Tautvydas KONTRIMAVIČIUS, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus kuratorius, Anykščiai

Audra, nusiritusi per Lietuvą lygiai prieš pusantro amžiaus, nurimo, bet jos įskelta kibirkštis įsižiebė kaip Laisvės siekis, skatinęs Atminti ir Tęsti… Net ir po pusantro šimtmečio šios kibirkšties atšvaitas vis sužėruoja įvairiose krašto vietose.

Anykščių šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriuje rudenį iškilo ir buvo pašventintas netradicinio silueto, drožiniais pagražintas masyvus ąžuolinis kryžius su matomiausioje vietoje iškaltu skaičiumi „1863“.

Tikriausiai nėra kitos XIX a. datos, kuri taip aiškiai liudytų, kokia intencija šventoriuje galėjo atsirasti toks naujas paminklas. Tikriausiai nėra lietuvio, kuriam, tokį skaičių pamačius, mintyse nenuskambėtų žodžiai „sukilimas“ ir „laisvė“.

Minint 1863-ųjų sukilimo 150-ąsias metines, simboliniam atminimo ženklui sukurti savo pastangas suvienijo įvairių sričių anykštėnai: ir šiandieninis Anykščių klebonas kanauninkas Petras Baniulis, šventoriaus meno kompleksą taip praturtinti pasiryžęs, ir Anykščių miškų urėdijos miškų urėdas Sigitas Kinderis, ilgaamžį medžio kamieną pasiūlęs, ir tautodailininkas medžio drožėjas Pranas Petronis, įvairius simbolius viename kūrinyje sutelkęs…

2013 m. rugsėjo 22-ąją šį paminklą šventinęs Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ linkėjo anykštėnams ir šiandien, žvelgiant į šį kūrinį, semtis stiprybės, kuria pasižymėjo anuomet čia gyvenusieji. Ties kryžiaus pagrindu iškalti žodžiai primena ne tik bevardžius sukilėlius, savo pasiryžimu tiesusius kelią laisvai Lietuvai, bet ir vieną konkretų asmenį. Jo vardas iki šiol niekur Anykščiuose nebuvo garsiai ir pagarbiai minimas…

Toje vietoje, kur dabar Anykščiuose stovi 1863-ųjų sukilimo atminimo kryžius, į dešinę nuo paradinių bažnyčios durų, prieš pusantro šimto metų šventoriaus kampe stovėjo masyvi varpinė, dar XVIII a. baigiantis pastatyta. Ir bažnyčia tuomet buvusi kita – bebokštė ir baltasienė, gerokai mažesnė už dabartinę. Toje bažnyčioje nuo 1850-ųjų jau kelioliktus metus klebonavo Ferdinandas Stulginskis (1819–1892) – ryškiausia XIX a. katalikų bažnyčios figūra Anykščių krašte, vienas iš kunigų, nuo jaunystės pelniusių ypatingą Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus palankumą. Tiesa, net ir tos vyskupo globos neužteko jam nuo carinės Rusijos represijų apsisaugoti…

Kai F. Stulginskis atvyko į Anykščius ir perėmė parapiją, jam buvo dar tik 30 metų. Tačiau gabus jaunas vyras jau buvo baigęs Sankt Peterburgo dvasinę akademiją ir penkerius metus dirbęs Varnių kunigų seminarijos profesoriumi bei ekonomu – visą seminarijos ūkį tvarkęs.

Beje, trylika gražiausių jaunystės metų Anykščiuose praleidęs F. Stulginskis tuomet nutiesė pirmąjį tiltą tarp Anykščių ir Pakruojo krašte esančių Lygumų – savo gimtinės. Kaip liudija Lygumų parapijos krikšto metrikų knygos, 1819-ųjų gruodį jis buvo gimęs ir augo šios parapijos Joniškaičių kaime gyvenusių dvarininkų šeimoje. Praeis dar keli dešimtmečiai, ir Kauno gubernijos inžinierius architektas Nikolajus Andrejevas XX a. pradžioje nuties antrąjį tiltą tarp Anykščių ir Lygumų: suprojektuos dvi pačias gražiausias savo dvibokštes neogotikines bažnyčias abiems šioms parapijoms, kad jos abi toliau panašiais jo kūriniais garsėtų.

Tuo tarpu F. Stulginskio tarnystė Anykščiuose nebuvo rami. Kiek liudija pavieniai XIX a. vidurio Anykščių gyvenimo atspindžiai valdiškuose dokumentuose, klebonas ir Utenos dekanato dekanas F. Stulginskis keletą metų nesutarė su valdžia bei su valdžios iždą turtinusiais svaigalų prekiautojais. Tad tą 1863-ųjų pavasarį, kai ir Anykščius pasiekė sukilimo banga, ji buvo tik pretekstas sudoroti neklusnų dvasininką, pasidavusį M. Valančiaus skleistoms lietuvių blaivinimo idėjoms – savitai, tam laikotarpiui būdingai anticarinio pasipriešinimo formai.

Reikia pripažinti, kad F. Stulginskis, tuo metu jau 44-uosius metus ėjęs dvasininkas, nebuvo karštakošis Lenkijoje įsiplieskusio ir po Lietuvą pasklidusio sukilimo rėmėjas. Galima manyti, kad jo būta apdairaus, atsargaus, bet principingo kunigo. Ir tai, ką sukilėliai darė greitai ir garsiai, jis verčiau ilgą laiką nuosekliai, kantriai bei atkakliai skleidė tarp savo parapijiečių.

Tačiau pasirinkimo jam nebuvo. 1863 m. balandžio 19-osios rytą, per pačias šv. Mišias, Anykščių bažnyčią užplūdo pulkas ginkluotų vyrų, kurie nuo Ukmergės keliavo pro šį miestelį į pagrindinę sukilimo stovyklavietę, įruoštą Ramuldavos girioje Teresboro vienkiemyje. Klebonas juos be didelio džiaugsmo pasitiko ir visaip išsisukinėjo nuo sukilėlių būrio vado kunigo Antano Mackevičiaus jam skiriamų įpareigojimų. Ir sukilėlių manifesto jis savarankiškai, be atvykėlių pagalbos, neperskaitė, ir anykštėnų jungtis prie sukilėlių garsiai nepakvietė…

Žinodamas, kokiomis nuotaikomis Anykščiuose tuomet gyventa, be abejo, dvasininkas matė, kad jį stebi ne tik sukilimui pritariantys miestelėnai, bet ir tie, kurie tik ir laukia geros progos neklusnų kleboną carinei valdžiai įskųsti bei juo atsikratyti…

Tikriausiai ne savo valia F. Stulginskis tądien buvo nugabentas ir į Teresborą už poros dešimčių kilometrų nuo Anykščių. Ten, Šventosios upės vingio apsuptos girios vidury, Zigmantas Sierakauskas balandžio pabaigoje sutelkė didžiausias sukilėlių pajėgas – maždaug daugiau nei du tūkstančius ginkluotų vyrų, su kuriais išėjo į lemiamus mūšius.

Kelias dienas toje Teresboro stovyklavietėje praleidęs ir į Anykščius sugrįžęs dvasininkas vis dėlto nebeįstengė įrodyti, kad su sukilėliais bendravo ne savo iniciatyva. Jau po kelių dienų Anykščiuose jis buvo suimtas, o sukilimą žiauriai slopinant, buvo teisiamas ir nubaustas – ištremtas į Sibirą, kur Irkutsko gubernijoje išgyveno dešimt metų.

Paskui jam buvo leista grįžti į europinę Rusijos dalį, bet tik ne į Žemaičių vyskupiją. Tad gali būti, kad Anykščių, kur taip lemtingai susiklostė jo likimas, F. Stulginskis daugiau niekada ir nebepamatė – senatvę jis praleido dabartinės Latvijos teritorijoje, paskui Smolenske, kuriame, 73-uosius eidamas, mirė, ir buvo palaidotas.

Smolenske ir šiuo metu veikia Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo katalikų parapija, priglaudusi Sibiro tremtinį F. Stulginskį. Prie parapijos bažnyčios, paskutiniais dešimtmečiais įsikūrusios perstatytoje senojoje kapinių koplyčioje, tebėra ir tos pačios senosios kapinės, kuriuose, tikėtina, savo žemiškąją kelionę baigė Anykščiuose klebonavęs dvasininkas. Jos buvo apleistos, tačiau XXI a. pradžioje vėl tvarkomos.

Anykščiuose, F. Stulginskio atminimo kryžiaus šventinimo iškilmėse, mokslininkas istorikas prof. habil. dr. Antanas Tyla iškėlė mintį, kad anykštėnų garbės reikalas – atrasti dvasininko, žadinusio anykštėnų laisvės siekį, kapą ir jo palaikus perkelti į Anykščius. Bent pirmoji šio priesako dalis yra aprėpiama ir įveikiama – kunigo kapas Smolenske XIX a. pabaigoje buvo paženklintas horizontalia akmens plokšte su įrašais, ji gali būti išlikusi iki šiol, tad surasti kapavietę būtų įmanoma.

Ar prasminga trikdyti šimtametę palaikų ramybę ten, kur likimas lėmė šiam dvasininkui atrasti savo amžinojo poilsio vietą, – čia jau atskiros diskusijos tema.

O kol kas Ferdinando Stulginskio vardas Anykščių bažnyčios šventoriuje, ąžuolo kamieno drūtgalyje iškaltas, primena jį 1850–1863 metais čia buvus klebonu, sukilėlių rėmėju ir tapus tremtiniu. Vardas, sugrąžintas iš užmaršties, liudys, kad darbai, kuriais gėrio siekiama, ir po šimtmečių nedingsta be pėdsakų.

Antano Verbicko nuotr.

Nuotraukose:

1. 2013 m. rudenį pašventintas atminimo kryžius buvusiam Anykščių parapijos klebonui F. Stulginskiui ir visiems 1863-aisiais laisvės siekusiems anykštėnams

2. Atminimo kryžiaus šventinimo iškilmės

3. Kalba prof. habil. dr. A. Tyla

Voruta. – 2013, spal. 26, nr. 22 (786), p. 1, 13.