Karaliaučius. commons.wikimedia.org, Aleksander Kaasik nuotr. 

Darius Jurevičius, Onutė Gaidamavičiūtė , www.voruta.lt

• Būdama menotyrininkė, nusprendžiau pakalbinti eruditą kultūrologą, architektūros žinovą klaipėdietį Darių Jurevičių apie žymius ir strategiškai nuo LDK laikų svarbius uostamiesčius – Gdanską ir Karaliaučių, apie vokiškos architektūros elementus. Visgi šiek tiek lietuvių istorikų, menotyrininkų dėmesio šie miestai pelnė. Pvz., istorikas Aivas Ragauskas nagrinėjo Karaliaučiaus ir Gdansko, taip pat Rygos vaidmenį Lietuvos prekyboje[1]. Neatsitiktinai juk ir Gdanskas (Lenkija) ir Karaliaučius (Kaliningrado sritis, Rusija), taip pat kaip ir Klaipėda, Ryga jau nuo LDK laikų yra svarbūs prekybai uostai. Dar įdomiau, kad yra inicijuotas projektas „Pažink svetimšalį: savitarpio pažinimo skatinimas tarp Gdansko, Kaliningrado ir Klaipėdos gyventojų per šiuolaikinės kultūros ir meno mainus“[2].

Dariau, įdomu būtų sužinoti daugiau apie Gdansko kultūrą, architektūrą ir jos savitumą, ryšį su Lietuva.

Pamatęs Gdanską-Dancigą, galima sakyti, labiau įvertinau Lietuvos miestus, anksčiau atrodė, kad kažkur kitur būtinai kažkas daug įdomiau, bet pasirodė, kad Gdanskas nėra gražesnis ar ypatingesnis už Kauną, pavyzdžiui, net ir pagal švarą, tvarką. Gdansko senamiestyje daug labai įspūdingų, penkiaaukščių olandiško stiliaus namų, todėl, kad istoriškai jo klestėjimas susijęs su Olandija, ne labai didelis, bent tiek kiek liko po karo ir gatvės kelios, galima sakyti, sustatytos tvarkingomis tiesiomis linijomis ir daugiau nieko. Tai buvo vienintelis Lenkijos – Lietuvos valstybės miestas, per kurį vyko prekyba grūdais pirmiausia su Olandija ir kitomis Europos šalimis. Grūdai pagrindinė eksporto prekė buvo ir labai paklausi, Lietuvos – Lenkijos bajorai, ponai niekuo daugiau neužsiėmė, todėl kai ta prekyba liovėsi, prasidėjo ekonomikos krizė, nors nutrūko  visa tai ir dėl taip vadinamo tvano, kai Švedija ir Rusija nusiaubė Lietuvą ir Lenkiją.

Gdansko senamiestis apsuptas geležinkelių, greitkelių, šiukšlinų dykrų, iki miesto reikia eiti kilometrus, tokiomis vokiško laikmečio priemiesčio daugiabučių gatvėmis. Labai nustebau, kad, pasirodo, vokiečiai statė tokius nykius namus, gal tuo metu kažkaip kitaip buvo, bet dabar tikrai labai nykūs, apleisti ir niūrūs, jaučiasi, kad labai po karo išgriauta, o už jų prasideda lenkiški daugiabučių monstrų kvartalai. Pamaniau, kad labai neįvertinau ir Kauno, nes, palyginus su nuobodžia vokiška simetrija, kokia ten unikali įvairovė, kad ir ąžuolynas, kaip suprantu, vos ne kažkokia sengirė vidury miesto.

Nors, aišku, įdomu buvo pamatyti, olandiški labai aukšti namai, gal net įdomesni negu Olandijoje, nes labai daug baroko detalių, labai puošnūs, o panašūs namai Olandijoje, nors, aišku, labai stilingi, bet protestantiškai paprastesni, asketiški, tamsios spalvos, kaip suprantu.

Kuo visgi Gdanskas išsiskiria?

Gdanske, kaip ir Vilniuje, visi namai spalvingi. Kryžiuočių periodo gotiškos bažnyčios ir ypač didinga katedra Gdanske iš tiesų labai įdomios, štai eidamas pro tą katedrą, patyriau nemažą įspūdį, kai, suskambėjus varpams, gal ten tokia akustika, kaip tik ėjau pro ją, atrodė, kad žemė dreba.

Gdanskas. vikipedia nuotr.

Paskui, kai skaičiau Günterio Grasso „Dancigo trilogiją“[3] (vok. Danziger Trilogie), bent galėjau kažką įsivaizduoti, beje, jis – vienas labiausiai man patinkančių rašytojų. Turi tam tikrų sąsajų ir su Lietuva, nes jei Klaipėdos kraštas vadinamas Rytų Prūsija, tai Gdanskas – Karališkąja Prūsija, nuo Lenkijos karūnos, o G. Grassas – panašaus likimo kaip prūsas, visgi jis kašubas, tautos, taip pat užkariautos vokiečių, atstovas. Man atrodo, kad tas Grasso kašubiškumas, Gdansko istorija ir likimas, jo tą labai išraiškingą modernizmą gelbėja ir daro įdomų, o romanas „Skardinis būgnelis“ taip pat kalba apie kažkokios amžinos jaunystės fenomeną, pastebėjo kažką panašaus, bandė įminti, nors tas jo Oskaras, atsisakęs augti nacių periodu, ir gan savotiškas.

Įdomu, kad Gdanską Jūs keliavote per Karaliaučių. Kokie Jūsų įspūdžiai iš Karaliaučiaus krašto? Įdomūs ir Karaliaučiaus pavadinimai (vok. Königsberg, prūs. Kunnegsgarbs, Knigsberg), iki 1255 m. jis vadintas Tvanksta (prūs. Twangste, Tuwangste, Twānksta, vok. Twangste), 1946 m. liepos 4 d. vokiško pavadinimo buvo atsisakyta ir dabartinis miestas oficialiai perpavadintas Kaliningradu (rus. Калининград, vok. Kaliningrad), kuris vėliau visomis kalbomis oficialiai taip pradėtas vadinti. O keliaujant į Karaliaučiaus kraštą – Kaliningradą Jus sulaikė policija?

Ta kelionė į Gdanską buvo per Kaliningradą, iš Klaipėdos važiuojant reikia persėsti ten į kitą autobusą ir tada iš Kaliningrado į Gdanską, paskui taip grįžti per Kaliningradą. Štai grįžtant, kai reikėjo Kaliningrade persėsti, ir sulaikė. Įdomu tai, kad daugiau nebeturėjau pinigų, tai, ką būčiau toliau daręs, nežinau. Kai vasarą vėlai temsta ir anksti aušta, galima kelias valandas pagulėti ir ant suolo, be to, taip ir daug įdomiau. Važiuoti kur nors su turistinėmis grupėmis  ir dar viešbučiais labai neįdomu, visai kas kita eiti, kur nori ir kur ne labai žinai. Be to, ir kapinaitės ten labai malonios pasirodė, per visą naktį degė žvakutės, gal čia kažkokia lenkų mada, nes, atrodo, jokios šventės nebuvo, o jos atsirado kaip tik prieš  pat miestą, ant tokios kalvos, už geležinkelio, matėsi visi tie Hanzos bokštai, panašūs į Rygos.

Gdansko katedra. In your pocket.com nuotr.

Rusijos policija mane sulaikė ne todėl, kad miegojau ant kapinių suoliuko. Tai buvo Lenkijoje, Gdanske, jie nieko apie tai nežinojo, tada vykau per Kaliningrado sritį, gal tik po keturių dienų tokios kelionės, apsilankiau dar pakeliui Elbingo mieste, taip pat įdomus, senoviškas, vokiškas, su kažkokių juodų plytų gotikinėmis bažnyčiomis, šiaip jos visur raudonos, ten gal toks plytų molis, didžioji Gdansko katedra taip pat juoda, atrodo ji – viena didžiausių plytinių bažnyčių išvis pasaulyje, o gal ji tokia juoda, aprūkusi po karo, vienintelis buvo likęs nesubombarduotas pastatas po karo tame mieste.

Štai Karaliaučius, Kaliningradas visiškai subombarduotas, nors taip pat liko katedra, šalia jos – Immanuelio Kanto kapas, prie sienos – sarkofagas už aukštų keturkampių kolonų. Galėjo būti likusi ir Karaliaučiaus pilis, arba kad ir universitetas saloje prie katedros, bet rusai susprogdino jau daug metų praėjus po karo. Prieš tai Karaliaučiaus griuvėsiai tarnavo kaip tokia filmavimo aikštelė dėl didžiulės daugybės filmų apie karą, buvo galima griauti ką nori. Štai net Vilniuje dėl kelių sekundžių panašaus filmo 1965 m. susprogdino pusę Radvilų rūmų[4].

Iš tiesų labai liūdna, kad sovietai 1965 m. subombardavo Radvilų rūmus kaip tikri barbarai. Neįsivaizduojamas mankurtizmas, vien pagalvojus, ką jie Lietuvoje pridarė, jau nebekalbu apie Karaliaučiaus sritį…

Rusijos policijai kažkuo nepatikau tiesiog sėdėdamas autobusų stotyje, jie turi teisę nieko neaiškindami prieiti, prie ko patinka ir nusivesti taip pat, kur patinka. Ten ta policija ar milicija pakankamai baisi, sunku pasakyti kam atsakinga, kuo apskritai užsiima, kyšiais ar duoklėmis, apmaudžiausia buvo, kad jie tai padarė tada, kada kaip tik atvyko autobusas ir laukė labai daug žmonių, kai atbėgau paskutinę sekundę prieš išvažiuojant atrodo ir vietų nebuvo likę, gerai kad daug kas toli nevažiuoja, išlipa, pavyzdžiui, Kuršių nerijos rusiškoje dalyje, ten tokie miesteliai kaip Rasytė, pavyzdžiui, buvusi Rossitten, dabar Rybačis[5]; arba Pilkopa, dabar Morskoje[6], gal net gražesnė ten Nerijos dalis, miestelių daugiau, bet labai apleisti, visiškai nepritaikyti kažkam panašiai kaip Juodkrantė ar Nida. Rusijoje gatvėse labai daug policijos, čia bent tikrai negalima taip be jokio paaiškinimo kažką vesti tiesiai į nuovadą,  o ten kai kas tikrai turi neribotą savivalės galimybę.

Įdomi vieta tarp kitko kur tos kapinaitės Gdanske, ne toli ant kalvos toks kryžius, gal net panašiai kaip Vilniuje, iš ten atsiveria vaizdas į Gdanską, čia kaip tik vaizdo įraše[7].

Prisiminiau vieną nuotykį Kaliningrado autobusų stotyje, tada grįžau iš Lenkijos miesto Gdansko. Nusprendžiau ten nuvykti, nes visai netoli, iš Kaliningrado toks pats atstumas kaip iki Klaipėdos. Keturias dienas atrodo užtrukau, keliavau per Elbingo miestą. Labai įdomus, tiktai centras per karą atrodo visas susprogdintas, likę vokiški priemiesčiai. Tačiau ir centre lenkai atstatinėja pagal senas fotografijas, visai ne kaip pavyzdžiui Anglijoje viskas griaunama. Grįžau iš tos kelionės gal ir pavargęs, be to, kad miegojau ne viešbučiuose, bet, pavyzdžiui, kapinėse ant suolų, labai saugu, ramu ir nemokamai.

Du policininkai kažkodėl atkreipė dėmesį ir kai jau autobusas atvažiavo, priėjo ir liepė eiti paskui. Vis dėlto Lietuvoje taip neįmanoma, o Rusijoje be jokio preteksto gali ateiti ir nusivesti, pradėjau sakyti, kad autobusas išvažiuos, atsakė, kad tegul važiuoja arba galiu kreiptis į teismą ar Europos Sąjungą, – pajuokavo taip. Policija ten ne daug kuo skiriasi nuo banditų, bent manieros visiškai, todėl nebuvo visai jauku, nuvedė į kažkokį nuovados rūsį, atidarius duris turėjau peržengti kažkokį nukritusį ar numestą žmogų, gal girtą, tada iškratė kišenes, nieko nerado, paleido nei atsiprašę, nei išvis ką sakę, gerai, kad paskutinę sekundę spėjau į autobusą.

O kur dar teko Jums keliauti ir įdomaus atrasti?

Panašiu būdu esu nekeliavęs ir daugiau kur, nors ne visad ir kapinių ar kažko panašaus prireikdavo. Buvau Lvove, Rygoje, Taline, Varšuvoje, visą Kaliningrado sritį pervažiavau. Štai Rygoje kaip tik, nors buvo vasara, mane kapinės „pavedė“, gerai tik kad į nakties pabaigą pradėjo lyti, tačiau štai labai panašus Lvovas, vis tik gal už Rygą gražesnis, jis įvairesnis, kalnai, senamiestis, vadinamasis austriškas jugendas. Štai ten gal ant pagrindinės barokinės bažnyčios – Vyčio herbai, taip pat lenkų ereliai, didžiausioje unitų katedroje vadinamasis Liubarto varpas, taip pat pačiame centre Lenkijos periodu pastatytas labai jau poetiškas Adomo Mickevičiaus paminklas. Nors tas miestas iš tikro ukrainietiškas, buvau, galima sakyti, ir ne taip senai, kai prasidėjo visas tas karas su Ukraina. Talinas taip pat labai gražus miestas, labai gražiai ten suderinti seni ir nauji rajonai.

Dėkoju už įdomų pokalbį.

Šaltiniai

[1] Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-rygos-karaliauciaus-ir-gdansko-vaidmuo-lietuvos-prekyboje-582-413930

[2] Prieiga per internetą: https://www.kkkc.lt/lt/es-projektai/pazink-svetimsali/

• [3] Dancigo trilogija:
  • Skardinis būgnelis, Vilnius: Alma Littera, 1994;
  • Katė ir pelė, Vilnius: Alma Littera, 1994;
  • Šuniški metai, Vilnius: Alma Littera, 1997;

[4] Prieiga per internetą:  https://www.youtube.com/watch?v=Jr0rJ4qIlqQ (Kaip 1965 m. buvo sugriautas Radvilų rūmų vakarinis paviljonas)

[5] Rus.  Рыбачий.

[6] Rus. Морское.

[7] Prieiga per internetą: https://tv.trojmiasto.pl/Gora-Gradowa-z-lotu-ptaka-Gdansk-31-03-2017-video-20491.html (Góra Gradowa z lotu ptaka)