Socialinių tinklų nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Gal ir tiesą rašė Fiodoras Tiutčevas dar 1866 m.: „Умом Россию не понять…“ („Rusijos protu nesuvoksi…“). Internete nepavyko surasti šio prasmingo rusų poeto ketureilio vertimo į lietuvių kalbą (Jonas Strielkūnas „Lyrika. Fiodoras Tiutčevas“, 1982 m.), tačiau aišku, kad nuo carinių iki šių laikų Rusijoje niekas nepasikeitė. Prieš pusantro šimto metų imperija užkariavo Kaukazo tautas, o dabar užgrobia Ukrainą, siekia intervencijos į Vidurio Europą. Ko gero, tai dar ne pabaiga.

Tad ko čia nesuprasti? Nuo sovietinių laikų paplitęs įsitikinimas, kad rusas – geras žmogus. Su tuo galima sutikti, bet tik su viena sąlyga: jeigu jam esi nuolankus, paklusnus. Bet nuo gerumo iki brutalumo – vienas žingsnis. Neseniai perskaičiau amerikiečių rašytojos, fotografės ir pedagogės Anitos Weinreb Katz knygą „Geras žmogus“. Kol Tomui Martinui viskas sekasi ir šeimoje, ir reklamos vadybininko karjeroje, jis tarsi šilkinis. Tačiau pamažu jam visi tampa priešais, besikėsinančiais į jo ir jo šeimos gerovę, kol Tomas virsta tikru pabaisa ir monstru.

Ar tikrai Rusijos protu nesuvoksi? Jau ne kartą rašėme, kad jai apibūdinti geriausiai tinka tipiško sovietinio kur nors Sibiro glūdumoje pasislėpusio kalėjimo modelis. Jame esanti tvarka ir papročiai beveik vienas prie vieno atspindi dabartinės Rusijos valdymo principą. Yra kalėjimo viršininkas, pulkas prižiūrėtojų ir didžiulė kalinių masė, kuri taip pat pasiskirsčiusi į „vierchus“, „šestiorkas“ ir t.t. Nors kalėjime turi būti laikomasi griežtų vidaus taisyklių, bet šios įstaigos gyventojai susikūrę savo tvarką. Čia viešpatauja galingesnio, tvirtesnių raumenų, įžūlesnio, turinčio geresnius ryšius su prižiūrėtojais ir išore valdžia. Tai priverčia sukti pataikavimo, skundimo, nebaudžiamumo, baimės ir prievartos ratą. Šis ratas traiško visus, kas priešinasi, nesutinka su tokia tvarka.

Tūlas pasakys, kad šis kalėjimo modelis būdingas kiekvienai valstybei, kuri sukūrusi tokį prievartos mechanizmą. Bet Rusijoje dar nuo carinių laikų kalėjimo tvarka apėmusi kone visas valstybės institucijas ir įaugusi į jos valdymo struktūras. XXI-jame amžiuje tai tapo lyg žmonijos pažangos grimasa, iškreipianti visuotinai deklaruojamos demokratijos ir vertybinės sistemos pamatus. Karas Ukrainoje – naujausias pavyzdys.

Tikrai protu nesuvokiama, kaip sunkiai per revoliucijas ir perversmus brendanti imperija vėl grimzta į prievartos ir smurto bedugnę. Kodėl ji taip elgiasi? Norėdamas supaprastinti šį paaiškinimą, vis kartoju tokią buitinę situaciją.

Tarkime, išgirdau, kad mano kaimynė Marytė kažką blogo apie mane kalba, net man grasina. Įtariu, kad ji mano šunelį apnuodijo, per tvorą šiukšles mėto, dar kažką sugalvojo. Dar kitas kaimynas pašnibždėjo, kad ji kėsinasi į dalį sklypo… Nieko nelaukdamas puolu į ataką: išdaužau jos namelio langus, ruošiuosi jį padegti… Tik šitaip užkirsiu kelią jos išpuoliui…

Argi ne taip elgiasi Putinas? Pirmiausia jis pagrindė savo ataką prieš Ukrainą neva iš jos kylančia grėsme Rusijos valstybingumui, kokio nors Dugino pamėtėta teorija, esą Ukraina visada buvo Rusijos teritorija, Lukašenkos pateikta informacija, neva NATO ruošiasi užgrobti slavų žemes ir t.t., todėl reikia duoti atkirtį. Kremlius net nesivargino pateikti įtikinamų įrodymų, kas iš Vakarų grasina Rusijai ar Baltarusijai. Sutelkęs apie 130 tūkstančių kareivių armiją prie Ukrainos sienų, jis melavo, kad tai tik pratybos, kad Maskva nieko nesiruošia pulti, o Vakarus apėmusi isterija.

Agresijai pagrįsti buvo mestos ir kitos teorijos: Ukrainą reikia denacifikuoti, demilitarizuoti ir apskritai ištrinti iš pasaulio žemėlapio. Galų gale Žirinovskio vaidmenį perėmęs Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas viską sudėliojo į savo vietas: prieš keletą dienų jis pareiškė, kad „atvirai kalbant Ukraina yra Rusijos dalis, o sienos tarp mūsų yra išgalvotos“. Dūmoje kai kas vėlgi atvirauja: Rusija operaciją turi užbaigti prie Lenkijos sienų.

Ar kam nors dar neaišku, kur suka Putino režimas? Ar kas nors abejoja agresoriaus kėslais? Antai, naujausias Maskvos grasinimas: Rusija taktinį branduolinį ginklą dislokuos Baltarusijoje, apie tai anksčiau susitarta su Lukašenka. Bet „Reuters“ cituoja aukštą Amerikos administracijos pareigūną, kuri tvirtina nematąs „jokių požymių, kad Rusija ruošiasi panaudoti branduolinį ginklą“.

Minėto D. Tiutčevo ketureilio paskutinė eilutė tokia: „В Россию просто надо верить“ („Rusija reikia tik tikėti“). Pasaulis įsitikino, kad suprasti ir tikėti „geru žmogumi“, kaip ir visu Putino režimu, yra pražūtinga saviapgaulė, kuri jau atsigręžia prieš mūsų naivumą. „O šventas naivume!“ – sušuko ant laužo už erezijas deginamas čekų teologas Janas Husas, pamatęs senutę, metančią malkų į laužą…