Plakatas, kviečiantis į Lietuvos šimtmečiui skirtą renginį. Živilės Gurauskienės nuotraukos

Živilė GURAUSKIENĖ, Čikaga, www.voruta.lt

Minėdami atkurtos Lietuvos šimtmetį, kiekvienas jį galėjome pajusti ir įprasminti savaip – per istoriją, meną, kultūrą. Užbaigiant šiuos ypatingus Lietuvai metus „Vorutos“ skaitytojams primename apie renginius, vykusius JAV, skirtus paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, dėmesį skiriant visuomenės valstybinei savivokai ir pilietinei atsakomybei bei istorinei sąmonei ugdyti.

Pasak Lietuvos Respublikos Generalinio konsulo Čikagoje Mantvydo Bekešiaus, Atkurtos Lietuvos šimtmečio akivaizdoje visi susimąstome  apie Lietuvos istorijos svarbą šalies dabarčiai ir ateičiai. Tik nuolat ieškodami ir tyrinėdami atrasime tikrą ir didingą savo krašto istoriją, kaip tvirtą pagrindą didžiuotis Lietuvos valstybe.

Š. m. vasario 17 dieną, pasitinkant Pasaulio lietuvių metus, Čikagos Lietuvių evangelikų liuteronų „Tėviškės“ parapijoje, minint Vasario 16-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės dieną, po 11. 30 val. a. m. kunigo Liudo Miliausko vedamų iškilmingų pamaldų, Lietuvos 100–mečiui skirtą pranešimą skaitė inžinierius Rimantas Kunčas–Žemaitaitis, grojo dainų autorius ir atlikėjas Bronius Mūras.

Po iškilmingų pamaldų bažnyčioje buvo sugiedoti Jungtinių Amerikos Valstijų bei Lietuvos Respublikos himnai ir susirinkusieji buvo pakviesti į Lietuvos 100–mečiui skirtą renginį. Prasidėjus pranešimui klausytojai tylos minute buvo paprašyti pagerbti 1863 m. sukilimo vadus–kunigą Antaną Mackevičių, Zigmantą Sierakauską, Konstantiną Kalinauską ir jo dalyvius bei Gegužės 3–iosios Konstitucijos pasipriešinimo dalyvius.

Pranešimas “Heraldikos ir kartografijos vaidmuo Lietuvos istorijoje” kaustė klausytojų dėmesį

Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki (…).Toks žmogus– tarsi medis, –citavo kunigo skaitytą ištrauką iš Jeremijo knygos prelegentas,– pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, nebijantis kaitros, kai ji užeina; jo lapai nuolat žaliuoja, nepabūgsta sausros metų, nenustoja duoti vaisių (Jeremijo 17:8 LBD-EKU).Taigi ir mums 1918 m. Vasario 16–oji buvo tarsi stiprybės versmė, kuomet, remdamiesi JAV Prezidento T. V. Vilsono iškeltu tautų apsisprendimo teisės principu, kūrėme Nepriklausomą valstybę. Pranešimo metu buvo perskaitytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, pažymint, kad 1918 m. vasario 16–ąją Lietuvos Tarybos paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktas –reikšmingas Lietuvos istorijos įvykis, davęs pradžią Lietuvos, kaip nepriklausomos ir demokratinės valstybės, istorijai. Bei pateikta Vyčio, kaip valstybės ženklo, istorija, 1991 m. LR Seimo patvirtintą Vytį tapatinant su Lenkijos okupuotame  Vilniaus krašte įsteigtos  Vilniaus vaivadijos vėliavoje esančiu Vyčiu, XV a. viduryje sukurtu pasidavus J. Dlugošo įtakai. 1939 m. balandžio 30 d. Niujorke vykusioje pasaulinėje parodoje “Rytojaus pasaulis”, moderniausioje ir didžiausioje iš visų iki tol pasaulyje vykusių parodų, Vilniaus vaivadijos vėliava ekspozicijoje buvo pristatyta kaip reprezentuojanti Lenkiją, Antrajam Pasauliniam karui sutrukdžius grąžinti į Lenkijos muziejų, iki šiol saugoma The Polish Museum of America, Čikagoje. Šis 1991 m. LR Seimo patvirtintas Vytis vėliau buvo pateikiamas prie iliustracijų mokykliniuose vadovėliuose, „ Atlas historii polski“, 2011 m. išleistame Varšuvoje bei kituose istoriniuose leidiniuose, įvedant sumaištį vertinant šalies heraldikos istoriją.

Tai trečiasis Rimanto Kunčo – Žemaitaičio pranešimas, skirtas Lietuvos 100–mečiui paminėti. Be jau 2018 m. lapkričio 27 d. “Draugo” numeryje aprašyto pranešimo, skaityto 2018 m. spalio21 dieną Amerikos Lietuvių Beverly Shores, Indiana, klube (pirmininkė Rūta Sidabrienė), š. m. sausio 27 d. Pasaulio Lietuvių Centre (PLC), Lemonte, 12.30 val. p. m., po sekmadienio 11 val. a. m. šv. Mišių, Amerikos Lietuvių Inžinierių ir Architektų Sąjunga (ALIAS) ir JAV LB Lemonto apylinkės valdyba visus pakvietė į Banio šeimos salėje vykusį Lietuvos 100–mečiui skirtą renginį – susitikimą su inžinieriumi Rimantu A. Kunču–Žemaitaičiu–istoriku, sfragistu, kartografu, kuris skaitė pranešimą “Heraldikos ir kartografijos vaidmuo Lietuvos istorijoje”.

Pranešimo metu diskusijų sukėlė 1388 m. majestotinis karaliaus Jogailos Vladislovo Lietuvio atspaudas (120 mm). Lietuvos Karalystės valstybiniame ženkle Vytyje įkomponuotas Slibino (Drakono) ordino simbolis – Slibinas su dvigubu kryžiumi, pateikia mums informaciją apie Lietuvą kaip Karalystę ir jos solidarumą su Europos krikščioniškų valstybių bendruomene. :

S • WLADISLAVS • DEI • GRA • REX • POLONIE • NNO • TRARU • CRACOVIE • SADOMIE • SYRADIE • LACIE • CUIAVIE • LITWANIE • PNCEPS • SUPMs • POMORANIE • RUSSIEQ • DNS • 7 • HRS • 7 C  (esminę dalį išvertus į liet. kalbą: ATSPAUDAS VLADISLOVAS DIEVO MALONE KARALIUS LENKIJOS (…) LIETUVOS IR AUKŠČIAUSIAS KUNIGAIKŠTIS POMERANIJOS RUSĖNIJOS  (…)).

Šis atspaudas, perpieštas lenkų sfragisto M. Gumovskio, siekiant nenuklysti nuo J. Dlugošo kuriamos teorijos, neatitinka originalaus atspaudo. Iki šiol atspaudų perpiešimus (kaip ir jų turinio vertimus) atlikdavo tas pats lenkų mokslininkas M. Gumovskis, kuriais iki šiol buvo remiamasi. Atspaudus pradėjus tyrinėti Lietuvos mokslininkams sfragistams, ištirta, kad atlikti perpiešimai neatitinka originalų, ypač tai aiškiai matoma majestotiniame karaliaus Jogailos atspaude, o atspaudų turinio vertimai nėra tikslūs (Rutkauskienė Violeta „Didžiojo Lietuvių karaliaus Jogailos antspaudai“, reviews of Balzekas Museum of Lithuanian Culture January-Febr.-March, 2004 m., Chicago, USA, 14–15. psl. (pirmadalis) ir April-May-June, 2004 m.,14–15 psl. (antra dalis)).

Klausytojai išgirdo apie ypatingą aistiškosios Prūsijos, Jotvingijos ir Torunės miesto vaidmenį Lietuvos istorijoje

XV a. viduryje Zbignevo Olesnickio (mirė 1455 m.), tuo metu patyrusio didelių ekonominių ir karjeros nesėkmių,  ambicijas galime laikyti kaip vieną iš pretekstų atsirasti jo sekretoriaus Jano Dlugošo vadinamoms Kronikoms, prisidėjusioms prie Lietuvos ir jos karališkosios Jogailaičių šeimos menkinimo. Vyskupo Z. Olesnickio valdymo laikotarpis, savavališkai prisiėmus atsakomybę už dešimtmetį Lietuvos ir Lenkijos karalių Vladislovą Jogailaitį po tėvo karaliaus Jogailos mirties (motinai karalienei Sofijai Alšėniškei nepajėgiant tam pasipriešinti) ir tokiu būdu tapus abiejų valstybių valdytoju, privedė Lenkiją (ir Lietuvą) prie politinio ir ekonominio nuosmukio. Šis laikotarpis, lenkų istorikų įvardijamas lenkiškuoju viduramžio rudeniu (Jesień polskiego średniowiecza), pakeitė karaliaus Jogailos valdymo laikmetį, įvardytą lenkiškos karališkosios karūnos aukščiausios viršūnės galingumo laikmečiu (corona regni Polonine u szczytupotegi) (Millennium, A. Gieysztor, S. Herbst, B. Leśnodorski, Polonia, Warszawa, 1962, 36, 49 psl.). Tą pažymi ir dr. Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, teigdama, jog istorikai pritaria, kad necivilizuotos Žemaitijos įvaizdį skleidė ne tik kryžiuočiai, bet ir Janas Dlugošas, o vėliau šį Lenkijos istoriką kartojo daugelis Vakarų autorių, tarp jų prancūzai: XVI a. Blaise de Vigenêre‘as, XVII a. F. de Grenaille‘is ir J.-G. Jolli, Claude‘as Jordanas de Colombier, pažymėję, kad Lietuva – tai pagoniškiausias ir barbariškiausias kraštas, jo žmonės linkę į stabmeldystę, burtus ir kerėjimus (Lietuvos įvaizdis prancūzų literatūroje: vienos barbarybės istorija, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, Vilnius, 2011, 51 psl.). Tai turėjo įtakos Strasbūre (Prancūzijoje) atsirasti freskai, kurioje įžeidžiančiai vaizduojama Lietuva, kaip paskutinė iš Europos valstybių priėmusi krikščionybę (Vakarų apeigų).

Pranešimo metu prelegentas palietė Lietuvos krikščionybės klausimą  –  XIII a. viduryje Lietuvos karaliaus Mindaugo įkurta nepriklausomos Lietuvos (Vilniaus) provincija su sostine Vilniumi buvo pagrindu susikurti Vilniaus vyskupijai. Tai akivaizdu iš 1387 m. Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Jogailos nurodymo suteikti vieną iš Karališkų privilegijų šiai vyskupijai minint veikiančią bažnyčią su vyskupu, kas pagrindžia, kad privilegijos buvo skirtos krikštą jau priėmusiai Lietuvos Karalystei, 1254 m. pakrikštytai Lietuvos karaliaus Mindaugo talkininkaujant vokiečių misionieriams: Viešpaties vardu amen. Amžinajam reikalų atminimui. Vladislovas, Dievo Malone Lenkijos ir Lietuvos karalius Rusės vyriausias kunigaikštis bei paveldėtojas, ir t. t. Visiems, kuriems reikia žinoti, skelbiame (…) Lietuvos karalius Jogaila šioje Karališkoje privilegijoje, teigia, kad Vilniaus karališkosios pilies ribose jau turime (…) pastatytą, įrengtą ir paties Visagalio Dievo, šlovingos Mergelės Marijos, Visų Šventųjų, Palaimintųjų Šventųjų vyskupo Stanislovo ir Išpažintojo Vladislovo šlovei bei garbei konsekruotą bažnyčią, kurioje norime turėti Vilniaus vyskupijos sostinę, jei su tuo sutiks Romos popiežius. (1387 II 17 Privilegijos tekstas, Jonas Dainauskas „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-ji metai“ (Vydūno fondas, Chicago, 1991 m. 176–181 psl.).

Prelegentas pristatė Karališkojo dvigubo kryžiaus kelią

Ši nepriklausoma Lietuvos provincija, subordinuota tiesiogiai Romos kurijai – popiežiui Inocentui IV, 1254 m. paskelbus Popiežiaus bulę, niekada nebuvo atšaukta ar paskelbta negaliojančia. Nurodymas suteikti privilegijas buvo surašytas karališkosios Lenkijos kanceliarijos (lotynų) kalba ir pasirašytas žymių kanceliarijos raštininkų, kas liudija dokumento patikimumą.

Pranešimo metu buvo pateiktas Vyčio, kaip pagrindinio valstybės ženklo, tiksliausiai atspindinčio valstybės padėtį valdovų atspauduose, kelias nuo valdovo atvaizdo, praplečiant reikšmę iki karaliaus bei jo tautos, kaip savo krašto gynėjos, įvaizdžio. Prelegentas pristatė Karališkojo dvigubo kryžiaus, žyminčio Lietuvos priklausymą tam tikram Europos valstybių politiniam vienetui, kaip Šv. Jurgio–Slibino (Drakono) ordino ženklo, kelią Vyčio, kaip valstybės ženklo, link. Pateikė Lietuvos Karalystės valstybiniame ženkle Vytyje įkomponuoto Slibino ordino simbolį (Slibinas su apaštališkuoju dvigubu kryžiumi, kurio apatinė kryžminė ilgesnė už viršutinę), rodantį Lietuvos Karalystės solidarumą su Europos krikščioniškųjų valstybių bendruomene. Buvo atvaizduota Vyčio, kaip antraeilio simbolio, reikšmė kilmingų šeimų, valstybinių įstaigų ar krikščioniškosios Rytų ir Vakarų apeigų bažnyčios Lietuvoje heraldikoje bei valstybės vėliavose ir valstybinių įstaigų atspauduose, liudijant Lietuvos valstybės tarptautinį politinį statusą. Klausytojai matė 1382 m. raudoname vaške įspaustą Lietuvos karaliaus Jogailos karališkojo atspaudo originalią kopiją, išgirdo apie ypatingą aistiškosios Prūsijos, Jotvingijos ir Torunės miesto (vok. Thorn, lenk. Toruń) vaidmenį Lietuvos istorijoje, kuomet 1509 m., remiantis išskirtine privilegija, Torunė gavo teisę naudoti raudonos spalvos (naudojamą tik imperatorių ir karalių) vašką savo atspaude (M. Haisig „Sfragistika…“ 138 psl.), buvo paliestas tautinių mažumų – rusų, lenkų, žydų – klausimas.

Po pranešimo mintimis dalijasi prelegentas inžinierius Rimantas Kunčas–Žemaitaitis ir inžinierius Rimantas Dirvonis

“Jau kurį laiką puoselėjau mintį pakviesti Rimantą Kunčą–Žemaitaitį skaityti pranešimą, –tylos minute paprašiusi pagerbti neseniai mirusius bendruomenės narius tikino JAV LB Lemonto apylinkės pirmininkė Violeta Valaitytė, –kuris mums buvo ypatingai įdomus ir reikšmingas, tačiau mane nuvylė tai, kad tarp klausytojų nemačiau jaunų veidų, ir nejučia kilo klausimas, kuo gi domisi jauni žmonės…”

Renginio, vykusio Pasaulio Lietuvių Centre (PLC), Lemonte, organizatoriai su pranešėju (šeštas iš kairės) – ALIAS (pirmininkė Aurelija Dobrovolskienė, aštunta iš kairės) ir JAV LB Lemonto apylinkės valdyba (pirmininkė – Violeta  Valaitytė, dvylikta iš kairės).

“Lygiai prieš 10 metų, –prisiminė Amerikos Lietuvių Inžinierių ir Architektų Sąjungos (ALIAS) pirmininkė architektė Aurelija Dobrovolskienė, – 2008–ųjų metų sausio 25 d., penktadienį, ALIAS buvo pakvietusi Rimantą Kunčą–Žemaitaitį Bočių menėje skaityti paskaitą. Įdomus sutapimas– ne tik datos, bet ir oro sąlygų–tuo metu kaustė šaltis ir buvo pavojingai slidu. Tai pirmas ALIAS (kartu su JAV LB Lemonto apylinkės valdyba) renginys, rengtas jau be buvusio ilgamečio pirmininko ir Garbės pirmininko a.a. Teodoro Rudaičio. Todėl gera buvo salėje matyti našlę Ritonę Rudaitienę, seserį Ramintą Marchertienę su vyru prof. Emeritu inž. Algirdu. Prelegentas paskaitos metu demonstravo skaidres, kurių buvo parengęs net 130, originalią 1863 m. sukilimo dalyvio diržo segę bei stendus su XV–XVIII a. žemėlapių originalais; norintieji galėjo pavartyti istorines knygas ir albumus. Klausant jo įžvalgų, paremtų 30–ties metų istorinių šaltinių tyrinėjimais, žavintis tiesiog pedantiškai pastebimomis atrastomis kitiems istorikams praslystančiomis detalėmis, norisi inžinierių Rimantą Kunčą–Žemaitaitį pavadinti išeivijos profesoriumi Liudu Mažyliu”, –renginiui pasibaigus juokavo ALIAS pirmininkė.

Pasibaigus pranešimui klausytojai domėjosi XV- XVIII a. žemėlapių originalais