iniciatyvų, darbų ir aktų apibūdintini žodžiais „istorinis“, „rekordinis“, „pirmąkart“.
Jis buvo pirmasis istorijoje popiežius, įžengęs į evangelikų bažnyčią, apsilankęs sinagogoje ir mečetėje. Jis pasakė kalbą Jeruzalės holokausto atminimo vietoje Yad Vashem, Raudų sienoje padėjo prašymą atleisti. Nekart atsiprašė už krikščionių nusižengimus indėnų ir vergų, žydų ir hugenotų atžvilgiu. Kvietė kitas Bažnyčias ir pasaulines religijas į taikos susitikimus Asyžiuje. Palaimintaisiais paskelbė 1388 asmenis (iš jų 1030 kankinių), šventaisiais – 482 krikščionis ir krikščiones.
Daug jo iniciatyvų buvo pirmakartės. Šis popiežius atsisakė majestotiškojo „Mes“ ir nešiojamojo sosto, būdamas popiežiumi vykdavo į kalnus ir slidinėti. Aplankė kalėjime į jį pasikėsinusį Ali Agca ir jam atleido. Viešai kalbėjo apie savo ligas ir laukiamų operacijų baimę. Priešingai nei jo pirmtakai, leidosi gydomas Romos klinikoje. Arčiau savęs negu jo pirmtakai prisileisdavo žiniasklaidą, išnaudojo jos galią bei teikiamas galimybes savo misijai.
Be 14 enciklikų, Jonas Paulius II paskelbė daugybę apaštališkųjų dokumentų bei laiškų. Jam popiežiaujant pasirodė naujasis Bažnyčios teisės kodeksas ir visuotinis Katalikų Bažnyčios katekizmas. Be to, Jonas Paulius II per dieną pasakydavo po 3–4 kalbas. Tai yra maždaug 800–900 kalbų per metus. Nepaisant keturių ilgų gydymosi laikotarpių ligoninėje – iš viso 131 dienos po 1981 m. gegužės 13 d. pasikėsinimo, dviejų vėlesnių operacijų ir klubo operacijos, – jo kalbų, pasakytų popiežiaujant, skaičius turėtų siekti 17 tūkst. Be to, Jonas Paulius II, būdamas popiežiumi, pakrikštijo 1384 žmones, išklausė maždaug 300 išpažinčių, sutuokė 80 porų, 2123 diakonus įšventino kunigais ir 321 kunigą – vyskupais.
Didžiulį poveikį viešuomenei turėjo Jono Pauliaus II kelionės į užsienį. Jis aplankė 630 miestų 129 šalyse, pasakė maždaug 2400 kalbų ir nukeliavo daugiau negu 1,2 mln. kilometrų, neįskaičiuojant 150 kelionių Italijoje. Jonas Paulius II taip pasiekė neprilygstamai daugiau žmonių, negu bet kuris kitas popiežius. Užsienyje jis iš viso praleido beveik 600 dienų – šešis procentus savo pontifikato laiko. Kiekvieną jo žodį, kiekvieną žingsnį bei judesį stebėdavo ir analizuodavo milžiniškas žurnalistų būrys. 1995 m. kelionė į Manilą buvo daugiausia žmonių sutraukęs vizitas – 4 milijonai šv. Mišių dalyvių, o susitikimai su 2000 Islandijos katalikų ar 100 eskimų Kanados Fort Simpsone – „vienišiausi“ apsilankymai.
Daug Jono Pauliaus II iniciatyvų apibūdintinos kaip „istorinės“. Istorinės buvo kelionės į Šventąją Žemę ir pirmasis apsilankymas šalyje, kurios gyventojų dauguma ortodoksai, – 1999 m. kelionė į Rumuniją. „Istorinis“ buvo Jono Pauliaus II vizitas į Kubą, taip pat į Romos atžvilgiu prieš tai nelabai draugiškai nusiteikusią Graikiją. „Istoriniai“ buvo ir apsilankymai buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose – Lietuvoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Azerbaidžane, Armėnijoje ir Kazachstane. To paties apibūdinimo nusipelno pasikeitimas pasiuntiniais su Izraeliu. Tuo tarpu italams „istorinė“ pirmiausia buvo pirmoji popiežiaus kalba Romos parlamente 2003 metais, turint prieš akis XIX a. laicistinį paveldą, iki šiol tebejuntamą Italijoje.
Užsienio kelionės
Jonas Paulius II nebuvo pirmasis “keliaujantis popiežius”. Devynias dideles pastoracines keliones į visus žemynus yra atlikęs Paulius VI. Tačiau popiežius Jonas Paulius II sistemingai plėtojamus pastoracinius apsilankymus pavertė esminiu savo vadovavimo Bažnyčiai elementu.
Per užsienio keliones Jonas Paulius II nukeliavo 1,16 mln. kilometrų. Iš 194 pasaulio valstybių jis aplankė 129. Čia dar pridurtinos 143 pastoracinės kelionės Italijoje ir 301 pastoracinis apsilankymas Romos vyskupijos parapijose. Sunku tiksliai pasakyti, kiek yra žmonių, tiesiogiai girdėjusių ir mačiusių popiežių jo kelionių metu. Vien gausiausiose šv. Mišiose, kurias jis aukojo 1995 m. Maniloje, dalyvavo 4 mln. tikinčiųjų, o kelionių į Lenkiją metu per savaitę jis gebėdavo susitikti su iki 10 mln. savo tėvynainių.
Apžvelgus popiežiaus keliones į užsienį matyti, kam jis teikė pirmenybę. Regioniniu požiūriu pirmauja Europa (58 kelionės), po jos eina Amerikos žemynas (lankytasi 26 kartus). Lenkijoje jis lankėsi 8 kartus, JAV ir Prancūzijoje – po 7, Meksikoje ir Ispanijoje – po 5, Brazilijoje ir Portugalijoje – po 4. Per pastaruosius penkerius metus popiežius aiškiai dėmesį skyrė Rytams: iš 20 užsienio kelionių per šį laikotarpį jis 12 kartų keliavo į buvusias komunistines šalis – nuo Slovėnijos iki Kazachstano. Šventaisiais 2000 metais popiežiaus žvilgsnis krypo į krikščionybės lopšį Artimuosiuose Rytuose: jis aplankė Egiptą, Siriją, Jordaniją ir Šventąją Žemę. Nepaisant nenuilstamos kelioninės veiklos, jam nepavyko pasiekti kelių šalių, tarp jų Rusijos, Kinijos ir kai kurių islamo valstybių.
Istorinės reikšmės buvo jo pirmojo apsilankymo Lenkijoje 1979 m. politiniai padariniai. Milijonai žmonių veržėsi išgirsti popiežių, meldusį savo kraštui “atnaujinimo”. Lenkams susitikimas su savo tėvynainiu šv. Petro soste buvo sukrečiantis išgyvenimas, išlaisvinęs milžinišką energiją. Po kelių mėnesių gimė Vatikano remiamas masinis “Solidarumo” sąjūdis, ilgametėje kovoje atėmęs iš komunistų valdžią ir taip davęs pradžią valstybinio socializmo saulėlydžiui Rytų Europoje.
Panašius “žemės drebėjimus” Jonas Paulius II vėliau sukėlė Čilėje, Paragvajuje, Haityje, Filipinuose ir Nikaragvoje. Ten valdžiusių diktatūrų “pusėjimo laikas” po popiežiaus apsilankymo dramatiškai sutrumpėdavo, nes Jono Pauliaus II žodžiai padrąsindavo opozicinius sąjūdžius, o masiniai renginiai, kuriuose dalyvaudavo popiežius, neretai įžiebdavo naujus visuomeninius procesus. Net ir Kubos pilietinių teisių sąjūdis, šiuo metu šiurkščiai slopinamas Fidelio Castro, kilo iš popiežiaus apsilankymo Kuboje 1998 m. sausį.
Tačiau pagrindinis pastoracinių kelionių tikslas paprastai būdavo ne politinės permainos, bet Katalikų Bažnyčios toje šalyje religinis sustiprinimas. Vietinė Bažnyčia taip pat atsidurdavo visuomenės dėmesio centre dėl intensyvaus popiežiaus vizitų nušvietimo žiniasklaidoje. Esminis vaidmuo taip pat tekdavo ekumeniniams susitikimams su kitų konfesijų atstovais bei dialogui su nekrikščioniškųjų tikėjimo bendruomenių nariais. Daugiausia dėl tokių kelionių musulmonai ir žydai ėmė teigiamiau žvelgti į popiežystę ir Katalikų Bažnyčią. Vidiniai Bažnyčios konfliktai tik labai retai iškildavo aikštėn: tai yra atsitikę, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, Nyderlanduose, Vokietijoje.
Per pastaruosius septynerius metus vidutinė kelionių trukmė dėl popiežiaus amžiaus bei ligos ryškiai sutrumpėjo: nuo 2000 m. užsienio kelionės vidutiniškai trukdavo nuo keturių iki penkių dienų. Viešųjų pasirodymų kelionių metu irgi smarkiai sumažėjo. Anksčiau popiežius per dieną pasakydavo vidutiniškai penkias kalbas ar homilijas, o pastaruoju metu – tik vieną, daugiausia dvi. Tačiau tai nė kiek nesusilpnino traukos, kurią popiežius darė tikintiesiems, pirmiausia jaunimui.
Kovotojas už žmogaus teises, taiką ir teisingumą
Reikšmingų padarinių Jono Pauliaus II veikla turėjo ir politinėje srityje. Jis daug prisidėjo prie komunistinio režimo žlugimo ir “geležinės uždangos” sugriovimo. Slavo išrinkimas popiežiumi sukėlė psichologinį “žemės drebėjimą”, smarkiai sukrėtusį tuometinę komunistinę valstybinę sąrangą.
Jonas Paulius II sugriežtino Vatikano vadinamąją Rytų politiką, kuria iki tol siekta kompromisais, nedidelėmis nuolaidomis bei tam tikromis aukomis garantuoti Bažnyčios išgyvenimą komunistinės diktatūros sąlygomis. Bažnytinio pertvarkymo VDR teritorijoje planas, turėjęs bažnytiniu matmeniu sankcionuoti Vokietijos padalijimą ir beveik užbaigtas popiežiaujant Pauliui VI, buvo visiems laikams užmirštas. Negana to, Jonas Paulius II viešai metė iššūkius Vengrijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos ir Baltijos šalių valdžioms. Jis reikalavo religijos laisvės, drąsino engiamus komunistinės Europos krikščionis. Per kelis didelius bažnytinius jubiliejus, pavyzdžiui, minint Agnietę Prahoje ir švenčiant Šv. Kazimiero jubiliejų Lietuvoje, pareiškė norą apsilankyti – neigiami galingųjų atsakymai kompromituodavo juos pačius.
Sykiu Vatikanas intensyviai dalyvavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje. Šventasis Sostas primygtinai reikalavo, kad Helsinkio baigiamajame akte prie garantuotinų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių būtų pridurta: “…įskaitant mąstymo, sąžinės, religijos ar įsitikinimų laisvę”.
Pagrindinis vaidmuo naujojoje Rytų politikoje, kuria daugiau siekta ne revoliucinių, bet evoliucinių permainų, teko popiežiaus kelionėms į Lenkiją. Jo pirmasis apsilankymas tėvynėje 1979 m. birželį tapo tikru triumfu. Gimstančio “Solidarumo” sąjūdžio aplinkoje popiežius skleidė katalikų socialinį mokymą kaip trečiąjį kelią tarp komunizmo ir kapitalizmo. Karinės padėties sąlygomis popiežius savo antrosios kelionės 1983 m. metu drąsino savo tautiečius, tačiau sykiu patarė atsisakyti žingsnių, galinčių duoti progą sovietų intervencijai. Pabrėžtinai dažnai popiežius vartojo dvireikšmį žodį “solidarumas”, kaskart susilaukdamas griausmingų aplodismentų. Galiausiai laisvoji profsąjunga “Solidarumas” pradėjo Lenkijoje pervartą, sukėlusią grandininę reakciją kitose Rytų bloko šalyse.
Šiuo metu Vatikanas palaiko visaverčius diplomatinius santykius su beveik visomis buvusio Rytų bloko valstybėmis. Daugeliu atvejų pasirašytos dvišalės sutartys. Tai, kad su Rusija palaikomi ne visaverčiai diplomatiniai, bet ypatingieji santykiai, nulėmė pirmiausia ekumeninės komplikacijos.
Jonas Paulius II, savo jaunystėje pats išgyvenęs karą, rasizmą, antisemitizmą ir komunistų priespaudą, savo kelionių metu nevengdavo susitikti tiek su “kairiaisiais”, tiek su “dešiniaisiais” diktatoriais, kad viešai ir prie keturių akių galėtų kreiptis į jų sąžinę. Po jo kelionių į Čilę ir Paragvajų Pinochetas ir Stroessneris valdžioje ilgai nebeišsilaikė. Sensacinga, nors iki šiol svaresnių vaisių neatnešusi buvo Jono Pauliaus II kelionė į Kubą, kur jis atvirai reikalavo laisvės.
Popiežius nuolatos primindavo tarptautinės politikos ignoruojamą krizių židinį Libane. Jis troško nepriklausomo, daugiakultūrio Libano, kuriame tarpusavio pagarbos dvasia sugyventų krikščionys ir musulmonai, atkūrimo.
Oslo taikos procesui galiausiai atvėrus taikos perspektyvas, niekas nebetrukdė 1994 m. užmegzti visaverčius diplomatinius santykius su Izraeliu. 2000 m., prieš Šventųjų metų kelionę į Šventąją Žemę, jis pasirašė pamatinę sutartį su palestiniečių autonomijos valdžia. Artimieji Rytai ir Šventoji Žemė ir vėliau liko pirmutiniai klausimai Vatikano diplomatų darbotvarkėje. Vis naujomis iniciatyvomis popiežius primygtinai akino atgaivinti taikos procesą ir siekti teisingo sprendimo, nuo kurio, popiežiaus akimis, buvo neatsiejama savarankiška palestiniečių valstybė.
Žlugus komunistinėms sistemoms, Jonas Paulius II pakėlė kritišką balsą ir nevaržomo kapitalizmo bei neoliberalizmo atžvilgiu. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų jis ragino siekti taikos, socialinio teisingumo, gynė žmogaus teises, niekada neužmiršdamas pabrėžti negimusiųjų teisės į gyvybę nuo pat prasidėjimo momento. Nesėkmės, patirtos plėtojant taikos iniciatyvas, pavyzdžiui, dėl Jugoslavijos karų ir Artimųjų Rytų konflikto, neprivertė nuleisti rankų. Popiežiaus nepritarimas Persijos įlankos karui 1991 m., oro antpuoliams prieš Serbiją Kosovo krizės metu 1999 m. ir galiausiai Karui Irake 2003 m. sukeldavo laikinas įtampas su Vašingtonu.
Prie Šventojo Sosto akredituotas diplomatų korpusas Jono Pauliaus II pontifikato metais padidėjo beveik du karus ir šiandien vienija 174 atstovus iš 190 valstybių; popiežiui pradedant savo tarnybą, jų būta 84 iš 148 valstybių. Nepaisant dažnų mėginimų, praktiškai jokių ryšių nepavyko išplėtoti su Kinija. Pekino taktika buvo sunkiai suprantama, draugiškus gestus staiga keitė griežta kritika.
Jonas Paulius II tris kartus tiesiogiai kreipėsi į Jungtinių Tautų Organizacijos susirinkimus (1979, 1994, 1995), vienąkart – į UNESCO (1980).
www.lcn.lt