1941 m. birželio sukilimas: Dokumentų rinkinys, sud. V. Brandišauskas, V., 2000, 378 p.

Dr. Arūnas BUBNYS, Vilnius, www.voruta.lt

1941 m. Birželio sukilimas lyg galingas sprogimas sudrebino visą Lietuvą. Tai buvo entuziastingas, visuotinis ir spontaniškas lietuvių tautos bandymas nusikratyti sovietine okupacija ir atgauti valstybinę nepriklausomybę.

Nors 1941 m. Birželio sukilimas buvo vienas iš ryškiausių ir dramatiškiausių Antrojo pasaulinio karo epizodų Lietuvoje, tačiau iki šiol lieka nepakankamai ištirtas ir tebetyrinėjamas Lietuvos istorikų. Tokią situaciją sąlygojo daugybė priežasčių. Pats sukilimas truko tik apie savaitę laiko, jis sutapo su nacių-sovietų karo pradžia ir buvo užgožtas vėlesnių ilgalaikių procesų ir žiaurių įvykių (nacistinės ir sovietinės okupacijų, holokausto, pokario trėmimų ir partizaninio karo ir t. t.). Vėlesni ir žymiai ilgiau trukę istoriniai įvykiai tautos istorinėje atmintyje nustelbė ir išblukino prisiminimus apie šį herojišką, bet trumpą naujausios mūsų istorijos puslapį.

Prisiminimai ir pagarba Birželio sukilimui buvo palaikomi tik į Vakarus pasitraukusių sukilimo dalyvių pastangomis. Lietuvoje sąlygos tyrinėti 1941 m. Birželio sukilimo istoriją atsirado tik po nepriklausomybės atkūrimo. Iki šiol dauguma Lietuvos istorikų daugiausia tyrinėjo Lietuvių aktyvistų fronto (toliau LAF) susikūrimą ir veiklą Berlyne, LAF-o programą ir ideologines nuostatas. Pakankamai gerai yra išnagrinėti sukilėlių veiksmai Kaune, Lietuvos laikinosios vyriausybės paskelbimas ir jos veikla pirmosiomis karo ir nacių okupacijos savaitėmis, svarbiausių sukilimo organizatorių ir vadų likimai. Vienas mažiausiai ištirtų sukilimo aspektų yra antisovietinio pogrindžio organizacijų ir sukilėlių veiksmai Lietuvos provincijoje – apskrityse ir valsčiuose. Profesionalūs istorikai faktiškai nesidomėjo šiuo klausimu, palikdami jį rajonuose gyvenančių istorijos mokytojų, kraštotyrininkų ir kitų savo krašto istorija besidominčių entuziastų valiai.

Kaip teigiamą išimtį būtų galima nurodyti dr. V. Brandišausko parengtą dokumentų rinkinį, atskirus „Versmės“ leidyklos išleistus valsčių istorijos tomus, reguliariai „Trimito“ žurnale publikuojamus straipsnius 1941 m. Birželio sukilimo tema (1). Antisovietinio pogrindžio ir Birželio sukilimo provincijoje tyrimų ignoravimas, manyčiau yra klaidinga ir taisytina pozicija. Sistemingi ir nuoseklūs šios temos tyrimai leistų atsakyti į keletą labai svarbių klausimų, atsakymų į kuriuos iki šiol neturime. Pirmiausia susidarytume konkretų ir visapusišką vaizdą apie sukilimo eigą visoje Lietuvoje. Galbūt, išryškėtų kai kurie regioniniai skirtumai ir specifiniai bruožai, nes pogrindžio veiklos ir sukilimo masiškumas, intensyvumas bei trukmė įvairiose apskrityse ir valsčiuose buvo skirtingas.

Kita vertus, labiau atsiskleistų ir visai Lietuvai būdingi dėsningumai, patvirtinantys mūsų nuojautas ir supratimą apie sukilimo visuotinį ir masinį pobūdį. Be to, galėtume sužinoti bent apytikrį pogrindžio ir sukilimo dalyvių skaičių ir jų patirtus nuostolius, taip pat sukilėlių pasiektus laimėjimus (užimtus miestelius, atkurtas vietinės valdžios įstaigas, įvykdytas diversijas, raudonosios armijos daliniams ir sovietinių pareigūnų būriams padarytus nuostolius (nukautus, sužeistus ir paimtus į nelaisvę raudonarmiečius ir sovietinius aktyvistus). Verti dėmesio ir kiti mažai tyrinėti rezistencijos ir Birželio sukilimo aspektai: antisovietinio lietuvių pogrindžio kūrimasis ir veikla iki nacių-sovietų karo, vietinių pasipriešinimo grupių ryšiai su pogrindžio vadovybės centrais Vilniuje, Kaune ir kituose didesniuose miestuose. Labai reikalingi tyrimai apie sukilimo dalyvių motyvaciją, socialinę kilmę, profesiją, amžių, dalyvavimą Nepriklausomos Lietuvos laikų organizacijų (Šaulių sąjungos, jaunalietuvių) ir partijų veikloje. Atsakymai į šiuos klausimus leistų paaiškinti, kokie žmonės ir dėl kokių priežasčių įsitraukė į pasipriešinimo organizacijas ir tapo sukilėliais.

Beveik į visus aukščiau iškeltus klausimus ir problemas atsakymą regioniniu – Alytaus apskrities mastu pateikia G. Lučinsko knyga. Knygos autorius labai kruopščiai ištyrė archyvinius dokumentus, istorinę literatūrą ir spaudą, apklausė gyvus išlikusius liudininkus. Tokį darbą galėjo atlikti tik savo krašto (Dzūkijos) patriotas ir istorijos mylėtojas. G. Lučinskui pavyko išaiškinti net 588 Alytaus apskrityje veikusios pogrindinės „Geležinio vilko“ organizacijos narius. Vien šis skaičius liudija, koks stiprus buvo Dainavos krašto žmonių patriotizmas ir nepasitenkinimas okupacine sovietų valdžia. Turbūt, sunku būtų surasti kitą Lietuvos apskritį, kurioje iki nacių-sovietų karo būtų veikusi tokia skaitlinga antisovietinio pasipriešinimo organizacija. G. Lučinsko knygoje pateikiami „Geležinio vilko“ organizacijos dalyvių sąrašai, atsiminimai, straipsniai, svarbiausių organizacijos narių biografijos, archyviniai dokumentai, nuotraukos ir kiti liudijimai. G. Lučinsko parengta knyga svarbus indėlis į 1940–1941 m. antisovietinės rezistencijos tyrimus ir paminklas už Lietuvos nepriklausomybę kovojusiems Dainavos krašto žmonėms. Kartu tai geras pavyzdys kitiems kraštotyrininkams, lokalinės istorijos tyrinėtojams ir savo gimtinės mylėtojams. Jeigu daugiau žmonių sektų šiuo pavyzdžiu, tuomet nebeliktų jokių „baltų dėmių“ nei Lietuvos, nei atskirų jos regionų istorijoje.

Voruta. – 2011, liep. 2, nr. 13 (727), p. 11.