Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

Šiais metais pažymime skaudžius 70-mečius: tremties, karo pradžios, sukilimo, mėginusio, prasiveržus tarp okupacinių Scilės ir Charibdės, tautą išvesti į Lietuvos valstybę, holokausto…

Dar taip neseniai Istorijos mokęsi iš sovietinių vadovėlių, savąją perduodami nelyg tautosaką iš lūpų į lūpas, šiandien, suprantama, galime jaustis kiek sutrikę: kur tikroji tiesa, kur – mums primestos ar pačių susikurtos klišės, kur – romantinis rūkelis, kurį, jau laisvi, brandūs ir atsakingi, galime imtis išsklaidyti, o kur – esminis mūsų egzistencijos pamatas, žinia, ne vien objektyvumu (faktais) grįstas, bet ir vertybine vertikale sukniedytas…

2011 m. birželio 29-30 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko tarptautinė mokslinė konferencija „SSRS ir Vokietijos karo pradžia Baltijos šalyse 1941 metais“ (kartu su LRS ją rengė ir LGGRTC – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras), kurios tikslas, matyt, ir buvo – jei ne sudėti visus taškus, tai bent išryškinti problemiškąsias, skaudžiąsias – taip pat ir herojiškąsias – mūsų istorijos briaunas, apnuoginti klišėmis virtusius abejotinus teiginius, sklaidyti vien „gerais norais“, bet ne faktais grįstas legendas.

Regis, nė vienos šalies istorija nėra grynai „objektyvi“ – tik faktų, skaičių lentelės; ne, empiriką persmelkia ir struktūruoja vertikalė, dažnai patriotizmu vadinama. Faktografiją su vertybinėmis nuostatomis siejo ir sveikinusieji konferencijos dalyvius – Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, kvietusi atsiverti Tiesai, kartu priminusi: ciniška klausti, kieno kančios menkesnės, ir Atkuriamojo seimo pirmininkas, Nepriklausomybės akto signataras, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis. Pastarasis dėmesį kreipė į karo preliudijos akcentus, kuriuos pamiršus vieną iš dviejų Europą besidalijusių šalių galima vadinti „išvaduotoja“ – tai 1939-ųjų Molotovo- Ribentropo paktas (SSSR ir Vokietijos nepuolimo sutartis) su jo slaptaisiais protokolais… Prof. V. Landsbergis – matyt, oponuodamas aršiesiems Lietuvos nusikaltimų karo metais demaskuotojams, – pažymėjo: Lietuva, 1939-aisiais tapusi slaptų derybų objektu, 1940-aisiais liovėsi buvusi istorijos subjektu net penkiasdešimčiai metų… Pradinis Baltijos šalių palankumas nacių kariuomenei, kaip padariusiai galą Stalino terorui, greit pasirodęs nepagrįstas – pakibęs holokausto kirvis niekuo nepateisinamas; vis dėlto kalbetojas priminė, kad intelektualinį žydų elitą ėmėsi naikinti jau sovietai (o ištremtųjų 1941-ųjų birželio sąrašuose – ir žydų pavardės)… Prof. V. Ladsbergis pažymėjo: vis dar esant gyvai sovietinei šalies-išvaduotojos legendai, ši konferencija įgauna ypatingą reikšmę.

I. Bendroji siužeto gija

Nors konferencijos tema dėmesio lauką apibrėžė tik Baltijos šalimis, vis dėlto žvelgta į platesnį kontekstą – kalbėta ir apie karo metų situaciją Baltarusijoje bei Ukrainoje. Kaip pažymėjo svečias iš Ukrainos dr. Jevgenijus Dikij (pranešimą „Tautinis pasipriešinimas ir kolaboravimas Ukrainoje 1941-1945 m.“ parengęs kartu su Oksana Čapovskaja), prieš savo pasisakymą spėjęs išklausyti daugelį pranešimų – jis jautėsi tarsi girdėtų tą pačią pasaką, jos įvairius variantus, turinčius bendrą pasakojimo giją, kuri galioja ir jo šaliai (tik reikia pridurti – siaubo pasaką). Tas bendrasis „siužetinis karkasas“: sovietinis teroras – reakcija į jį: Vokietijos kariuomenės kaip kovotojos su sovietine okupacija traktavimas, tad ir džiaugsmingas sutikimas – iliuzijų dėl hitlerinės okupacijos kaip „geresnės“ išsisklaidymas…

Išsamiausiai konferencijoje, suprantama, atspindėtos įvairios lietuviškosios šio „siužeto“ atkarpos ir aspektai. Štai pirmosios sovietinės okupacijos žiurumus, jos konvulsijas karo pradžioje analizavo LGGRTC generalinė direktorė Birutė Teresė Burauskaitė ir Seimo narys Arimantas Dumčius.

„Besitraukiančiųjų kerštą: sovietų karo nusikaltimus Lietuvoje 1941 birželio mėnesio pabaigoje“ gvildenusi B. T. Burauskaitė, minėjo ir konkrečius sukrečiančius pavyzdžius – žvėrišką politinių kalinių egzekuciją Rainių miškelyje (Telšių rajone besitraukiantys sovietai nužudė daugiausiai žmonių), masines žudynes Červenėje (Baltarusija), kur NKVD aukomis tapo ir būrys atvarytųjų iš Kauno kalėjimo… Per pirmąją karo savaitę, anot pranešėjos, Lietuvoje nužudyta (ir vieno, ir kito okupanto bei kolaborantų rankomis) apie penkis tūkstančius žmonių. Skaudžiausia gaida, regis, ir nuskambėjo apgailestaujant, kad ir sovietinėse, ir po to sekusiose nacių egzekucijose dalyvavo vietiniai kolaborantai.

A. Dumčius, aptardamas „Sovietų genocido pradžią: 1939-1941 metai“ pagrįstai žvilgsnį kreipė į dar „taikią“ sovietų skverbimosi į Lietuvą preliudiją: 1939-aisiais, SSSR dėka atgavusi Vilnių, Lietuva pasirašė sutartį dėl riboto sovietinės kariuomenės dalinių įvedimo… (Taigi lapei pasiprašius pavežti uodegą, negalėjai tikėtis, kad ir ji pati neįsiropš į vežimą – tai jau mūsų komentaras). Pranešėjas aptarė Lietuvos vyriausybės paskutinį posėdį 1940 birželio 14-15 d. po Sovietų sąjungos ultimatumų; apibendrindamas situaciją (priešintis siūlė kone vienintelis prezidentas Antanas Smetona) jis pripažino vyriausybę buvus jau psichologiškai demoralizuotą… Priminęs dar ne vieną sovietinio teroro aktą (nukankinti Panevėžio medikai, nužudyti kunigai), juodąjį birželį – karo išvakarėse prasidėjusius trėmimus A. Dumčius galėjo paliudyti ir asmeniškai: jį, vos vienerių kūdikį, su motina ir aukle į Kauno stotį palydėjo raudonarmietis ir vietinis komjaunuolis…

Tad nenuostabu, kad pereinant jau į kitą istorijos fazę, vokiečių kariuomenės laikraščių pranešimus apie vermachto žygį apžvelgęs dr. Joachimas Tauberis (Šiaurės Rytų Europos vokiečių kultūros ir istorijos instituto Liuneburge direktorius) galėjo cituoti: „Lietuvos gyventojai buvo mums labai draugiški“. Pažymėjęs, kad riba tarp propagandos ir realybės nėra aiški, pranešėjas vis dėlto pagrįstai teigė, kad pirmąsias karo dienas Lietuvos gyventojai išgyveno kaip išlaisvinimą, džiaugsmo – „Bolševikai pabėgo!“ buvo daug, ir vokiečių okupacija priimta kaip mažesnė blogybė…

Taigi karo pradžia regėjosi lyg įveiktas „Raudonasis tvanas“ (šį Igno Šeiniaus liudijimą apie pirmąją sovietinę okupaciją, parašytą švedų kalba, prisiminė Jonas Ohman, kalbėjęs apie „Švedijos vyriausybės požiūrį į Baltijos šalių valstybingumo problemą 1940-1941 metais“).

II. Likimo sesės

Vienu ar kitu aspektu į savo šalies situaciją karo pradžioje pažvelgė ir svečiai iš užsienio. Dr. Ritvars Jansonsas iš Rygos, nagrinėdamas „Tariamų ir tikrų Vokietijos šnipų veiklą Latvijoje 1941 m. birželio-liepos mėnesiais“, pateikė absurdiško sovietų įtarumo, o kartu ir žiaurumo pavyzdžių: štai birželio 23-osios naktį Joninių laužą uždegęs ūkininkas pasmerktas mirčiai – esą davęs signalą vokiečių aviacijai…

Dr. Meelis Maripuu, nagrinėjęs „Valdžios įstaigų susikūrimą Estijoje nacistinės okupacijos pradžioje 1941 m.“ išskyrė tris šių įstaigų radimosi faktorius. Viena, veikė provokiškai nusiteikę asmenys; antra, taip realizavosi daugelio siekis atkurti nepriklausomą valstybę; trečia, savivaldos organizacijos daug kur kūrėsi stichiškai.

Savitą baltarusiško pasakojimo atsišakojimą nuo „bendrojo siužeto“ pateikė doc. dr. Jevgenij Greben („Baltarusija 1941 m.: okupacija, kolaboravimas, pasipriešinimas“). Skirtingai nuo Baltijos šalių, Baltarusija prieškaryje, kaip pažymėjo pranešėjas, buvo išskaidyta ir nesudarė nacionalinio vieneto. Tad ir karo metais kolaboravimą su nacių okupantais dar perpynė vidiniai „pasiaiškinimai“. Detaliau sustojus ties Vakarų Baltarusija, prieškariu priklausiusia Lenkijai, prisiminti lenkų kerštavimai baltarusiams, o baltarusių – lenkams…

Kaip išryškėjo iš dr. J. Dikij pasisakymo, prieškario Ukrainos „mozaika“ dar margesnė – po 1920-ųjų šalis padalinta tarp keturių valstybių (Čekoslovakijos, Rumunijos, Lenkijos ir SSSR). Nors galima sakyti, kad Ukrainą suvienijo Stalinas, bet po masinių areštų, sovietinio teroro, ir Ukrainoje karo pradžia priimta kaip galimybė atkurti nepriklausomą valstybę…

O viešnia iš Ukrainos Julija Goldenberg „iš kitos pusės“ pažvelgė į žydų tragediją karo metais – jos pranešimas vadinosi „Pasaulio teisuoliai Baltijos valstybėse ir Ukrainoje“. Taip, buvo suistepusių rankas krauju, buvo ir rizikavusių savo, visos šeimos gyvybe.

III. Kontroversiškasis sukilimas

Šiemet regis pirmąkart taip plačiai ir viešai minimas ir aptariamas 1941-ųjų Birželio sukilimas – galbūt dėl jubiliejinės sukakties, bet galbūt ir tiesiog pribrendus laikui nebijoti atvirai kalbėti apie šį sudėtingą mūsų istorijos fenomeną. Birželio sukilimą analizavo keletas kalbėtojų. Suglauskime faktus:

1940-ųjų lapkritį Berlyne susikūrė Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), vadovaujamas Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos, gruodį ši pogrindinė organizacija jau veikė ir Lietuvoje (pagrindiniai štabai – Kaune ir Vilniuje). Šios organizacijos suplanuotas ir parengtas sukilimas prieš sovietinį okupantą Lietuvoje prasidėjo pirmąją Vokietijos-SSSR karo dieną – birželio 22-ąją. Birželio 23-osios rytą per Kauno radiofoną LAF-o įgaliotinis Leonas Prapuolenis perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir paskelbė sudarytos Vyriausybės, kuriai vadovauja Juozas Ambrazevičius, sąrašą. Sukilimas truko savaitę.

LGGRTC atstovaujantis Alfredas Rukšėnas, aptardamas sukilimą, išskyrė tris vyraujančias jo interpretacijas: 1) Lietuvos gyventojų išsilaisvinimo iš sovietų okupacijos kova; 2) nacių inspiruotas sukilimas; 3) išpuolių prieš žydus Lietuvoje pradžia.

Pranešėjas akcentavo būtinumą, vertinant sukilimo esmę, remtis jo dalyvių motyvais ir teigė: pagrindinis pasipriešinimo akstinas buvo patriotizmas, tai – Lietuvos gyventojų savasties išraiška. Sukilimą inspiravo ne naciai, bet – sovietinis režimas, patirtasis teroras. Antisemitinių apraiškų būta, deja, niekas tuomet nežinojo nacių planų. Anot kalbėtojo, neatnešęs realios laisvės sukilimas turi pazityvią reikšmę – pasauliui parodyta, kad Sovietų Sąjungos dalimi tapta ne savo noru, Lietuvos žmonės atgavo moralinį, psichologinį pasitikėjimą, sustiprinta tolimesnės kovos už nepriklausomybę motyvacija.

Dr. Kęstutis Ignas Skrupskelis (šio JAV Pietų Karolinos universiteto profesoriaus emerito pranešimą „Kaip Lietuvos laikinoji vyriausybė vertino politines lietuvių galimybes“ perskaitė Vidmantas Valiušaitis) teigė, kad sukilimu siekta paimti iniciatyvą į savo rankas ir vokiečius pastatyti prieš faktą. K. I. Skrupskelis detaliau aptarė Laikinosios vyriausybės priimtus, niekur nepaskelbtus, taigi didesnio vaidmens nesuvaidinusius Žydų padėties nuostatus (matyt, ir suteikiančius progą jos veiklą susieti su prasidėjusiu holokaustu). Atmesdamas antisemitinę šių nuostatų interpretaciją, jis pasiūlė savąją hipotezę: nuostatais, kurie priimti vokiečių civilinei valdžiai pakeitus karinę, siekta patikrinti savo veikimo galimybių ribas – jei šiam dokumentui vokiečių valdžia pritartų, kartu pripažintų ir Lietuvos nepriklausomybę… Kažin ar visus įtikino pasiūlytosios diplomatinės subtilybės, bet, matyt, visiems – ypač profesionalams istorikams – verta įsiklausyti į perspėjimą: istorija neturi būti rašoma taip, tarsi praeityje būtų disponuota visa informacija, kurią šiandien turime mes…

Dr. Sauliaus Sužiedėlio požiūris į Birželio sukilimą, Laikinosios vyriausybės veiklą buvo kur kas kritiškesnis. Žydų padėties nuostatuose jis įžvelgė antisemitizmą, Laikinajai vyriaustybei priekaištavo, kad viešai netasiribota nuo žydų žudynių… Svečias iš JAV ragino žydų istorijos neišskirti iš bendros Lietuvos karo metų istorijos, holokaustą regėti kaip centrinę jos ašį ir blaiviai vertinti lietuvių dalyvavimą jame.

Priešingas pozicijas, regis, siekė sutaikyti Ronaldas Račinskas, savo pranešime „Nacių ir sovietų nusikaltimai: suvokimo ir vertinimo iššūkiai“ teigęs, jog vienpusiška ir šlovinti Laikinosios vyriausybės veiklą vien kaip humanišką, ir, neįvertinant konteksto, traktuoti ją kaip pronacišką.

IV. Objektyvumas vs subjektyvumas?

Mokslinis diskursas ir liaudiška šnekta apie tuos pačius įvykius, suprantama, dažnai prasilenkia, ir nuokrypiu nuo tiesos, matyt, dažniau kaltintume emocinguosius neišmanėlius. Bet kur kas liūdniau, kai mosuodami objektyvių faktų vėliava subjektyvioms (tiesmukoms, bekontekstinėms ir pan.) interpretacijoms pasiduoda profesionalai. Istorikas Algimantas Kasparavičius po šios konferencijos, ko gero, galės jaustis mokslo kankiniu – gi po pranešimo, grįsto archyvų studijomis, diskusijų metu sulaukė emocingų prieštaravimų – jo pozicija piktinosi ir prof. V. Landsbergis ir mons. Alfonsas Svarinskas, ir dar ne vienas klasytojas.

„Lietuvos valstybingumo atkūrimo klausimas tarptautinėje erdvėje 1941-1945: lietuvių politinės projekcijos ir diplomatinės spekuliacijos“ – tokią temą nagrinėjęs mokslininkas, regis, tikrai nebijo paliesti skaudžiųjų mūsų istorijos klausimų. Mums visiems visai pravartu pažvelgti į nutylimus ar užglaistomus praeities dalykus, ir už atvirumo Tiesai pamokas moklininkui turėtume būti tik dėkingi (štai, tarkim, pranešėjas priminė krikdemų atstovus su Justo Paleckio vyriausybe bendradarbiavus savanoriškai). Vis dėlto bent kai kurios istoriko interpretacijos sukėlė abejonių… A. Kasparavičiui vis pabrėžiant diplomatijos šefo emigracijoje Stasio Lozoraičio provokišką poziciją, taip ir kirbėjo: ar įmanu moksliniame diskurse fiksuoti okupacijos ar jos grėsmės padiktuotą diplomatiją, niuansų nesuabsoliutinti į „faktus“? Šiems mano svarstymams atitarė diskusijų metu pasisakęs Virgilijus Kubilius – taip (taigi a la moksliškai) traktuodami pirmuosius Sąjūdžio dokumentus, kuriuose kalbama apie perestroką, Michailo Gorbačiovo palaikymą, turime daryti išvadą, kad nepriklasomybės nesiekta…

V. Ar konferencijos temos aprėpia Istorijos lauką?

Kiekvienas pranešėjas pagal savo mokslinius (gal ne tik juos) interesus apsibrėžia nagrinėjamos temos ribas, tad priekaištauti – kodėl kalbėta tik apie kokį nors vieną aspektą, užribyje palikus kitą – suprantama, nėra jokio pagrindo. Štai diskusijų metu Jonui Česnavičiui (vis spragsėjusiam fotoaparatu) iškėlus klausimą: kodėl keliuose pranešimuose kalbėta apie nacių propagandą, o pamiršta sovietinės propagandos mašinerija ir nutylėtas faktas, kad lietuvių spauda, atėjus sovietams, iš esmės buvo sunaikinta, – pranešimo „Lietuviška spauda pirmaisiais nacių okupacijos mėnesiais“ autorius doktorantas Antanas Leparskas tuo ir galėjo remtis: tokios jo temos ribos. (Kitas pranešimas šia tema – prof. dr. Julijos Kantor iš Sankt Peterburgo „Nacistinė propaganda Pabaltijyje 1941 m.: formos, metodai, tendencijos“).

Matyt, bet kurioje sudėtingos ir plačios tematikos konferencijoje lieka „baltų dėmių“ – pranešimuose neatspindėtų aspektų. Tik retoriškai įmanu klausti, ar organizatoriai galėtų organizuoti „trūkstamus“ pranešimus, siekiant, kad jų visuma kuo labiau „padengtų“ nagrinėjamą istorinį lauką…

Šia proga galiu paminėti, kad išklausius itin įdomaus, informatyvaus dr. Broniaus Makausko pranešimo „Suvalkų krašto lietuvių ištrėmimas 1941 m. ir jų likimai“, kuriame kaip ištrėmimai traktuojama tai, kas formaliai vadinta „repatriacija“, ir aš pajutau – trūksta žvilgsnio (suprantama, ne šio gerbiamo pranešėjo) į kitą pusę.. Juk 1941-ųjų sausį tarp SSSR-Vokietijos sudaryta „gyventojų repatrijavimo sutartis“ apėmė ir „vokiečių“ „grįžimą tėvynėn“ – abu šiuos dėmenis imu į kabutes dėl faktinio (bent jau didele dalimi) turinio neatitikimo įvardijimui. O temos – Lietuvos vokiečių repatrijavimo – sudėtingumas ir prieštaringumas, regis, kaip tik turėtų provokuoti mokslininkų dėmesį, jos kėlimą vėšuomenėn. Trumpai paliudysiu šeimyninę „empiriką“: 1941-ųjų kovą kartu su kitais repatrijantais iš liuteroniškosios-lietuviškosios Paprūsės Vokietijon išvyko ir mano tėvo sesuo su šeima (vyru ir vos pusmečio dukrele) – tai galimybei užteko priklausomybės protestantiškai konfesijai, lietuviška kilmė ir kalba nebuvo jokia kliūtis. O akstinas „repatrijavimui“ buvo ne vokiškojo rojaus pagundos – ūkį, į kurį Peteraitikė buvo nutekėjusi, užėmė sovietinės struktūros, jaunai šeimai teko įnamiauti pas gimines. Nažinia, kaip tai traktuotų naujo žvilgsnio istorikai, bet – bėgta ne „į“, bėgta „nuo“…

Ši asmeninė detalė man leidžia pritarti konferencijoje pakibirkščiuojant išryškėjusiai nuostatai: ne, neįmanoma karo – nei pradžios, nei vėlesnių veiksmų (o taip pat ir pokario) – interpretuoti, neatsižvelgiant į prieškario situaciją.

Jono Česnavičiaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Konferencijos metu

2. Vilniaus un-to istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros doktorantas Antanas Laparskis

3. Vyriausiasis specialistas programų koordinatorius dr. Bronius Makauskas

4. LGGRTC generalinė direktorė Birutė Teresė Burauskaitė

5. LRS narys Arimantas Dumčius

6. Dr. Kęstučio Igno Skrupskelio (JAV) pranešimą skaito žurnalistas Vidmantas Valiušaitis

7. Estijos atstovas dr. Meelis Maripuu

8. Pranešimą skaito dr. Jevgenij Dikij (Ukraina. Pranešimas rengtas kartu su Oksana Čopovskaja)

9. Prof. dr. Julija Kantor (Rusija)

10. Prof. dr. Jevgenij Greben (Gudija)

11. Daug pastabų ir kritikos išsakė mons. Alfonsas Svarinskas

Voruta. – 2011, liep. 23, nr. 14 (728), p. 4.

Voruta. – 2011, rugpj. 6, nr. 15 (729), p. 4.