Laikrodis sieninis. Juozapas Bergmanas. Vilnius, 1796 m. Nuotraukos šaltinis https://www.news.lt/Laikrodis-sieninis-Juozapas-Bergmanas-Vilnius-1796-m-Zalvaris-emale.media?id=89536

Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Lietuvos nacionaliniame muziejuje nuolatinėje ekspozicijoje iškabintas įspūdingas 1796 m. iš žalvario ir emalės pagamintas sieninis Juozapo Bergmano laikrodis. Laikrodyje įspaustas užrašas “Wilna”.

Juozapas Bergmanas Petro sūnus (pavardė įvairiuose dokumentuose rašyta ir Berkmanas, Barkmanas, Bärkmanas, Baerkmanas), gimęs apie 1749 metus, laikrodžių meistru tapo maždaug 1780 metais. Į Vilnių jis atvyko iš Šiaurės Lenkijos Varmijoje esančio Ornetos miesto. Vilniuje J.Bergmanas laikotarpiu nuo 1794 m. iki 1800 m. dirbo laikrodininkų cecho seniūnu, kitaip sakant vadovavo Vilniaus laikrodininkams. 1795 m. jis jau buvo sulaukęs 46 metų amžiaus ir buvo vedęs Aną Hincaitę, dukterį Mykolo Hinco, kilusią iš Seinų apylinkių.

1795 metų Vilniaus gyventojų surašymo duomenimis Juozapas ir Ana Bergmanai buvo susilaukę šešių sūnų: vyriausiajam Ignotui buvo 17 metų, Juozapui – 14, Jonui Karoliui – 12, Stanislovui – 7, Kazimierui – 5 ir jauniausiajam Pranciškui buvo 2 metukai. Vilniuje Bergmanai turėjo nusipirkę du mūrinius namus, iš jų stovėjusiame tuometinėje Turgaus gatvėje (dab. Margirio gatvė) Nr. 38 gyveno patys su šeima, o kitą namą nuomojo.

Vilniaus laikrodininkų ceche dirbo meistrai, atvykę iš įvairių kraštų. Pvz., dirbo 44 metų amžiaus Jonas Fridrichas Kappė, kilęs iš Gdansko, vedęs našlę Mariją Edlerienę, jis nuosavo namo neturėjo, Danielis Bitneris buvo kilęs iš Prūsijos, Vroclavo miesto, 54 metų amžiaus laikrodininkas Jonas Netzelis atvyko iš Gdansko, buvo vedęs Kazimiero Mackevičiaus dukterį Oną, kilusią iš Kėdainių ir turėjo su žmona penkiolikmetę dukterį Liudviką, šeima nuomojosi gyvenamąsias patalpas Vokiečių g. 300 name. Taip pat laikrodžių ceche dirbo Gotlibas Netzelis, 35 metų amžiaus Janas Vieberis, 27 metų amžiaus Simonas Kleipė, kilęs iš Kurliandijos, vedęs dvidešimtmetę Oną Korsakaitę, atvykusią iš Lydos apylinkių. 72 metų amžiaus Pranciškus Meckė buvo atvykęs iš Moravijos, buvo jau našlys, bevaikis, nuomojosi gyvenamąsias patalpas Dominikonų g. 415.

1794 m. Jozefas Bergmanas su kalviu J. Kozijelevičiumi pagamino Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto laikrodį. 1798 metais jis Vilniaus rotušės laikrodį perkėlė į Šv. Kazimiero bažnyčios kairįjį bokštą ir ten jį prižiūrėjo. 1803 m. taisė Vilniaus katedros varpinės bokšto laikrodį. Kaip rašo Libertas Klimka: „Manoma, kad nežinia kiek kartų perdirbtas ir remontuotas, tas pats laikrodis galėjo išlikti iki mūsų dienų. Ant kaltinio rėmo įrėžtas Vilniaus laikrodininkų cecho seniūno Juozapo Bergmano parašas ir 1803 m. data liudija, matyt, tik apie paskutinį didesnį mechanizmo remontą, gal švytuoklės pritaikymą.” Juozapas Bergmanas sukūrė įdomių, savitų laikrodžių, skirtų didelėms patalpoms su dekoratyviniais tapytais ciferblatais.

Juozapas Bergmanas mirė 1811 m. gegužės 14 d. Safjaninos g. (dab. Maironio g.) ir buvo palaidotas senosiose Rasų kapinėse, tikėtina, toje vietoje, kurioje vėliau amžino poilsio atgulė jo sūnus Juozapas.

Juozapas Bergmanas Vilniui paliko ne tik laikrodžius, bet ir žymius palikuonis. Tačiau pirmiausiai keletą žodžių parašytina apie jo protėvį. Protėvis paminėtas “Dziennik Wilenski” aprašant dailininko, tapytojo Juozapo Bergmano (Berkmano) biografiją. Jis buvo laikrodininko vaikaitis. Taigi, minimas Bergmanų protėvis Grigalius (Gžegožas), kuris nuo 1638 metų buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Jono Kazimieros Vazos sekretorius Varšuvos Seime. Taip pat į įvairius kraštus vyko kaip pasiuntinys. Jam karalius buvo patvirtinęs (suteikęs) indigenatą (svetimšalio bajoro įteisinimas valstybėje). Grigaliaus sūnus Petras taip pat ėjo karaliaus sekretoriaus pareigas. Berkmanų genealoginėje byloje, saugomoje Lietuvos valstybės istorijos archyve, nubraižyta gana nedidelė seka nuo Grigaliaus iki laikrodininko Juozapo, vos per kelis palikuonis, tačiau iš tiesų, seka gali būti ilgesnė ir Grigalius galėjo būti ne Juozapo senelis, o proprosenelis.

Pagal Lenkijos bažnyčių metrikinius įrašus matyti, jog nemaža dalis Bergmanų gyveno Bukoviece, kaime Lenkijos šiaurės centrinėje dalyje, Kujavijos Pamario vaivadijoje, Svecės apskrityje.

Apie Vilniaus laikrodžių meistro Juozapo Bergmano vyriausiąjį sūnų Ignacijų kol kas duomenų nepavyko rasti. Jo antrasis sūnus Jonas Karolis gimė 1783 m. Vilniuje. Ūgtelėjęs Jonas Karolis buvo išleistas mokytis į Vilniaus gimnaziją, kurią lankė nuo 1804 metų. Baigęs gimnaziją jaunuolis įstojo į Vilniaus universitetą, pradžioje krimsti filosofijos mokslų. nuo 1814 m. tęsė jau medicinos studijas Berlyno akademijoje. 1816 m. Vilniaus universitete Jonui Karoliui Bergmanui suteiktas medicinos daktaro laipsnis.

Jonas Karolis Bergmanas turėjo slaptų užtarėjų (kunigaikštienė Zubova, kurios dvare dirbo mediku) ir buvo rekomenduotas Universiteto kuratoriui Nikolajui Novosilcevui, kuris įsakė universiteto rektoriui išrinkti Bergmaną ordinariniu profesoriumi. Teismo medicinos profesoriumi Universiteto taryba 1824 metais jį išrinko formaliai pagal nuostatais reglamentuotą procedūrą, bet be asmeninio pritarimo.

Jozefas Frankas, nemažai metų dirbęs Vilniaus universitete XIX a. pradžioje medicinos profesoriumi, savo atsiminimuose apie Vilnių yra aprašęs, kaip Jonas Karolis Bergmanas gydė savo brolio Juozapo žmoną Liudviką nuo katalepsijos.

Juozapas Bergmanas pagal Berkmanų genealoginę bylą buvo antrasis laikrodininko Juozapo Bergmano ir jo žmonos Onos Hincaitės sūnus, tačiau pagal 1795 m. Vilniaus amatininkų surašymo duomenis, jis buvo trejais metais jaunesnis už brolį Joną Karolį, Juozapas kaip ir jo brolis Jonas Karolis taip pat lankė Vilniaus gimnaziją.

1809 m. Vilniuje Šv. Jonų bažnyčioje Juozapas Berkmanas (pavardė santuokos metrike įrašyta Berkmann, metriko šone – Bärkman) vedė Barborą Gorskytę. Santuokoje liudijo Juozapo brolis Kazimieras. Trijų sūnų ir vienos dukters su pirmąja žmona Juozapas Berkmanas susilaukė pamečiui, kol jo žmona Barbora Gorskytė mirė per 1814 metų Šv. Kalėdas. Gyveno jaunoji šeima Didžiojoje gatvėje, Juozapas užsiėmė laikrodininkystės amatu kaip ir jo tėvas. Netrukus, 1815 m. vasario 22 d. Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje našliu likęs Juozapas Berkmanas vedė dvidešimt dviejų metų Liudviką Kislingaitę, dailidės dukterį.

Pagal Agniaus Urbanavičiaus sudarytą naujųjų Vilniaus miestiečių 1661-1795 m. sąrašą, Vilniuje gyveno dailidė Janas Kristijanas Kislingas, kilęs iš Saksonijos Meiseno miesto. Jis 1779 m. Vilniuje evangelikų liuteronų bažnyčioje vedė Oną Luisą (mergautinė pavardė neįskaitoma). Tai ir buvo Berkmano žmonos tėvai. Duktė Ona Liudvika jiems gimė 1793 m. spalio 8 d.

Liudvika Kislingaitė Berkmanienė Franko prisiminimuose apibūdinta kaip juodaakė, tamsiaplaukė moteris, evangelikų tikėjimo, mokėjusi lenkų, vokiečių kalbas, šiek tiek kalbėjusi itališkai. Mėgo lankytis teatre, nors muzikos nesimokiusi. Pirmųjų santuokos metų pabaigoje pagimdė sūnų Joną Kazimierą. Po gimdymo moteris sušalo, jos kojos ištino. Gimdyvė išgulėjo lovoje keturis mėnesius negalėdama vaikščioti.

Jozefas Frankas taip aprašo Liudvikos (Luizos) ligos atvejį: „Ligonę apžiūrėjo daugybė gydytojų, (…) tarp jų ir aš, tačiau niekas negalėjo pagelbėti, nors buvo skirti kraujo nuleidimai, dėlės, diuretikai, gyvsidabris ir kiti vaistai, o galiausiai moteris pateko į „šarlatanų ir senų moterų rankas“. Luiza Berkman pradėjo melstis Dievui, atsisakė protestantų tikėjimo, apsikrikštijo katalike, ir, kai ją vėl aplankė profesorius J. Frankas, buvo liesa kaip skeletas, akys atmerktos, žvilgsnis nejudrus. Veltui šaukiau ją vardu ir judinau, ji nepagyvėjo. Pastebėjau, kad jos rankos išlaiko mano suteiktą padėtį. Tai buvo katalepsija“. Toliau Jozefas Frankas rašė: „… prabilau pašnibždomis, ir ligonė man kuo geriausiai atsakė. Netrukus katalepsija perėjo į ekstazę; ligonė angelišku balsu giedojo psalmes Dievui (…). Ligonė giedojo apie savo kančias taip, kad plyšo visų ją girdinčiųjų širdys. Ji kreipėsi į velnią ir išjuokė tuščias pastangas užgrobti jos sielą. Priepuoliui pasibaigus, nelaimingoji nieko neprisiminė“.

Matyt, Liudvika Berkmanienė sėkmingai pasveiko, nes 1823 m. rugsėjo 25 d. jai ir jos vyrui Juozapui gimė sūnus Mykolas. Ūgtelėjęs Mykolas 1841 m. aukso medaliu baigė Vilniaus gimnaziją. Po gimnazijos M.Berkmanas įstojo mokytis matematikos ir gamtos mokslų į Charkovo universitetą, kurį sėkmingai baigė.

Tuo tarpu jo dėdė medikas Jonas Karolis Bergmanas (Berkmanas), uždarius Vilniaus universitetą,  1832–1842 m. laikotarpiu Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijoje dėstė teismo mediciną, higieną, toksikologiją. Vėliau Jonas Karolis Bergmanas, uždarius ir minėtą mokymo įstaigą,  išvyko į Sankt Peterburgą, kuriame mirė 1856 metais. Jono Karolio brolis, Mykolo tėvas Juozapas mirė 1854 m. sausio 14 d. palikęs našlę Liudviką Kislingaitę, tris sūnus ir tris dukteris. Jis buvo palaidotas Rasų kapinėse, antkapinis paminklas išlikęs.

Sūnus Mykolas, baigęs Charkovo universitetą, kažkiek laiko dirbo mokytoju Pružanuose, Gardino gubernijoje ir Lydoje. Nuo 1858 m. dėstė Vilniaus gimnazijoje. Per šį laikotarpį Mykolas Berkmanas bendravo su poetais Sirokomle, Mykolu Elvyru Andrioliu, kompozitoriumi Stanislovu Moniuška, organizavo ir vadovavo mėgėjų chorams, pats grojo violončele.

Mykolas Berkmanas buvo įstojęs į Pranciškaus ir Aleksandro Dalevskių vadovaujamą Lietuvos jaunimo brolybės sąjungą, kuri veikė iki 1849 m., kol broliai Dalevskiai buvo suimti ir ištremti į Sibirą. Vėliau Mykolas Berkmanas išvyko mokytojauti į Kėdainius. Šiame mieste dirbo jo jaunystės draugas Mykolas Turskis, vėliau vedęs Zuzaną Dalevskytę, Dalevskių seserį.

Mykolas Berkmanas 1862 m. susituokė su Julija Dalevskyte. Kilus 1863 m. sukilimui, Berkmanų butas Kėdainiuose tapo sukilėlių nuolatinių pasitarimų vieta. Jokūbas Geištoras savo prisiminimuose apie 1863 m. sukilimą aprašo, jog “Grįždamas iš Kauno į namus, Kėdainiuose pas Dalevskytės vyrą profesorių Berkmaną dienraštyje “Gazeta Polska” perskaičiau pirmuosius pranešimus apie Varšuvos įvykius”. Berkmanų bute įvyko pirmasis Zigmanto Sierakausko, Apolonijos Dalevskytės vyro, ir Antano Mackevičiaus susitikimas. Kėdainiuose tuokėsi Zigmantas Sierakauskas su Apolonija Dalevskyte. Pas Berkmanus buvo suvažiavusi visa Dalevskių giminė.

1863 m. rugpjūčio mėn. Julija ir Mykolas Berkmanai buvo suimti. Jų bute Kėdainiuose padaryta krata. Abu sutuoktiniai buvo įkalinti Kauno kalėjime. Michailo Muravjovo įsakymu 1864 m.  rudenį Julija ir Mykolas Berkmanai buvo ištremti į Kostromos guberniją.

Panašus likimas ištiko ir Mykolo Berkmano pusbrolį, tapytoją Juozapą Berkmaną. Juozapas Berkmanas gimė 1834 m. liepos 23 d. (pagal senąjį kalendorių) Voložine (dabartinė Baltarusija) Kazimiero Bergmano (Berkmano)  ir Rožės iš Rosinskių šeimoje.

Jo tėvas Kazimieras buvo Vilniaus laikrodininko Juozapo Bergmano penktasis sūnus, kuris gimė Vilniuje apie 1790 metus. Baigęs Vilniaus gimnaziją, tėvas Kazimieras Bergmanas tęsė medicinos studijas Vilniaus universitete. Baigęs universitetą specializavosi chirurgijoje ir akušerijoje, dirbo karo mediku kariuomenės dalinyje, kuriame 1831 m. prie Grochovo kovojo du Kazimiero broliai Stanislovas bei jauniausiasis Pranciškus. Stanislovas žuvo, Pranciškus buvo sužeistas mūšyje. Vėliau Kazimieras Berkmanas gyveno Voložyne, dirbo gydytoju. Šiame mieste, kaip minėta,  susilaukė sūnaus Juozapo.

Ūgtelėjęs būsimasis tapytojas Juozapas mokėsi Vilniaus gimnazijoje. Baigęs gimnaziją įstojo studijuoti medicinos į Maskvos universitetą, tačiau po pusmečio persivedė mokytis į Sankt Peterburgo universitetą ir pasirinko matematiką. Kartu lankė dailės paskaitas Sankt Peterburgo dailės akademijoje. 1861 m. Juozapas Berkmanas buo areštuotas dėl dalyvavimo protestuose prieš Imperijos valdžią. Išbuvęs kalėjime tris mėnesius grįžo į Vilnių, vėliau tęsė studijas Sankt Peterburge.  1863 m. Juozapas Berkmanas metė mokslus ir prisidėjo prie sukilimo. Jis buvo sužeistas mūšio metu ir suimtas. Juozapas Berkmanas buvo nuteistas keturiems metams katorgos darbų Sibire. Du jo broliai Adomas ir Antanas, Kazimiero sūnūs, žuvo tarnaudami kariuomenėje (vietovėje lenk. Plewny).

Tapytojas Juozapas Berkmanas katorgos darbus atliko Nerčinsko rūdynuose. Bandė pabėgti, dėl to jam buvo pridėti dar ketveri metai tremties. 1866 m. Juozapas Berkmanas buvo amnestuotas.  Kitais metais jo pusbrolio Mykolo šeimai leista vykti gyventi į Varšuvą.

Parkeliavęs iš Sibiro ir apsigyvenęs Varšuvoje Mykolas Berkmanas dirbo mokytoju, dėstė matematiką Varšuvos-Vienos geležinkelio technikos mokykloje. Varšuvoje gyveno visa Dalevskių šeima, taip pat ir Apolonija Dalevskytė Sierakauskienė.

Tapytojas Juozapas Berkmanas tremtyje Irkutske su bendraminčiu Stanislovu Vronskiu buvo atidaręs dailės studiją, kur eksponavo savo paveikslus, nutapytus Sibiro tematika. 1877 m. Juozapas Berkmanas persikėlė į Nižnij Novgorodą, 1880 m. – į Liepoją. Į Varšuvą jis grįžo 1884 metais. 1898-1900 m. Miuncheno meno akademijoje studijavo tapybą. Grįžęs iki 1914 metų gyveno Vilniuje, vėliau persikėlė į Varšuvą. Kaip ir jo pusbrolis Mykolas, Lenkijoje dirbo geležinkelių srityje.

Gyvenimo pabaigoje jau likes našliu Mykolas Berkmanas gyveno Skernevicėje. Mykolas mirė 1913 m. vasario 18 d. Jo pusbrolis Juozapas iškeliavo į amžinybę 1919 m. liepos 19 d. Varšuvoje.

Po savęs tapytojas paliko vertingų paveikslų iš lenkų ir lietuvių, baltarusų bei ukrainiečių tremtinių gyvenimo Sibire. Juozapo Berkmano akvarelių turi Lvovo nacionalinis muziejus, Irkutsko srities muziejuje saugomi trys jo paveikslai: „Trojka“, „Vežikas su dviem arkliais“ ir „Keturkinkė“. Lietuvos dailės muziejuje saugomas jo paveikslas „Tremtinių paštas Angaros upe“ (1915 m.).

Kaip rašoma Vilniaus aukciono svetainėje bei straipsnyje apie vieną 2017 metų aukcioną, vienas ryškiausių ARS VIA aukciono kūrinių buvo su sensacingu istoriniu atradimu Vilniaus Gedimino kalno aikštelėje susijęs dailininko, 1863–1864 m. sukilimo dalyvio, Juozapo Berkmano tapybos darbas „1863 m. sukilimo vadų kapavietė“. Kūrinyje dailininkas pavaizdavo laikinai sudėtą kryžių, sukilėlių kapui pažymėti. Gedimino kalne užkastas Zigmantas Sierakauskas buvo Juozapo pusbrolio Mykolo žmonos sesers Apolonijos Dalevskytės vyras, Titas Dalevskis jos brolis. Abiejų palaikai po egzekucijų Lukiškių aikštėje buvo užkasti Gedimino kalne.

Pranciškus Bergmanas buvo jauniausiasis laikrodininko Juozapo Bergmano sūnus. Jis gimė 1795 m. Vilniuje. 1834 m. Vilniuje turėdamas kariuomenės majoro laipsnį vedė Eleonorą Sventicką. Dukters Jozefos Eleonoros, kuri suaugo, ir kuri vienintelė nurodyta jo mirties metrike, su žmona Pranciškus susilaukė 1843 m. Ukrainoje Radvilų dvare.

Jauniausiasis Vilniaus laikrodininko Juozapo Bergmano sūnus Pranciškus mirė 1861 m. vasario 11 d. Vilniuje, jau būdamas našliu. Jo ir jo žmonos Eleonoros antkapiniai paminklai Rasų kapinėse išlikę.

Vilniaus katedros varpinėje Juozapo Bergmano sutaisytas laikrodis tebemuša valandas ir tiksi jau daugiau kaip 350 metų. Ir dabar užlipus į Katedros varpinę aiškiai matyti iš laikrodžio dantračių mechanizmo styranti prisukimo rankena, čia pat yra ir suoliukas, menantis vietą, kur prisėsdavo laikrodininkas.

Literatūros sqrašas:

Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013. ISBN 978-5417-01062-0.

Klimka, Libertas. Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos. – Vilnius, 2016.

Agnius Urbanavičius naujųjų Vilniaus miestiečių 1661-1795 m. sąrašas, Lietuvos istorijos institutas, 2009. ISBN 978-955-847-19-9.

Daiva Milinkevičiūtė. Imperatoriškojo Vilniaus universiteto (1803–1832) profesorių ir adjunktų

kolektyvinė biografija. Daktaro disertacija, 2020. Lietuvos istorijos institutas

Sudarytojos Tamara Bairašauskaitė, Jolanta Sikorska Kulesza. Apolonija Dalevskytė – Sierakauskienė. Atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019. ISBN 978-609-478-028-8.

V.Merkys. Dalevskių šeima. Vilnius: Vaga, 1967.

Iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas. Jokūbo Geištoro atsiminimai 1857-1865. Vilnius, 2023. ISBN 978-5-420-01846-0.

Stanislovas Moravskis. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Mintis, Vilnius, 1994, p. 1418. ISBN 5-417-00676-9.

Libertas Klimka. Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos. –Vilnius, Žara, 2016.

Katedros varpinės laikrodis eina jau 345 metus, 2017. https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2017/10/14/news/katedros-varpines-laikrodis-eina-jau-345-metus-3017580

Juozapo Berkmano biografija LIMIS. https://www.limis.lt/personalities/875007

Juozapo Berkmano biografija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. https://www.vle.lt/straipsnis/juozapas-berkmanas/

Juozapo Berkmano biografija Vilniaus aukciono svetainėje. https://www.menorinka.lt/autorius/216

Kaip išmatuoti meninio kūrinio vertę? 2017. https://www.15min.lt/kultura/naujiena/renginiai/kaip-ismatuoti-meno-kurinio-verte-29-853262

Adam Boniecki, Herbarz polski – 1.667.15 – t. I s. 168 (i uzup. w t. Uzupełnień): Bergmann h. Własnego.

Seweryn Uruski: Rodzina – herbarz szlachty polskiej. Warszawa: Główny skład Księgarnia Gebethnera i Wolffa, 1904. T.1 str. 142.

S.p. Jozef Berkman. Dziennik Wilenski, 1919 m. rugpjūčio 6 d., Nr. 4.

Czesław Malewski. Rodziny szlacheckie na Litwie w XIX wieku. Powiaty lidzki, oszmiański i wileński.

Pamiętniki Jakóba Gieysztora z lat 1857-1865. T. 1-2.

Семенов Е. В. Польский ссыльный художник Юзеф Беркман в Байкальском регионе

в 60—70-е годы XIX века / Е. В. Семенов, В. А. Покацкий // Научный диалог. — 2022. —

Т. 11. — № 7.

Евгений Владимирович Семёнов. Художественное творчество польских ссыльных на территории Забайкалья во второй половине XIX века. Гуманитарный вектор. 2021. Т. 16, № 3.

Berkmanų genealoginė byla, LVIA f. 391, ap. 4, b. 117.

Vilniaus Evangelikų – liuteronų bažnyčios gimimo, santuokos metrikai 1725 – 1804 m., LVIA f. 1218, ap. 1, b. 14.

1795 m. Vilniaus gyventojų bei chirurgų ir amatininkų surašymo duomenys, LVIA f. 515, ap. 15, b. 1-10.

Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo, santuokos ir mirčių metrikinės knygos, LVIA f. 604, ap. 10.

Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios RKB gimimo, santuokos ir mirčių metrikinės knygos, LVIA f. 604, ap. 10., b. 113.