Skaidrė iš Elenos Matulionienės pranešimo

Ona Gaidamavičiūtė, www.voruta.lt

Rugsėjo 14–15 d. Šilutės Hugo Šojus muziejus organizavo tęstinį nuotolinį seminarą „Mažosios Lietuvos tautodailės bruožai: senos formos – nauji pavidalai“. Pirmasis seminaras, skirtas Mažosios Lietuvos tautodailės bruožams, vyko prieš metus.

Rugsėjo 14 d. pirmąjį pranešimą apie Mažosios Lietuvos kostiumą – „Lietuvių aprangos savitumai XVII–XIX a. Mažojoje Lietuvoje“ – skaitė dr. Irma Šidiškienė. Pamatėme daug įdomių senų iliustracijų, kuriose vaizduojami senoviniais drabužiais apsirengę lietuvininkai ir lietuvininkės. Pasirodo, kad senieji drabužiai – dar iki protestantizmo XIX a. įvedimo – buvę spalvingi ir įdomūs. Lektorė atkreipė dėmesį į skeltas XVII a. vyrų kepures, kurių tradicija siejasi su kariška apranga, į kadaise dėvėtas moteriškas margines – nesiūtus sijonus; pasirodo, ir moteriškos kojinės buvo ryškus akcentas: raudonos su žaliais įsiuvais, mėlynos su raudonais.

Skaidrė iš Dalios Bernotaites-Bieliauskienės pranešimo II

Vingautas Baltrušaitis iš Rumšiškių liaudies buities muziejaus pristatė pranešimą „Mažosios Lietuvos baldų savitumai“, kuriame kalbėjo apie Mažosios Lietuvos baldus, vaizdžiai iliustruodamas pranešimą Mažosios Lietuvos baldų (kėdžių, spintų, spintelių, skrynių, kt.) pavyzdžiais iš įvairių muziejų, tarp jų – iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Klaipėdoe, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus, Liaudies buities muziejaus, kt.

Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo bendradarbė, Etnologijos ir antropologijos skyriaus vedėja, dr. Vida Savoniakaitė pristatė pranešimą „Mažosios Lietuvos istorinių audinių ornamentai: tyrimai ir vaizdiniai“, kuriame kalbėjo apie Mažosios Lietuvos audinius ir jų specifiką, pasitelkė senuosius Gizevijaus piešinius, taip pat paminėjo knygą vokiečių kalba apie Mažosios Lietuvos ir Prūsijos aprangą.

Dr. Elena Matulionienė, rengianti seminarusir praktinius mokymus apie delmonus, pristatė paskaitą „Mažosios Lietuvos šukuosenos ir galvos danga“, kartu ir praktiškai parodydama, kaip puošti plaukus (praktinis nuotolinis užsiėmimas „Tradicinė šukuosena šiandien“). Pasirodo, kad lietuvininkių galvos puošyba, tiksliau plaukų-kasų pynimas buvo pats įmantriausias iš visų Lietuvos etninių regionų.

Skaidrė iš Dalios Bernotaites-Bieliauskienės pranešimo

Antrą seminaro dieną – rugsėjo 15-ąją – pradėjo dr. Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, atstovaujanti Nacionaliniam Lietuvos dailės muziejui, kalbėjo apie Mažosios Lietuvos drobules ir perdrobulius. Pranešėja teigė, kad moterys lietuvininkės drobules dėvėjo nuo XVII iki XX amžiaus. Įdomu buvo sužinoti, kad drobulėmis gaubėsi ir latvės, baltarusės, lenkės… Drobulės buvo ištekėjusių moterų dėvėsenos elementas. Drobulės skyrėsi savo raštais ir puošyba. iš viso išlikę apie du šimtus penkiasdešimt vienetų, daugiausia iš Suvalkijos, Dzūkijos, o iš Aukštaitijos ir Mažosios Lietuvos – vos po keletą vienetų. Tiesa, balti lininiai stačiakampiai užsupalai vadinami drobulėmis (plotkos, ploštės).

Vėliau sekė gana nuotaikingas Margaritos Kriaučiūnaitės, kuri pati gamina šiaudinius avilius ir laiko juose bites, pranešimas „Sugrįžkime prie darnos gyvenime. Šiaudiniai aviliai“, kurio pabaigoje pranešėja pademonstravo, kaip pinti šiaudinius avilius. Pasirodo, kad Mažojoje Lietuvoje šiaudiniai aviliai plito XIX amžiuje (tą patvirtina ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Klaipėdoje eksponatai – šiaudiniai aviliai). Pasirodo, kad šiaudiniai aviliai skirstomi į lizdinius (kepurinius, cilindrinius, keturkampius) ir kombinuotuosius.

Salos etnokultūros ir informacijos centro kultūrinės veiklos vadybininkė, Aukštumalos gamtos gidė Sonata Verbučianskė vaizdžiai pristatė Mažosios Lietuvos keramikos specifiką. Pranešėja iš pat pradžių aptarė keramikos istoriją (pvz., virvelinę, Narvos keramiką, kt.), keramikos šakas, tarp jų nemažai dėmesio buvo skirta ir juodajai keramikai. Vėliau pranešėja, pateikusi Mažosios Lietuvos keramikos pavyzdžių iš muziejų, pristatė ir tautodailinkus, kurie savitai interpretuoja Mažosios Lietuvos keramikos paveldą, pavyzdžiui, keramikę iš Viešvilės Eglę Untulytę, tiksliau jos kūrinius.

Kęstučio Demerecko pranešimo skaidrė

Seminarą užbaigė leidėjo, istoriko, leidyklos „Libra Memelensis“ vadovo Kęstučio Demerecko pranešimas „Krikštai, žirgeliai ir vėtrungės – baltų etniniai ženklai“. Pranešėjas pateikė daug iliustracinės medžiagos, taip pat ir iš įvairių šaltinių vokiečių kalba, kuriuose paminėti krikštai, žirgeliai, vėtrungės. K. Demereckas citavo ir Klemenso Čerbulėno mintis, publikuotas 1938 m. „Naujojoje Romuvoje“: „Antkapiniai paminklai saugojo mirusiojo ramybę nuo piktos valios norų, jų kilmė daug ankstyvesnė negu krikščionybė, nors juos ir pavadino krikštais, krikštužiais, krikšteliais“.

Galiausiai seminaro organizatorė Hugo Šojaus muziejaus Muziejinių tyrimų skyriaus vedėja Asta Bartkevičiūtė, pasidžiaugusi puikiais pranešėjais ir įdomiais aktualiais pranešimais, aptarė seminaro rezultatus ir patikino, kad vertėtų išlaikyti šių seminarų tęstinumą.

Renginyje dalyvavo apie pusę šimto muziejininkų, tautodailininkų, etnografų, mokytojų. Seminaras organizuotas laimėjus projektą, jį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šilutės rajono savivaldybė.