Neseniai Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio televizijoje išsakytą teiginį, kad Lenkija tarpukariu nebuvo okupavusi Vilniaus krašto, sunku praleisti pro ausis. Bet iš tikrųjų ministro interviu Lenkijos televizijai buvo skirtas daugiau vokiečių tvirtinimams, esą jie po karo buvo išvyti iš kai kurių dabartinei Lenkijai priklausančių teritorijų ir jiems nenorima gražinti nuosavybės.
Vokiečiai jau seniai nori atgauti žemę ir pastatus, kuriuos jų tėvai Lenkijoje paliko po karo pasikeitus Europos žemėlapiui. Ypač daug tokio turto yra Opolės vaivadijoje ir Šiaurės Lenkijoje. Kaip Sudetai Čekijoje, taip Silezija Lenkijoje po Miuncheno suokalbio buvo atplėštos iš šių šalių, tačiau po karo Lenkijai gražinta didžioji anglies turtinga Silezijos dalis. Čia dar nuo Prūsijos laikų gyvenę ir naujai atsikėlę vokiečiai pasitraukė į pralaimėjusį reichą, tačiau dabar jie kelia galvas. Jie nori susigražinti bent savo turtą. Pasak dienraščio „Rzeczpospolita“, vokiečių paliktas nekilnojamasis turtas pietvakarinėje Lenkijos dalyje gali siekti 19 mlrd. eurų (65,6 mlrd. litų).
Kaip 2007 m. sausį rašė Lenkijos spauda, išvykusiųjų vokiečių grupė 2000-aisiais įkūrė Išvarytųjų tarpusavio pagalbos organizaciją – „Prussisches Treuhand“, kurios užduotis buvo išreikalauti iš Lenkijos prarastą turtą. Panašią organizaciją įkūrė ir išvarytieji iš Čekijos, bet jie nėra tokie aktyvūs kaip vokiečiai iš Prūsijos. Žinodama, kad nei Vokietijos, nei Lenkijos teismai nepriteis jiems prarasto turto, po penkerių metų pasirengimo „Prussisches Treuhand“ užregistravo savo ieškinį Strasbūre – Europos žmogaus teisių teisme. Maždaug apie 200 ieškinių čia nagrinėjama iki šiol, tačiau, ekspertų nuomone, jiems prošvaisčių maža. Tiesa, 22 lenkai minėtuose rajonuose 2007 m. jau buvo praradę stogą virš galvos…
Bet grįžkime prie Vilniaus krašto, kurio jautrią istoriją gribštelėjo Lenkijos ministras, garsėjantis skandalingais pasisakymais. Per televiziją R.Sikorskis priekaištavo ir Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui, kuris esą per 13 vizitų į Lietuvą nesugebėjo pasirašyti nė vieno principinio susitarimo su Lietuva. Palikime lenkams jų tarpusavio nesutarimus, o dėl santykių su kaimynais reikia dėkoti Dievui ir abiejų valstybių lyderiams, kad jie iki šiol pakankamai draugiški, na, sakykime, korektiški ir normalūs. Išskyrus, žinoma, pastarąjį ministro leptelėjimą, kurį mūsų politikai vertina kaip rinkimų į Europos Parlamentą retoriką.
Nereikia būti tituluotu istoriku, kad atsiverstum vadovėlį (tikimės – ir lenkišką) ir surastum praėjusio amžiaus antrojo dešimtmečio Vilniaus krašto raidos aprašymą.
Taigi, 1920 10 07 d. Suvalkų sutartimi Lenkija pripažino Vilniaus kraštą kaip Lietuvos dalį, kurį buvo užėmusi dar 1919-ųjų balandį, tačiau 1920 m. pusmečiui palikusi Vilnių (bet ne visą teritoriją). Netrukus Suvalkų sutartis buvo sulaužyta ir Varšuvos nekontroliuojamas generolas Lucjanas Żeligowskis vėl užėmė kraštą, paskelbęs čia Vidurio Lietuvos valstybę. Lenkai skelbė, kad generolo būriai jiems nepavaldūs, o sukurta valstybė yra fiktyvi, tačiau po dviejų metų (1922 03 24 d.) Lenkijos Seimo sprendimu Vilniaus kraštas (apie 7000 kv. km teritorija su beveik puse milijono gyventojų) buvo oficialiai prijungtas prie Lenkijos. Tautų Sąjunga ir Antantės šalių Paryžiaus konferencija tai pripažino.
Okupuotame krašte sparčiai vyko vietos gyventojų asimiliacija. Jeigu 1930 m. čia gyveno 25 proc. lietuvių ir 35 proc. lenkų, tai 1937-aisiais lietuviai tesudarė vos 0,8 proc., o lenkų skaičius išaugo iki 66 proc. (likusiųjų dauguma buvo žydai – 28 proc.). Asimiliacija vyko sparčiai. 1924 m. oficialia valstybine krašto kalba tapo lenkų. Masiškai buvo uždarinėjamos nelenkiškos privačios mokyklos. Tautinių mažumų (šiuo atveju – lietuvių) teisės buvo ignoruojamos.
1939 08 23 d. pasirašius Molotovo ir Ribbentropo paktą, o vėliau – Vidurio Europą padalinusius slaptuosius protokolus, nacistinei Vokietijai sužvanginus ginklais, subraškėjo ir Vilniaus krašto okupacinė struktūra. Rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus Lenkiją, po keleto savaičių Raudonoji Armija įžengė į Vakarų Ukrainą, Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. Spalio 10 d. Lietuvos ir SSRS sutartimi šis kraštas buvo gražintas Lietuvai, nors iš esmės viena okupacija pakeitė kitą.
Iki šiol Maskva dažnai spekuliuoja šiuo faktu, teigdama, kad tik SSRS dėka Vilnius ir visas kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Taip ji esą Lietuvai gražino ir Klaipėdos kraštą. O naujienų agentūros „Regnum“ redaktoriaus pavaduotojas ir Rusijos – Baltijos media centro vadovas Igoris Pavlovskis, nagrinėdamas lenkų ir lietuvių santykius, gruodį rašė, kad Lietuva už šią „caro dovaną“ turi dėkoti asmeniškai draugui Stalinui. Įdomu, pastebi politologas, kad prieškario Lietuvoje daugelis, žinodami J.Stalino antipatijas lenkams, išeidavo į demonstracijas su šūkiais „Tegyvuoja draugas Stalinas!“
Jis cituoja Juozą Urbšį, kuris savo prisiminimuose aprašo, kaip Stalino dešinioji ranka Lazaris Kaganovičius jam sakęs, jog Vilnius – nelietuviškas miestas, o būtent „tautų tėvas“ buvęs Vilniaus gražinimo Lietuvai iniciatoriumi ir netgi kritikavęs tuos, kurie šį miestą norėję perduoti Baltarusijai…
Taigi, maždaug 20 metų dalį Lietuvos buvo okupavę lenkai. Jokių diskusijų šia tema būti negali. Artėjančio karo akivaizdoje juos išstūmė kitas okupantas, o dar po pusantrų metų – trečias. Po nacių Lietuva beveik penkiems dešimtmečiams buvo po sovietinio okupanto padu. Dabar ir vieni, ir kiti mėgina nusiplauti kaltę, tvirtinti, kad okupacijos nebuvo, arba pagražinti savo darbelius falsifikuojant faktus ir skelbiant visokias prielaidas, įžiebiant naujas ginčų aistras.
Tos aistros kaitinamos, pavyzdžiui, ir dėl vardų, pavardžių, vietovardžių rašymo. Vasario mėnesį Lenkijos laikraštis „Dziennik“ paragino Vilniaus krašto lenkus kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, kad lenkų apgyvendintose vietovėse antroji valstybinė kalba būtų jų. Leidinį papiktino tai, kad Mickevičiaus gatvės pavadinimo lentelė buvo pakeista į lietuvišką. Dar didesnį kai kurių lenkų pasipiktinimą kelia žemės gražinimas lenkų tautinei mažumai Vilniaus krašte. Šis procesas sudėtingas visoje Lietuvoje, tačiau lenkai, kaip ir žydai, mano, kad jų nuosavybei gražinti dirbtinių trukdžių daugiausiai sudaroma Vilniaus apskrityje.
Įdomu tai, kad dar R.Sikorskio pirmtakei Annai Fotygai, 2007 m. sausį viešėjusiai Vilniuje, buvo garantuota, kad žemės gražinimo problema krašto lenkams bus išspręsta iki 2008 m. pabaigos. Taip 2006-ųjų pradžioje susitarė abiejų šalių prezidentai. Tačiau dėl biurokratijos ir korupcijos Lietuvoje apskritai, kaip pasakytų Kristijonas Donelaitis, šis „ratas ant ašies girgždėdamas sukasi sunkiai“. Tautiniai santykiai čia niekuo dėti.
Žinoma, visa tai smulkmenos. Mūsų politikai siūlė nekreipti dėmesio ir šiurkštų Lenkijos ministro akibrokštą. Tačiau kas išsprūsta kokiam nors laikraštėliui, tas neleistina aukštam pareigūnui. Žmonės ypač jautrūs istorijos iškraipymams, tautiniams santykiams, ksenofobijos, netolerancijos apraiškoms. Jose dažniausia įsižiebia ilgai negęstanti konflikto kibirkštis.
www.delfi.lt
