Pasakoja Bronius Urbonas, buvęs slapyvardis Uranas, Laimėjimų būrio partizanas
Miškas, kuriame 1944-1945 metais būrėsi partizanai, yra tarp buvusių Pušaloto, Smilgių ir Panevėžio valsčių. Šis miškas iš šiaurės į pietus driekiasi apie 20 km. Plotis labai nevienodas – nuo 8-9 iki 2 km. Šis nemažas miškas neturi vardo (arba aš jo nežinau), žmonių vadinamas arčiausiai esančių kaimų vardais: Jakubonių šiaurinė atšaka, Eimuliškio, Dragonių ir t.t. Sovietams paskelbus mobilizaciją į Raudonąją armiją, pamiškių gyventojai nė negalvojo paklusti prievartai. Be to, buvo tokių, kuriems Stalino režimas būtų nurėžęs galvas, tai – Antanas Čibris, tarnavęs Vilniuje policijoje, grįžęs Eimuliškin ginkluotas, Antanas Petrauskas, tarnavęs reicho armijoje, Kęstutis Blynas – Lietuvos patriotas ir kt. Šie turėjo ginklus, organizavo partizanus kovai.
1944-ųjų pabaigoje permetus desantininkus, baigusius Liudvigshafeno mokyklą, suintensyvėjo jaunimo traukimas į miškus. Desantininkams vadovavo iš Pasvalio kilęs leitenantas Juzokas, slapyvardis – Petraitis. Desantininkai buvo aprengti gerais civiliais kostiumais, puikiai ginkluoti, turėjo asmens dokumentus su įrašytomis pravardėmis. Nors turėjo radijo siųstuvą, ryšys buvo nutrauktas. Kodėl desantininkai pasirinko šį mišką? Galbūt rado susiorganizavusį Laimėjimų būrį, todėl už 100-150 m susirentė savo palapinę. Tai buvo apie kilometrą ar daugiau nuo Dragonių sodžiaus palaukės.
Atbridau naktį, vedamas Čibrio, slapyvardžiu Barzda, ir mokslo draugo Jono Žiburio-Šviesos. Švyturiavo laužai, griežtokas balsas tarė: „Stok, penki!“ Turbūt dažnas naujokas tikisi rasti kažką daugiau. Blėso mano entuziazmas. Pusė pažįstamų: Vaišviliukas, su kuriuo mokiausi pradinėje, dabar aukštesniosios technikos mokyklos moksleivis, du broliai Žiburiai. Vadas nebejaunas, sako buvęs pasienio policininkas, pavaduotojas – Kęstutis Blynas. Tuo metu vienoje palapinėje buvo apie 25 partizanai, antroje apie 15. Šalia – desantininkų palapinė, apie 30 žmonių, susirinkusių iš įvairių Lietuvos vietų, savisaugos dalinių, Marijampolės karo mokyklos.
Valgome iš namų atsineštą duoną, užgerdami aviečių stiebelių arbata. Retai susimąstau, kad šeimai esu per brangus dykūnas. Namie taip pat ne ką dirbau, bet prie bendro stalo ne taip jaučiasi: sriubos lėkšte daugiau ar mažiau. Miškan reikia įdėti maisto savaitei ar dviem. Be valgio, turime šiokių tokių užsiėmimų – kertame parinkę gražiausius beržus, šildome palapinę. Pasitaiko ir karinė užduotis: pavojaus signalas „artinasi priešas“. Nusitvėrę ginklus neriame grėsmingojo priešo sutikti. Apsupame, nukreipę 15-20 vamzdžių į rogėse su miltų maišu senioką. Čibris (jis ėjo žvalgybos vado pareigas) tardo: „Kur važiuoji? Iš kur važiuoji?“. Tikrai nežinau, bet spėju, kad laimingai grįžęs, jis tyliai pasakoja žmonai: „Buvau įkliuvęs. Apsupo gal keli šimtai su ginklais, su automatais. Tai kariuomenė! Kokia jėga!“ Žmona taip pat tyliai po kelių dienų papasakoja kaimynei padvigubindama ir neužmiršta perspėti: „Gink Dieve, tik neprasitark!“ Tokių žinių buvau prisiklausęs būdamas namuose.
Vieną kovo rytą nubudau pažadintas radijo bildesio. Matau: aparatą užgulęs geležinkelininkas klauso žinių iš Londono. Partizanai juokaudavo – esą Čerčilis beldžiasi į Europą. Antras nepažįstamasis rusvais plaukais, nedidukas – ne šiaip sau naujokas. Kęstutis pristato: jaunesnysis leitenantas Gintautas, vadovausiąs būriui.
Pamažu, kiek įmanoma, jis išsipasakoja: esąs biržietis, baigęs karo mokyklą, studijavęs teisę. Naujasis vadas iš karto ėmė tvarkyti būrį, suskirstė skyriais. Skyriuose po du kulkosvaidininkus, keturis automatus, kiti šauliai. Paskyrė skyriaus vadus. Kasdien taktiniai užsiėmimai. Uždraudė vaikštynes, landžiojimus pas gyventojus. Išeinant pranešti kokiu tikslu, nurodyti grįžimo laiką.
Deja, ne visiems patiko užsiėmimai, drausmė. Vienas po kito pradėjo dingti. Susigalvodavo įvairiausių priežasčių ir ėjo į organizuojamą už 5 km miško šiaurėje Vytauto būrį. Per porą savaičių viena mūsų palapinė liko tuščia. Prisimenu, išėjo trys broliai Šimoliūnai. Pirmose kautynėse visi trys žuvo.
 Vytauto būrio partizanai beveik kasdien ateidavo į mūsų palapinę. Keliskart buvo atėjęs jų vadas, vilkintis šaulio drabužiais. Kalbėta, kad tai buvęs Pakruojo valsčiaus viršaitis. Vytauto būryje, apsupant miškus, buvo apie 300 partizanų. Po mūšio buvau jų stovyklavietėje, suskaičiavau penkiolika palapinių – sugrūstos viena prie kitos vienoje linijoje. Būryje nebuvo nė vieno karininko. Demokratija: kas kur užsimano vaikšto kaimuose, net važiuoti važinėja. Ką kalbėti  apie karinį rengimąsi, jei sargyboje nebuvo kam stovėti.
Radviliškyje vienam partizanų suvažiavime sutikau porą Vytauto partizanų. Tai ketvirtas likęs gyvas Šimoliūnas. Tiesiai pasakiau, kad per išdaigas užsitraukėte sau sunkų išbandymą ir kitus įklampinote. Vienas jų sako: „Nubudau naktį, girdžiu, kažkas vaikšto aplink palapinę. Žadinu draugą, šis nuramina – girdi, šernai slampinėja. Tik granatų šernai nemėto“, – priduria.
Keletą dienų, prieš apsupant miškus, vadas Gintautas reikalavo keisti stovyklos vietą. Pavojinga tūnoti kelis mėnesius vienoje vietoje, nes buvo sugauti pamiškėse šniukštinėję saugumo sekliai. Tačiau niurzgaliai pasipriešino: niekas nepuls, nieko nebijom, atšvęsim Velykas senoj vietoj.
Mūsų būryje buvo netoliese nuo tėviškės gyvenęs ūkininkas, slapyvardžiu Šalna. Nebejaunas, keturiasdešimties ar kiek vyresnis. Vedęs, turėjo šeimą, net motina dar buvo gyva. Šaulys, vejant rusus – partizanas, su rusišku automatu palapinėje, miškuose. Išeinu su juo į namus atsinešti maisto. Mums pakeliui. Išeinant iš miško, jis sako: būtinai užeikime pas eigulį Skukauską, patikimas žmogus, gal jaučia, kas dedasi apylinkėje. Nors labai nenoromis, bet ėjau kartu.
Eigulys, uždengęs langą, atnešė ąsotį. Šalna godžiai geria ir kad nebūtų nuobodu, pasakoja, kas atėjo miškan, kas išėjo į Vytauto būrį, kad atėjo karininkas, vadovauja būriui. Ir be galo, be krašto: kas iš kur, kur gyvena tėvai, giminės. Matau, kad eiguliui ne tik neįdomu klausytis, bet jis bodisi žinių. Trypinėja eigulienė, akivaizdžiai nerimauja dėl užsibuvusių svečių. Nežinau, kaip jį išprašyti, gal dešimtą kartą kviečiu eiti. Jis pažada ir vėl varo lyg nebaigtą litaniją. Eigulys nebeiškentęs pradeda mane girti. Sako: „Štai tikras Lietuvos karys, drausmingas, negeria“. Šalna nudžiunga: nauja tema. Argi išdrįs, galvoju, akyse įduoti mane. „Taip, taip, jis iš tokio ir tokio sodžiaus“. Pila apie mane, tėvus, gimines apibūdina. „Ar jis pasiuto?“ – galvoju.
Vidurnaktį išsvirdinėjome. Palieku Šalną namuose, bėgu į tėviškę. Priešaušry pasiimu mamos iškeptą duoną, dumiu pas Šalną. Abu skuodžiame miškan. Einant nuo Migonėlių sodžiaus vienkiemiuos jau liepsnojo aušra. Nepamačiau, iš kurios gryčiutės išėjusi moteris – nuo mūsų gal geras puskilometris – ėjo lauku. Šalna sujudo: „Liepienė – liežuvninkė“. Liepia man eiti atvesti, o nuvedę į miškus sušaudysim – bus ramu. Įrodinėju, kad per tokį atstumą ir su žiūronais mūsų negali pažinti, nes mes vos įžiūrime, kad tai moteris, o jai priešais žaižaruoja aušra. Kur tau – jis nenusileidžia. Žvilgteriu – ant jo peties automatas. Pasitaisau karabiną: ar spėsiu pirmas iššauti? Šalna keičia toną, pradeda dejuoti, esą ir jo šeima, ir mano tėvai bus pražuvę per tą prakeiktą Liepienę. Tačiau jo balse nepajutau nerimo, tik dangstymą nepavykusios avantiūros.
Sutemose apie šviečiantį laužą sustojome maldai, man byrėjo ašaros, nežinau ko verkiau. Pasimeldęs išėjau paskutinę naktį sargybon. Tai buvo kovo 27-osios naktis. Vaikštinėju aplink palapinę, nueinu iki antros, įeinu vidun – tuščia, tik pelenai ugniakure ir puskepalis duonos ant lentelės. Išeidamas girdžiu neįprastus garsus, tarytum važiuotų dešimtys tuščių vežėčių. Tarška visa rytų pusė. Klausausi, nieko neišmanau. Einu palapinėn. Prie ugniakuro ant kaladės sėdi Juozas, skaitinėja esperantišką raštą. Papasakoju, kas kelia man nerimą. Abu einame laukan, tarškalynės tarška. Nusprendžiame dar nežadinti vado, gal kas paaiškės. Tarškalynės nutarškėjo šiaurėn, bet tuoj tokius pat garsus išgirdau pietryčių pusėje, garsai tarškėjo pietų link.
Tolumoje šiaurėje išgirstu keletą šūvių. Žadinu vadą, pasakoju jam, kas mane jaudina. Išėjęs iš palapinės išgirstu šūvius pietryčiuose. Atbėga desantininkai. Šaudymo kryptim siunčia žvalgybą žvalgybos vadas Kęstutis Blynas ir trys partizanai.
Rami aušra, vaikštinėju, gėriuos, kad baigėsi žiema, nebešalta, tik dilgsi mintis, ar aš neprikrėčiau kvailysčių, neduodamas ramiai ilsėtis. Gal važiavo pora įgėrusių mužikėlių iš turgaus, o tokią ramią naktį miško aikštelėse garsas taip išsiplėtojo – kaip perkūnas gargaliuoja debesyse.
Mano romantiškas mintis nutraukia granatų plyšojimas šiaurėje. Bėgu į palapinę, rėkiu: „Granatos sproginėja ten, kur Vytauto būrys“. Pašoka dar miegantys, griebia ginklus. Kriokia kulkosvaidžiai, kur nubėgo Kęstutis su žvalgais. Mane keičia Ksaveras Balčietis, toks pat aštuoniolikmetis. Mano nerimą jis verčia juokais. Miško gyventojas drąsus: „Niekas čia mūsų neras, kiekvienas medis mus gina, kiekvienas krūmas tvirtovė, tik nereikia niekur bėgioti, galima prisidaryti bėdos“, – šypsosi jis kalbėdamas. Ksaveras paėjęs klausosi, kur poška šūviai. Pietvakariuose. Stoviniuoju šiaurinėj pusėj, nežinau, ką daryti. Vos ant manęs neužlipa du bėgliai, tik spėju surikti slaptažodį. Jiedu išsigandę nežino. Rėkiu: „Rankas aukštyn!“ Vienas lemena: „Mes iš Vytauto būrio, apsupti, būrys naikinamas“. „Kas apsupo?“ – klausiu. „Nežinom, prašom pagalbos“, – kalba vienas. Nuvedu juodu palapinėn, pristatau vadui. Girdžiu, kad Vytauto būrys prašo pagalbos.
Per kelias minutes mūsų ir desantininkų partizanai išbėga gelbėti vytautiečių. Lieku vienas, stoviu prie palapinės, nes man riktelėjo vadas: „Eik ilsėtis, per naktį buvai sargyboj“. Pro mane bėga atgal aniedu kviesliai. Iš nuostabos ir netikėtumo šaukiu: „Kur jūs? Atgal!“ Jie lyg šypteli ir neria į krūmus. Prieina Balčietis, sako: „Bėgam ir mes, čia nematysim kautynių“. Pasivejam savuosius prieš pat kulkosvaidžių pasalą. Visi krentame žemėn už medžių. Antras netikėtumas – iš užpakalio puola rusai. Sproginėja granatos. Matau – pašoka buvęs mūsų būrio vadas policininkas, baisiai šaukia, matyt, miršta, sunkiai sužeistas granatos. Sumaištis: mūsiškiai bėga, blaškosi, maišosi su rusais. Granatos nebesproginėja, matyt, nebeįmanoma. Pamatau juodais drabužiais iš kitų išsiskiriantį Juozą Kazlauską. Tuojau mintyse jį palaidoju – maišosi, stoviniuoja tarp rusų. Bėgu, kur kiti bėga. Karininkai šaudo, atkišę revolverius šaukia: „Stoj“. Vos velku savo dailutį, trumputį karabiną. Šviesa šaudo nesustodamas, šaukia man: „Tą tikrai nudėjau, kur tau smogė“. Nejaučiu nė žnybtelėjimo. Čia pat jaunuolynas, bet priešais užbėga kareiviai. Dalis metasi šonan. Mus išgelbsti Lampėo. Nežinau jo tikros pavardės – jaunas galingas vyras. Jo rankose Bruno kulkosvaidis lyg vaikų žaisliukas. Užsvilina kareiviams – vieni klumpa, kiti bėga, atsidaro proskyna. Įsiveržiame septyniese jaunuolynan: keturi desantininkai, Šviesa, Lionginas – dailus šešiolikmetis, ir aš. Desantininkų vado pavaduotojas, aukštas gražus vyras, nors sunkokai sužeistas (jam sukapotos sėdmenys), vadovauja. Jo slapyvardis – Genys. Įsako jokiu būdu nesiduoti išvejami iš jaunuolyno, vakare rusai atsitrauks. Vos spėja pasakyti, mus rusai apipila šūviais. Sukrentame pasiruošę mūšiui, bet, matyt, jų jėgos mažos, nedrįsta eiti gilyn. Aplinkui kriokia kulkosvaidžiai. Keliskart mus puola kareiviai, žūsta Lampėo. Prisimenu, kad mūsų vadas Gintautas šiek tiek bodėjosi jo slapyvardžio, juokaudamas liepdavo pasirinkti gražesnį ar geresnį.
Pavakariais nurimo, nutilo. Išėjome vesdami Genį – jis nebepaėjo. Po poros savaičių susirinkome apie šimtas partizanų. Ieškojome dar nepalaidotų žuvusiųjų. Jų radome tik Vytauto stovykloje. Mūsų palapinių priešas nė nebuvo aptikęs. Kiek įmanoma skaičiavome žuvusiuosius, surinkome maždaug 80-90 partizanų. Vadovavo Petraitis. Kiti vadai nesirodė. Kęstutis Blynas su visa žvalgyba žuvo. Leitenantas Gintautas lyg nežuvęs, o pasitraukęs į Biržų girias. Mūsų ir desantininkų žuvo apie penkiolika, Vytauto būrio – per septyniasdešimt žmonių. Žuvo trys broliai Šimoliūnai, trys Gulbinai, bei trys Šitulskiai. Miško aikštelėje leitenantas Petraitis paskelbė: „Sudaryti mažas grupeles ir toliau kovoti“. Šimtinė tirpo. Išėjau kartu su broliais Žiburiais. Netrukus žuvo trys broliai Žiburiai – Jonas, Feliksas, Motiejus, leitenantas Petraitis – Juzokas.
*   *   *
Antanas Čibris – Barzda buvo Vilniuje sunkiai sužeistas saugant Aušros Vartus. Išbėgus vokiečiams grįžto Eimuliškin, išsikasė daržinėje urvą, slėpėsi. Prasidėjus naujokų gaudynėms, ūkyje, kur buvo jo slėptuvė, įsikurė KGB štabas. Keturias paras ištūnojęs urve, kankinamas baisaus troškulio, išsikasė. Pradžioje žiemos, kol dar nebuvo suorganizuotas būrys, slėpėsi troboj po grindimis. Ūkis buvo istrebitelių terorizuojamas. Po penkių parų ištrauktas pusgyvis. Turbūt tai buvo lemiamas smūgis jo sveikatai. Laimėjimų būryje, prieš apsupant miškus, susirgo nervų liga. Pasiaukojęs ūkininkas jį išvežė Vilniun gydyti. Po poros mėnesių grįžo pasveikęs, turi nervų ligonio pažymėjimą. Pamatęs istrebitelius jis ima šėlti, tie gražiuoju ramina.
Ir Antano šeimą bolševikai išžudė – tėvą sušaudė 41-aisiais, brolį Aleksandrą, Lietuvos kariuomenės savanorį, nužudė 1942 metais Sverdlovsko kalėjime.
2003 metais vasarą jį aplankiau. Visai aklas, suvargęs, nebepaeina. Pradėjau rūpintis, kad gautų šiokį tokį pensijos priedą kaip buvęs partizanas. Kažkodėl jis nenori prisiminti partizanavimo, vos įkalbėjau. Bet ir to jis nebesulaukė. Gruodį palaidojom Pušaloto kapinėse. Laidojant nebuvo visai užmirštas, dalyvavo vidurinės mokyklos mokiniai. Partizanas suvalkietis gražiai papasakojo apie jo patriotišką gyvenimą. „Antanai, tu nelikai skolingas savo tėvynei, jai atidavei sveikatą, pasilikęs skurdą, kaip skurdi tavo Tėvynė“, – sakė kalbėtojas. Sugiedojome tautos himną.
„Broniau, atvyk užberti saują žemės ant mano karsto“, – per paskutinį susitikimą prašė Antanas. „Savanorių žemė, savanorių žemė iš gilumos, iš tolybių“, – kužda mintis. Prisimenu mūsų pradžios mokyklos mokytoja-skautė mokėdavo iš popieriaus išlankstyti šautuvą, paskui karstą, kryžių ir kapą. Ji sakydavo: „Savanorių žemė“.