Kauno geto kalinių darbo brigados prie geto vartų. 1942 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Dr. Arūnas Bubnys, www.voruta.lt

Pa­gal gau­su­mą ir svar­bą Lie­tu­vo­je Kau­no žy­dų ben­druo­me­nė nu­si­lei­do tik Vil­niaus žy­dų ben­druo­me­nei. Kau­no žy­dai gar­sė­jo vi­so­je Ry­tų Eu­ro­po­je Slo­bod­kės (Vi­li­jam­po­lės) je­ši­va, heb­ra­jiš­ka švie­ti­mo sis­te­ma ir sio­nis­ti­nės veik­los ak­ty­vu­mu. Ne­ofi­cia­liais Sta­tis­ti­kos val­dy­bos 1941 m. sau­sio 1 d. duo­me­ni­mis, Kau­ne gy­ve­no 32 595 žy­dai (20,84 proc. mies­to gy­ven­to­jų)[i].

Kau­no žy­dų ben­druo­me­nės ir ge­to is­to­ri­ją na­cių oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu ga­li­ma su­skirs­ty­ti į ke­le­tą eta­pų: 1) lai­ko­tar­pis iki ge­to įstei­gi­mo (1941 m. bir­že­lio 23 d. – rug­pjū­čio 15 d.); 2) ma­si­nių žu­dy­nių („ak­ci­jų“) ge­te lai­ko­tar­pis (1941 m. rug­pjū­čio 15 d. – spa­lis); 3) sta­bi­li­za­ci­jos lai­ko­tar­pis (1941 m. lap­kri­tis – 1943 m. rug­sė­jis); 4) ge­to per­tvar­ky­mas į kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą (1943 m. spa­lis – 1944 m. lie­pos vi­du­rys); 5) Kau­no ge­to (kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­los) lik­vi­da­vi­mas ir Kau­no žy­dų ka­li­ni­mas Vo­kie­ti­jos kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­se (1944 m. lie­pos vi­du­rys – 1945 m. ba­lan­dis). Šiame pranešime daugiau bus kalbama apie paskutinius du Kauno žydų bendruomenės ir geto istorijos laikotarpius.

Kau­no žy­dų dis­kri­mi­na­vi­mas ir per­se­kio­ji­mas pra­si­dė­jo jau pir­mo­mis ka­ro die­no­mis. Lie­tu­vių an­ti­so­vie­ti­niai par­ti­za­nai fak­tiš­kai jau 1941 m. bir­že­lio 23 d. ėmė kon­tro­liuo­ti pa­dė­tį mies­te. At­vy­kus į Kau­ną vo­kie­čių sau­gu­mo po­li­ci­jos ir SD ope­ra­ty­vi­nės gru­pės va­dui W. Stah­lec­ke­riui, na­cių pa­stan­go­mis 1941 m. bir­že­lio pa­bai­go­je bu­vo suor­ga­ni­zuo­ti di­džiau­si Lie­tu­vo­je žy­dų po­gro­mai. Di­džiu­liai po­gro­mai vy­ko Vi­li­jam­po­lė­je. Žy­dų žu­dy­nes vyk­dė vo­kie­čių sau­gu­mui pa­val­dūs gin­kluo­ti lie­tu­vių bū­riai (va­di­na­mie­ji par­ti­za­nai, vokiečių saugumo policijos nurodymus vykdęs A. Klimaičio būrys, iš so­vie­tų ka­lė­ji­mo iš­si­lais­vi­nę ka­li­niai ir kri­mi­na­li­niai ele­men­tai). Po­gro­mų me­tu bu­vo nu­žu­dy­ta ke­li tūks­tan­čiai žy­dų (tarp au­kų bu­vo mo­te­rų ir vai­kų). 1941 m. lie­pos pra­džio­je pra­si­dė­jo ma­si­nis žy­dų šau­dy­mas Kau­no VII for­te. Žu­dy­nes vyk­dė vo­kie­čių ges­ta­pi­nin­kai ir lie­tu­vių Tau­tos dar­bo ap­sau­gos ba­ta­lio­no (TDA) ka­rei­viai. Nuo ka­ro pra­džios iki ge­to įstei­gi­mo (1941 m. rug­pjū­čio 15 d.) Kau­ne ga­lė­jo bū­ti nu­žu­dy­ta apie 8 tūkst. žy­dų. Ma­si­nės žu­dy­nės bu­vo tę­sia­mos ir po ge­to įstei­gi­mo. Žy­dai bu­vo žu­do­mi Kau­no IV ir IX for­tuo­se. Di­džiau­sia žu­dy­nių ak­ci­ja su­reng­ta 1941 m. spa­lio 29 d. IX for­te: jos me­tu su­šau­dy­ta 9200 žy­dų. Šių ak­ci­jų me­tu bu­vo ma­siš­kai šau­do­mi ne tik žy­dų vy­rai, bet ir mo­te­rys, vai­kai ir se­ne­liai. Žu­dy­nes vyk­dė vo­kie­čių ges­ta­pi­nin­kai ir lie­tu­vių 1-ojo (bu­vu­sio TDA) ba­ta­lio­no po­li­ci­nin­kai. Kar­tu su žy­dų areš­tais ir šau­dy­mais bu­vo vyk­do­ma tei­si­nė ir tur­ti­nė žy­dų dis­kri­mi­na­ci­ja.

Po „Di­džio­sios ak­ci­jos“ (1941 m. spa­lio 29 d.) pra­si­dė­jo sta­bi­li­za­ci­jos lai­ko­tar­pis, tru­kęs iki 1943 m. rug­sė­jo mėn. Ge­te tuo­met li­ko gy­ven­ti apie 17 tūkst. žy­dų (per­pus ma­žiau, ne­gu jų gy­ve­no Kau­ne iki na­cių–so­vie­tų ka­ro). Na­cių su­pra­ti­mu, ge­tas bu­vo „iš­va­ly­tas nuo ne­rei­ka­lin­gų“, t. y. ne­ga­lin­čių dirb­ti vo­kie­čių ka­ro reik­mėms žy­dų. Šiuo lai­ko­tar­piu ma­si­nės žy­dų žu­dy­nės ne­bu­vo vyk­do­mos. Sta­bi­li­za­ci­jos lai­ko­tar­piu bu­vo su­kur­ta pla­ti ge­to ad­mi­nist­ra­ci­nė struk­tū­ra, ku­riai va­do­va­vo Se­niū­nų ta­ry­ba. Ge­tas ta­po sa­vo­tiš­ka mik­rovals­ty­be, tu­rin­čia sa­vo val­džią, eko­no­mi­ką, dva­si­nio ir kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo for­mas. Ge­to va­do­vy­bė ypač daug dė­me­sio sky­rė žy­dų dar­bo jė­gos pa­nau­do­ji­mui, dar­bo in­ten­sy­vu­mui, dar­bi­nin­kų ir dar­bo įstai­gų skai­čiaus di­di­ni­mui. Se­niū­nų ta­ry­ba lai­kė­si nuo­sta­tos, kad tol, kol ge­tas vo­kie­čiams eko­no­miš­kai bus nau­din­gas, na­ciai ge­to ne­lik­vi­duos. Svar­biau­si ge­to vi­daus ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­da­li­niai bu­vo šie: Dar­bo, Eko­no­mi­nis, Svei­ka­tos ap­sau­gos, So­cia­li­nės pa­ra­mos, Mai­ti­ni­mo sky­riai, žy­dų po­li­ci­ja, teis­mas ir sta­tis­ti­kos biu­ras.

Svar­biau­sias ob­jek­tas, ku­riam rei­kė­jo dau­giau­sia dar­bo jė­gos, bu­vo Alek­so­to ae­ro­dro­mas. 1943 m. iš maž­daug 17 tūkst. Kau­no ge­to ka­li­nių 140-yje dar­bo­vie­čių kas­dien dir­bo apie 9,6 tūkst. žy­dų. Dau­gu­ma jų dir­bo ver­mach­tui rei­ka­lin­gus dar­bus ir vyk­dė įvai­rius ka­ri­nius už­sa­ky­mus.

Ge­to per­tvar­ky­mas į kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą

1943 m. ru­de­nį Kau­no ge­to gy­ve­ni­me įvy­ko di­de­lės per­mai­nos: ge­tas bu­vo per­tvar­ky­tas į kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą. Tų me­tų bir­že­lio 21 d. vokiečių SS ir policijos vadas H. Him­mle­ris įsa­kė Ost­lan­do SS ir po­li­ci­jos va­dui F. Jec­kel­nui iki 1943 m. rug­pjū­čio 1 d. vi­sus Ost­lan­de esan­čius ge­tus per­tvar­ky­ti į kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­las. Žy­dams tu­rė­jo bū­ti už­draus­ta dirb­ti už sto­vyk­los ri­bų, da­lis ge­tuo­se ka­li­na­mų žy­dų tu­rė­jo bū­ti iš­siųs­ti dirb­ti į ska­lū­nų ka­syk­las Es­ti­jo­je, dar­bui ne­tin­ka­mi žy­dai (se­ne­liai, li­go­niai, ma­ža­me­čiai vai­kai) tu­rė­jo bū­ti su­nai­kin­ti[ii]. Ge­to val­dy­mą iš ci­vi­li­nės val­džios (Kauno mies­to ko­mi­sa­ria­to) tu­rė­jo per­im­ti SS. Ge­tas bu­vo svar­bus vo­kie­čių ci­vi­li­nės val­džios pa­ja­mų ir pa­si­pel­ny­mo šal­ti­nis, to­dėl vokiečių ci­vil­fer­val­tun­gas sten­gė­si kuo il­giau už­dels­ti ge­to per­da­vi­mą SS val­džion. Kau­no ge­tą SS į sa­vo ran­kas pe­rė­mė tik 1943 m. rug­sė­jo–spa­lio mėn. Kau­no kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­los ko­men­dan­tu bu­vo pa­skir­tas SS oberš­turm­ban­fiu­re­ris Wil­hel­mas Göcke. Žy­dų kon­tro­lė dar la­biau su­griež­tė­jo. Na­mai vėl bu­vo su­nu­me­ruo­ti, kiek­vie­no na­mo (blo­ko) se­niū­nas pri­va­lė­jo kas­dien tik­rin­ti gy­ven­to­jų skai­čių. Alek­so­to ir Šan­čių sto­vyk­lų žy­dai bu­vo ap­reng­ti dry­žuo­tais dra­bu­žiais[iii]. Visi geto gyventojai po 22 val. privalėjo būti savo butuose. Išimtis padaryta tik tiems, kurie dirbo naktinėse pamainose arba kitur atliko svarbias tarnybines pareigas. Tie gyventojai, kurie dvi dienas iš eilės nebuvo randami savo butuose po 22 val. policijos viršininko galėjo būti baudžiami: perkeliami į blogesnius butus, butai užantspauduojami, o neatsiradus jo gyventojui, turtas perduodamas geto socialinės rūpybos skyriui. Pažeidusieji nustatytą tvarką taip pat galėjo būti baudžiami 14 parų arešto[iv].

Bu­vo įsteig­ta kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­los ko­men­dan­tū­ra (ko­men­dan­tas – W. Göcke, ap­sau­gos vir­ši­nin­kas – SS un­ter­šar­fiu­re­ris Jo­se­fas Pilg­ra­mas, dar­bo jė­gos pa­nau­do­ji­mo vir­ši­nin­kas – SS ober­šar­fiu­re­ris Fran­zas Au­e­ris). Žy­dai tu­rė­jo dirb­ti tik izo­liuo­to­se sto­vyk­lo­se; ci­vi­li­nė­se įstai­go­se mies­te dirb­ti bu­vo drau­džia­ma[v]. Ge­to pa­ver­ti­mas kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­la su­kė­lė žy­dams di­de­lę bai­mę ir ne­ri­mą. Daug kas ma­nė, kad Kau­no ge­tas ne­tru­kus bus lik­vi­duo­tas, kaip tai pa­da­ry­ta su Vil­niaus ge­tu (1943 m. rug­sė­jo mėn.). Vis dėl­to Kau­no ge­tas iš­li­ko iki pat na­cių oku­pa­ci­jos pa­bai­gos. Apie 4 tūkst. ge­to ka­li­nių bu­vo pa­skirs­ty­ti dar­bo sto­vyk­lo­se už ge­to ri­bų – Alek­so­te ir Šan­čiuo­se. Ge­te li­ko apie 8 tūkst. žmo­nių, di­des­nė pu­sė dir­bo ge­to dirb­tu­vė­se[vi].

1944 m. ko­vo 27 d. ge­te bu­vo įvyk­dy­ta ne­pa­pras­tai žiau­ri vai­kų at­ėmi­mo ak­ci­ja, ku­riai va­do­va­vo SS ober­fiu­re­ris Wil­hel­mas Fuch­sas ir ober­šar­fiu­re­ris Bruno Ki­tte­lis. Ak­ci­ja įvyk­dy­ta tuo pre­teks­tu, kad kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je tu­rė­jo bū­ti ka­li­na­mi tik dar­bin­gi žmo­nės, o vai­kai ir se­ne­liai tu­rė­jo bū­ti nužudy­ti. Į ge­tą įsi­ver­žę ese­si­nin­kai ir uk­rai­nie­čių po­li­ci­nin­kai (vla­so­vi­nin­kai) vaikš­čio­jo po na­mus, at­imi­nė­jo iš mo­ti­nų vai­kus iki 12 me­tų ir mė­tė juos į au­to­bu­sus ir sunk­ve­ži­mius. Pa­si­prie­ši­nu­sias mo­ti­nas mu­šė šau­tu­vų buo­žė­mis ir už­siun­dė šu­ni­mis. Taip pat bu­vo su­imi­nė­ja­mi ir ne­dar­bin­gi se­ne­liai. Iš vi­so su­im­ta apie 1,7 tūkst. vai­kų ir se­ne­lių. Tą pa­čią die­ną su­im­ta ir apie 130 ge­to po­li­ci­nin­kų: 34 su­šau­dy­ti IX for­te, ki­ti su­grą­žin­ti į ge­tą. Iš­vež­tų vai­kų ir se­ne­lių li­ki­mas nė­ra tiks­liai ži­no­mas. Grei­čiau­siai jie bu­vo iš­vež­ti į Os­ven­ci­mo ar­ba Mai­da­ne­ko kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­las[vii]. Ges­ta­pas in­ten­sy­viai ieš­ko­jo ge­te įreng­tų slėp­tu­vių. Da­lis su­im­tų žy­dų po­li­ci­nin­kų iš­da­vė jiems ži­no­mas slėp­tu­ves. Nuo 1944 m. ko­vo 27 d. iki ba­lan­džio vi­du­rio ges­ta­pas ge­te su­ra­do ir su­nai­ki­no 25 ge­rai įreng­tas slėp­tu­ves (bun­ke­rius). Kai ku­rie bun­ke­riai bu­vo šil­do­mi, tu­rė­jo elek­tros švie­są, van­de­nį ir bu­vo il­gam lai­kui ap­rū­pin­ti mais­to at­sar­go­mis. Be to, juo­se ras­ta gin­klų ir šaud­me­nų. Vo­kie­čių sau­gu­mo po­li­ci­jos ir SD 1944 m. ba­lan­džio 19 d. pra­ne­ši­me Vyriausiajai reicho saugumo valdybai (RSHA) ra­šo­ma, jog, apy­tik­riais skai­čia­vi­mais, iš Kau­no ge­to kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­los ir jos fi­lia­lų ki­to­se Lie­tu­vos vie­to­vė­se pa­bė­go ma­žiau­siai 1,5 tūkst. žy­dų, dėl to piet­va­ka­ri­nė­se Lie­tu­vos ap­skri­ty­se la­bai su­ak­ty­vė­jo so­vie­tų par­ti­za­nai[viii].

Ge­to re­or­ga­ni­za­vi­mas į kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą reiš­kė dar di­des­nę SS kon­tro­lę ir draus­mės stip­ri­ni­mą, ge­to sa­vi­val­dos ap­ri­bo­ji­mą (Se­niū­nų ta­ry­bos pa­lei­di­mas, ge­to po­li­ci­jos pa­val­du­mas SS ko­men­dan­tū­rai), ge­to de­cen­tra­li­za­vi­mą (iš­skai­dy­mas į ma­žes­nes sto­vyk­las), ges­ta­pui ir SS pa­ti­ki­mų as­me­nų sky­ri­mą į at­sa­kin­gus pos­tus (pvz., Beno Lip­ce­rio pa­sky­ri­mas „žy­dų tvar­kos“ tar­ny­bos vir­ši­nin­ku)[ix].

Ge­to lik­vi­da­vi­mas ir Kau­no žy­dų ka­li­ni­mas Vo­kie­ti­jos koncentra­ci­jos sto­vyk­lo­se

Fron­tui ar­tė­jant prie Kau­no, na­ciai nu­spren­dė ga­lu­ti­nai lik­vi­duo­ti žy­dų sto­vyk­las. 1944 m. lie­pos 5 d. ge­tą ap­su­po su­stip­rin­ti ese­si­nin­kų bū­riai. Da­lis ge­to ka­li­nių ne­no­rė­jo iš­vyk­ti ir slaps­tė­si rū­siuo­se. Apie 200 žydų buvo išduoti specialūs lagerio komendanto Göckes pažymėjimai. Šių pažymėjimų savininkai turėjo būti išvežti su paskutiniu likviduojamo geto transportu, kadangi jie privalėjo demontuoti geto dirbtuvių įrengimus[x]. Prieš geto likvidavimą ir kalinių deportavimą į Vokietijos konclagerius (liepos 5 ar 6 d.), dalis geto žydų bandė pabėgti. Vienai 16 žmonių grupei pavyko susitarti su vokiečių sargybiniu, kad šis už kyšį praleistų juos pro geto tvorą. Kai sutartą dieną bėgliai pralindo pro tvorą prie katalikų kapinių Kriščiukaičio gatvėje, vokiečių sargybiniai, kuriems vadovavo J. Pilgramas, atidengė į bėglius ugnį ir nušovė 12 žydų, keliems pavyko pabėgti[xi].  Lie­pos 8 d. bar­žo­mis iš­pluk­dy­ta apie 1200 žy­dų, lie­pos 10 d. trau­ki­niu iš­vež­ta dar 900. Pas­ku­ti­nė par­ti­ja iš­vež­ta lie­pos 13 d. Prieš geto kalinių išsiuntimą į nacių konclagerius dar buvo vykdoma selekcija: esesininkai atrinko dar esančius senukus, invalidus, segančius ir vaikus. Atrinktieji buvo nuvaryti į geto kapines ir ten sušaudyti[xii]. Dalis geto kalinių vokiečių sargybinių buvo nuvaryti į Kauno geležinkelių stotį ir traukiniais išvežti į Vokietijos konclagerius. 1944 m. lie­pos 12 d. vo­kie­čiai ėmė pa­de­gi­nė­ti ge­to na­mus. Bė­gan­tys žmo­nės bu­vo šau­do­mi, bu­vo su­de­gin­ti be­veik vi­si gy­ve­na­mie­ji na­mai ir dirb­tu­vės. Šim­tai žmo­nių žu­vo lieps­no­se ar­ba nuo kul­kų. Iš Kau­no bu­vo iš­vež­ta apie 6–7 tūkst. žy­dų, ge­to lik­vi­da­vi­mo me­tu nu­žu­dy­ta apie 1 tūkst. ir iš­si­gel­bė­jo apie 300–400 žy­dų. Tarp išsigelbėjusių geto likvidavimo metu buvo ir žurnalisto Jokūbo Rabinovičiaus (Jakob Rabinowitsch, po karo emigravo į Kanadą) šeima. Jo teigimu, geto naikinimą ir deginimą išgyveno 84 žydai. Gais­rai ge­to te­ri­to­ri­jo­je lieps­no­jo iki lie­pos 29 d. Iš ge­to li­ko tik griu­vė­siai su ka­mi­nais, vi­sur mė­tė­si ge­to gy­ven­to­jų ra­kan­dai, gu­lė­jo ap­de­gę la­vo­nai ir tvy­ro­jo „mir­ties bei pu­vi­mo kva­pas“[xiii].

1944 m. rug­pjū­čio 1 d. Kau­ną už­ėmė so­vie­tų ar­mi­ja. Ne­tru­kus bu­vo įvyk­dy­ta žy­dų re­gist­ra­ci­ja. Iš vi­so už­re­gist­ruo­ti 634 žy­dai[xiv]. Tiek be­li­ko iš dau­giau kaip 30 tūkst. iki ka­ro Kau­ne gy­ve­nu­sių žy­dų.

Kau­no ge­to žy­dų vy­rai bu­vo iš­siųs­ti į Da­chau kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą, o mo­te­rys – į Štut­ho­fą. Apie 2 tūkst. vy­rų už­da­ry­ta Da­chau 1-ojo­je sto­vyk­lo­je. Tai bu­vo nau­jai įsteig­ta sto­vyk­la, iki Kau­no žy­dų at­ga­be­ni­mo ka­li­nių jo­je dar ne­bu­vo. Sto­vyk­la bu­vo kvad­ra­to for­mos, ap­sup­ta dvie­jų ei­lių spyg­liuo­ta vie­la su sar­gy­bos bokš­tais. Ne­di­de­liuo­se fa­ne­ri­niuo­se ba­ra­kuo­se gy­ve­no po 18–20 ka­li­nių. At­vež­ti Kau­no žy­dai sta­tė po­že­mi­nę avia­ci­jos ga­myk­lą „Mes­sers­chmitt“ ir dir­bo ki­tus dar­bus. Ran­go­vu bu­vo pri­va­ti Le­o­nar­do Mol­lio fir­ma. Nuo iš­se­ki­mo kas­dien mir­da­vo ke­li ka­li­niai. Ypač di­de­lis mir­tin­gu­mas bu­vo 1944 m. spa­lio ir lap­kri­čio mėn.[xv] Da­chau kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je 1944 m. mi­rė ir bu­vęs Kau­no ge­to Se­niū­nų ta­ry­bos pir­mi­nin­kas E. El­ke­sas. Nu­sil­pę ka­li­niai sto­vyk­los gy­dy­to­jo ir jo pa­dė­jė­jų bu­vo siun­čia­mi į Da­chau 4-ąją ir 7-ąją sto­vyk­las. Ser­gan­čių­jų skai­čius dar­bo sto­vyk­lo­je ne­ga­lė­jo vir­šy­ti 10–15 proc. Jei šis pro­cen­tas bū­tų di­des­nis, dar­bo sto­vyk­lai bū­tų per­pus ma­ži­na­mas mais­to da­vi­nys. Taip at­si­ti­ko su Da­chau 2-ąja sto­vyk­la. Da­chau 1-ojo­je sto­vyk­lo­je dir­bo bu­vęs Kau­no ge­to Svei­ka­tos sky­riaus vir­ši­nin­kas chi­rur­gas B. Za­cha­ri­nas. Jis la­bai sten­gė­si pa­dė­ti ser­gan­tiems ka­li­niams ir Da­chau kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je sun­kio­mis są­ly­go­mis at­li­ko ke­lis šim­tus chi­rur­gi­nių ope­ra­ci­jų[xvi]. Bai­gian­tis ka­rui (1945 m. ba­lan­džio 30 d.) Da­chau kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­los ka­li­nius iš­lais­vi­no ame­ri­kie­čių ka­riuo­me­nė. Iš­va­da­vi­mo su­lau­kė apie 1 tūkst. Da­chau ka­lė­ju­sių Lie­tu­vos žy­dų. Apie 100 jų grį­žo į Lie­tu­vą, ki­ti pa­si­li­ko Va­ka­ruo­se[xvii].

Kau­no ge­to mo­te­rys ir vai­kai iš pra­džių bu­vo at­vež­ti į Štut­ho­fo kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą. 1944 m. lie­pos 19 d. čia už­da­ry­ta 1208 mo­te­rys ir vai­kai[xviii]. Į Štut­ho­fą at­vež­tos Kau­no ge­to mo­te­rys iš pra­džių bu­vo lai­ko­mos 19-aja­me blo­ke. Vė­liau jos pa­skirs­ty­tos po įvai­rias dar­bo bri­ga­das, ku­rios dir­bo už Štut­ho­fo kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­los ri­bų (ap­lin­ki­niuo­se kai­muo­se ir mies­te­liuo­se)[xix]. Lie­pos 26 d. iš Štut­ho­fo į Os­ven­ci­mo kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą bu­vo iš­vež­ti 1893 Kau­no ir Šiau­lių ge­tų žy­dai (801 mo­te­ris, 546 mer­gai­tės ir 546 ber­niu­kai)[xx]. Tik la­bai ma­žai kam pa­vy­ko čia iš­gy­ven­ti ir su­lauk­ti iš­lais­vi­ni­mo. Da­lis Kau­no žy­dų mo­te­rų Štut­ho­fe bu­vo ka­li­na­mos iki iš­lais­vi­ni­mo. 1945 m. ge­gu­žės 3 d., pri­ar­tė­jus so­vie­tų ka­riuo­me­nei, vo­kie­čiai pra­dė­jo eva­kuo­ti sto­vyk­lą. Ka­li­niai bar­žo­mis bu­vo iš­pluk­dy­ti į Bal­ti­jos jū­rą ir plau­kė į Va­ka­rus. Tarp jų bu­vo ir Kau­no žy­dų. Prie Noiš­ta­to mies­to eva­kuo­ja­mus ka­li­nius iš­lais­vi­no an­glų ka­riuo­me­nė.

Na­cistinės oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu Kau­no žy­dų ben­druo­me­nė pa­ty­rė ypač di­de­lių nuos­to­lių. Dėl spar­taus vo­kie­čių ka­riuo­me­nės ju­dė­ji­mo pa­si­trauk­ti į Ry­tus su­ge­bė­jo tik ne­daugelis Kau­no žy­dų. Jau pir­mo­mis na­cių oku­pa­ci­jos die­no­mis Kau­ne bu­vo įvyk­dy­ti vie­ni di­džiau­sių Ry­tų Eu­ro­po­je žy­dų po­gro­mai. Čia taip pat anks­čiau ne­gu ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se im­ta ma­siš­kai žu­dy­ti vie­tos žy­dus (šau­dy­mai Kau­no for­tuo­se). Dėl blo­ges­nių par­ti­za­ni­nio vei­ki­mo są­ly­gų, ly­gi­nant su Vil­niaus sri­ti­mi, iš Kau­no ge­to į miš­kus pa­si­trau­kė ma­žiau an­ti­fa­šis­ti­nio po­grin­džio da­ly­vių ne­gu iš Vil­niaus ge­to. Kau­nas bu­vo na­cių oku­puo­tos Lie­tu­vos ad­mi­nist­ra­ci­nis cen­tras. Na­cių su­pra­ti­mu, to­kiuo­se mies­tuo­se žy­dai tu­rė­jo bū­ti pir­miau­sia su­nai­kin­ti, kad bū­tų už­tik­rin­tas oku­pa­ci­nės val­džios sau­gu­mas ir su­da­ry­tos są­ly­gos vo­kie­čiams vyk­dy­ti ko­lo­ni­za­ci­ją ir ger­ma­ni­za­ci­ją. Vi­sos šios prie­žas­tys lė­mė, kad Kau­no žy­dų ben­druo­me­nės nuos­to­liai bu­vo ne­pa­pras­tai di­de­li, o iš­gy­ve­ni­mo ga­li­my­bės la­bai ma­žos.