Birutė Grašytė ir Raulis Petronis

Birutė GRAŠYTĖ, www.bernardinai.lt

RAULIS PETRONIS gimė 1941 m. Argentinoje, Beriso mieste. Nepaisant to, jis puikiai kalba lietuviškai ir yra išlaikęs seną aukštaičių tarmę, kurios išmoko iš savo tėvų. Argentinos lietuvis 2009 m., Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo proga, inicijavo medinio rūpintojėlio statybą Beriso miesto centre, prie kanalo. R. Petronis yra buvęs Lietuvių katalikų kultūros ir savišalpos draugijos „Mindaugas“ pirmininkas.

Rauli, papasakokite, kada ir kaip Jūsų tėvai atvyko į Berisą?

Nors 1930-aisiais Lietuvoje nebuvo labai blogai, o jei kas ir sakydavo, kad blogai, tai taip blogai, kaip ir visur, tikrai ne daugiau. Bet žmones vis vien žavėjo Amerikos svajonė.

Mano tėvas buvo kaip ir nuskriaustas, žinai, vyriausias iš keturių vaikų, sunkiau ir dirbdavo. Berise jis turėjo bevaikį pusbrolį iš motinos Petronytės-Šaltenis pusės, su kuriuo nuolatos susirašinėdavo laiškais. Beriso mieste buvusioje skerdykloje pusbrolis ėjo aukštas pareigas, tad žadėjo įdarbinti ir mano tėvą. Ir įdarbino, bet ne iš karto, vos atvykęs tėvas dar šiek tiek laiko dirbo geležinkelio stotyje, tiesdavo bėgius ir tik vėliau ėmėsi skerdykloje dažyti odą.

1936 metais mano senelis Petronis tėvui buvo davęs 100 dolerių. Tais laikais skerdykloje visi uždirbdavo 40 centų per valandą, o tai, žinok, visai nemaži pinigai – pasitaupę visi galėdavo pasistatyti namą. Pirmiausias dalykas, ką mano tėvas padarė, šiek tiek padirbėjęs skerdykloje, tai atsiuntė savo tėvui tuos 100 dolerių, kuriuos jis jam buvo padovanojęs. Aš iki šiol saugau pašto dokumentą, kur parašyta, jog tie pinigai buvo grąžinti.

Tais laikais nebuvo įmanoma keliauti lėktuvais, visi plaukdavo beveik mėnesį laivu. Ir nors prieš išvažiuodamas į Berisą mano tėvas jau draugavo su motina, abiem į Argentiną plaukti neužteko pinigų. Ji atvyko truputį vėliau. Įsikūrę Argentinoje, mano tėvai apsigyveno prie draugijos „Mindaugas“. Aš atsiradau 1941-aisis metais.

O ar žinojote, kas dedasi Lietuvoje?

1936-aisiais jau visi Beriso lietuviai žinojo, kad Lietuvoje prasidėjo neramumai su Lenkija ir su Vokietija.

Ką, Rauli, atsimenate iš vaikystės Berise?

Ką aš atsimenu? Ooo… Mano motina buvo didelė katalikė, labai gražias prisimenu Kūčias, visada eidavome į naktines Mišias. Vėliau, kai buvau jau didesnis, eidavau į bažnyčią patarnauti. Iš siūlo ir sagos man mama buvo padariusi vilkelį. Su juo labai žaisdavau vaikystėje.

Velykų rytą irgi eidavome į bažnyčią, kur lietuvių kunigas iš Aviljanedos laikydavo Mišias. Po Mišių grįždavom namo, mama sakydavo: „Kistus kėlės“, po to pradėdavom valgyt. Po pietų visi rinkdavomės „Mindaugo“ draugijoje, daužydavome kiaušinius, dažytus svogūnų laiškais.

Nors tėvai daug kur mieste kalbėdavo ispaniškai, su lietuviais susitikę arba namuose visada kalbėdavo tik lietuviškai. Buvau vienturtis, motina daug su manimi užsiimdavo, tad būdamas vos penkerių metų  jau mokėjau skaityti lietuviškai. Taip pat labai gražiai prisimenu „Mindaugo“ draugijos chorą, didelį Vasario 16-osios minėjimą „Mindauge“.

Mama gamindavo ką nors lietuviško?

Mama viską gamindavo, ir antieną, ir žuvienę, ir blynus. Pečiuje kepdavo sausainius.

Kadangi namuose daugiausia kalbėdavote lietuviškai, tikriausiai mokykloje nebuvo labai lengva, kai viskas staiga tapo ispaniškai?

Ne, labai sunku nebuvo. Greitai pripratau ir išmokau.

Į mokyklą mama man visada įdėdavo medžiaginį maišelį, kuriame būdavo keli sausainiai ir obuolys. Toks ruskelis iš mano klasės vis pavogdavo tą maišelį ir suvalgydavo, ką jame rasdavo. Kadangi mūsų motinos skerdykloje buvo bendradarbės, kartą pasiskundžiau savajai, bet ji tik nuvijo mane šalin, pasakius, kad nekvaršinčiau jai galvos ir viską išsiaiškinčiau su mokytoja. Mokytoja irgi nieko nedarė, tepasakė: „O ką aš galiu padaryti, aš turiu savo darbų.“ Anksčiau niekada nesu su niekuo susipešęs, bet tada daviau jam vieną kumštį, nebeiškenčiau. Po šio įvykio mokyklos direktorė pasakė, kad man nebėra suolo mokykloje. Teko pereiti į kitą.

Paaugęs, gal šešiolikos ar septyniolikos metų, turėjau itališką motorolerį, važiuodavau į „Susivienijimą“, „Lietuvių centrą“. Pradėjau lankytis „Mindaugo“ draugijoje.

Būdamas dvidešimt aštuonerių metų susituokiau su vietine, dešimt metų jaunesne moterimi.
Vežiodavau dujų balionus į namus, per visą dieną išvežiodavau apie 60 balionų, o ji budėdavo prie telefono, priimdavo užsakymus. Taip ir susipažinome.

Iš kokios vietos Lietuvoje buvo kilę Jūsų tėvai?

Mama gyveno netoli Leliūnų, Gikonyse, o tėvas – Diktaruose. Visai netoli vienas kito.

Ar su tėvais kalbėdavote lietuviškai?

Su tėvu mažai kalbėdavau, nes jis jau penktą valandą ryto išeidavo dirbti į skerdyklą, o grįžęs nuo penktos valandos sėsdavo taisyti laikrodžių. Kur to išmoko, negaliu pasakyt. Man atrodo, kad jau Argentinoje. Atsimenu, kad visada turėdavo pasakymą: „Kuo labiau senyn, tuo labiau durnyn.“

Motina visada dalyvaudavo choruose, net džiaudama drabužius ji visada giedodavo lietuviškai. Man liko galvoje, kad visada mama kalbėdavo apie Kauną, sakydavo, kad labai gražu, jog ten tikriausia lietuvių tvirtovė. Visada Lietuva man atrodė geriausia pasauly, kad čia švaru jau tais laikais, kai dar tėvai buvo gyvi, teisingumas, žmonės ne vagys. Ir kai pirmą kartą nuvažiavau į Lietuvą, įsitikinau tuo, ką pasakojo.

Pamenu, po 1990-ųjų jai vis sakydavau: „Mama, žinai, kad Lietuva jau laisva. Važiuokim.“ Mama atsakydavo, kad jau per vėlu. Jos mama ir sesuo jau buvo mirusios, niekas nebelaukė. Niekada nepamiršiu, kai pirmą kartą būdams Lietuvoje pasakiau: „Mano akys pastėry.“ Jaunesnė mano pusseserė labai nusistebėjo, kad daug metų tokio pasakymo negirdėjo.

Esate minėjęs, jog tėvams mirus buvot pamiršęs lietuvių kalbą, bet prisiminėte rašydamas laiškus. Gal galit daugiau papasakoti?

2002 metais pirmą kartą parašiau laišką į Lietuvą. Neturėjau adreso, rašiau tiesiog į kaimą motinos seseriai Onai Raminienei, nežinojau, ar jis pasieks ką nors, ar yra dar ten gyvų. Nenumaniau, kaip pradėt, mama man niekada nepasakojo, kas tarp jų su seserim atsitiko, kad po 1978-ųjų jų susirašinėjimas nutrūko. Savo laiške pirmiausia atsiprašiau, jog nežinau, kas dėjosi Lietuvoje, ir nežinau, kas atsitiko tarp jos ir mano motinos. Laiškas nukeliavo į Skiemonių parduotuvę, kur atsitiktinai užėjo mano pusseserė. Visa laimė, jog užėjo ir pasiėmė tą laišką.

Galvojau, kaip man dabar reiks tuos laiškus rašyti, žinojau, jog kai kurios raidės turi varnelę, kai kurios – ne. Svarbiausia, kad mane suprato. Vėliau rašydavau kas 8–9 dienos po laišką, po truputį skaitydamas ir rašydamas tuos laiškus vėl prisiminiau lietuvių kalbą, kurią buvau bepradedantis pamiršti.

Po dešimt dienų gavau laišką iš vyresniosios pusseserės: „Kokį šturmą pakėlei, Rauli, mes manėme, kad visi jau mirę.“ Pradėjo rašyti visos pusseserės, perį mėnesį gaudavau net po tris laiškus. Tas kaklaraištis, kurį buvau užsirišęs sekmadienį, iš Utenos. Turiu ir antrą, labai gražų, žalią, irgi iš Utenos.

O pats ar lankėtės kada nors Lietuvoje?

2007 metais pirmą kartą buvau Lietuvoje, važinėjau po visą šalį. Anksčiau po 1990-ųjų į Lietuvą neišvažiavau, nes nežinojau, ką ten rasiu.

Ooo… Nuvažiavęs į Lietuvą kitame kaime, Anykščiuose, radau savo motinos pusbrolius. Aš savo pusseserėms grąžinau visus jų mamos laiškus, kuriuos ji siuntė mano mamai į Argentiną. Vyresnioji mano pusseserė su arkliu vežiodavo laiškus kaime. Pasakodavo, jog brisdavo per dideles pusnis.

Kai svečiavausi pas jauniausią pusseserę, ji manęs klausė, ką norėčiau paragauti iš lietuviškų patiekalų. Prisiminiau, kad vaikystėje mama piene virdavo miltinius kukuliukus, paprašiau, kad pusseserė jų išvirtų. Kitą kartą ragavau virtų bulvių.

Rauli, Beriso mieste inicijavote susirūpinusio Jėzaus Kristaus – rūpintojėlio statybą. Kodėl Jums buvo tai svarbu?

2009 metais, kai Lietuva šventė savo vardo minėjimo tūkstantmetį, sumaniau, jog Beriso miesto centre reikia pastatyti medinį rūpintojėlį. Anksčiau buvau daug skaitęs apie Lietuvą, ir šitas simbolis man atrodė labai tinkamas. Pirmoji mano mintis buvo pastatyti ką nors panašaus į Kryžių kalną, bet nepavyko.