Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Tokį klausimą esu gavęs ne iš vieno „Vorutos“ skaitytojo. Jiems rūpi karaliaus sąvoka. Ką vadiname karaliais? Ar senosios Lietuvos valstybės valdovus galima vadinti karaliais? Apie visa tai ir bus šiame straipsnyje kalbama.

Karaliai yra, vaizdingai kalbant, dviejų rūšių: 1) valdovai, neturintys virš savęs siuzereno (turinčio jam pavaldžių vasalų – žemesnio rango valdovėlių), taigi niekam nepriklausantys, ne submonarchai ir 2) popiežiaus nurodymu pateptieji valdovai.

Pirmajai rūšiai priklauso visi senosios Lietuvos valstybės valdovai. Dėl XIII-XIV a. Lietuvos valdovų negali kilti net abejonių. Jie patys save laikė karaliais ir juos taip vadino kitų šalių valdovai, net popiežius. Tai matyti iš tarpusavio susirašinėjimų. Antai popiežius Jonas XXII laiške Prancūzijos karaliui 1323 m. lapkričio 7 d. rašė: Gediminas, kuris save tituluoja lietuvių ir rusų karaliumi (se regem Lethoviae et ruthenorum intitulyat). Livonijos kronikoje skaitome: Lietuvos karalius Algirdas surinko stiprią kariuomenę ir įsiveržė į brolių kraštą. Toje pačioje kronikoje: karalius Kęstutis kartu su savo sūnumis ir Algirdo sūnumis, savo sūnėnais, su didele kariuomene, kurioje buvo ir rusų, kaip priešai įsiveržė i Kuršą.

Tokių pavyzdžių daug

Juose lietuvių karaliai niekuo neišskiriami iš kitų kraštų karalių. Ir mes neturime jų skirti. Todėl istoriko prof. Alfredo Bumblausko siūlymas juos vadinti nesisteminiais karaliais, t. y. išskirti iš kitų, yra nevykęs. Kaip ir kitur, taip ir Lietuvoje karaliais buvo vadinami tiek dar nekrikštyti pagonys, tiek jau ir pakrikštyti – krikščionys. Tikyba šiuo atveju neturėjo reikšmės.

Antrosios rūšies karalius (popiežiaus nuodymu pateptasis) buvo Mindaugas. Vėliau, Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, šia sąvoka piktnaudžiaudami lenkai stengėsi pavergti Lietuvą, ją prisijungti prie savo tada daug mažesnės valstybės. Lenkai popiežiaus nepateptus savus valdovus buvo linkę vadinti karaliais, tačiau tik ne lietuvius. Taigi jie taiko dvigubus standartus. Tai jiems nedaro garbės.

Lietuvoje valdovai iš seno buvo vadinami germanų kilmės žodžiu kunigas. Po krikšto lenkų ksiądz įtakoje šis žodis gavo dvasininko reikšmę. Tada pasaulietiniam valdovui vadinti buvo pasidarytas vedinys kunigaikštis, su priesaga –aikštis. Terminas didysis kunigaikštis buvo lygiavertis karaliui. Dėl to, pavyzdžiui, didžiojo kunigaikščio Butigeidžio bataliono pavadinimas – tai tas pats, kas karaliaus Butigeidžio batalionas.

Kijevo Rusioje kniazj reiškė valdovą, pavaldų siuzerenui, kuriuo buvo totorių-mongolų chanas. Klaidingai sutapatinus velikij kniazj su didžiuoju kunigaikščiu, ilgainiui imta ir mūsų didįjį kunigaikštį suvokti kaip vasalinį valdovą. Tokį didžiojo kunigaikščio sąvokos vartojimą dabar perima Vakarų šalys ir tuo būdu Lietuvos karaliai yra nužeminami iki vasalinių valdovų lygio. Tai didelė neteisybė.

Žodžiui karalius, kaip ir lenkų krol, gudų karolj ir kt. pradžią davė Karolio Didžiojo vardas. Plg., žodį ciesorius, rusų carj, kilusį iš Romos imperatoriaus Cezario vardo. Žodis valdovas jau randamas senuosiuose mūsų raštuose, tad tai yra ne koks naujadaras. Senovėje jis tapatintas su karaliumi.

Nuotraukoje: Akad. Z. Zinkevičius

Voruta. – 2012, lapkr. 24, nr. 24 (762), p. 1, 13.