Karstas Vytauto Didžiojo palaikams, 1933 m. Pagamintas Čekoslovakijoje. Po ilgų karo ir pokario kelionių dabar sugrįžęs į Vilniaus katedros bazilikos požemius. V. Jenciaus-Butauto nuotr.

Viktoras Jencius-Butautas, www.voruta.lt

Lietuvą kartas nuo karto supurto politiniai – kultūriniai skandalai. Įvyksta todėl, kad Lietuva ilgus šimtmečius neturėjo savos valstybės ir jos piliečių interesų niekas nesaugojo ir neatstovavo. Šiandien galima įžvelgti ir tam tikros veiklos pėdsakus… Nenuostabu, kad visuomenės informavimo priemonėse pagarsinamos „manijos“, kad ir Vytautomanija[1],  nesulaukia deramos pilietinės visuomenės reakcijos. Galios centrai bando kartas nuo karto manipuliuoti viešąja nuomone, skelbdami sensacingas naujienas. Netapo išimtimi ir 2025 01 06[2] paskelbta sensacinga/nesensacinga žinia apie trijų karalių dovanotas, tai yra išimtas/neišimtas iš slėptuvės tris karūnas, ir surastas/nesurastas valdovų insignijas. Kaip bevartyk, šventė Lietuvai ir Lenkijai neįvyko, o paslapčių esama galimai daugiau, nei 1931 metais, kai buvo surasti palaidojimai Vilniaus katedroje po potvynio.

   Dvasinės galios centro atstovai Bažnytinio paveldo muziejuje pranešę apie vertybes, nutylėjo  ne tik insignijų  paieškų proceso detales. Nutylėjo ir tai, kad darbuotasi nedalyvaujant arba dalinai ignoruojant Kultūros paveldo departamentą. Nebuvo paskelbta, kad prie karališkų ir kitų  insignijų buvo rasta kaukolė.  Sunku buvo suprasti, kodėl nebuvo gauti visi tokiems darbams reikalingi leidimai. Po spaudos konferencijos ovacijų nebuvo, nes sužinota, kad visas procesas nefilmuotas ir buvo aišku, kad veiksmai atlikti pažeidžiant nusistovėjusią tvarką. Taip ir liko neaišku, kur tris savaites buvo saugomos insignijos ir kodėl jos iškart nebuvo perduotos Kultūros paveldo departamentui. Ir tai ne vieninteliai klausimai.

        Prabėgus geram mėnesiui po slaptavietės atvėrimo, taip ir liko neaišku, kam buvo reikalingas toks paslaptingumas. Iškart po neva sensacingo pranešimo, korespondentų būrio apsuptas restauratorius, muziejininkas Saulius Poderis  Vilniaus šv. arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriuje sningant papasakojo, kaip jis surado insignijų vietą. Tikrajam radėjui vietos prie pailgo stalo neatsirado, nes anot klasiko,  „etika ir moralė – ne šio pasaulio dimensija“ Norinčių išgirsti tiesą iš pirmųjų lūpų nemažėja iki šiol, atvyksta korespondentai ir iš Lenkijos.

   Sauliui Poderiui rodomas dėmesys liudija, kas yra insignijų tikrasis atradėjas.  Tenka apgailestauti, kad institucijos, gavusios iš jo informaciją apie egzistuojančią slėptuvę Vilniaus katedroje, dešimt metų nieko neveikė ir toliau, matyt, būtų ramiai miegojusios. Tiesa, tame neveikimo periode būta ne tik  keistokų epizodų, bet ir neadekvataus insignijų reikšmės suvokimo ir vertinimo. Sklindantys anekdotiniai teiginiai, kad „man mano reputacija svarbesnė už kažkokį tai žiedelį“ gali varžytis su neleidimu Istorijos institutui skanuoti katedrą. Nieko keisto, kad kai kurie asmenys prarado atmintį ir sunkiai prisimena Saulių Poderį. Restauratoriaus, muziejininko pateikti samprotavimai ir skaičiavimai neįtikimo  atsakingų asmenų. Tyčinis ar netyčinis neveiklumas ieškant/neieškant insignijų atrodo tarytum tramplynas šuoliui karjeroje. Buvo aišku, kad be faktinių įrodymų paieškos nepajudės iš mirties taško.

   Kaip viskas vyko, Saulius Poderis ne kartą pasakojo žiniasklaidai. Jis prieš šešis mėnesius teoriškai išskaičiavo ir tiksliai nustatė insignijų, paslėptų 1939 metais buvimo vietą ir  nuėjęs į katedros požemius nufotografavo insignijas. Verta pastebėti, kad fotografuoti katedroje ir požemiuose nedraudžiama ir draudimo ženklų ten nėra. Po to, tai yra 2024 08 13, informavo valdžios institucijas: Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimo pirmininkę ir premjerę, pridėdamas video medžiagą atskiru failu, tikėdamasis, kad reikalai pajudės ir Lietuva išvys ne tik karališkąsias insignijas, bet gal ir Vytauto ženklus. O gal pavyks ir daugiau, tai yra surasti Vytauto palaikus. Faktai badė akis, tačiau dinamikos paieškose nebuvo. Kitaip kaip vilkinimu to proceso nepavadinsi. Faktas buvo nustatytas ir tereikėjo viešai atverti slėptuvę.

        Kol Kultūros paveldo departamentas derino savo veiksmus su suinteresuotais asmenimis ir institucijomis, įvyko tai, kas įvyko. Deja, eilinį kartą viskas atlikta slaptai, kaip 1909, 1914 ir 1931 metais. Slaptumo aureolė, gaubusi minimais metais vykdytus darbus Vilniaus katedroje, pagimdė ne tik ginčus dėl lietuviškos karūnos[3] ir Vytauto kapavietės. Viltasi, kad  2024 metais  paieškos bus vykdomos viešai, dalyvaujant žiniasklaidai. Deja,  veikta  slapta. Matyt, skyrėsi/nesiskyrė tokio veikimo motyvacija, tada ir dabar.

   Sovietmečio tvirtinimai apie paieškas Vilniaus katedroje rimtai neatrodo, nes už jų matomas Markulio – Erelio šešėlis. Teiginiai, kad kriptoje ties antruoju pilioriumi nerasta jokių ženklų, leidžiančių identifikuoti ten esančius palaikus, neįtikina. Tuo metu viskas buvo kontroliuojama. Užtenka paminėti Vytauto metinių minėjimą 1980 metais Trakuose. Patriotinio renginio nuotraukos buvo padalintos visiems rajonams, ieškant „nusikaltusių“ dalyvių… prašant juos nurodyti.

    Ar viskas taip blogai? Jeigu viskas būtų kaip anuomet, tai Saulius Poderis pasakotų tik siaurame rate ir niekas apie jo darbus nežinotų. Sovietmetyje taip suderindavo, kad net amžiams nutildavo. Nors ir labai buvo stengtasi, kad tiesa nepatektų į spaudą, bet Viliaus Kavaliausko, Gedvydo Vainausko pastangų dėka, drąsios žurnalistės Rasos Karmazaitės straipsnis 2024 11 03 „Lietuvos ryte“ sukrėtė Sauliaus Poderio draugus ir nedraugus. Tiesa apie insignijas tapo žinoma plačiai Lietuvos visuomenei.  Apie insignijų buvimo vietą  nuo 2024 rugsėjo mėnesio žinojo daug asmenų, ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Saulius Poderis iš to paslapties nedarė. Akivaizdu, kad institucijoms nebuvo noro operatyviai pradėti viešai veikti ir jų motyvai lieka neaiškūs.

       Sauliaus Poderio niekas nei žodžiu, nei raštu iš Kultūros paveldo departamento ir kitų institucijų nepaprašė nurodyti insignijų buvimo vietos. Netgi atvirkščiai, prašė palaukti, kol bus sušauktas pasitarimas Kultūros paveldo departamente suinteresuotų pusių ir tada nurodyti tikslią vietą.

     Ilgai laukti neteko ir 2024 12 16 slaptavietė buvo atverta slapta nuo visuomenės, nefilmuojant viso proceso. Pranešta apie išėmimą tik 2025 01 06, pamirštant informuoti apie rastą kaukolę slaptavietėje. Kur ji yra dabar? Taip pat esama neaiškumo dėl rastų objektų…

    Paslapčių ir abejonių, kaip viltasi, po straipsnio „Lietuvos ryte“ 2025 01 10 nesumažėjo. Viešumo nebuvimas išimant insignijas iš slaptavietės Vilniaus katedroje paskatino kreiptis  šio straipsnio autorių ir Vilių Kavaliauską į Seimo Kultūros komiteto pirmininką Kęstutį Vilkauską. 2025 01 30 Kęstučiui Vilkauskui papasakojau apie Vytauto palaikų paiešką katedroje.  Atkreipiau dėmesį į tai, kad 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko 1933 metais minima Vilniaus katedroje makaronų dėžė su Vytauto palaikais galimai turi tiesioginį ryšį su rasta kaukole. Medinės dėžės fragmentas tai patvirtintų, deja, nėra aišku, kokia buvo jos padėtis slėptuvės atvėrimo metu.  Teko taip pat paminėti, kad ne visi rasti 2024 12 16 objektai Vilniaus katedros rūsiuose yra parodyti ir t.t.  Komiteto pirmininkas pritarė, kad paslapčių nuo Lietuvos piliečių neturi būti ir kad insignijos yra Lietuvos valstybės nuosavybė, kuri liudija apie bendrą mūsų istoriją su Lenkija. Koks bus sprendimas?

[1] https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000381966/vytautomanija-vytauto-didziojo-kultas-tarpukariu-ir-jo-reiksme-lietuvos-istorijoje

[2] https://alkas.lt/2025/01/06/vilniaus-arkivyskupija-skelbia-katedros-pozemiuose-atrastos-lietuvos-ir-lenkijos-valdovu-insignijos/

[3] Kitaip žinomos kaip Sandomiero karūna